Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam esant kalinamam Alytaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 20 d. iki 2021 m. sausio 20 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas.

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 2 būrio 1, 3, 6, 9 gyvenamosiose patalpose, 12 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, 18 būrio 1, 2 gyvenamosiose patalpose, 20 būrio 1, 2, 3, 5 gyvenamosiose patalpose, 15 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kur jam teko nuo 3,69 kv. m iki 7,17 kv. m gyvenamojo ploto. Taip pat pareiškėjas buvo laikomas uždarosios zonos kamerų tipo patalpose Nr. 11, 16, 18, 40, kur jam teko nuo 4,04 kv. m iki 4,19 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą jų neginčijo, todėl teismas atsakovo pateiktais duomenimis vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, taigi nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas teigia, jog uždarosios zonos kamerų tipo patalpos įrengtos pastate, kuris yra negyvenamas pastatas, pripažintas esantis avarinės būklės – langai supuvę, laiptai ištrupėję, grindys supuvusios, sienos ir lubos apipelijusios, patalpose šalta, vėdinimas ir apšvietimas netinkamas, valgykloje sienos apipelijusios, takai ištrupėję, tualeto patalpose netinkama ventiliacija.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 13 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 punktas). Higienos norma HN 134:2015 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Higienos normos HN 134:2015 34 punktas nustato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka.

Atsakovo atstovo atsiliepime nurodyta, kad įstaiga užtikrina HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi: gyvenamosios patalpos vėdinamos atidarius langus, kamerų tipo patalpose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija. Alytaus PN esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose, langai, sienos, lovos ir durys tvarkingi, esant poreikiui patalpos kuo skubiau remontuojamos. Uždaros zonos pastatas priskiriamas negyvenamosios specialiosios paskirties pastatams, kurie skirti specialiesiems tikslams (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos ir kiti pastatai).

Iš administracinėje byloje pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. Patikrinimo akto matyti, jog 2018 m. gruodžio 18 d. periodinės kontrolės metu nustatyta, kad pažeistas HN 134:2015 21.3 punkto reikalavimas (dėl mokymo klasėje apsaugos nuo tiesioginių saulės spindulių priemonių įrengimo), kiti pažeidimai nenustatyti. Nors nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, ar Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2019-2020 metais vykdė gyvenamųjų patalpų, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, patikrinimą dėl higienos normų reikalavimų atitikties, tačiau vertinant pareiškėjo abstrakčius teiginius dėl jo subjektinių teisių pažeidimo, teismui nekyla abejonių dėl atsakovo atstovo pateiktame atsiliepime ir kituose rašytiniuose įrodymuose nurodytų teiginių tikrumo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės ir pelėsio patalpose. Nors pareiškėjas teigia, kad patalpose langai supuvę, laiptai ištrupėję, grindys supuvusios, sienos ir lubos apipelijusios, tačiau iš į bylą pateiktų gyvenamųjų patalpų ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nuotraukų matyti, jog patalpų sienos, lubos, grindys ir langai tvarkingi.

Taigi, įvertinus atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, į bylą pateiktas fotonuotraukas, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto duomenis, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl supuvusių langų ir grindų, ištrupėjusių laiptų, apipelijusių sienų ir lubų, netinkamos temperatūros, vėdinimo ir apšvietimo laikytini nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į tinkamai įrengtas patalpas buvo užtikrinta tinkamai. LVAT yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos; negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir kt.). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodo, jog uždarosios zonos pastato, kuriame įrengtos kamerų tipo patalpos, pagrindinė paskirtis yra specialioji. Darytina išvada, jog kamerų tipo patalpų įrengimas specialiosios paskirties pastate atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas sanitariniame mazge, nes sanitariniai mazgai atskirti tik 1 metro sienelėmis.

Pareiškėjas tvirtino, kad jam buvo neužtikrinamas privatumas naudojantis dušu.

Iš pateiktų į bylą fotonuotraukų matyti, jog visų būrių bei uždarosios zonos dušo patalpose prausimosi vietos atskirtos sienelėmis, kurios užtikrino pareiškėjo privatumą naudojantis dušu. Todėl pareiškėjo argumentai dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 7 punktą laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Alytaus PN nurodė, kad gyvenamosiose patalpose ir uždarosios zonos kamerose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir ten nerūkoma, o prie bendrabučio tipo patalpų lauke, kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui, uždarojoje zonoje rūkymo priemonės yra sudedamos koridoriuje esančiose metalinėse dėžutėse ir išduodamos tik einant pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius. Pats pareiškėjas skunde teigia, jog tabako gaminiais turėjo teisę pasinaudoti numatyto pasivaikščiojimo metu, todėl įvertinus nustatytas aplinkybes, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini. Kadangi, kaip minėta, pareiškėjas nurodo, jog tabako gaminiais naudojosi pasivaikščiojimų metu, todėl nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjas siekė mesti rūkyti. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl negaunamų medikamentų, padedančių atsikratyti įpročio rūkyti, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos įstaigoje esančioje parduotuvėje per aukštos kainos.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, galiojusiose iki 2020 m. sausio 22 d., pataisos įstaigų vadovams nustatytos pareigos: užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę (77 punktas); užtikrinti, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga (78 punktas). Nuo 2020 m. sausio 22 d. įsigaliojusių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25, 35 punkte nustatyta, kad paprastajai ir drausmės grupėms priskirtiems nuteistiesiems (suimtiesiems) turi būti sudarytos sąlygos apsipirkti pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę, o lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems – ne rečiau kaip du kartus per savaitę (35 p.).

Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų prekių kainų kontrolės tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklės (toliau – ir Kainų kontrolės taisyklės). Kainų kontrolės taisyklių 3 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius ar jo įgaliotas asmuo, sudarydamas patalpų parduotuvei įrengti nuomos sutartį (toliau – nuomos sutartis), privalo numatyti sąlygas, kad įstaigos parduotuvėje parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga; be to, nuomos sutartyje taip pat privaloma numatyti sutarties nevykdymo pasekmes (netesybas už įsipareigojimų nevykdymą) (3 punktas). Kainų kontrolės taisyklių 5-8 punktuose nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius sudaro komisiją arba paskiria atsakingą asmenį tikrinti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių kainas, kainos turi būti tikrinamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį ir palyginamos su maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainomis parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, tikrinimo rezultatai įforminami aktu, nustačius, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos parduotuvėje yra didesnės kaip 10 procentų, negu šių prekių kainos toje miesto (rajono) teritorijoje esančiose parduotuvėse ir kurių prekių apyvarta yra panaši, parduotuvės savininkui įstaigos direktorius pateikia raštišką įspėjimą, o pakartotinai nustačius didesnį kainų skirtumą, nuomos sutartis su parduotuve nutraukiama.

Iš Nekilnojamojo turto nuomos parduotuvės nuteistiesiems veiklai sutarties ir Nekilnojamojo turto pastato – parduotuvės patalpų perdavimo ir priėmimo nuomai akto matyti, kad pagal 2017 m. birželio 13 d. Nekilnojamojo turto nuomos parduotuvės nuteistiesiems veiklai sutartį Nr. 74, sudarytą tarp Alytaus PN ir UAB „Pontem“, UAB „Pontem“ buvo perduotos patalpos, esančias Ulonų g. 8A, Alytus, siekiant nuteistuosius aprūpinti maisto produktais ir pramoninėmis prekėmis, užtikrinant būtiniausių maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą (Sutarties 1–2 punktai), UAB „Pontem“ įsipareigojo maisto produktus ir būtiniausius reikmenis parduoti, vadovaujantis laisvos rinkos kriterijais ir užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto teritorijoje, kurioje yra turto valdytojas (Sutarties 12.3 punktas).

Į bylą pateikti Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktai patvirtina, kad, vadovaujantis Alytaus PN direktoriaus 2017 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 1-21 „Dėl būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigoje veikiančioje parduotuvėje asortimento, kainų tikrinimo tvarkos“, buvo atliekamas Alytaus PN veikiančioje parduotuvėje nuteistiesiems esančių maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų patikrinimai ir palyginimas su tokių pačių prekių kainomis parduotuvėse „Aibė“, „Pakalnutė“, o nuo 2020 m. kovo mėn. – el. parduotuvėje „Barbora“.

Išanalizavus Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktus, darytina išvada, kad Alytaus PN veikiančioje parduotuvėje parduodamų daugumos prekių kainos nuo Alytaus mieste veikiančių parduotuvių parduodamų kainų skirdavosi nežymiai; kai kurių prekių kainos būdavo žemesnės arba pardavinėjamos tokia pat kaina. Iš Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktų matyti, kad pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje kai kurių parduodamų prekių kainos būdavo aukštesnės, nei Alytaus mieste veikiančiose parduotuvėse ir jas viršydavo 10 procentų. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodo, jog esant kainų neatitikimui kreipiamasi į parduotuvės savininką ir prekių kainos sumažinamos iki šalia esančių parduotuvių prekių kainos.

Tačiau, įvertinus Būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, esančių įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems, kainų patikrinimo aktais nustatytus duomenis, konstatuotina, jog tam tikrais laikotarpiais nebuvo užtikrinta, kad kai kurių Alytaus PN parduotuvėje parduodamų prekių pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčo laikotarpiu jis pirko prekes, kurios Alytaus PN veikiančioje parduotuvėje buvo parduodamos aukštesne, nei Alytaus mieste veikiančiose parduotuvėse kaina. Pareiškėjo argumentai atmestini, kadangi jie nedetalizuoti, nepatvirtinti įrodymais. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš netinkamo maitinimo.