- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-253-198/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Birutė Jonaitienė (pran.), Eigirdas Činka
- Atsakovas
- I. Z.
- Ieškovas
- A. L.
Pirmos instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-253-198/2015
2015 m. balandžio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. Z. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-535-100/2014 pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovei I. Z. dėl 33000 Lt skolos išieškojimo ir atsakovės I. Z. priešieškinį ieškovei A. L. 2013-01-11 sudarytos sutarties pripažinimo niekine nuo jos sudarymo momento,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 33000 Lt skolą pagal šalių 2013-01-11 sutartį ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ieškovei ir jos sutuoktiniui Petrui L. P. m. (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė 0,0717 ha žemės sklypas su jame esančiu gyvenamuoju namu ir ūkio pastatais. Ieškovės sutuoktinis P. L. su atsakove dukra I. Z. susitarė dėl nekilnojamojo turto pardavimo ir 2005-12-05 įgaliojo dukrą parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Kadangi turtas priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl reikėjo ir ieškovės sutikimo parduoti jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį. 2006-01-03 notaro patvirtintu įgaliojimu ieškovė įgaliojo savo dukrą – atsakovę I. Z. parduoti ieškovei priklausantį turtą už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, gauti pinigus, pasirašyti pirkimo - pardavimo sutartį, pasirašyti perdavimo-priėmimo aktą ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. 2006-02-23 atsakovė pardavė ieškovės ir P. L. turtą už 75000 litų. Pardavus nekilnojamąjį turtą atsakovė 3000 litų davė P. L., apie 2000 litų atsakovė sumokėjo tvarkydama turto pardavimo dokumentus, dalį pinigų - 10000 litų už parduotą turtą, ieškovei ir jos sutuoktiniui žinant, buvo pervesta I. B.. Apie kitiems asmenims pervestus pinigus ieškovei nebuvo žinoma, tačiau ji neprieštaravo, kad 9000 litų buvo pervesta anūkei Simonai. Ieškovė, jos sutuoktinis atsakovei skirti 10000 litų nežadėjo. Visus pinigus už parduotą nekilnojamąjį turtą tvarkė atsakovė. Atsakovė už pinigus, gautus pardavus tėvų turtą, Kupiškio m. P. M. 41A. įsigijo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus. Šiame atsakovei priklausančiame gyvenamajame name buvo apgyvendinti ieškovė ir jos sutuoktinis, jie tapo dukters nuomininkais. Atsakovė už ieškovės ir jos sutuoktinio pinigus nupirktą nekilnojamąjį turtą VĮ Registrų centre įregistravo be ieškovės ir jos sutuoktinio sutikimo. Ieškovės sutuoktinis P. L. mirė 2011-09-25. Po P. L. mirties prasidėjo nesutarimai su atsakove. Ieškovė atsakovės iniciatyva buvo vežama gydyti į Rokiškio psichiatrinę ligoninę. Gydantis šioje ligoninėje atsakovė prašė gydytojų kuo ilgiau ieškovę ligoninėje laikyti, o 2011-12-22 atsakovė kreipėsi į teismą dėl ieškovės pripažinimo neveiksnia, tačiau teismas tokį atsakovės prašymą atmetė. Kai ieškovė buvo išleista iš Rokiškio ligoninės, į atsakovės namus Kupiškio m. P. M. 41A, ji grįžti negalėjo, nes neturėjo rakto. Atsakovė net neleido ieškovei pasiimti priklausančių daiktų, todėl ieškovė išvyko gyventi pas sūnų į Pakruojo rajoną. Kadangi ieškovė dėl atsakovės kaltės liko be namų ir be pinigų, ieškovė 2012-09-25 dėl tokių atsakovės veiksmų kreipėsi į Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono policijos komisariatą, tačiau 2012-10-03 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Su atsakove, padedant teisininkams, prasidėjo derybos dėl pinigų už parduotą nekilnojamąjį turtą grąžinimo. 2013-01-11 ieškovė su atsakove sudarė sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti už ieškovės ir jos sutuoktinio lėšas įsigytus pastatus, kuriuos nepriklausomas turto vertintojas įvertino 66000 litų, ir ½ dalį gautos sumos, t.y. 33000 litų iki 2014-02-10 grąžinti ieškovei. Atsakovė sutartyje nustatytu terminu savo įsipareigojimų neįvykdė, 2014-04-07 atsiuntė ieškovei pranešimą, kuriame nurodė, kad nekilnojamąjį turtą, esantį Kupiškio m. P. M. 41A, gali parduoti už 55000 litų ar dar mažesnę kainą. Ieškovė su tokiu atsakovės pasiūlymu nesutiko, nes atsakovė pagal sudarytą sutartį įsipareigojo sumokėti 33000 litų, nepriklausomai nuo to, ar ji parduos nekilnojamąjį turtą, ar ne. Ieškovė mano, kad tokia suma jai priklauso už jos parduoto turto dalį. Sudarant 2013-01-11 sutartį atsakovė naudojosi advokato J.A. P. teisine pagalba, kuris atsakovei tinkamai išaiškino visas sutarties sąlygas. Šioje sutartyje numatytos ne tik atsakovės, bet ir ieškovės pareigos, ir sutarties galiojimui neturi reikšmės, kad šioje sutartyje numatytos šalių teisės ir pareigos kildinamos iš kitos sutarties. Atsakovė priešieškinio pareiškime neteisingai nurodo, kad ji iki šios sutarties sudarymo patyrė psichologinę prievartą. Didelę psichologinę prievartą dėl atsakovės veiksmų vengiant grąžinti pinigus už ieškovės parduoto turto dalį, siekiant ieškovę pripažinti neveiksnia, ir paliekant ją be gyvenamojo būsto, patyrė ne atsakovė, o ieškovė. Kad atsakovė ieškovei grąžintų 33000 litų atsakovės prašė ir ieškovės dukra J. B. ir sūnus A. L., tačiau atsakovė negrąžino. Nors šiuo metu atsakovė neprieštarauja, kad ieškovė grįžtų gyventi į atsakovei priklausančius namus, tačiau ieškovė su tuo nesutinka, nes atsakove nepasitiki ir jos bijo, todėl prašo iš atsakovės priteisti jai 33000 Lt skolą, kuri jai priklauso už parduoto nekilnojamojo turto dalį ir kurią atsakovė 2013-01-11 sutartimi įsipareigojo jai grąžinti.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą ir priešieškinį, kuriuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovė priešieškiniame pareiškime prašė 2013-01-11 sutartį pripažinti niekine nuo jos sudarymo momento. Atsakovė nurodė, kad jos ir motinos( ieškovės) santykiai visą laiką buvo šalti dėl ieškovės riksmų ir agresijos bei nuolatinių barnių su tėvu. Dėl tokio ieškovės elgesio tėvas P. L. buvo priverstas 15 metų gyventi ne savo namuose, o pas savo seserį. Ieškovė, gyvendama (duomenys neskelbtini), miesto centre, ieškovei ir atsakovės tėvui P. L. priklausančiuose pastatuose – gyvenamajame name ir ūkio pastatuose sugebėjo subjauroti pastatus ir užteršti šių pastatų teritoriją taip, kad tai tapo didžiausia (duomenys neskelbtini) problema, dėl kurios kaimynai rašė skundus, laikraščiuose buvo spausdinami straipsniai apie epidemijos pavojų. Dėl tokio elgesio ieškovė buvo patalpinta gydytis į Šiaulių ligoninę, todėl tėvas P. L. galėjo grįžti į namus. Tačiau tėvas, būdamas 1-os grupės invalidas, negalėjo pats savimi pasirūpinti, todėl buvo sutarta, parduoti tėvų namus Pakruojyje ir tėvus apgyventi arčiau atsakovės, suradus jiems būstą (duomenys neskelbtini). Dėl namų pardavimo pavyko įtikinti ir ieškovę, kuri grįžusi iš ligoninės taip pat parašė atsakovei įgaliojimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo. Už parduotus pastatus (duomenys neskelbtini) atsakovė gavo 75000 litų. Ieškovė pareikalavo, kad dalį pinigų atsakovė pervestų vaikams. Pagal ieškovės nurodymą atsakovė 2006-03-29 10000 litų pervedė B.V. B., sesers vyro motinai, 2006-03-30 ir 2006-04-04 9000 Lt brolio dukrai S. L.. Iš gautos už parduotą turtą sumos tėvas P. L. pasiėmė 3600 litų. Už likusius pinigus buvo sutarta, kad atsakovė tėvams nupirks gyvenamąjį namą, kurį įregistruos savo (atsakovės) vardu. Ieškovė pageidavo, kad būtų ieškomas namas su dviem įėjimais, nes ieškovė naudotis bendromis patalpomis su savo sutuoktiniu nepageidavo. Pardavus tėvų namą Pakruojyje, atsakovei taip pat buvo leista pasiimti 10000 litų, tačiau atsakovė šiuos pinigus paskyrė namo Kupiškio mieste pirkimui, nupirkto namo remontui, buitinei technikai bei namų apyvokos daiktams įsigyti. Kadangi ieškovė vaikų daliai paskyrė 29000 litų, ieškovei liko ne 33000 litų, o tik 9500 litų, todėl tik tokios sumos ieškovė galėtų reikalauti iš atsakovės. Atsakovė, vykdydama susitarimą, nupirko gyvenamąjį namą Kupiškio m. P. M. 41A, kuriame apgyvendino tėvus, nupirktą nekilnojamąjį turtą įregistravo savo vardu. Tėvams apsigyvenus atsakovės nupirktuose namuose maždaug ketverius metus visi gyveno taikiai. Tačiau po kiek laiko ieškovė neįleido tėvo į namus, iškvietė policijos pareigūnus, kaltindama atsakovę, kad ši nori ieškovę nužudyti. Ieškovė per šalčius buvo priversta miegoti verandoje, nes kambariai buvo užgriozdinti ieškovės iš konteinerių prineštais skudurais. Ieškovė susirado draugų, kurie ieškovę pradėjo nuteikinėti prieš atsakovę, būdami klaidingai įsitikinę, jog atsakovė pasisavino tėvų namą. Dėl tokio ieškovės elgesio, nenuspėjamų veiksmų, atsakovė, patarta gydytojos, buvo priversta ieškovę vežti gydyti į Rokiškio psichiatrinę ligoninę. Po gydymo ieškovė išvyko gyventi pas sūnų į (duomenys neskelbtini) rajoną. Kadangi ieškovės elgesys rodė, jog ji nesugeba normaliai gyventi, savimi pasirūpinti, ieškovei būtinas gydymas, ji kreipėsi dėl ieškovės pripažinimo neveiksnia. Atsakovė, apgyvendindama savo tėvus arčiau savęs Kupiškio m., jais rūpinosi, tėvai sutiko gyventi arčiau atsakovės bei sutiko, kad atsakovė už tėvų pinigus nupirktą nekilnojamąjį turtą įregistruotų savo vardu. CK 6.156 str. 1d. nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Atsakovės ir jos ir tėvų žodinis susitarimas, kad už pinigus, gautus pardavus tėvų turtą, atsakovė nupirks gyvenamąjį namą, kurį įregistruos savo vardu, apima visą kompleksą civilinių teisinių santykių. Be pirkimo-pardavimo sutarties elementų, šis susitarimas turi dovanojimo sutarčiai būdingų elementų, yra atlygintinas, šiuo susitarimu sukurti teisiniai santykiai turi ir rentos sutarčiai būdingų požymių. Šio susitarimo ieškovė laikėsi tik ketverius metus, o atsakovė visą laiką – tvarkydama aplinką, mokėdama mokesčius, apskalbdama tėvą, palaidodama tėvą. Ieškovė tik naudojosi namais kaip savo turtu, niekieno neatsiklausdama nešė į namus ką norėjo, gadino juos kaip netvarkingas savininkas. 2013-01-11 sudaryta sutartis dėl 33000 litų atsakovės skolos ieškovei, kaip sandoris neturi sandorio dalyko ir nuo sudarymo momento yra niekinis. Ši sutartis buvo sudaryta dėl atsakovės suklydimo ir psichologinio smurto prieš atsakovę naudojimo. Atsakovės teisinės žinios ribotos, todėl atsakovė, spręsdama ginčus, kilusius su ieškove, naudojosi advokato pagalba. Sudarant sutartį neįsigilinus į susiklosčiusių civilinių teisinių santykių turinį, atsakovei advokatai, dalyvavę rengiant šią sutartį, klaidingai paaiškino, kad atsakovė, būdama tėvų atstove, privalėjo gautus pinigus perduoti tėvams, o tėvai patys turėjo įnešti pinigus į banką. Tuo metu atsakovė buvo neviltyje ir jos psichologinė būsena vertė bet kokia kaina sumokėti ieškovės prašomą sumą. Psichologinis smurtas atsakovės atžvilgiu pasireiškė tuo, kad atsakovė dirba pedagoginį darbą nedideliame miestelyje, kuriame apie jos motiną, kalba visas miestas. Be to, psichologiškai atsakovę naikino ir ieškovės įvairiausių skundų rašymas į įvairias instancijas, dėl ko atsakovės šeimos gyvenimas dėl ieškovės melagysčių, elgesio ir netinkamo gyvenimo būdo virto košmaru. Esant tokiai situacijai atsakovė pati pasiūlė, kad tėvų lėšomis įgytą nekilnojamąjį turtą įvertintų turto vertintojas. Ir tik po sutarties pasirašymo atsakovė, pasidomėjusi tuo klausimu, sužinojo, kad, kol ieškovė nenuginčijo ankstesnių sandorių, atsakovė nėra ieškovės skolininkė ir neprivalėjo pasirašyti sutarties dėl 33000 litų grąžinimo. Pagal 2013-01-11 pasirašytą sutartį ieškovė turi tik teises, kurios kildinamos ne iš tos, bet kitos sutarties, o atsakovė turi tik pareigą parduoti namą ir sumokėti ieškovei jos prašomą sumą. Tokios sutarties teisinė galia ne didesnė kaip pažado, o pažadai civilinių teisių nesukuria. Atsakovė pripažįsta, kad ji, kaip dukra turi įsipareigojimų, motinai, galbūt ir pinigų motinai kažkiek priklauso, todėl neprieštarautų, kad ieškovė grįžtų gyventi į atsakovės vardu tėvams nupirktą namą ir pardavinėtų šį namą pati už ieškovei priimtiną kainą.
Žemesnės instancijos teismas
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priešieškinį atmetė. Iš I. Z. priteisė A. L. 33000 litų (9557,46 EUR ) skolą ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-06-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš I. Z. priteisė A. L. 495 Lt žyminio mokesčio (143 EUR) ir 120 Lt (35 EUR) atstovavimo išlaidų bei priteisė į valstybės biudžetą 495 Lt (143 EUR) žyminio mokesčio ir 120 Lt (35 EUR) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų bei 11,83 Lt (3,43 EUR), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad tarp atsakovės ir jos tėvų buvo sudaryta pavedimo sutartis. Kadangi pavedimo sutartis buvo neatlygintinė, todėl atsakovė, įvykdžiusi pavedimą – pardavusi tėvų turtą, privalėjo jiems perduoti visa, ką gavo vykdydama pavedimą, t.y. gautus pinigus, tačiau atsakovė pinigų, gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą, tėvams neperdavė. Atsakovė, teigdama, kad jos ir jos tėvų žodinis susitarimas turi dovanojimo ir rentos sutarčių požymių, teismui nepateikė įrodymų patvirtinančių jos ir tėvų susitarimą dėl tėvams priklausančių pinigų panaudojimo. Teismas nurodė, kad tiek nekilnojamojo turto, tiek pinigų, kurių suma didesnė nei 5000 litų, dovanojimo sutartys, tiek rentos sutartys turi būti sudaromos raštu, o priklausomai nuo dovanojamo turto rūšies, sumos, tvirtinamos notariškai (CK 1.73 str., 1.74 str.). pažymėjo, kad ieškovė neigia tokį žodinį susitarimą, nurodydama, kad tiek ji, tiek jos sutuoktinis tikėjosi, jog nupirkti namai bus įregistruoti jų vardu. Be to, tokio susitarimo buvimą paneigia ir atsakovės veiksmai: ji už tėvų pinigus įgijo turtą ne savo asmeninės nuosavybės teise, o bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, apie tai tėvų neinformuodama. Atsakovė pripažino pareigą ieškovei grąžinti dalį pinigų, todėl ieškovė ir atsakovė, pasirašydamos 2013-01-11 sutartį (b.l.24), tarpusavio nuolaidomis išsprendė kilusį ginčą dėl pavedimo sutarties įvykdymo: ieškovė neprieštaravo dėl nekilnojamojo turto, esančio P. M. g. (duomenys neskelbtini). priklausymo atsakovei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir nereikalavo savo sutuoktinio P. L. turto dalies, o atsakovė įsipareigojo įvertinti už tėvų pinigus įsigytą turtą ir ½ dalį šio turto nustatytos vertės grąžinti ieškovei iki 2014-02-10, nepriklausomai nuo to, ar įvertintas turtas bus parduotas ar ne (sutarties 2p.), t.y. sudarė taikos sutartį. Teismas pažymėjo tai, kad atsakovė pripažino savo įsipareigojimus pagal 2013-01-11 sutartį (b.l.24), patvirtina atsakovės 2014-04-07 pranešimas ieškovei (b.l.28), kuriame nurodyta, kad ši turtą galima parduoti už 50000-55000 litų, ir atsakovės teiginiai, jog ji neprieštarautų, kad nekilnojamąjį turtą parduotų pati ieškovė. Nurodė, kad pasirašant 2013-01-11 sutartį atsakovė nebuvo suklaidinta ir prieš ją nebuvo naudojamas psichologinis smurtas, nes ji pati siekė tokią sutartį sudaryti. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė reikalauja per didelės sumos, nes atsakovės teiginiai apie ieškovei priklausančią pinigų, gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą, dalį paneigti ieškovės paaiškinimais, kuriuose ji nurodė, jog atsakovei ji pinigų nedavė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė I. Z. prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti visiškai bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė įsitikinusi, kad teismo sprendimas nepagrįstas, nelogiškas ir neteisėtas, priimtas paviršutiniškai ištyrus faktines aplinkybes, pasirėmus prielaidomis. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1.Šiurkščiai pažeistas LR CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principo laisvės turinys, nustatantis, kad šalys turi ne tik teisę sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jei tai neprieštarauja įstatymams, netinkamai jį aiškinant ir taikant. Sutarties sąlygų keitimas galimas tik pagal CK įtvirtintas taisykles, bet ne vienašališkai, kaip po 6 metų vykdymo padarė ieškovė. Klaidinga išvada, kad nekilnojamojo turto, rentos sutartys turi būti rašytinės, nulėmė tai, jog teismas iš esmės bylos nenagrinėjo, apsiribojo motyvuojamosios dalies surašymu, o surašydamas rėmėsi ne bylos medžiaga, bet savo pamąstymais. Bylos esmės neatskleidimas pasireiškė tuo, kad paprastą žodinę sutartį, nenumatytą Civiliniame kodekse, neprieštaraujančią įstatymams, neturinčią kitų sutarčių elementų (CK 6.156 str. 3 d.), teismas kvalifikavo kaip turinčią sudedamąsias dalis ir neteisingai nustatęs faktines aplinkybes, neteisingai pritaikė materialinę teisės normą.
2. Teismas ignoravo sutarčių aiškinimo taisykles, ypač CK 6.193 str. 5 d., nustatančia, kad aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Nurodo, kad jokios pavedimo sutarties nebuvo ir negalėjo būti, o santykiai egzistavę aptariamos ir realiai egzistavusios sutarties pagrindu parduodant namą Pakruojyje turi formalius atstovavimo instituto, įtvirtinto CK 2.132-2.151 straipsniuose, požymius. Teismas neįvertino šalių, ypač ieškovės elgesio iki sutarties sudarymo, tai yra neanalizavo ir nevertino aplinkybių, privertusių ją parduoti namus Pakruojyje ir pirkti kitą namą kitame rajone, netyrė ir nevertino aplinkybių, kodėl pati ieškovė neieškojo, nesiderėjo ir nenupirko namo, o pavedė ne savo sūnui, pas kurį dabar gyvena, bet atsakovei tai padaryti. Teismas taip pat netyrė ir nevertino, kodėl atsakovė teikia paramą tėvams nemokamai, netyrė pinigų už parduotą namą pasisavinimo fakto, nevertino aplinkybių, dėl kurių namas su priklausiniais Kupiškio m. buvo įregistruotas ne ieškovės, o atsakovės vardu ir kt. Išvardintų aplinkybių, įrodymų netyrimas yra esminis procesinis pažeidimas, neleidęs atskleisti bylos esmės ir nulėmęs neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.
3. Pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės ( CPK 176 185 ir kiti straipsniai), skundžiamo sprendimo išvados, pažeidžiant CPK 263 straipsnio 2 dalį, paremtos prielaidomis, nemotyvuotos ir teisiškai neargumentuotos ( CPK 270 str. 4 d. 4 p.). Nurodo, kad pareiga įrodyti, kad buvo ne toks susitarimas, kokį atsakovė nurodė, o pavedimo sutartis, tenka ieškovei, o ji to iš vis neįrodinėjo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų dėl nuomos teisinių santykių, neįrodinėjo aplinkybės, kad tas patalpas nuomojosi. Teismas ydingai suprato įstatymo reikalavimus, keliamus teismo sprendimo motyvuojamajai daliai. Nesutinka su teismo aiškinimu, kad atsakovė su ieškove sudarė taikos sutartį, nes taikos sutartis sudaroma tik esant teisminiam ginčui, tuo tarpu atsakovė pažadą išmokėti jos nustatytas sumas psichologiškai priversta davė iki teismo. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad iš pažado prievolės neatsiranda. Prievolė gali atsirasti iš sandorių ar kitų juridinių faktų, tuo tarpu ieškovė savo teises kildina iš pavedimo sutarties, kurios nebuvo ir negalėjo objektyviai būti. Atsakovės nuomone, vien tai, kad ji neturėjo sutuoktinio įgaliojimo tartis dėl nekilnojamojo daikto pardavimo, teismas privalėjo atsakovės pažadą išviešinusį sandorį pripažinti negaliojančiu. Skundžiamu sprendimu buvo pasisakyta dėl atsakovės sutuoktinio teisių ir pareigų, kuris nebuvo į procesą įtrauktas, todėl tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 str. 2 d. 2 punkte. Teismo išvados nemotyvuotos ir teisiškai neargumentuotos, todėl konstatuotina, kad byloje yra ir kitas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 str. 4 punkte. Nemotyvuota ir neargumentuota, kodėl iš atsakovės priteista 33 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovės I. Z. apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą nepažeidė sutarties laisvės principo, o priešingai tuo principu vadovavosi. Sutarčių nevykdė ne ieškovė, o pati atsakovė. Jokių kitų sutarčių apie senos sodybos (duomenys neskelbtini) tvarkymą, naujo gyvenamojo ploto įsigijimą ir kt. su atsakove nebuvo sudaryta. Atsakovė su 2013-01-11 pasirašyta sutartimi dėl skolos A. L. grąžinimo iš esmės sutinka, tik iki šiol neįvykdžiusi savo pareigos sugrąžinti skolą pagal savo įsipareigojimą. Nurodo, kad teismas rėmėsi ne prielaidomis, o turinčiomis bylai reikšmės nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Apeliantė tvirtina, kad veiksmas tarp šalių vyko uždarame šeimos rate, tačiau ir jo taisyklių nebuvo laikomasi. Atsakovė pati nurodo, kad ji sutarusi, jog rūpinsis tėvais, tačiau ieškovę išrašius iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, atsakovė ieškovės neįsileido į kambarį net pasiimti ieškovei savo daiktų. Ieškovė šiuo metu prižiūri panaudos pagrindais kitų asmenų sodybą ir nori senatvėje turėti savo gyvenamąjį plotą, kurį galėtų įsigyti tik atsakovei grąžinus skolą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškovės ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovės teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties sąlygų vykdymo, aiškino jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais bei nagrinėjo tikruosius sutarties šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad 2006-02-22 pirkimo-pardavimo sutartimi (b.l.12-14) P. L. ir A. L., veikdami per įgaliotą asmenį dukrą I. Z., pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį žemės 0,0717 ha sklypą, gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), įregistruotus P. L. vardu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp atsakovės ir jos tėvų buvo sudaryta pavedimo sutartis (CK 6.756 str.). CK 6.760 str. 5 d., reglamentuojanti įgaliotinio pareigas numato, kad visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat perduoti įgaliotojui. Apylinkės teismas teisingai nustatė, kad pavedimo sutartis buvo neatlygintinė, kadangi ji buvo sudaryta tarp fizinių asmenų, kuriuos sieja artima giminystė ( CK 6.758 str. 2 d.) Atsakovė, vykdydama pavedimo sutartį, 2006-02-22 pardavė tėvų nekilnojamąjį turtą už pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą 75000 litų kainą (b.l.12-14). Atsakovė, įvykdžiusi pavedimą – pardavusi tėvų turtą, privalėjo jiems perduoti visa, ką gavo vykdydama pavedimą, t.y. gautus pinigus (CK 6.760 str. 5d.). Tačiau atsakovė pinigų – 75 000 litų, gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą, tėvams neperdavė. Šios aplinkybės atsakovė neginčija. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str. 1 d.). Atsakovė I. Z. nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos ir tėvų susitarimą dėl tėvams priklausančių pinigų (75 000 Lt) , gautų už parduotą turtą, panaudojimo. Atsakovė visus gautus pinigus – 75 000 Lt pasiėmė sau ir, kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, jais disponavo: 10 000 Lt 2006-03-29 pervedė Birutei V. B., mokėjimo nurodyme nurodydama, kad tai dalis sumos už parduotą tėvų namą; 2000 Lt ir 7000 Lt 2006-04-04 ir 2006-03-30 pervedė S. L., mokėjimo nurodymuose nurodydama, kad tai dalis už parduotą senelio namą. Iš šalių, liudytojų paaiškinimų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė buvus atsakovės ir jos tėvų žodiniam susitarimui, kuriuo atsakovė įsipareigojo iš gautų už parduotą turtą pinigų nupirkti tėvams namą ir jais rūpintis. Tačiau atsakovė I. Z. dar kartą pažeidė savo, kaip įgaliotinės pareigas, ir turtą, gautą vykdant pavedimą, panaudojo savo interesais – neturėdama įgaliotojų (tėvų) sutikimo – už gautus pinigus pagal pavedimo sutartį pardavus tėvų turtą, už 20 000 Lt nusipirko 0,0634 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su statiniais, esantį P. M. g. (duomenys neskelbtini) ir VĮ Registrų centre šį įsigytą turtą įregistravo kaip savo šeimos turtą - bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (b.l.16-18, 52-55). Atsakovės tėvas P. L. mirė 2011-09-25. Atsakovei negrąžinus tėvams pinigų už parduotą tėvų turtą, advokato Jono A. P. kontoroje 2013-01-11 ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį (b.l.24), kuria atsakovė įsipareigojo įvertinti už tėvų pinigus įsigytą turtą ir ½ dalį šio turto nustatytos vertės grąžinti ieškovei iki 2014-02-10, nepriklausomai nuo to, ar įvertintas turtas bus parduotas ar ne (sutarties 2p.). Turtą vertintojas įvertino 66 000 Lt. Atsakovė sutartinių įsipareigojimų neįvykdė – iki 2014-02-10 ieškovei 33 000 Lt nesumokėjo, todėl teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš atsakovės ieškovei (CK 6.156 str., 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai vertino bylos įrodymus ir priėmė nemotyvuotą sprendimą. Priešingai, teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, jas įvertino ( CPK 178, 185 str.), padarydamas teisingą išvadą, kad 2013-01-11 sutartimi šalys išsprendė kilusį ginčą dėl pavedimo sutarties įvykdymo. 2013-01-11 sutartį, kurios pagrindu ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, pasirašė šalys ir jų atstovai advokatai, kurie atstovaudami sutarties šalis, padėjo joms išspręsti įsisenėjusį ginčą taikiai. Įrodymų byloje, kad atsakovės atstovas advokatas J.A. P. veikė ne savo atstovaujamosios I. Z. interesais, byloje nėra. Todėl apeliantės argumentai, jog 2013-01-11 sutartis neturi dalyko, jos teisinė galia ne didesnė nei pažadas, todėl nesukurianti civilinių teisių ir pareigų ir negali būti priverstinai vykdoma, kad I. Z. jos advokatas J.A. P. suteikė neteisingą informaciją, neįsigilinęs į dalyko esmę, o atsakovė pasirašydama sutartį padarė klaidą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais. Iš byloje esančių įrodymų: 2012-10-03 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, atsakovės I. Z. paaiškinimo teismo posėdyje nustatyta, kad atsakovė pripažįsta, kad ji turi grąžinti ieškovei (motinai) pusę pinigų už parduotą namą (duomenys neskelbtini), tačiau pinigų negrąžina, nes už turto vertintojos nustatytą vertę (66 000 Lt) namo niekas neperka. Be to, apeliantės 2014-04-07 pranešimas ieškovei (b.l.28), kuriame nurodyta, kad ši turtą galima parduoti už 50000-55000 litų, ir apeliantės teiginiai, jog ji neprieštarautų, kad nekilnojamąjį turtą parduotų pati ieškovė, patvirtina kad apeliantė pripažino savo įsipareigojimus pagal 2013-01-11 sutartį (b.l.24). Byloje nėra jokių įrodymų, kad pasirašant 2013-01-11 sutartį apeliantė buvo suklaidinta ar prieš ją buvo naudojamas psichologinis smurtas (CPK 178 str.). Taigi, dėl 33 000 Lt grąžinimo ieškovei atsakovė iš esmės sutinka, tačiau šio sutartinio įsipareigojimo iki šiol nevykdo. Pažymėtina, kad dauguma apeliacinio skundo argumentų yra deklaratyvūs, prieštarauja vieni kitiems, logiškai nepagrįsti. Todėl dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Apeliantė nurodo, kad teismas rėmėsi ne bylos medžiaga, bet savo pamąstymais ir neatskleidė bylos esmės. Tai, kad apeliantei nepatinka sprendimo surašymas, nereiškia, kad įrodymai įvertinti neobjektyviai ir teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka CPK 263, 265 ir 270 straipsnių reikalavimus. Skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, Civilinio proceso kodekso nuostatų ir materialinės teisės pažeidimų, turėjusių įtakos bylos išsprendimo teisingumui, nenustatyta.
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.