- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-06
- Bylos Nr.
- e2S-1222-945/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07640-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Atsakovas
- A. B., K. T.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bedrovės „Euro Flex Baltics Express“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bedrovės „Euro Flex Baltics Express“ ieškinį atsakovams A. B. ir K. T. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (e. b. l. 1–6), kuriuo prašo priteisti iš atsakovo A. B. 969,02 Eur, o atsakovo K. T. 2 037,89 Eur žalos atlyginimo. Ieškovė nurodo, kad atsakovai jai padarė žalą, nevykdydami darbo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ir neišvykdami dirbti į komandiruotę.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi (e. b. l. 65–68) ieškinį atsisakė priimti. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimo atlyginti žalą iš kitoje valstybėje gyvenančių buvusių darbuotojų priėmimas nagrinėti pažeistų imperatyvias tiesiogiai taikomo Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 3 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 215 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nurodytuose teisės aktuose įtvirtintas ekonomiškai silpnesnės darbo teisinių santykių šalies – darbuotojų – teises. Teismas nurodė, kad ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovė su atsakovais kilus ginčui susitarė dėl to, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų nagrinėjamas teisme, kuriame yra ieškovės buveinė. Teismas pažymėjo, kad atsakovų prievoles atlyginti žalą ieškovė kildina iš su atsakovais 2017 m. lapkričio 8 d. ir 2018 m. gegužės 18 d. sudarytų darbo sutarčių, kuriomis prisiimtų įsipareigojimų, ieškovės teigimu, atsakovai neįvykdė (neišvyko į komandiruotę, nors pagal darbo sutartis tai padaryti privalėjo), todėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių 41 straipsnio 1 punktas ir šio straipsnio 2 punktas negali būti taikomi.
I. Atskirojo skundo argumentai
3. Atskiruoju skundu (e. b. l. 72–76) ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės – priimti ieškinį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Atsakovai patys inicijavo darbo ginčą, pateikę Darbų ginčų komisijai prašymus dėl neišmokėto darbo užmokesčio išieškojimo, o tai sudarė pagrindą ieškovei reikšti priešpriešinius reikalavimus pačių atsakovų inicijuotose darbo bylose Lietuvos Respublikos darbo ginčus nagrinėjančiose institucijose. Atsakovai teikė argumentus dėl ieškovės reikalavimo nepagrįstumo, prašė jį atmesti. Tai rodo, kad atsakovai sutiko su darbo ginčų nagrinėjimu Lietuvoje ir neginčijo Darbo ginčų komisijos kompetencijos nagrinėti ieškovės priešpriešinius reikalavimus (DK 215 straipsnio 3 dalis).
3.2. DK priešieškinio pareiškimo tvarkos nenustato, todėl pagal analogiją taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos (toliau – CPK). Ieškovės priešieškinis Darbo ginčų komisijos turėjo būti priimtas ir nagrinėjamas kartu su pradiniu ieškiniu (CPK 33 straipsnio 2 dalis).
3.3. Kadangi atsakovų nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, teismas negalėjo taikyti Reglamento 22 straipsnio.
3.4. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 41 straipsnis nustato, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Atsakovų veiksmai (neveikimas), su kuriais siejama jų padaryta žala, buvo (turėjo būti) atlikti Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl Lietuvos Respublikos teismai yra kompetentingi nagrinėti šį ginčą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
4. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Šioje civilinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nustatytose ribose tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.
5. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo atsisakyta priimti kaip neteismingą Kauno apylinkės teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), teisėtumo ir pagrįstumo.
6. CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atvejai, kuomet teismas atsisako ieškinį priimti. Vienas iš tokių atvejų yra kai ieškinys neteismingas tam teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
7. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą ir tokį savo procesinį sprendimą grindė Reglamento 22 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Reglamento nuostatas pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taikė nesant tam jokio teisinio pagrindo.
8. Pagal Reglamento 4–5 straipsnius, Reglamentas taikomas tik asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, nepriklausomai nuo jų pilietybės. Nagrinėjamu atveju atsakovai byloje yra ne tik Baltarusijos Respublikos piliečiai, bet ir jų gyvenamoji vieta yra Baltarusijos Respublikoje, t. y. ne valstybėje narėje. Ši aplinkybė nurodyta su atsakovais sudarytose darbo sutartyse (e. b. l. 7–10, 15–18), ji akcentuojama ir ieškinyje, t. y. ieškovė jos neginčija. Jeigu atsakovo gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, jurisdikcija nustatoma pagal valstybės narės teisę (Reglamento 6 straipsnio 1 dalis) ir ypatumai, susiję su darbo bylų nagrinėjimu, šios taisyklės nekeičia (Reglamento 20 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, tokiu atveju taikoma ne Reglamentas, bet valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos) teisės aktai, reglamentuojantys jurisdikcijos klausimus. Be to, Reglamento preambulės 36 punkte ir 73 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Reglamentas nedaro poveikio trečiosios valstybės ir valstybės narės dvišalių konvencijų ir susitarimų, sudarytų iki Reglamento (EB) Nr. 44/2001 įsigaliojimo dienos, kurie susiję su Reglamente reguliuojamais klausimais, taikymui. Kitaip tariant, esant Lietuvos Respublikos su trečiąja valstybe iki Reglamento įsigaliojimo pasirašytai dvišalei sutarčiai (nagrinėjamu atveju – 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarčiai „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Dvišalė sutartis)), turi būti taikomas ne Reglamentas, bet tokia dvišalė sutartis.
9. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia vertinti kaip nepagrįstą skundžiamos nutarties motyvą, kad ieškinio priėmimas yra nesuderinamas su Reglamento 22 straipsnyje įtvirtintomis, tiesiogiai taikytinomis teismingumo taisyklėmis.
10. Ieškinyje reiškiamą reikalavimą ieškovė kildina iš darbo santykių. Pagal CPK 410 straipsnio 1 dalį, darbo ginčai nagrinėjami laikantis bendrųjų CPK nuostatų, su specialiame CPK skyriuje ir DK numatytomis išimtimis. Kadangi ši byla turi užsienio (tarptautinį) elementą, dėl tokios bylos teismingumo (priskirtinumo Lietuvos Respublikos ar užsienio teismų jurisdikcijai) teismas turi spręsti ex officio (savo iniciatyva) taikydamas CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ LIX skyriuje „Teismingumas ir normų taikymas“ įtvirtintas taisykles (CPK 782 straipsnis). CPK nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartims, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 straipsnis). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei Lietuvos Respublikos procesinėse teisės normose, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės (CPK 1 straipsnio 3 dalis).
11. Nagrinėjamu atveju DK 215 straipsnio 3 dalyje nustatyta speciali procesinė nacionalinio lygmens teisės norma, pagal kurią darbo ginčas dėl teisės darbuotojui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, turi būti inicijuojamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų jį nagrinėti DK nustatyta tvarka. Ši norma į kodeksą perkelta iš Reglamento 22 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 1 punkto ir yra visiškai suderinta su Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos lygmenyje prisiimtais įsipareigojimais. Tačiau, kaip minėta nutarties 8–9 punktuose, byloje, kurioje reikalavimas reiškiamas Baltarusijos Respublikos piliečiui, kurio gyvenamoji vieta yra Baltarusijos Respublikoje, turi būti taikomas ne Reglamentas, bet Dvišalė sutartis. Dvišalės sutarties 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos taisyklė, atitinkanti numatytąją DK 215 straipsnio 3 dalyje, t. y., kad ginčas yra teismingas atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismui. Ieškovė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma specialioji teismingumo taisyklė, skirta byloms dėl žalos atlyginimo priteisimo, įtvirtinta Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią sprendimus kompetentingas priimti tos susitariančiosios valstybės teismas, kurios teritorijoje įvyko žalą sukėlęs veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą.
12. Šį argumentą apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą. Vadovaujantis Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalimi, speciali teismingumo taisyklė, leidžianti bylą nagrinėti ne atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teisme, bet valstybės, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, teisme, taikoma išskirtinai tik bylose, nurodytose Dvišalės sutarties 41 straipsnio 1 dalyje, kurioje, apibrėžiant išimties taikymo ribas aiškiai nurodoma, kad specialioji taisyklė netaikoma tais atvejais, kai žalos atlyginimo prievolė kyla iš sutarties. Toks reglamentavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad speciali teismingumo taisyklė yra taikoma tik deliktinės atsakomybės atveju, kai šalių nesieja sutartiniai santykiai. Sutartinės atsakomybės atveju taikoma bendroji jurisdikcijos taisyklė, kompetenciją suteikianti atsakovo gyvenamosios vietos teismui. Toks aiškinimas pateisinamas tuo, kad asmuo, savo neteisėtais veiksmais padaręs žalos kitam asmeniui, su kuriuo jo nesiejo sutartiniai santykiai, negali gintis specialia jurisdikcine apsauga, nes tokiu atveju būtų be pagrindo pabloginta nukentėjusiojo padėtis, kadangi jis būtų priverstas savo teises ginti valstybėje, su kuria neturi jokio teisinio ryšio. Ir priešingai, sudarydamas sutartį su asmeniu, kurio gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, civilinių santykių subjektas prisiima riziką, kad žalos atsiradimo atveju bus taikoma bendroji teismingumo taisyklė, įpareigojanti dėl žalos atlyginimo kreiptis į atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismą.
13. Nagrinėjamu atveju ieškovė tokią riziką prisiėmė sudarydama su atsakovais darbo sutartis, kuriose aiškiai nurodyta, kad atsakovų gyvenamoji vieta yra Baltarusijos Respublikoje. Būtent iš su šiomis sutartimis susijusių prievolių pažeidimo yra kildinamas byloje reiškiamas reikalavimas, t. y. ieškovė prašo atsakovams taikyti iš darbo santykių kylančią sutartinę atsakomybę. Tokiam reikalavimui Dvišalės sutarties 41 straipsnyje įtvirtinta speciali jurisdikcijos taisyklė netaikoma.
14. Dvišalės sutarties 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutarties 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos taisyklė gali būti netaikoma tuo atveju, jeigu šalys sudaro rašytinį susitarimą dėl kitokio bylos teismingumo. Ši taisyklė yra detalizuota DK 215 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodoma, kad reiškiant ieškinį darbuotojo atžvilgiu nuo bendrosios teismingumo taisyklės nukrypti galima tik tokiu atveju, jeigu susitarimas dėl teismingumo pasiekiamas kilus ginčui. Nagrinėjamu atveju į bylą nepateikta įrodymų apie šalių pasiektą susitarimą dėl ginčo priskyrimo Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien faktas, kad ieškovė buvo pareiškusi priešieškinį Darbo ginčų komisijai nagrinėjant atsakovų ieškovei pareikštus reikalavimus, pats savaime nereiškia, jog atsakovai sutiko su Lietuvos Respublikos teismų kompetencija nagrinėti ieškovės reikalavimus. Atsakovų valia dėl jurisdikcijos taisyklių pakeitimo nebuvo objektyviai išreikšta nei Dvišalės sutarties 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta forma, nei jokiu kitu būdu.
15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su skundžiamos nutarties motyvais, kad teismingumo taisyklių taikymui neturi jokios įtakos faktas, jog darbo ginčą ieškovė iniciavo pateikdama priešieškinį atsakovų Darbo ginčų komisijoje iškeltoje byloje. Tokią savo poziciją ieškovė grindžia Reglamento 22 straipsnio 2 dalies nuostata, numatančia, kad bendrosios teismingumo taisyklės nedaro poveikio teisei pareikšti priešieškinį teisme, kuriame pagal šį skirsnį nagrinėjamas pagrindinis ieškinys. Viena vertus, kaip minėta nutarties 8–9 punktuose, Reglamento nuostatos nagrinėjamam ginčui netaikytinos. Kita vertus, kaip nurodyta Reglamento 8 straipsnio 3 punkte, tam, kad keistų jurisdikcijos taisykles, priešieškinis turi būti susijęs su ta pačia sutartimi ar grindžiamas tais pačiais faktais, kuriais grindžiamas pagrindinis reikalavimas. Kitaip tariant, kaip ir CPK 143 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, tarp pradinio ieškinio ir priešieškinio turi egzistuoti tiesioginis ryšys, kuris lemtų poreikį reikalavimus nagrinėti vienoje byloje. Nagrinėjamu atveju tokio ryšio tarp reikalavimų nebuvo, ieškovės reikalavimų nenagrinėjimas nekliudė Darbo ginčų komisijai įvertinti atsakovų reikalavimų pagrįstumą. Ieškovė darbo byloje pareiškė savarankišką reikalavimą, kuris neturėjo jokios įtakos atsakovų reiškiamų reikalavimų pagrįstumui. Be to, kaip teisingai nurodoma skundžiamoje nutartyje, Darbo ginčų komisija ieškovės reikalavimo nenagrinėjo, o teismine tvarka ieškinys dėl atsakovų Darbo ginčų komisijai reikšto pradinio reikalavimo nėra pateiktas, todėl spręsti, kad ieškovės pareikšto ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti taikydamas priešieškinio pareiškimą reglamentuojančias teismingumo taisykles (CPK 33 straipsnio 2 dalis), nėra pagrindo.
16. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartimi, nors ir netiksliai parenkant teisiniam santykiui taikytiną reglamentavimą (teisinį pagrindą), teismingumo klausimas buvo išspręstas tinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismas, ir priėmė teisėtą nutartį ieškinio nepriimti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.