Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus atstovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. balandžio 30 d. nutarimo, kuriuo V. R. (V. R.) buvo nutraukta administracinio nusižengimo teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamų klausimų esmė

1. V. R. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad jis, būdamas UAB „A.“ direktoriumi pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalies bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, o būtent leido vykdyti įmonės buhalterinę apskaitą, suteikus įgaliojimus įstatymų nustatyta tvarka teikti valstybinėms institucijoms informaciją apie įmonės veiklą S. A. nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2017 m. sausio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nesudarius rašytinės darbo sutarties ir nepranešus Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Tokiais savo veiksmais V. R. buvo kaltinamas padaręs nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Apeliaciniame skunde Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus atstovas prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. balandžio 30 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą pripažįstant V. R. kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, paskiriant 3000 Eur dydžio baudą.

4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, neišsamiai ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes. Aplinkybė, jog darbdavys su dirbančiuoju susitarė, kad už darbą nebus mokama arba faktiškai už darbą yra nemokama, nepaneigia darbo santykių tarp jų buvimo. Nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, jog yra dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Faktiškai dirbantis asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą, nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama. Be to, skunde nurodoma, kad darbdavys privalo prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti VSDFV apie asmens darbo pradžią.

5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad S. A. pagal išduotus V. R. įgaliojimus teikė įmonės veiklos ataskaitas valstybinėms institucijoms nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2017 m. sausio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., taigi tarp minėtų asmenų buvo susidarę tęstiniai darbo santykiai. Nutraukus administracinio nusižengimo teiseną buvo pažeistas proporcingumo principas, kadangi S. A. negavo jai priklausančio darbo užmokesčio ir nebuvo mokamos socialinio draudimo įmokos, o valstybė mokesčių pavidalu negavo pajamų.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus atstovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

8. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbas yra vertinamas kaip nelegalus, kai yra nustatomi šie požymiai: 1) asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus, dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos, asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, asmuo dirba atlygintinai; 3) nebuvo laikomasi darbo sutarties sudarymo taisyklių (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

9. Tiek V. R., tiek liudytoja S. A. neneigė, kad liudytoja Sodrai perduodavo duomenis apie UAB „A.“ paskaičiuotus darbo užmokesčius, kuriuos pateikdavo įmonės direktorius V. R.. Taip pat V. R. ir liudytoja S. A. paaiškino, kad jų nesiejo jokie darbo santykiai. S. A. veikė savanoriškai, ji padėjo V. R. kaip draugės sūnui, jokio atlyginimo už tai negavo. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tai, jog darbdavys su dirbančiuoju susitarė, kad už darbą nebus mokama, arba faktiškai už darbą yra nemokama, nepaneigia darbo santykių tarp jų egzistavimo. Pažymėtina, jog asmuo faktiškai atlikdamas funkcijas, už kurias paprastai yra atlyginama, turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą. Be to, nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575-2068/2011, N575-3202/2011). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti VSDFV teritorinei įstaigai apie asmens darbo pradžią, ir pabrėžiama, kad faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-87-895/2015).

10. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus rašto turinio matyti, kad S. A. turėjo jai išduotą UAB „A.“ įgaliojimą veikti šios įmonės vardu ir pateikti valstybinio socialinio draudimo pranešimus, prašymus dėl pažymų išdavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms, pateikti (pasirašyti) skundus/prašymus bei gauti sprendimus ir pažymas valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose (b. l. 13). Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas įgaliojimas S. A. buvo išduotas du kartus ir ji įmonės vardu veikė dviem laikotarpiais, t. y., nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2017 m. sausio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 10 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto apskaitą tvarko: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris); 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Įstatyme numatytais atvejais ūkio subjekto buhalteriją gali tvarkyti ir ūkio subjekto vadovas. Akivaizdu, kad S. A. nagrinėjamu atveju neveikė nei kaip savarankiškai paslaugas teikiantis asmuo, nei kaip apskaitos paslaugas teikiantis juridinio asmens atstovas. Konstatuotina, kad S. A. teikdama UAB „A.“ buhalterinius dokumentus VSDFV veikė kaip minėtos įmonės darbuotoja. Pagal BAĮ 2 straipsnio 23 punktą vyriausiasis buhalteris (buhalteris) yra fizinis asmuo, tvarkantis ūkio subjekto buhalterinę apskaitą, arba struktūrinio buhalterinės apskaitos padalinio vadovas. Taigi nekyla abejonių, kad S. A. UAB „A.“ atliko tam tikros profesijos, specialybės darbą – buhalterės funkcijas, kuriai keliami teisės aktuose numatyti reikalavimai. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pabrėžia, kad minėtų pareigų įmonėje negalėtų atlikti bet koks asmuo, t. y., asmuo, neturintis reikiamo išsilavinimo. Taigi, akivaizdu, kad tarp S. A. ir UAB „A.“ buvo susiklostę darbiniai santykiai, kurie nebuvo įforminti rašytine darbo sutartimi, apie juos nustatyta tvarka nebuvo pranešta VSDFV. Pastebėtina, kad tiek V. R., tiek liudytoja S. A. parodė, jog būtent V. R. nurodydavo liudytojai, kokius UAB „A.“ dokumentus pateikti VSDFV. Faktas, kad VSDFV žinojo, jog S. A. teikdama dokumentus apie UAB „A.“ nedirba šioje įmonėje, nešalina V. R. atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Tiek V. R., tiek liudytoja S. A. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ateityje dėl liudytojos teikiamų paslaugų buvo žadama sudaryti darbo sutartį. Taigi, atsižvelgus į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad tarp S. A. ir V. R. vadovaujamos įmonės buvo susiklostę darbo santykiai ir abi šalys tą gerai suvokė.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad savanorišką veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymas (toliau – SVĮ). Pagal SVĮ 2 straipsnio 1 dalį savanoriška veikla – savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu. SVĮ 3 straipsnio 2 dalis nurodo, kad veikla, kuri atitinka šiame įstatyme nustatytus savanoriškos veiklos principus ir organizuojama šio įstatymo nustatyta tvarka, nėra laikoma nelegaliu darbu. Tuo pačiu pažymėtina, kad SVĮ 6 straipsnyje išvardinti savanoriškos veiklos organizatoriai, iš ko daroma išvada, kad tokiu gali būti juridinis asmuo, kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas. Vis tik iš bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų yra akivaizdu, kad UAB „A.“ nėra juridinis asmuo, siekiantis viešų interesų, o atliktos S. A. veikla buvo nukreipta tenkinti įmonės komercinius tikslus. Taigi teigtina, kad S. A. neatliko jokios savanoriškos veiklos UAB „A.“, o V. R. vadovaujamos įmonės ir S. A. santykių negalima laikyti civilinio teisinio pobūdžio santykiais. Susiklostę santykiai tarp minėtų asmenų laikytini darbo teisiniais santykiais, kadangi liudytoja dirbo įmonės naudai pagal jos vadovo V. R. pavedimus.

12. V. R. surašytame administracinio nusižengimo protokole suformuluoto kaltinimo matyti, kad jo veiksmai truko dviem laikotarpiais, t. y., nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2017 m. sausio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Šių abiejų laikotarpių vertinti kaip vienos trunkamos veikos nėra pagrindo. Trunkamasis pažeidimas trunka tol, kol jo nenutraukia pats pažeidėjas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai arba neišnyksta pareiga įvykdyti veiksmus, kuriuos privalėjo įvykdyti pažeidėjas. Pažymėtina, kad nutraukus trunkamą teisės pažeidimo veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas ar naujų analogiškų veiksmų atlikimas suponuoja tyčios atsinaujinimą ir asmuo nauju laikotarpiu daro naują teisės pažeidimą. Esant tokioms aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. R. negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn dėl nelegalaus darbo už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. (veikos pabaigimo diena), kadangi yra pasibaigę administracinės nuobaudos skyrimo terminai tiek pagal teisės pažeidimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnio nuostatas, tiek pagal teisės pažeidimo nustatymo metu galiojusio ANK 39 straipsnio nuostatas.

13. Skiriant V. R. nuobaudą už jo padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgtina į tai, kad nėra nustatyta V. R. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, numatytų ANK 35 bei 36 straipsniuose. Taip pat įvertintina tai, jog V. R. yra baustas administracine tvarka, administracinio nusižengimo padarymo metu turėjo galiojančią nuobaudą, į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį bei pavojingumą. Įvertinus aptartas aplinkybes, V. R. skirtina administracinė nuobauda – bauda, numatyta ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Pažeidėjui nustatytinas minimalus minėtoje normoje numatytas baudos dydis. Manytina, kad paskyrus būtent tokią nuobaudą, bus pasiekti ANK 22 straipsnio 2 dalyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus atstovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. balandžio 30 d. nutarimą ir V. R. (V. R.), a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 1000 Eur baudą.

Išaiškinti V. R., kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo dienos. Bauda mokama į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: LT74 4010 0510 0132 4763, esančią banke Luminor Bank, AB (buvęs AB DNB bankas), LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB SEB bankas, LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Luminor Bank, AB (buvęs Nordea Bank AB Lietuvos skyrius), LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke Swedbank, AB, LT42 7230 0000 0012 0025, esančią AB Medicinos bankas, LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB Šiaulių bankas, LT74 7400 0000 0872 3870, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, ar LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AB Citadele banke.

Mokant paskirtą baudą mokėjimo pavedime būtina nurodyti lėšų gavėją Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodą 188659752, įmokos kodą 1001, mokėjimo paskirtyje – administracinio nusižengimo identifikacinį kodą (ROIK) – 19098559263.

Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos nutarimas skirti baudą bus vykdomas priverstine tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 668 straipsnio 4 dalis).

Išaiškinti, kad, vadovaujantis ANK 675 straipsnio 3 dalimi, po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.