Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-132-874/2015, pagal pareiškėjos J. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), A. L., Joniškio rajono savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centro Šiaulių filialui ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Suinteresuoti asmenys neprieštaravo dėl pareiškėjos prašymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

1. Teismas, nagrinėdamas buto įsigijimo aplinkybes, tinkamai nustatė, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu jį įgijo teisėtai, t. y. jį jiems suteikia tuo metu egzistavusio kolūkio valdymo organas. Ne pareiškėjos problema, kad archyvuose nėra išlikusių dokumentų apie tokį suteikimą. Visi byloje dalyvavę suinteresuoti asmenys pripažino, kad buto įgijimas buvo teisėtas. Todėl pareiškėja negali būti atsakinga už tai, kad tretieji asmenys nesutvarkė visos būtinos dokumentacijos, t. y., kad kolūkis neįregistravo minėto gyvenamojo namo viešame registre ir neišrašė pareiškėjai ir jos sutuoktiniui orderio dėl šio buto suteikimo. Kol dar egzistavo butą suteikęs kolūkis, buvo galima manyti, kad turtas sąlyginai (nes pastatė savo lėšomis) priklauso jam.

2. Visi juridiniai asmenys, kurie turėjo teisinius pagrindus įforminti nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, kuriame buvo suteiktas butas, egzistavo daugiausiai iki 1995 metų. Pasak suinteresuoto asmens Joniškio rajono savivaldybės administracijos atstovų, tais metais pastatas perduotas į vietos valdymo organo - apylinkės balansą. Tačiau kokiu teisiniu pagrindu tai buvo atlikta, teismas nenustatė, nes jokių duomenų patvirtinančių tokio veiksmo teisinius pagrindus, nėra išlikę. Nuo 1995 metų iki šios civilinės bylos pradžios savivaldybė neįregistravo pastato kaip savo nuosavybės viešajame registre, o taip pat nesikreipė į teismą su prašymu pripažinti turtą bešeimininkiu. Tai reiškia, kad savivaldos institucija laikė, kad butas yra pareiškėjos šeimos valdomas teisėtai ir sąžiningai.

3. Pagrindinis teismo argumentas, dėl kurio ir buvo atmestas pareiškimas, yra tas, kad pareiškėja su sutuoktiniu eilę metų mokėdami nuomos mokestį tokiais veiksmais pripažino, kad butas yra ne pareiškėjos ir jos mirusio sutuoktinio nuosavybė. Šiuo aspektu teismas nebuvo nuoseklus, todėl situaciją vertino netinkamai. Visų pirma, savivaldybė pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad nuomos mokestis pradėtas mokėti 2008 metais. Šis faktas nedviprasmiškai rodo, kad nuo 1995 iki 2008 metų ( t. y. daugiau nei dešimt metų) pareiškėja su sutuoktiniu butą valdė kaip savo, nes niekam jokio mokesčio nemokėjo. Sprendime nėra jokių argumentų, kodėl šis laikotarpis laikomas nereikšmingu prašomo fakto nustatymui.

4. Antra aplinkybė yra ta, kad suinteresuotas asmuo Joniškio rajono savivaldybės administracija negalėjo pateikti pirminės nuomos sutarties, o taip pat nurodyti teisinių nuomos sutarties sudarymo pagrindų. Kadangi savivaldybė nebuvo buto savininkė, todėl ji negalėjo reikalauti nuomos mokesčio. Proceso metu nei pareiškėjos atstovui, nei teismui nepavyko gauti patikimos informacijos apie nuomos sutarties sudarymo faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus. Todėl buto nuomos santykių teisėtumas turėjo būti kvestionuojamas ir vertinamas kaip neadekvatus elgesys pareiškėjos atžvilgiu. Pareiškėjos šeima visada buvo lojalūs valdžiai piliečiai, todėl nurodžius, kad reikia pasirašyti sutartį ir mokėti nuompinigius, nesipriešino. Per visą tariamos nuomos laikotarpį savivaldybės institucijos pastato neprižiūrėjo, jo neremontavo, t. y. jokių pastato valdymo funkcijų neatliko.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aptarti reikalavimai, nurodant tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Taigi, nuosavybės valdymo faktas šiuo būdu gali būti patvirtinamas tik nustačius CK 4.68 str. 1 d. įtvirtintų teisiškai reikšmingų aplinkybių visetą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. D. kreipėsi į teismą pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti faktą, kad nuo 1968-12-16, t. y. keturiasdešimt penkerius metus sąžiningai įgijusi, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdydama (duomenys neskelbtini) esantį 39/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pagalbiniais ūkiniais pastatais, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), įgijo į juos nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.

Apeliaciniame skunde pareiškėja ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis laikė, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra valdiškas, kad abu su sutuoktiniu pageidavo, jog butas ir toliau būtų valdiškas, nes savivaldybei nuo 208 m. rugsėjo 30 d. mokėjo nuomos mokestį.

Apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė, jog ginčo turtas nėra valstybės, t. y. byloje nenustatytos visos CK 4.68 str. 1 d. nurodytos sąlygos, būtinos, kad būtų galima nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo, šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąją senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007).Ši norma yra draudžiamoji, todėl jos taikymas sietinas su viešojo intereso gynimu. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Atsižvelgiant į po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo vykstančius nuosavybės rūšių ir formų transformavimo procesus, kai nepriklausomybę atkūrusi valstybė nėra tinkamai apskaičiusi savo turto ir atitinkamai nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn, pasitaiko atvejų, kad turtas priklausantis valstybei, savivaldybėms yra neįregistruotas registre.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo turto nuosavybės teisė, nesant pirminių dokumentų, reikalingų pastatų teisiniam įregistravimui, Joniškio rajono valdybos 1992 m. vasario 27 d. potvarkiu Nr. 107v buvo patvirtinta Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) ūkiui (t. 1, b. l. 116-121). VĮ Registrų centro duomenimis 61/100 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pagalbiniais ūkiniais pastatais, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 1993-03-02 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisė yra įregistruota suinteresuoto asmens A. L. vardu (t. 1, b. l. 16-17, 94-96). VĮ Registrų centre nėra duomenų apie nuosavybės teisės įregistravimą į 31/100 dalis nurodyto nekilnojamojo turto, į kurį nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį prašo pripažinti pareiškėja J. D..

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi, ginčo turtas, kaip kolūkio (ūkio) turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio (ūkio) nuosavybė. Tai, kad ginčo turtas jau nuo 1995-01-01 buvo apskaitomas kaip savivaldybės turtas Joniškio rajono savivaldybėje patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, o būtent: ilgalaikio turto apskaitos kortelė, inventorinis Nr. 10222 (t. 1, b. l. 18-20). Be to, tai kad pareiškėja ir jos miręs sutuoktinis J. D. ginčo turtą taip pat laikė savivaldybės turtu, patvirtina ir 2008 m. rugsėjo 30 d. tarp Joniškio rajono savivaldybės administracijos (nuomotojo) ir J. D. (nuomininko) sudaryta savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. BT9-245 (t. 1, b. l. 21-23), pareiškėja neneigia mokėjusi nuomos mokestį. Šiuo atveju nagrinėjam klausimui reikšmės neturi apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad nuo 1995 m. iki 2008 m. nuomos mokestis nebuvo mokamas, nes nuomos mokesčio nemokėjimas negali būti pagrindu nuosavybės teisei atsirasti. Svarbus aspektas byloje yra ir tai, kad pati pareiškėja J. D. savo pareiškime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad ji žinojo, jog atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę teisės aktais buvo nustatyta galimybė privatizuoti gyvenamuosius būstus, tačiau ji su savo dabar jau mirusiu sutuoktiniu savo investicines lėšas panaudoję kitiems tikslams ir būsto privatizavimui jų neliko (t. 1, b. l. 1). Tai tik patvirtina išvadas, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis suprato, kad jų valdomas ginčo turtas priklauso valstybei, t. y. žinojo ir turėjo tokią galimybę jį privatizuoti, tačiau tokia teise sąmoningai nepasinaudojo. Todėl pirmosios instancijos teismui sprendimu netenkinus pareiškėjos prašymo, toks teismo sprendimas nepažeidžia pareiškėjos teisių, kuriomis ji įstatymo nustatyta tvarka nepasinaudojo, nors netrukdomai galėjo tai padaryti.

Byloje nustatyta, adresu (duomenys neskelbtini), 69/100 dalys nekilnojamojo turto suinteresuoto asmens A. L. buvo privatizuotos, 1993-03-02 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis pagal Lietuvos Respublikos 1991-05-28 įstatymą Nr. 1-1374, 1993-03-02, Nr. 1-332 (t. 1, b.l. 44-46). Suinteresuotas asmuo A. L. 1993-10-26 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-1622 nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį ginčo adresu (t. 1, b. l. 40-41). T. y. suinteresuotas asmuo A. L. įstatymo nustatyta tvarka privatizavo turtą, tuo tarpu pareiškėja, gyvendama tuo pačiu adresu, tokia teise, kaip jau minėta nepasinaudojo, o investicines lėšas panaudojo kitiems tikslams, todėl šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad kokiu tai būdu būtų pažeidžiamos pareiškėjos konstitucinės teisės.

Be to, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos Joniškio skyriaus atsiliepime nurodyta, kad suinteresuoto asmens A. L. nuosavybės teise valdomo pastato eksploatacijai buvo suformuotas 0,1269 ha žemės sklypas, o pareiškėjos naudojamų pastatų dalies eksploatacijai žemės sklypas nesuformuotas ir iš valstybės neišpirktas (t. 1., b. l. 88-89).

CK 4.40 str. 1 d. nurodyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja būtų iš valstybės įsigijusi žemės sklypą, esantį po ginčo pastatais, kuriais ji naudojasi, kas tik pagrindžia išvadas, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, nors ir yra neįregistruotas registre.

Dėl išdėstyto, Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.