- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-10
- Bylos Nr.
- 2S-794-436/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-00768-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Advokatai
- Vygaudas Molis
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Š. atstovo advokato Vygaudo Molio atskirąjį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-78-393/2014 pagal pareiškėjo R. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuosavybės teise valdo 12/500 dalių karvidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
Nurodė, jog šį faktą nustatyti būtina tam, kad pareiškėjas galėtų įregistruoti nuosavybės teises į dalį karvidžių ir į sandėlius, nes kitokia tvarka negali gauti nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi nustatė pareiškėjui 10 dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos, šioje nutartyje nurodytiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti.
Teismas nurodė, kad iš pareiškimo turinio ir jo priedų matyti, jog pastatų (dalies karvidės ir sandėlio) perleidimo pareiškėjui sandoris turėjo būti sudarytas 2000 m., todėl sandorio formai ir nuosavybės teisės atsiradimo pagrindui nustatyti taikytinos tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso normos (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 str.) 1964 m. Civilinio kodekso 255 str. 1 d. numatė, jog nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o šių taisyklių nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu (255 str. 2 d.). Vadinasi, notariškai nepatvirtinus pastato perleidimo (pirkimo-pardavimo) sandorio ir per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą jo neįregistravus registro įstaigoje, pareiškėjas nuosavybės teisės į pastatus (dalį karvidės ir sandėlį) pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu negalėjo įgyti ir neįgijo, kadangi nebuvo įvykdytos visos būtinos sąlygos nuosavybės teisei šiuo pagrindu atsirasti, nes 1964 m. Civilinio kodekso normos nuosavybės teisės atsiradimą siejo su sutarties įregistravimu (149 str. 2 d., 255 str.), o ne su daikto (turto) perdavimo įgijėjui momentu (nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.49 str.). Todėl pastato valdymo nuosavybės teise juridinis faktas negali būti nustatytas, kadangi nuosavybės teisė neatsirado, nes nebuvo faktinės sudėties, kurios pagrindu atsiranda nuosavybės teisė, elementų – notarinio sandorio patvirtinimo ir sandorio registracijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-11 konsultacija Nr. A3-66).
Iš pareiškėjo prie pareiškimo pateiktų duomenų (1999-11-16 susirinkimo protokolo, 2000-12-05 PVM sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderio, 2000-12-20 priėmimo-perdavimo akto) matyti, kad pastatai faktiškai pareiškėjui buvo perduoti 2000-12-20, nuo to laiko pareiškėjas jais naudojosi ir valdė kaip savus, todėl atsižvelgiant į aukščiau minėtas aplinkybes, spręstinas klausimas dėl pareiškėjo kreipimosi į teismą ne dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, o su prašymu patvirtinti šio nekilnojamojo daikto valdymo faktą, kaip savarankišką daiktinę teisę CPK 526-529 str. nustatyta tvarka.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjo R. Š. atstovas advokatas Vygaudas Molis prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad:
Teismas konstatavo, kad „<...> pastato valdymo nuosavybės teise juridinis faktas negali būti nustatytas, kadangi nuosavybės teisė neatsirado, nes nebuvo faktinės sudėties, kurios pagrindu atsiranda nuosavybės teisė, elementų - notarinio sandorio patvirtinimo ir sandorio registracijos“. Iš šių teismo išvadų akivaizdu, kad teismas nesprendė ar pareiškimas atitinka pareiškimo formai, turiniui keliamus reikalavimus, tačiau ėmėsi bylos nagrinėjimo iš esmės;Pareiškimo ar ieškinio priėmimo stadijoje pareiškėjas/ieškovas turi nurodyti ieškinio pareiškimo pagrindą, bet ne jį įrodyti. Teismas šioje stadijoje turi nustatyti tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, t. y. patikrinti, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai (CPK 137 str.). Tik tuomet, kai teismas nustato, jog pateiktas procesinis dokumentas neatitinka jam keliamų formos ar turinio reikalavimų, kurie sudaro esmines kliūtis tolesnei proceso eigai, jis nutartimi paskiria terminą trūkumams pašalinti (LR CPK 115 str. 2 d.. 138 str.). Taigi, teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad pareiškimo priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio. Šioje proceso stadijoje materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, teismas analizuoti neturi, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas;Teismas neturi įgaliojimų nurodinėti pareiškėjui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, pareiškimo faktinio pagrindo suformulavimas yra pareiškėjo išimtinė teisė, kurią jis turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, neturėjo teisinių prielaidų konstatuoti duomenų, susijusių su pareiškėjo reikalavimo pagrįstumu, nepakankamumą bei nustatyti įpareigojimus, kurie galimai turėtų reikšmę ateityje sprendžiant, ar pareikšti reikalavimai tenkintini, ar jie pagrįsti ir įrodyti konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis. Šioje proceso stadijoje teismo manymas, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pakankamai teisiškai ar faktiškai pagrįstas įrodymais, negali turėti įtakos pareiškimo priėmimui ir jo nagrinėjimui bei riboti asmens teisės į jo interesų ir teisių gynimą teisme. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas teismui, priėmus procesinį dokumentą nagrinėjimui, numato galimybę prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (LR CPK 225 str. 1 p.), bei atlikti kitus veiksmus, reikalingus tinkamai išnagrinėti bylą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, bylos medžiagą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui terminą pareiškimo dėl valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimo trūkumams pašalinti, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias materialines ir procesines teisės normas, todėl skundžiama nutartis laikoma neteisėta ir nepagrįsta.
CPK 442 straipsnyje pateiktas sąrašas bylų, kurios teismo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šis sąrašas nėra išsamus, nes nurodyto straipsnio 14 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka. Pagal CPK 442 straipsnį teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (1 punktas), taip pat bylas dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles (9 punktas). Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos, kuriomis vadovaudamasis teismas nagrinėja bylas, be kita ko, dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas), o bylų dėl daiktinių teisių nagrinėjimą - CPK XXXIV skyriaus normos. Pažymėtina, kad nurodytos dvi bylų kategorijos turi esminių skirtumų, jų teisminio nagrinėjimo dalykas yra skirtingas.
Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
Viena iš bylų dėl daiktinių teisų, kurių nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXXIV skyriaus normos, kategorijų yra bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK 524 straipsnis). Jų nagrinėjimui reglamentuoti tiesiogiai skirtos CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio „Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo“ normos. Nurodytų teisės normų nustatyta tvarka gali būti patvirtintas valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, faktas. Daikto valdymo teisė pagal CK gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Valdymas, minėta, gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 1 dalis), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo paprastai siejasi su nuosavybės teisės įgijimu, jų esmė – pareiškėjo valdymo teisės konstatavimas ir oficialus patvirtinimas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. Š. kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti valdymo nuosavybės teise faktą, kad galėtų įregistruoti valdomus dalį karvidės ir sandėlį nuosavybės teise Juridinių asmenų registre, nes pareiškėjas kitokia tvarka negali gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Nuosavybės teises į dalį karvidės ir sandėlio VĮ Registrų centras pareiškėjo vardu atsisakė įregistruoti, kadangi šie nekilnojamieji daiktai yra nupirkti už grynuosius pinigus, nesudarius notariškai tvirtinamos sutarties (b. l. 64). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas savo teises turi įgyvendinti ne CPK XXVI, o CPK XXXIV skyriaus normų pagrindu ir nurodė pareiškėjui, kad jis turi reikšti reikalavimą dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto nustatymo.
Remdamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neturi įgaliojimų nurodinėti pareiškėjui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, kokį procesinių teisių gynybos būdą jis turi pasirinkti. Sutiktina su apelianto argumentais, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad pareiškimo priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio. Šioje proceso stadijoje materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, teismas analizuoti neturi, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.
Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimo priėmimo klausimą, tinkamai neįvertino svarbių šiam klausimui išspręsti faktinių aplinkybių, neteisingai taikė proceso teisės normas ir klausimą išsprendė neteisingai, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti (CPK 329 str. 1 d., 338 str.) ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338, 339 straipsniais,
nutaria:
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį panaikinti, pareiškėjo R. Š. pareiškimo dėl pastato dalies valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.