Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėja Asta Matulevičienė, sekretoriaujant Daivai Putinienei, Sandari Jotautei, dalyvaujant ieškovės UAB „Gargždų geležinkeliai“ atstovui advokatui L. S., atsakovės UAB „TNT“ atstovui advokatui Nerijui Jurkui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gargždų geležinkeliai“ ieškinį atsakovei UAB „TNT“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų AB „Lietuvos draudimas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės UAB „Gargždų geležinkeliai“ atstovas advokatas L. S. prašė ieškinį tenkinti jame nurodytais motyvais. Nurodė, jog nors atsakovė yra sertifikuota, taikomų aukštų standartų įmonė, tačiau dėl atsakovės didelio neatsargumo ir nerūpestingumo buvo prarastas krovinys. Paminėjo, jog krovinys turėjo būti pakrautas Rusijoje, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų realų krovinio pakrovimą, nėra. Važtaraščiai rodo, kad krovinys buvo paimtas, tačiau dėl darbuotojų aplaidumo nėra aišku, ar krovinys buvo skenuotas.

Liudytojas B. S. 2016-04-01 teismo posėdžio metu paaiškino, jog 15 metų dirba UAB „TNT“, jis yra skyriaus vadovas atsakingas už krovinių pervežimo operacijas. Paaiškino, kad UAB „TNT“ yra tarptautinio tinklo dalis ir kitose šalyse turi savo filialus. Dingus ieškovės kroviniui, jis pats stengėsi surasti krovinį ir išsiaiškinti visas aplinkybes. Paaiškino, jog krovinys buvo išsiųstas iš Rusijos, krovinys skenuotas, kartu su kitais kroviniais turėjo būti atgabentas ir į Suomiją. Kiti kroviniai pateko pas gavėjus, tik šis vienintelis krovinys nežinomu būdu dingo. Krovinio paieška užsiėmė jis pats ir Klientų aptarnavimo skyrius bei Saugumo kokybės vadybininkai. Buvo susirašinėjama elektroniniais laiškais, prašoma peržiūrėti vaizdo įrašus, skambinama, prašoma apklausti pamainos darbuotojus. Patikino, kad Rusijoje krovinys tikrai buvo pakrautas, nors vairuotojas ir neapklaustas, nes vairuotojas nežino koks krovinys vežamas, jis nedalyvauja krovinio pakrovime ar iškrovime, kroviniai užplombuojami UAB „TNT“ darbuotojų. Vairuotojas jokių pažeidimų nepadarė, atvyko laiku. Krovinys nebuvo išskirtinis. Išvykstant iš Rusijos krovinys buvo nuskenuotas, o Suomijoje nebuvo skenuota. CMR buvo nurodytas bendras krovinys, skirtas 100 skirtingų gavėjų ir visi gavėjai gavo krovinius, išskyrus ieškovę. Konkrečiai, ar būtent dingęs krovinys ir buvo kartu su kitais kroviniais nurodytais CMR negalėjo atsakyti, tikino, jog kroviniai buvo užplombuoti, muitinės patikrinta, plombos pažeistos nebuvo, todėl į teisėsaugos institucijas nebuvo kreiptasi. Mano, jog dingęs krovinys nebuvo tiesiog identifikuotas iškrovimo metu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, kad 2014-06-09 tarp ribotos atsakomybės bendrovės „E-Reil“ ir UAB „Gargždų geležinkelis“ sudaryta tiekimo sutartis pagal kurią tiekėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui prekes, kurios identifikuotos prie sutarties pateiktoje specifikacijoje, tai yra supakuotos 7 dėžutės, bendro 156,50 kg svorio. Užsakovas UAB „Gargždų geležinkelis“ pateikė užsakymą UAB „TNT“ atsivežti/importuoti siuntą, tai yra variklių detales, kurių svoris 156,50 kg iš Iževsko, Rusijos, ieškovė parašu patvirtino, jog susipažino su atsiskaitymo terminais, atsakomybe už krovinio saugumą ir pristatymo terminais, papildomų paslaugų (draudimo) neužsakė. Ieškovė 2014-08-20 apdraudė krovinį AB „Lietuvos draudimas“, draudimo laikotarpis nuo 2014-08-21 iki 2014-09-20. Draudimo įmoka sumokėta 2014-08-22. Atsakovė UAB „TNT“ priėmė užsakymą 2014-08-20 pervežti 7 vnt., 156,50 kg dalis iš Iževsko miesto, Rusijos į Lietuvą, Gargždus.

Iš 2014-08-21 Oro transporto važtaraščio Nr. 8456-3452 matyti, kad krovinys 8 vnt., 160 kg, gabentas į Maskvą, Domodedovo oro uostą. Iš tarptautinio transporto važtaraščio CMR nustatyta, kad krovinys 100 vnt., bendro svorio 3829,18 kg, bendros vertės 38963,61 USD, pakrautas Maskvoje, Rusijoje ir bus vežamas transporto priemone WWE-994 į Turku miestą, Suomijoje, 2014-09-10 muitinės spaudas – išvežti leidžiama. Atsakovė nurodė, jog ieškovės krovinys buvo pakrautas kartu su kitų siuntėjų kroviniais.

Iš UAB „TNT“ susirašinėjimų elektroniniu paštu nustatyta, jog ieškovė 2014-08-25 gavo informaciją, kad siuntos numeris yra 313779896, po mėnesio, tai yra 2014-09-23 UAB „TNT“ informavo, jog Rusijoje kolegos patvirtino siuntos išsiuntimą ir siunta jau turėjo priartėti prie Lietuvos, krovinio skanavimų tarpiniuose punktuose nemato, paieškos klausimas perduotas saugos specialistams. 2014-09-29 ieškovei pranešta, jog vyksta siuntos paieška, tačiau manytina, kad siunta išsiųsta be skenavimų, todėl negali identifikuoti krovinio buvimo vietos.

Iš siuntos paieškos informacijos nustatyta, kad 2014-09-10 krovinys nuskenuotas Maskvoje, o 2014-09-26 Vilniuje krovinys negautas ir vyksta paieškos veiksmai. Iš 2014-09-10 krovinio manifesto matyti, jog vilkiku iš Maskvos į Tartu eksportuojamos ir 7 dėžės, 156,5 kg, tačiau vežamas visas krovinys yra 100 vnt., 35 konosamentai. Iš 2014-10-13 PVM sąskaitos faktūros matyti, kad išrašyta sąskaita ieškovei apmokėti 2686,17 Lt už krovinio, 7 vnt., 156,5 kg gabenimo paslaugas iš Iževsko miesto.

2014-09-30 ieškovė kreipėsi atsakovę dėl siuntos praradimo. 2014-10-10 atsakovė raštu į pretenziją atsakė, jog apgailestauja dėl nesklandumų ir dėl nuostolių atlyginimo pasiūlė kreiptis į draudimo kompaniją, kuri vėliau galės kreiptis į vežėją UAB „TNT“. 2015-01-15 ieškovė kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, tačiau draudimo kompanija 2015-01-21 pranešime nurodė, kad draudimo išmoka dėl krovinio praradimo negali būti mokama, kadangi krovinys buvo paimtas transportavimui 2014-08-20, t. y. prieš draudimo apsaugos laikotarpio pradžią, laikotarpis nustatytas nuo 2014-08-21, todėl pagal draudimo sutarties sąlygų 5.3 p. krovinys yra neapdraustas ir draudimo išmoka dėl krovinio dingimu patirtų nuostolių negali būti mokama. 2015-01-30 ieškovė kreipėsi į atsakovę, kad ji atlygintų nuostolius pagal krovinio vertę. 2015-02-12 atsakovė nurodė, kad dėl prarastos siuntos, jos kaltės nėra, todėl vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalimi ji sutinka atlyginti 1577,81 Eur žalą.

Lietuvos Respublikos muitinė atsakovei yra išdavusi AEO sertifikatą 1 „muitinės formalumų supaprastinimas/saugumas ir sauga (AEOF)“. Šis sertifikatas pripažįstamas visoje Europos Sąjungoje ir suteikia teisę naudotis palankesnėmis muitinio tikrinimo, susijusio su saugumu ir sauga, sąlygomis visose šalyse narėse. Atsakovė yra įdiegusi ir savo veikloje vadovaujasi „Kokybės, aplinkosaugos, profesinės saugos bei sveikatos vadovu“, kuri yra parengta vadovaujantis tarptautiniais standartais ISO 9001:2008, ISO 14001:2004, OHSAS 18001:2007. Atsakovės veikla yra sertifikuota pagal Transportuojamų prekių saugumo asociacijos (TAPA) išduotą sertifikatą „Vežimo paslaugų teikėjo minimalūs saugumo reikalavimai“ (angl. Freight Suppliers Minimum Security Requirements).

Atsakovė teismui pateikė susirašinėjimus elektroniniu paštu laikotarpiu nuo 2014-09-19 iki 2014-09-25, nuo 2014-09-24 iki 2014-09-29; nuo 2014-09-29 iki 2014-09-30; 2014-12-03, iš kurių matyti, kad ieškovės krovinys (apibūdinama– medinės dėžės/padėklai 7 vnt., ant padėklo, juodo plastiko pakuotėje) 2014-09-10 buvo išsiųstas iš Maskvos į Turku miestą ir atvežtas 2014-09-12 bei išsiųstas į Hanoverį be TR skanavimo (neįrašius į manifestą); tęsiant siuntos paiešką, prašyta darbuotojų peržiūrėti vaizdo įrašus, tačiau nebuvo įsitikinta ir identifikuota kokia siunta yra ieškoma, daryta prielaida, kad galbūt siunta perkrovimo metu pateko į Hanoverį ar Helsinkį, 2014-12-03 elektroninio susirašinėjimo metu gauta informacija, jog ieškovės krovinys buvo pateiktas kurjeriui V., kurjerio automobilis Renaul Logan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), krovinys iš kurjerio paimtas 2014-08-20,17 val. išsiųstas į Maskvą oro transportu.

Byloje nustatyta, kad ieškovės krovinys buvo vežamas už užmokestį oro ir kelių transporto priemonėmis, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingų valstybių teritorijose, krovinys buvo prarastas jį gabenant kelių transportu iš Rusijos į Lietuvą, šios valstybės yra 1956 m. Tarptautinės krovinių vežimo keliais konvencijos (toliau CMR konvencijos) narės, todėl ginčo šalių santykius reglamentuoja ši CMR konvencija (CMR konvencijos 1 str. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju ieškovė netekusi krovinio prašo nuostolių atlyginimo iš vežėjo (atsakovės), argumentuodama tuo, jog krovinys buvo prarastas dėl atsakovės didelio neatsargumo ir nerūpestingumo, o tai prilyginama tyčiniams veiksmas, todėl atsakovė privalo atlyginti visą krovinio vertės žalą. Atsakovė sutinka su tuo, kad krovinys buvo prarastas ir neneigia atsakomybės, tačiau sutinka atlyginti tik 1577,81 Eur žalą pagal CMR konvenciją kaip ribotos atsakomybė vežėjas, argumentuodama, jog dėl krovinio dingimo jos tyčios nėra.

CMR konvencijoje įtvirtinta griežtoji vežėjo atsakomybė, t. y. vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo yra preziumuojama ir jos įrodinėti nereikia (CMR konvencijos 17, 18 str.). Vežėjo atsakomybės prezumpcija reiškia, jog priėmęs krovinį vežėjas tampa visiškai atsakingas už krovinio praradimą, nebent jis įrodytų, kad egzistavo bent viena iš aplinkybių, nurodytų 17 straipsnio 2 punkte ir/ar 4 punkte. Vežėjas atsako už jo žinioje esantį krovinį nuo priėmimo vežti momento iki jo perdavimo gavėjui. Vežėjas CMR konvencijoje nustatyta tvarka ir apimtimi atsako ne tik už savo, bet ir už trečiųjų asmenų, kurių paslaugomis naudojosi (agentų, verslo partnerių ir pan.) veiksmus (CMR konvencijos 3 str., 28 str. 2 d., 29 str. 2 d.). CMR konvencijos 28 straipsnyje įtvirtintos imperatyvios normos, ribojančios vežėjo atsakomybę. Tačiau šios taisyklės turi CMR konvencijoje įtvirtintas išimtis, kai vežėjas privalo atsakyti visa apimtimi.

CMR konvencijos 29 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada vežėjas negali vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, atleidžiančiomis vežėją nuo atsakomybės, ją ribojančiomis arba atsakomybę perkeliančiomis kitai šaliai. Pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl vežėjo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Esant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms vežėjas privalo atlyginti visą atsiradusią žalą, netaikant CMR konvencijos 23 straipsnio nustatytų ribojimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytos CMR konvencijos nuostatą yra išaiškinęs, kad šioje normoje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009).

Kaltė, kaip pagrindas civilinei atsakomybei, yra nepakankamas skolininko atsargumas, rūpestingumas ar atidumas, kurį jis turi parodyti konkrečioje situacijoje, pagal savo padėtį elgdamasis taip, kad nepadarytų žalos kitam asmeniui, ar kad neatsirastų nuostolių. Vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypatingai pareigingu, t. y. labai atsargiu ir atidžiu. Atsargumas reiškia tai, kad rūpestingas ir apdairus vežėjas turi numatyti galimas grėsmes ir pavojus žalai atsirasti, konkrečiai imant, kroviniui prarasti, todėl privalo imtis adekvačių priemonių jam išsaugoti. Didelis neatsargumas yra paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002).

Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną, tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009, 2012-01-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012, 2013-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2013).

Esant preziumuojamai vežėjo atsakomybei už krovinio praradimą, vežėjas, siekdamas, kad jo atlyginamų nuostolių už krovinio praradimą dydis būtų ribojamas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatomis turi teisę įrodyti jo atsakomybę ribojančių (šalinančių) aplinkybių buvimą, o ieškovė turi įrodyti vežėjo tyčią arba tyčiai prilygintą neatsargumą, dėl kurio krovinys buvo prarastas.

Vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis vežėjas, priėmęs užsakymą vežimui šalių sudarytoje sutartyje nurodytomis sąlygomis ir pradėjęs jį vykdyti, privalo užtikrinti krovinio saugumą. Jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos prielaidos kroviniui prarasti, vežėjui kyla ir tam tikrų teisinių padarinių – jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą. Taigi, sprendžiant didesnės kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą, turi būti nustatyta, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai, ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių.

Atsakovė UAB „TNT“ priėmė užsakymą 2014-08-20 pervežti 7 vnt., 156,5 kg dalis iš Iževsko miesto, Rusijos į Lietuvą, Gargždus. Ginčo krovinys pagal užsakymą 2014-08-20 paimtas kurjerio Iževsko mieste, Rusijoje ir automobiliu nugabentas į Maskvą, Domodedovo oro uostą (Rusiją). Iš 2014-08-21 Oro transporto važtaraščio Nr. 8456-3452 matyti, kad krovinys 8 vnt., 160 kg, oro transportu buvo gabentas iš Iževsko į Maskvą. 2014-09-10 CMR važtaraštyje nurodytas 100 vienetų krovinys, bendro 3829,18 kg svorio ir 38963,61 USD vertės, muitinės atstovų patikrintas bei pažymėtas ir leidžiamas išvežti iš Maskvos į Turkų miestą, Suomiją, transporto priemone WWE-994, vežėjas AO „SANKT-TRANS“. Ieškovės krovinys turėjo būti pristatytas į Lietuvą, tačiau iš siuntos paieškos informacijos nustatyta, kad 2014-09-10 krovinys nuskenuotas Maskvoje, o 2014-09-26 Vilniuje krovinys negautas ir tebevyksta paieškos veiksmai.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patikino, kad transporto priemonė, kuria buvo gabenamas krovinys į Suomiją, buvo plombuota ir tai patvirtina muitinės tikrinimo spaudai, tačiau negalėjo patvirtinti ar būtent minimas ginčo krovinys buvo toje transporto priemonėje. Teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, tai yra siuntos užsakyme, siuntos priėmimo akte nurodomas krovinys – variklio dalys – 7 vnt., 156,5 kg, oro transporto važtaraštyje nurodoma, jog krovinys 8 vnt., 160 kg, iš atsakovės pateiktų darbuotojų elektroninių laiškų matyti, jog atsakovės darbuotojai tiksliai nežino, kaip krovinys atrodo ir kaip jis supakuotas, užsimina gal tai buvo dėžės, gal buvo supakuotos plastiko maiše, gal ant padėklo. Atsakovės darbuotojas B. S., apklaustas liudytoju, teismo posėdžio metu nurodė, kad yra skyriaus vadovas atsakingas už krovinių pervežimo operacijas, tikino, jog įmonė yra aukštų standartų ir dirba kokybiškai bei atsakingai, tačiau apie dingusio krovinio realų patikrinimą, ar apie krovinio dokumentuose nurodomų duomenų nesutapimą pasakyti nieko negalėjo. Atsakovė nurodė, kad po krovinio dingimo buvo kreiptasi į darbuotojus, prašant peržiūrėti vaizdo stebėjimo kameras, tačiau ginčo krovinio vaizdo kamerose nepavyko pastebėti nei krovinių iškrovimo metu, nei iškrovus visus krovinius iš transporto priemonės, nes nėra žinoma pagal kokius požymius krovinys turėjo būti identifikuotas, dėl šių aplinkybių darytina prielaida, kad atsakovė nepastebėjo, jog ginčo krovinys apskritai nepateko į transporto priemonę, gabenančią krovinius į Turkų miestą.

Šiame kontekste pažymėtina, jog nors liudytojas nurodė, jog atvykus transporto priemonei į Turkų, Suomiją, ieškovės krovinys nebuvo iškrautas, tačiau duomenų apie tai, jog būtų surašytas krovinio neatitikimo aktas, kuriame būtų nurodyta apie tai, kad atvykusioje transporto priemonėje būtų pastebėtas krovinio trūkumas, nėra, todėl galima daryti prielaidą, kad ieškovės krovinys net nebuvo pakrautas į transporto priemonę Rusijoje arba atgabentas į Suomiją terminale buvo prarastas dėl atsakovės darbuotojų neatsakingų veiksmų. Kaip matyti iš atsakovės pateiktų susirašinėjimų krovinys buvo išsiųstas į Hanoverį be TR skanavimo. Jei daryti prielaidą, kad krovinys buvo atgabentas, tačiau prarastas Suomijos terminale ar pakrautas ne į tą transporto priemonę, kai krovinių terminale didesnis krovinio saugumas turi būti preziumuojamas, todėl krovinio praradimas specialios paskirties objekte – terminale traktuotinas visišku atidumo ir rūpestingumo reikalavimų nepaisymu.

Šiuo atveju svarbu, jog krovinys buvo gabenamas per kelias valstybes, skirtingos rūšies transportu, krovinys buvo kelis kartus perkrautas iš vienos transporto priemonės į kitą, krovinys buvo nedidelis ir vežamas vienoje transporto priemonėje kartu su kitais kroviniais, todėl vežėjas (atsakovė), parinkęs krovinio gabenimo maršrutą, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo ir turėjo panaudoti visus elementarius krovinio ir dokumentų sutikrinimo veiksmus ar kitas kontrolės priemones, tačiau akivaizdu, jog tokių priemonių nebuvo imtasi. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad vežėjas (atsakovė), pakraudamas bei veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai, ėmėsi visų tuo metu įmanomų priemonių, kad užkirstų kelią krovinio dingimui. Akcentuotina ir tai, jog byloje nenustatyta ir ypatingų krovinio neteisėto užvaldymo aplinkybių, kai vežėjo priimtos priemonės kroviniui išsaugoti būtų neveiksmingos ir negalėtų užkirsti kelio krovinio praradimui.

Vežėjo pareiga įteikti jam patikėtą gabenti turtą gavėjui lemia, kad vežėjas turi būti ypatingai rūpestingas ir atidus. Tuo tarpu atsakovė nesugebėjo paaiškinti krovinio dingimo aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad dėl šių aplinkybių nustatymo ji būtų kreipusis į kompetentingas institucijas. Atsakovė turėjo galimybę aktyviai bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, atlikti tyrimą kartu su ieškove, tačiau atsakovė patvirtinto, jog į teisėsaugos institucijas nesikreipė, duomenų apie tai, jog buvo imtasi kitokių veiksmų nei susirašinėti tik elektroniniu paštu tarp kolegų, į bylą nepateikta. Krovinio dingimo aplinkybės (būdas, tiksli vieta, laikas, atsakingi asmenys, kurių žinioje buvo krovinys dingimo metu ar kitos reikšmingos aplinkybės) nenustatytos. Taigi krovinys iš esmės dingo neaiškiomis aplinkybėmis.

Atsakovė teigia, jog ieškovė buvo pati nerūpestinga ir neatsakinga, nes užsakant pargabenti krovinį neprašė papildomos apsaugos – krovinio draudimo. Atsakant į šį argumentą pažymėtina, jog ieškovės teisė buvo pasirinkti drausti krovinį ar ne, užsakant vežimo paslaugas, be to, ieškovė buvo pasirašiusi su draudimo kompanija savanoriško draudimo sutartį, tačiau draudiminė apsauga pradėjo galioti po krovinio priėmimo vežėjo atsakomybėn, todėl draudėjas atsisakė išmokėti draudimo išmoką už krovinio praradimą. Akcentuotina ir tai, jog atsakovės pateiktoje TNT express gabenimo sąlygų trumpojoje versijoje, 16 punkte nėra numatytos pareigos užsakovui privalomai drausti krovinį. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovė nepasinaudojo atsakovės siūlomu draudimu, o krovinį apdraudė kitoje draudimo įmonėje, neatleidžia vežėjo nuo pareigos elgtis nepakankamai rūpestingai ir atsisakyti imtis visų saugumo priemonių maksimaliai vežamo krovinio apsaugai.

Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, negali konstatuoti, kad atsakovė, būdama savo srities profesionalė ir kurios veiklai taikomi itin aukšti veiklos standartai, padarė viską, ką susiklosčiusioje situacijoje galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų išvengta krovinio praradimo. Iš bylos medžiagos negalima vienareikšmiškai spręsti kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo prarastas ginčo krovinys, dėl jo dingimo aplinkybių vieningos pozicijos atsakovė bei jos partneriai neturėjo. Tai liudija atsakovės bei jos partnerių didelį neatsargumą, nes savo srities profesionalų klaidos, nulėmusios krovinio „pametimą“ neaiškiomis aplinkybėmis, neleistinos. Atsakovė darė prielaidas, kad krovinys prarastas dėl techninės krovinių žymėjimo klaidos, tai yra, kad galbūt krovinys ir buvo pažymėtas, tačiau žymėjimo lipdukas nuo pakuotės nukrito ir nebuvo galima identifikuoti krovinio, be to, tarpiniuose krovinio sustojimo vietose krovinys nebuvo žymimas (skenuojamas). Taigi krovinys galėjo būti nepakrautas, nenuskenuotas arba pakrautas ne į tą transporto priemonę bei nugabentas į kitą valstybę, o tai rodo, jog atsakovė netinkamai atliko pareigas, toks vežėjo elgesys neatitinka standartinių rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimų.

Atsakovė, priėmusi krovinį vežimui ir pradėjęs vykdyti vežimą, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą, kaip savo srities profesionalė, nuolat užsiimanti krovinių pervežimu už atlygį, pati parinkusi krovinio maršrutą, suvokdama, jog maršrutas sudėtingas, krovinys, kurio kiekis nedidelis, bus gabenamas su kitais kroviniais, privalėjo iš anksto numatyti ir įvertinti visas galimas grėsmes, galinčias kilti vežant tokio pobūdžio krovinį bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio paradimo rizikos veiksniams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti. Atsakovė privalėjo vykdyti suderintas veiklos procedūras, užtikrinant ir aprašant bei fiksuojant ieškovės krovinio visas operacijas (pakrovimą, sukrovimą, iškrovimą ir t.t.), nenukrypstant nuo procedūrų. Darytina išvada, jog vežėjui transportuojant ginčo krovinį, nebuvo kontroliuojama, ar krovinys pasieks tikslą, tai galima traktuoti kaip visišku atidumo ir rūpestingumo reikalavimų nepaisymu.

Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog vežėjas (atsakovė) nesilaikė elementarių atidaus, protingo ir pareigingo veikimo reikalavimų, nedėjo reikiamų pastangų, nesiėmė reikiamų priemonių tam, kad išsaugotų krovinį, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, atsižvelgiant į jo kaip vežėjo (atsakingo už krovinio išsaugojimą) prievoles, taigi yra kaltas dėl krovinio praradimo ir jo kaltė dėl krovinio, buvusio jo žinioje dingimo, pasireiškė būtent dideliu neatsargumu (visiško atidumo ir rūpestingumo reikalavimų nepaisymu), kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiai, todėl atsakovės atsakomybė už krovinio praradimą šiuo atveju negali būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytu maksimaliu dydžiu, ir atsakovei nepaneigus kaltės dėl krovinio praradimo prezumpcijos, t. y. neįrodžius buvus aplinkybių, paneigiančių jos ar jos užsienio kolegų didelį neatsargumą, privalo atlyginti ieškovei visus dėl krovinio praradimo patirtus nuostolius – 9508,16 Eur, kurių dydžio bylos šalys neginčija. Iš 2014-06-17 ir 2014-08-18 tarptautinių mokėjimo pavedimų kopijų matyti, kad ieškovė krovinio siuntėjui sumokėjo 453810,00 rublių, kas atitinka 9508,16 eurų. Nurodyta suma laikytina ieškovės dėl krovinio praradimo atsiradusiais nuostoliais, kuriuos privalo atlyginti atsakovė.

Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės ieškovei priteistinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Ieškovė pateikė įrodymus, jog patyrė 300,00 Eur išlaidų už teisines advokato paslaugas. Teismas, įvertinęs ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, konstatuoja, kad jos yra pagrįstos, neviršija rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, todėl priteistinos iš atsakovės (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 2 d., 98 str.), taip pat priteistinas 214,00 Eur žyminis mokestis (Lietuvos Respublikos CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 285 - 286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei UAB „Gargždų geležinkelis“, į.k. 163143475, Gamyklos g. 21, Gargždai, Klaipėdos r. iš atsakovės UAB „TNT“, į.k. 111680890, Dariaus ir Girėno g. 44, Vilnius, 9508,16 Eur nuostolių atlyginimo bei 514,00 Eur bylinėjimosi išlaidas (214,00 Eur žyminio mokesčio, 300,00 Eur už advokato teisines paslaugas).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos rajono apylinkės teismą.