Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-11-18 · Administracinė byla Nr. A-525-1864-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-18
Bylos Nr.
A-525-1864-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Atsakovas
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos
Kategorijos
  • 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525 – 1864/2008Procesinio sprendimo kategorija 16.2; 16.5; 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Karoliui Likui,atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos skundą atsakovams Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga (toliau – ir Profesinė sąjunga) skundu (b.l. 4–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. 5-V-183 „Dėl teritorinių policijos įstaigų viešosios policijos migracijos padalinių darbo organizavimo tobulinimo priemonių plano patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas); įpareigoti Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Vilniaus miesto VPK) ir Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) nutraukti Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriaus ir teritorinių policijos komisariatų viešosios policijos pasų poskyrių (toliau – ir Pasų poskyriai) darbuotojų atleidimo procedūrą ir struktūrinius pertvarkymus.

Nurodė, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2007 m. kovo 15 d. pasirašė Įsakymą, kuriuo nuspręsta panaikinti teritorinių policijos įstaigų viešosios policijos migracijos padalinių darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybes. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2007 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-182 buvo sudaryta darbo grupė su gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos tvarkymo funkcijos perdavimo šalies savivaldybėms susijusioms problemoms spręsti (toliau – ir Darbo grupė), kuri atsakinga už Įsakymo įgyvendinimą. Pažymėjo, kad 2007 m. kovo 23 d. vykusio Darbo grupės pasitarimo metu nuspręsta panaikinti 23 Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriaus pareigybes, o 2007 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto VPK viršininkas įteikė Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriaus ir Pasų poskyrių darbuotojams įspėjimo lapelius, kuriuose nurodyta, kad, remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 5-V-233 “Dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ ir Įsakymu, nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. gali būti naikinamos einamos pareigos. Remdamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-646/2005), faktu, kad Profesinė sąjunga yra teisėta Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriaus ir Pasų poskyrių darbuotojų atstovė, pabrėžė, jog Profesinė sąjunga yra tinkamas pareiškėjas byloje. Pažymėjo, kad numatomas 23 pareigybių panaikinimas turi būti vertinamas kaip darbovietės struktūrinis pertvarkymas. Remdamasis DK 130 straipsnio 4 dalimi ir 19 straipsniu, nurodė, kad Vilniaus miesto VPK kaip Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriaus ir Pasų poskyrių darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbdavys privalėjo surengti konsultacijas su Profesine sąjunga, tačiau jokių veiksmų nederino, todėl tokie veiksmai vertintini kaip grubus Profesinės sąjungos ir darbuotojų teisių pažeidimas. Nurodė, kad 2007 m. sausio 10 d. Vilniaus miesto VPK migracijos skyriaus ir Pasų poskyrių darbuotojai iškėlė reikalavimus, kurie nagrinėti Taikinimo komisijoje, tačiau, darbuotojų ir darbdavio atstovams dėl reikalavimų nesusitarus, Profesinės sąjungos taryba 2007 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą skelbti streiką Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriuje ir Pasų poskyriuose. 2007 m. vasario 15 d. Vilniaus miesto VPK kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, prašydamas panaikinti 2007 m. vasario 12 d. Profesinės sąjungos tarybos sprendimą ir pripažinti streiką neteisėtu, toks ieškinys 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu buvo patenkintas. Pažymėjo, kad toks sprendimas nėra įsiteisėjęs, todėl negali įtakoti darbuotojų teisinės padėties, jų statusas turėtų būti vertinamas kaip streikuotojų, todėl jiems turi būti užtikrinamos visos streikuotojams taikomos garantijos (DK 83 str. 1 d. 5 p., 83 str. 2 d., 82 str. 2 d.). Nurodė, jog įspėjimo lapelių įteikimas darbuotojams, kurie paskelbė streiką, vertintinas kaip neteisėtas spaudimas nutraukti streiko procedūrą, Pažymėjo, kad bet kokie pertvarkymai ar atleidimai iš darbo turi būti atidėti, kol kolektyvinis darbo ginčas bus išspręstas arba jo nagrinėjimas nutrauktas, todėl atsakovai turi būti įpareigoti nutraukti bet kokius veiksmus, kurie yra susiję su Vilniaus miesto VPK migracijos skyriaus ir Pasų poskyrių struktūriniais pertvarkymais. Atsižvelgdamas į Darbo grupės 2007 m. kovo 23 d. pasitarimo protokolą Nr. 5-13-IL-36 bei Įsakymą, pažymėjo, kad sprendimas atlikti Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriaus ir Pasų poskyrių struktūrinius pertvarkymus nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, o administracinis sprendimas turi būti pagrįstas teisės aktų normomis bei objektyviais duomenimis. Vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 4.5 punktu ir pabrėžė, jog nei Policijos departamentas, nei Vilniaus miesto VPK nesikonsultavo su Profesine sąjunga dėl galimo darbuotojų atleidimo, todėl Įsakyme įformintas sprendimas atlikti struktūrinius pertvarkymus atleidžiant dalį darbuotojų laikytinas neteisėtu.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto VPK atsiliepimu į skundą (b.l. 52–54) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 15 d. konsultacija Nr. A3-126, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. konsultacija Nr. 02-04-06, nurodė, kad pareiškėjas veikia Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 18 straipsnyje nustatytu pagrindu bei nėra darbuotojų atstovas pagal pavedimą, todėl ginčo klausimai gali būti kildinami tik Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje nustatytu pagrindu. Vadovaudamasis Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsniu, Vidaus tarnybos statuto 1 straipsniu bei 44 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog kadangi policijos įstaigos, o šiuo atveju – atsakovai, įgyvendina teisės aktais jų kompetencijai priskirtas migracijos funkcijas, konsultavimasis su Profesine sąjunga nagrinėjamu atveju nebuvo būtinas. Rėmėsi DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3, 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą, nusprendė, jog migracijos padalinių vykdoma gyvenamosios vietos deklaravimo funkcija turi būti perduodama savivaldybėms, o atsakovai tik įgyvendino minėtą įstatymą bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 2 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Pabrėžė, kad DK nėra nuostatos, jog, paskelbus streiką, draudžiama reorganizacija, o struktūriniai pertvarkymai, remiantis Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3, 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymu ir atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, yra nukreipti į darbo organizavimo efektyvinimą ir tinkamą nurodytų įstatymų nuostatų įgyvendinimą bei netrikdo įstaigos darbo. Pažymėjo, kad pareiškėjas netinkamai aiškino DK 82 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes jos reglamentuoja santykius įgyvendinant paskelbtą streiką, t.y. tuo laikotarpiu, kai darbuotojai dalyvauja streike ir tuo metu nevykdo darbo funkcijų, o nuo streiko paskelbimo nebuvo ir nėra nė vieno darbuotojo, kuris būtų realizavęs streiko teisę, t.y. dalyvavęs streike tuo metu nevykdant darbo funkcijų. Pabrėžė, kad Policijos departamento sprendimas pertvarkyti Vilniaus miesto VPK migracijos padalinių darbą, numatyti šių veiksmų atlikimo planą tiesiogiai pareiškėjui jokių teisių ir pareigų nesukuria, todėl tai nėra sprendimas, kurį Profesinė sąjunga gali skųsti pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnį, o tokie reikalavimai negali būti tenkinami. Nurodė, kad Įsakymas reglamentuoja ne tik Vilniaus miesto VPK migracijos padalinių, tačiau visos respublikos policijos įstaigų migracijos padalinių reorganizavimą, o pareiškėjas prašo panaikinti visą Įsakymą, tačiau skunde nurodomi motyvai ir argumentai dėl Vilniaus miesto VPK padalinių reorganizacijos, be to, pareiškėjo veikla tai pat paremta teritoriniu - Vilniaus apskrities principu, todėl prašymas panaikinti Įsakymą nepagrįstai susijęs su kitų, byloje nedalyvaujančių asmenų teisėmis ir pareigomis.

Atsiliepimas

Atsakovas Policijos departamentas atsiliepimu į skundą (b.l. 130–132) prašė skundą palikti nenagrinėtu, o tuo atveju, jeigu bus nuspręsta nagrinėti, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime iš esmės pateikiami tokie patys argumentai kaip ir Vilniaus miesto VPK atsiliepime į skundą.

Policijos departamentas taip pat nurodė, kad nei policijos generalinis komisaras, nei Vilniaus miesto VPK viršininkas neprivalėjo organizuoti konsultacijų su darbuotojais, nes jie nepriėmė sprendimų, galinčių turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, be to, Policijos departamentas pareiškėjui užtikrino, kad imsis visų galimų priemonių, siekiant visiems darbuotojams pasiūlyti darbą. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartį (civilinė byla Nr. 3K-3-646/2005), jeigu nėra surengiamos konsultacijos su darbuotojų atstovais, tuo negali būti pažeidžiamos darbuotojų teisės ir tai negali būti laikoma pagrindu netgi darbuotojo atleidimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu. Remdamasis DK 130 straipsnio 4 dalimi , pažymėjo, kad pirmiausia paprastai turi būti priimamas sprendimas dėl pertvarkymo, o tik po to rengiamos konsultacijos, todėl vėlesnio veiksmo neatlikimas negali įtakoti prieš tai atlikto veiksmo teisėtumo. Atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 6 d. nutartį (civilinė byla Nr. 3K-3-91/2006) ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju jokių neigiamų pasekmių nekilo. Pabrėžė, jog pareiškėjo skundas neteisėtas ir nepagrįstas, nes nebuvo laikomasi Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio reikalavimų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 31 d. sprendimu (b.l. 200–203) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, Vidaus tarnybos statuto 44 straipsnio 2 dalimi, DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 130 straipsnio 4 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, faktu, jog atsakovai įgyvendina teisės aktais jų kompetencijai priskirtas migracijos funkcijas, tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3, 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą, o atsakovai tik minėtą įstatymą įgyvendina, kad atsakovai patys nepriėmė sprendimų, galinčių turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, pabrėžė, jog tokiu atveju teisės aktai nenumato pareigos atsakovams organizuoti ir rengti konsultacijas su darbuotojų atstovais. Pažymėjo, kad Policijos departamento sprendimas pertvarkyti Vilniaus miesto VPK migracijos padalinių darbą, numatyti šių veiksmų atlikimo planą tiesiogiai pareiškėjui jokių teisių ir pareigų nesukūrė, tai nėra sprendimas, kurį Profesinė sąjunga gali skųsti pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnį, o reikalavimai šioje apimtyje negali būti tenkinami. Pabrėžė, jog Įsakymas reglamentuoja ne tik Vilniaus miesto VPK migracijos padalinių, tačiau visos Lietuvos Respublikos policijos įstaigų migracijos padalinių reorganizavimą, o pareiškėjas prašo panaikinti visą įsakymą, kuris liečia byloje nedalyvaujančių asmenų teises ir pareigas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi Nr. 2A-744-52/2007 paliko galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2516-726/2007, Profesinės sąjungos tarybos 2007 m. vasario 12 d. dienos sprendimu paskelbtas įspėjamasis streikas Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriuje pripažintas neteisėtu, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl streikuotojų garantijų pažeidimo (ABTĮ 58 str. 2 d).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b.l. 206–209) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pateikiami iš esmės tokie patys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami tokie motyvai:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino faktines aplinkybes bei taikė materialines teisės normas. Pažymi, kad Įsakymu Lietuvos policijos generalinis komisaras priėmė sprendimą atlikti struktūrinius pertvarkymus, o tokie pertvarkymai yra tiesiogiai susiję su darbuotojų teisine padėtimi, todėl atsakovai turėjo taikyti DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir organizuoti bei rengti konsultacijas su darbuotojų atstovais. Nesutiko su teismo išvada, kad Įsakymu atsakovai įgyvendino Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3, 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą, nes jame nebuvo nurodyta, kad dėl gyvenamosios vietos deklaravimo funkcijos perdavimo savivaldybėms policijos įstaigos privalo atlikti struktūrinius pertvarkymus.

2. Teismas nesigilino, ar Įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus, nes sprendimas atlikti Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriaus ir Pasų poskyrių struktūrinius pertvarkymus nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto VPK atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 212–214) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikti ši esmės tokie patys argumentai kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodomi tokie nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvai:

1. Nesutinka su apelianto argumentu, kad struktūriniai pertvarkymai nebuvo pagrįsti objektyviais duomenimis. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-204/2007), faktu, kad konkrečių struktūrinių pertvarkymų realumas nustatomas pagal tai, ar išliko institucijos atliekamos funkcijos arba jų dalis darbovietėje, Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3, 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymų, Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pabrėžia, jog tiek Lietuvos policijos generalinis komisaras, tiek Vilniaus miesto VPK viršininkas įgyvendino minėtas nuostatas, pagal kurias būtent valstybės tarnautojai vykdo viešojo administravimo funkcijas.

2. Pareiškėjas praleido skundo padavimo administraciniam teismui terminą, nes apie skundžiamą Įsakymą sužinojo 2007 m. kovo 26 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo posėdžio metu, kai pareiškėjo atstovui buvo įteikta Įsakymo kopija.

3. Nurodo, kad skundžiamas planas bei jame numatytos priemonės šiuo metu yra įvykdyti, o po minėto plano įvykdymo buvo įvykdytas dar vienas migracijos padalinių darbo organizavimo pakeitimas – įkurta Vilniaus miesto VPK viešosios policijos Migracijos tarnyba, todėl daro išvadą, kad, pasibaigus procedūrai ir įvykdžius planą, jo vykdymo nutraukimas yra neįmanomas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas skundu prašo panaikinti Įsakymą ir įpareigoti Vilniaus miesto VPK bei Policijos departamentą nutraukti Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriaus ir Pasų poskyrių darbuotojų atleidimo procedūrą bei struktūrinius pertvarkymus. Skundas grindžiamas tuo, kad, priimant Įsakymą ir jį įgyvendinant, nebuvo konsultuojamasi su darbuotojų atstovais, numatyti pertvarkymai negalėjo būti atliekami tuo metu, kai buvo paskelbtas streikas, nes tokiu būdu neužtikrintos streikuotojų teisės, pats Įsakymas nepagrįstas objektyviais duomenimis ir neatitinka jam keliamų reikalavimų.

Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnis įtvirtina, kad darbo, ekonominius, socialinius klausimus įstatymų numatytais atvejais darbdavys privalo spręsti, suderinęs su profesinės sąjungos organais, o to paties įstatymo 18 straipsnis numato, kad Profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises.

Pareiškėjas, pagrįsdamas savo skundą, nurodo, kad Vilniaus VPK, priimdamas įsakymą, privalėjo konsultuotis su darbuotojų atstovais, kitaip tariant pareiškėju, o tokį savo argumentą grindžia Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis. DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina darbdavio pareigą jam priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, konsultuotis su darbuotojų atstovais, o įstatymų nustatytais atvejais gauti jų sutikimą.

Teisėjų kolegija, pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu nagrinėjamoje byloje minėta nuostata galėtų būti taikoma, ji darbdavio pareigą konsultuotis sieja konkrečiai su tais atvejais, kai sprendimas priimamas darbdavio iniciatyva. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Įsakymas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. lapkričio 17 d. priimtą Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3, 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. X-39, kuriuo deklaravimo funkcijos perduotos vietos savivaldybėms. Remdamasi minėtomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įsakymo priėmimas ir kiti su tuo susiję veiksmai negali būti siejami su darbdavio valia DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Be to, pabrėžtina, jog Vidaus tarnybos statuto devintas skirsnis reglamentuoja profesinių sąjungų vidaus reikalų įstaigoje veiklos ypatumus, o jo 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinamas principas, kad profesinės sąjungos neturi teisės paveikti vidaus reikalų įstaigos, tame tarpe ir pareiškėjo, funkcijų įgyvendinimo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad Įsakymas nelaikytinas darbdavio priimtu sprendimu DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, todėl atsakovas, priimdamas Įsakymą, neprivalėjo konsultuotis su darbuotojų atstovais.

Pareiškėjas savo reikalavimus taip pat grindžia tuo, kad buvo paskelbtas streikas, todėl darbuotojams turėjo būti garantuotos jų, kaip streiko dalyvių teisės, streiko metu. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, kurie būtų leidę padaryti išvadą, kad paskelbtas streikas vyko ginčo įsakymo priėmimo metu, t.y. darbuotojai streikavo, todėl pareiškėjo nurodytos streikuojantiems darbuotojams taikytinos garantijos nagrinėjamoje byloje buvo pagrįstai netaikytos. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu metu teismo nutartis, kuria minėtas streikas pripažintas neteisėtu, jau yra įsiteisėjusi, todėl nėra ir nebuvo pagrindo darbuotojų atžvilgiu taikyti DK įtvirtintas garantijas streiko metu.

Pareiškėjo nurodomas argumentas, dėl to, kad Įsakymas nepagrįstas objektyviais duomenimis ir pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo reikalavimus, taip pat laikytinas nepagrįstu. Ginčo Įsakymas nelaikytinas viešojo administravimo aktu, nes jis priimtas įgyvendinant ne viešojo administravimo funkcijas. Ginčo įsakymu įgyvendinamos viešojo administravimo subjekto vidaus administravimo funkcijos, todėl ginčo įsakymas yra vidaus administravimo aktas, kuriam Viešojo administravimo įstatymo nuostatos netaikytinos. Kita vertus kolegija vertina, jog ginčo įsakymas yra pakankamai pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės aktų reikalavimais.

Esant išdėstytiems argumentams kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų reikalavimus, procesinių teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Teismo kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusStasys Gudynas