- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-10
- Bylos Nr.
- 2A-55-392/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Loreta Braždienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Arveka“
- Atsakovas
- Hatcon Insaat Taahhut Ithalat Ihracat Limited Sirketi
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Henricho Jaglinskio, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arveka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arveka“ ieškinį atsakovui Hatcon Insaat Taahhut Ithalat Ihracat Limited Sirketi, veikiančio per filialą Lietuvoje, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Arveka“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 8 374,04 Eur skolą, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji su atsakovo filialu Lietuvoje sudarė kilnojamojo turto nuomos sutartį, kurios objektas – gyvenamųjų (buitinių), biuro, sanitarinių konteinerių pristatymas, įrengimas ir nuoma. Pagal atsakovo žodinį užsakymą, jam buvo išnuomoti, atvežti bei įrengti buitiniai konteineriai. Už suteiktas paslaugas atsakovo filialui buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, viso 38 986,15 Eur sumai. Atsakovo filialas darbus ir nuomojamą turtą priėmė. Atsakovas savo sutartinių prievolių nevykdo, apmokėjo tik dalį skolos – 30 612,11 Eur. Suteiktų paslaugų kiekiai, apimtys bei kainos nurodytos pateiktose PVM sąskaitose faktūrose. Ginčas kilo po to, kai atsakovas sudarė sutartį su konteinerių savininku „Bolle Container LT“ mažesnėmis kainomis, todėl nebenorėjo ieškovei mokėti daugiau. Atsižvelgdama į tai, ieškovė padarė nuolaidą, išrašydama kreditinę sąskaitą 6167,37 Eur sumai. Atsakovas pretenzijų dėl suteiktų paslaugų, atliktų darbų kokybės nereiškė.
Atsiliepimas
2. Atsakovas ieškinį prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad nuomojamus konteinerius ieškovė turėjo pristatyti atsakovui į sutartą vietą be jokių papildomų mokesčių, t. y. be pristatymo, įrangos montavimo darbų atlikimo mokesčių. Išnuomojamus konteinerius ieškovė pristatė nesudarius jokios rašytinės sutarties. Ieškovė taikė niekuo nepagrįstus ir tarp šalių nesutartus paslaugų įkainius, reikalavo apmokėti papildomas paslaugas ir darbus, dėl kurių šalys nesitarė. Atsakovas 2017 m. birželio 1 d. konteinerių nuomos santykius su ieškove nutraukė ir nuomos sutartį dėl konteinerių nuomos sudarė su UAB „Bolle Container LT“. Atsakovas tęsė derybas su ieškove, kuri sutiko įkainius mažinti. Siekdamas kompromiso, atsakovas sutiko papildomai sumokėti 11 645,36 Eur. Visą pagal pasiektą šalių taikų susitarimą mokėtiną likutį atsakovas sumokėjo, todėl mano, kad yra visiškai atsiskaitęs su ieškove. Pirmą mokėjimą atsakovas atliko tik 2017 m. gegužės 5 d., todėl negalima teigti, kad ginčo iki birželio mėnesio nebuvo. Susirašinėjimas tarp šalių patvirtina, kad ginčas tarp šalių buvo. Daliniai mokėjimai buvo daromi, nes konteineriais atsakovas naudojosi. 2017 m. gegužės 23 d. elektroninio laiško turinys patvirtina, kad su ieškove buvo susitarta dėl kitokių kainų. Nesutinka su ieškovės aiškinimu, kad liko skola už nuomą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovei 514,85 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
4. Teismas nustatė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, tačiau tarpusavio santykiams sukurti pakanka šalių valios išreiškimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.71 straipsnio 2 dalis). Ieškovė savo reikalavimą, jo dydį grindžia į bylą pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką yra buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės finansinės operacijos. PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, tačiau vertintina, kaip sutartinius santykius patvirtinantis įrodymas. Ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovės teikiamų paslaugų kainos ir apimties. Atsakovas nurodo, kad su ieškove tarėsi dėl konteinerių nuomos, o kitų papildomų paslaugų, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose (įrangos transportavimas, montavimas, medžiagos ir darbai) jis nebuvo užsakęs.
5. Teismas nustatė, kad pirmasis atsakovo mokėjimas už paslaugas buvo atliktas tik 2017 m. gegužės 5 d., kai jau buvo išrašytos ir pateiktos apmokėjimui penkios ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Šis mokėjimas buvo fiksuotas (10 000 Eur), nenurodant mokėjimo paskirties, taip pat kaip ir vėlesni mokėjimai. Be to, ieškovė išrašydavo ne išankstines PVM sąskaitas faktūras, o sąskaitas už praėjusį laikotarpį. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog tarp šalių ginčas kilo nuo pat sutarties sudarymo, o ne nuo 2015 m. birželio mėnesio, kaip teigia ieškovė. PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos bei jų įkainiai negali būti laikytini šalių susitarimu. Tokią išvadą patvirtina ir vėlesnis šalių elektroninio susirašinėjimo turinys. Nagrinėjamu atveju PVM sąskaitos faktūros leidžia tik spręsti, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai.
6. Nustatęs, kad atsakovas yra atlikęs kelis mokėjimus ir ieškovei pervedęs viso 30 612 Eur, įvertinęs PVM sąskaitose faktūrose nurodytą nuomos mokesčio piniginę išraišką, teismas konstatavo, jog už konteinerių nuomą atsakovas atsiskaitė pilnai. Ieškovė nepateikė jokių darbų sąmatų, detalizacijos, atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktų, kurie leistų teigti, kad ji suteikė paslaugų bei atliko darbų už sumą, nurodytą jos išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Įvertinęs atsakovo veiksmus bei elgesį, teismas padarė išvadą, kad jis nevengė su ieškove atsiskaityti, aktyviai bendradarbiavo, siekė rasti kompromisą, derėjosi. Tuo tarpu, ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, pagrindžiančių nurodytą skolos dydį. Kadangi atsakovas už išnuomotą turtą bei kitas ieškovės teiktas paslaugas pilnai atsiskaitė, tai, teismo nuomone, sutartį įvykdė tinkamai, todėl ieškinys laikytinas nepagrįstu ir netenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė (apeliantė) UAB „Arveka“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 8 374,04 Eur skolą, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Prašo priimti naujus įrodymus: 2018 m. vasario 27 d. atsakovo elektroninio laiško, ieškovės ir atsakovo pasirašytą skolų suderinimo akto kopiją, kuri patvirtina atsakovo 8 374,04 Eur skolą ieškovei. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
7.1. Apeliantė nurodo, kad atsakovas tik atsiliepime į ieškinį teigė, jog dėl konteinerių pristatymo, sumontavimo darbų ir medžiagų apmokėjimo su ieškove nesitarė. Iki ieškinio dėl skolos išieškojimo padavimo į teismą atsakovas tokių atsikirtimų (pretenzijų, pareiškimų) ieškovei nereiškė, o ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras už atliktas konteinerių transportavimo ir (su)montavimo paslaugas pasirašytinai priėmė ir 2018 m. gegužės 5 d. netiksliniu 10 000 Eur mokėjimo pavedimu dalinai apmokėjo. Apeliantės nuomone, ši atsakovo pozicija jokiais įrodymais nepagrįsta ir pareikšta tik siekiant bet kokiais būdais ir formaliais motyvais atsikirsti į ieškovės reikalavimus dėl likusios skolos sumokėjimo. Nurodo, jog verslo praktika ir logika, protingumo principas ir šalių konkliudentiniai veiksmai liudija, jog toks šalių sutarimas buvo.
Šalies argumentai
7.2. Apeliantė teigia, kad teismo sprendime nurodytos aplinkybės dėl ieškovės sąskaitų būtent už praeitą laikotarpį pateikimo ir atsakovo atliktų netikslinių mokėjimų yra teisiškai nereikšmingos nustatant ieškovės reikalavimų pagrįstumą ir atsakovo skolos dydį.
7.3. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad atsakovas savo atsiskaitymą su ieškove už konteinerių nuomą (2017 m. kovo - gegužės mėnesius) grindžia 2018 m. birželio 1 d. atsakovo su UAB „Bolle Container LT“ sutartimi nustatytais konteinerių nuomos mokesčio dydžiais, nes šalys dėl tokių nuomos mokesčių dydžių nesitarė. Atsakovo atlikti netiksliniai mokėjimai negali būti tinkamu tokio susitarimo dėl nuomos kainos pakeitimo įrodymu ar teisėtu pagrindu vienašališkai keisti sutartą nuomos kainą. Atsakovas 2018 m. birželio 1 d. pasibaigus nuomos santykiams su ieškove, vienašališkai ir nepagrįstai pakeitė nuomos mokesčio dydį (jį sumažino), o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnio nuostatomis yra draudžiama. Be to, neaišku, apie kokį nuomos mokestį (jo dydį) kalbama skundžiamame teismo sprendime, bei kas ir kokiais pagrindais jį nustatė.
7.4. Apeliantė nurodo, kad nors atsakovas 11 645,36 Eur suma dalinai apmokėjo už ieškoves suteiktas konteinerių transportavimo ir montavimo paslaugas, tačiau ieškovė nesitarė dėl tokio dalinio prievolės įvykdymo. Minėtas atsakovo netikslinis 2018 m. birželio 22 d. mokėjimas tokio ieškovės sutikimo ar šalių susitarimo dėl dalinio prievolės įvykdymo taip pat nepatvirtina. Atsakovas negalėjo pagrįsti ar detalizuoti už kokias paslaugas ir/ar kokiais įkainiais jis sumokėjo 11 645,36 Eur ieškovei.
7.5. Apeliantė pažymėjo, kad atsakovo buhalterija ieškovės atliktų darbų ir suteiktų/priimtų paslaugų vertę (ūkines operacijas) ir atsakovo skolą apskaito būtent ieškovės sąskaitose nurodytais dydžiais. 2018 m. vasario 27 d. ieškovė gavo atsakovo buhalterijos skolų suderinimo aktą, su prašymu susiderinti skolų likutį. Šalys pasirašė aktą, nes ieškovės ir atsakovo apskaitoje apskaitoma atsakovo skola (8 374,04 Eur) sutapo. Apeliantės nuomone, atsakovas buvo nesąžiningas, nes jau turėdamas ieškovės pristatytus ir eksploatacijos vietoje sumontuotus konteinerius, sudarė sutartį su jų savininku UAB „Bolle Container LT“, nereguliariai atliko mokėjimus, bei siekė kuo mažiau ir/ar vėliau sumokėti ieškovei.
Atsiliepimas
8. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą. Nurodo, kad jis 2017 metų vasario mėnesį tarėsi su ieškove dėl nuomos, buvo sutarta, kad naudojimui tinkamus konteinerius ieškovė turėjo pateikti atsakovui į sutartą vietą be jokių papildomų mokesčių, t. y. be pristatymo, montavimo, darbų atlikimo ir jokių kitų mokesčių. Už konteinerių nuomą pagal įkainius, kurie buvo didesni nei žodžiu sutartieji prieš konteinerių nuomos pradžią, bet dėl kurių kaip kompromiso atsakovas su ieškove susitarė šalių vykusių derybų dėl ieškovės pateiktų sąskaitų patikslinimo metu, atsakovas ieškovei sumokėjo ir yra visiškai atsiskaitęs su ieškove, kaip tai pagrįstai konstatavo pirmos instancijos teismas. Atsakovas nesitarė dėl jokių papildomų paslaugų teikimo ir apmokėjimo, tačiau siekdamas ginčą spręsti geranoriškai ir siekdamas kompromiso sumokėjo už tokias paslaugas derybų dėl ginčo sprendimo žodžiu sutartą 11 645,36 Eur sumą už šias paslaugas. Šiuo mokėjimu atsakovas nepripažino nei ieškovės nurodytų papildomų paslaugų užsakymo, nei jų suteikimo fakto, nei galiausiai tokių paslaugų įkainių dėl kurių taip pat niekada su ieškove nesitarė. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai siekia pakeisti sutartimi nustatytus konteinerių nuomos įkainius ir paslaugų apimtis. Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė nei susitarimo dėl konteinerių nuomos už ieškinyje nurodytus įkainius, bei dėl papildomų paslaugų užsakymo fakto, jų apimties ir įkainių sudarymo tarp ieškovės ir atsakovo fakto, nei papildomų paslaugų suteikimo fakto. Ieškovės pateiktame skolų suderinimo akte duomenys dėl skolos egzistavimo yra neteisingi, aktas pasirašytas atsakovo vardu veikti neįgalioto asmens, todėl nesukelia atsakovui teisinių pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.
10. Ieškovė pateikė teismui prašymą prijungti naujus įrodymus – 2018 m. vasario 27 d. atsakovo elektroninio laiško, ieškovės ir atsakovo pasirašytą skolų suderinimo akto kopiją. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nežiūrint to, teisėjų kolegija, siekdama teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo, prijungia prie bylos kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus rašytinius įrodymus. Naujų įrodymų prijungimas ir vertinimas apeliacinės instancijos teisme neužvilkins bylos nagrinėjimo. Šiuos naujus įrodymus teisėjų kolegija vertins pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės suteiktų paslaugų kainos ir apimties.
12. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 8 374,04 Eur skolą, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad pagal atsakovo žodinį užsakymą, jam buvo išnuomoti, atvežti bei įrengti buitiniai konteineriai. Už suteiktas paslaugas išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Atsakovas darbus ir nuomojamą turtą priėmė, tačiau apmokėjo tik dalį PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos. Atsakovas patvirtino, kad su ieškove susitarė dėl konteinerių nuomos, tačiau konteinerius ieškovė turėjo pristatyti į sutartą vietą be jokių papildomų mokesčių, t. y. be pristatymo, įrangos montavimo darbų atlikimo. Pasak atsakovo, pateikus PVM sąskaitas faktūras, pastebėjo, kad ieškovė taiko tarp šalių nesutartus paslaugų įkainius, reikalauja apmokėti už papildomus darbus dėl kurių šalys nesitarė. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių nurodytą skolos dydį, atsakovas už išnuomotą turtą bei kitas ieškovės teiktas paslaugas pilnai atsiskaitė, taigi, tinkamai įvykdė sutartį. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
13. Įrodymai civilinėje byloje – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalies nuostatas, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.
14. Sutartis gali būti sudaryta žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsnis). Žodžiu sudarytų sutarčių aiškinimą sunkina tai, kad nėra galimybės vadovautis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Aiškinant sutartis svarbu nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus, įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Todėl reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, šalių elgesys po sutarties sudarymo, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus.
15. Apeliantė nurodo, kad atsakovas iki ieškinio dėl skolos išieškojimo padavimo į teismą jokių pretenzijų dėl PVM sąskaitose faktūrose nurodytų konteinerių pristatymo, sumontavimo darbų ir medžiagų apmokėjimo, nereiškė, PVM sąskaitas faktūras pasirašytinai priėmė ir dalinai apmokėjo. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta. Kaip matyti iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, pirmoji sąskaita faktūra buvo išrašyta 2017 m. kovo 24 d., tuo tarpu pirmasis atsakovo mokėjimas už paslaugas buvo atliktas tik 2017 m. gegužės 5 d., kai jau buvo išrašytos ir pateiktos apmokėjimui 5 PVM sąskaitos faktūros. Šios PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos už įrangos vežimą ir montavimą, medžiagas ir darbus, bei nuomą, bendra suma sudarė 28 518,44 Eur su PVM, iš jų tik už nuomą – 7 901,30 Eur su PVM suma. Atsakovas, nenurodydamas mokėjimo paskirties, ieškovei pervedė 10 000 Eur, paaiškino, jog žodžiu buvo susitarta dėl mažesnių konteinerių nuomos įkainių, nei jie nurodyti ieškovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, taip pat nebuvo tartasi dėl papildomų paslaugų apmokėjimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog tarp šalių ginčas kilo nuo pat sutarties sudarymo. Be to, pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, išskyrus pirmose išrašytose 2017 m. kovo 24 d., nėra parašų, patvirtinančių jų gavimą.
16. Iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad dėl nuomos paslaugų apmokėjimo yra išrašytos 6 sąskaitos, t. y. 2017 m. balandžio 6 d. Nr. ARV1010348, Nr. ARV1010349, 2017 m. gegužės 18 d. Nr. ARV1010404, Nr. ARV1010405, 2017 m. birželio 15 d. Nr. ARV1010435, Nr. ARV1010436, kurių bendra suma 38 986,15 Eur su PVM, iš jų tik už nuomą – 24 415,38 Eur su PVM. Byloje esantys mokėjimo nurodymai patvirtina, kad atsakovas ieškovei sumokėjo 30 612,11 Eur. Atsakovas nurodė, kad siekė geranoriškai išspręsti kilusį ginčą dėl nuomos paslaugų įkainių ir papildomų paslaugų užsakymo fakto, šalys žodžiu susitarė, kad už konteinerių nuomą bus apmokėta ieškovei taikant tuos pačius nuomos įkainius, kokie yra sutarti su konteinerių savininku UAB „Bolle Container LT“ 2017 m. birželio 1 d. pasirašytoje nuomos sutartyje. Pasak atsakovo, bendra, po nuomos santykių nutraukimo vykusių derybų metu sutarta, visų konteinerių nuomos kaina per mėnesį sudarė 5 225,00 Eur be PVM ir 6 322,25 Eur su PVM, o per visą 3 mėnesių nuomos laikotarpį (2017 m. kovo – gegužės mėn.) sudarė 18 966,75 Eur (6 322,25 Eur x 3) ir šią sumą atsakovas sumokėjo ieškovei. Atsakovas nurodo, kad siekdamas kompromiso ir taikaus ginčo sprendimo, sutiko papildomai sumokėti ir sumokėjo dar 11 645,36 Eur sumą, t. y. dalį ieškovės reikalaujamos sumokėti sumos už paslaugas ir darbus (transportavimas, montavimas, darbai, medžiagos), dėl kurių teikimo ir jų įkainių atsakovas su ieškove nesitarė. Todėl bendra ieškovei mokėtina suma sudarė 30 612,11 Eur (18 966,75 Eur + 11 645,36 Eur).
17. Teisėjų kolegija, įvertusi PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas skirtas apmokėti tik už nuomą, daro išvadą, jog atsakovas už konteinerių nuomą atsiskaitė pilnai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl papildomų paslaugų apmokėjimo ir tuo labiau dėl jų dydžio. Mokėjimo permoka nepatvirtina, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl sąskaitose nurodytų nuomos įkainių bei papildomų paslaugų. Kaip nustatyta, atsakovas nevengė su ieškove atsiskaityti, aktyviai bendradarbiavo, siekė rasti kompromisą, derėjosi. Tuo tarpu ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių nurodytą skolos dydį. Ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos ir jų įkainiai negali būti laikytini šalių susitarimu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šalys susitarė dėl kitų paslaugų, be to neaišku kokie nuomos įkainiai buvo sutarti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta įvertinus ir ištyrus visus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, jog ieškovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių nurodytą skolos dydį, ieškinys laikytinas nepagrįstu, todėl netenkinamas.
18. Apeliantė nurodo, kad 2018 m. vasario 27 d. skolų suderinimo aktas, pagal kurį ieškovės ir atsakovo apskaitoje atsakovo 8 374,04 Eur skola sutapo, patvirtina, jog atsakovas skolingas šią sumą ieškovei. Atsakovas teigia, kad minėto skolų suderinimo akto nepatvirtino, jis pasirašytas UAB „Apskaita ir buhalterija LT“, su kuria 2018 m. sausio 31 d. paslaugų sutartis buvo nutraukta. Iš atsakovo pateikto UAB „Apskaita ir buhalterija LT“ 2018 m. kovo 28 d. rašto matyti, jog bendrovė informavo ieškovę, kad skolų suderinimo aktą pasirašė neturėdama tam įgaliojimų, todėl prašė šį aktą laikyti negaliojančiu. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, daro išvadą, jog minėtas skolų suderinimo aktas negali patvirtinti aplinkybių, jog atsakovas skolingas ieškovei 8 374,04 Eur.
19. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėtos 665,50 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arveka“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui Hatcon Insaat Taahhut Ithalat Ihracat Limited Sirketi, veikiančio per filialą Lietuvoje, j. a. k. 304251227) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arveka“, j. a. k. 122599087, 665,50 Eur išlaidų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.