Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Zigmo Pociaus ir Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. nuteistas pagal BK 152 str. 1 d. keturiasdešimt penkių parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi, ir paskirta galutinė subendrinta šešiasdešimties parų arešto bausmė, bausmę skirta atlikti areštinėje. Iš S. K. K. A. priteista 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

S. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasaros pradžios iki 2009 m. lapkričio 13 d., tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) esančioje J. S. sodyboje, ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, čiupinėdamas krūtinę ir kišdamas rankas už liemenėlės, seksualiai priekabiavo prie jo sugyventinės R. A. dukros nepilnametės K. A., gim. (duomenys neskelbtini).

Nuteistojo manymu, K. A. jaučia jam pyktį ir nepagarbą dėl jos mamos R. A. ir tėvo A. A. iširusios santuokos, nes galbūt galvoja, kad šeimos iširimo priežastis yra jis. Tačiau Apučių šeima iširo dėl to, kad A. A. visiškai nesirūpino šeima ir besaikiai girtavo. Nors nuteistasis jau gyveno su R. A., tačiau jos buvęs vyras nesiliaudavo kištis į jų gyvenimą, ir po daugelio tokių išpuolių jis prieš A. A. panaudojo smurtą ir jį sumušė, už tai teismo nuosprendžiu yra nuteistas. Nurodo, jog 2009 m. birželio pradžioje visos keturios mergaitės buvo perkeltos gyventi su juo ir R. A. į vieną namą, nes kitame name apsigyveno R. A. brolis su sugyventine. Pradėjus gyventi viename name, nukentėjusioji K. A. pajuto didesnę kontrolę tiek iš motinos, tiek iš jo pusės, jos buvo reikalaujama mesti blogus įpročius (rūkymą), laiku grįžti į namus, atlikti tam tikrus ūkio darbus. Jam ir R. A. buvo žinoma, kad nukentėjusioji ir toliau palaikė glaudžius ryšius su tėvu, su juo dažnai susitikdavo, aptardavo jų šeimos gyvenimo klausimus, dažnai vykdavo į vaikų teisių tarnybą ir ten aptardavo jiems nežinomus reikalus. Visų šių pasikeitimų pasekoje ir inspiruojama trečiųjų asmenų, K. A. ėmėsi bet kokių priemonių, kad išgyvendintų ji iš R. A. šeimos. Mano, jog visos šios aplinkybės rodo, kad tai buvo atliekama nuosekliai ir kryptingai, ir tam buvo pasirinktas net toks nesuvokiamas būdas, kaip apkaltinimas seksualiniu priekabiavimu. Nuteistasis pažymi, kad 2009 m. vasarą jis pastoviai dirbo brolio namo statybos darbuose ir į darbą (duomenys neskelbtini) miestelyje Šilalės rajone išvykdavo anksti ryte apie 7 valandą, kai K. A. ir kitos mergaitės dar miegodavo, o iš darbo grįždavo apie 23 val., kai jos jau miegodavo. Visą laiką pastoviai namuose būdavo jo sugyventinė R. A.. Nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo atlikti privalomi nukentėjusiosios psichologinės veiklos vertinimo testai, t. y. nenustatyta, kokiu laipsniu galima tikėti K. A. parodymais, ar ji neturi polinkio fantazuoti ir iškreipti įvykius bei juos vertinti, koks poveikis ir įtaiga gali būti perduoti K. A., ir kaip ji šiuos trečiųjų asmenų veiksmus priima ir interpretuoja. Tik nustačius specialistų pagalba šias aplinkybes, būtų galima įvertinti nukentėjusiosios K. A. parodymų patikimumą ir juos priimti arba atmesti.

Nuteistasis taip pat nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji K. A. nenurodė nei vieno objektyvaus požymio, kuris sudarytų galimybę neturtinei žalai atsirasti. Mano, jog teismo motyvai, kad nukentėjusiajai atsirado nepatogumai dėl to, jog „nukentėjusioji yra nepilnametė ir tokie kaltinamojo veiksmai ją labai traumuoja ... kaimynų, klasiokų pažiūra į nukentėjusiąją, nes kaime tokie reikalai kelia padidintą interesą“, neatitinka tikrovės. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji nuo patirtų traumų būtų kreipusis į gydymo įstaigas, gavusi psichologo pagalbą ar kitaip dėl tariamo seksualinio priekabiavimo būtų pablogėjusi jos sveikatos būklė ar mokymosi rezultatai. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad kaimynai ar bendramoksliai būtų žeminę ar jos akivaizdoje aptarinėję šį įvykį. Nuteistasis pažymi, jog jis nedirba, išlaiko sūnų ir keturias R. A. dukras, todėl priteisus iš jo 7 tūkstančius litų neturinei žalai atlyginti, jis atsidurtų itin sunkioje materialinėje padėtyje. Civilinis ieškinys turi būti esmingai mažinamas tuo atveju, jeigu apeliacinis teismas nepripažins, kad jis nepadarė inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį S. K. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, ir savo išvadas nuteistojo kaltės klausimu pakankamai išsamiai argumentavo nuosprendyje.

Nustatydamas įvykio aplinkybes, apylinkės teismas visiškai pagrįstai pasirėmė išsamiais ir nuosekliais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotais nukentėjusiosios K. A. parodymais, jog iki 2009 m. vasaros gyveno su sesėmis atskirai nuo mamos, kuri netoliese gyveno su S. K.. Mama ateidavo kiekvieną dieną. 2009 m. vasarą pradėjo gyventi visi kartu, t. y. ji, mama, sesės ir S. K.. Kai į namus S. K. pareidavo neblaivus ir mamos nebūdavo namuose, tai jis pradėdavo prie jos kabinėtis, lįsdavo, čiupinėjo už krūtinės, kišo rankas už liemenėlės. S. K. tą darė ne vieną kartą, per visą laikotarpį maždaug 22 kartus, dažniausiai virtuvėje ir mažajame kambarėlyje. Ji visada priešindavosi, neleisdavo jam lįsti. Kai pareidavo S. K. blaivus ir jos mama būdavo namuose, tai S. K. niekada nelįsdavo. Viską matė seserys. S. K. buvo agresyvus ir ji bijojo kam nors pasiskųsti. Vieną dieną į namus atvažiavo socialinė pedagogė ir ji viską jai papasakojo. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo.

Apeliacinio proceso metu byloje buvo paskirta nukentėjusiosios K. A. teismo psichologinė ekspertizė. 2010 m. gruodžio 9 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad: 1) K. A. galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Yra žinoma apie liudytojos R. A. mėginimą daryti poveikį K. A. duodamiems parodymams, tačiau esminio poveikio tai neturėjo; 2) K. A. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, tačiau jai nesuprantamose situacijose, kurių ji negali visapusiškai įvertinti, ji gali būti patikli; 3) K. A., remdamasi turimomis žiniomis, byloje nagrinėjamu laikotarpiu (2009 m. vasara-lapkričio mėn.) galėjo pakankamai teisingai suprasti su ja atliktų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo (ir negali) visapusiškai pilnai suprasti tų veiksmų reikšmės. Atsižvelgiant į tai, jai būdingus individualius psichologinius ypatumus, jos būseną (baimė dėl įtariamojo veiksmų ir grasinimų) ir situacines aplinkybes (nesulaukė pagalbos iš mamos liudytojos R. A.), ji negalėjo aktyviau bei adekvačiai priešintis įtariamojo veiksmams. Aptartos eksperto išvados rodo, jog apeliaciniame skunde išdėstytos nuteistojo abejonės dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, kad ji galėjo iškreiptai įvertinti S. K. veiksmus prieš ją, arba savo iniciatyva ar įtakota tėvo jį sąmoningai apkalbėti, neturi jokio pamatuoto pagrindo.

Liudytoja socialinė darbuotoja G. Šilgalytė parodė, kad 2009 m. lapkričio 12 d. nuvažiavo į A. šeimą. Mama su dukromis buvo namuose. S. K. nebuvo. Pradėjo bendrauti ir pradėjo klausinėti, ar S. K. nemuša, nestumdo, nešaukia ant mergaičių. K. A. sėdėjusi pakilo, pradėjo verkti ir išėjo iš kambario. Ji nuėjo paskui K. A.. Tada K. A. jai papasakojo, kad S. K. ją ne tik muša, bet čiupinėja už krūtinės, kiša rankas už liemenėlės. Taip pat ši liudytoja parodė, kad ji tiki, ką sako K. A. ir ji tikrai nieko neišsigalvoja. Įvertinusi šios liudytojos nurodytas aplinkybes, kuriomis jai K. A. išdėstė savo išgyvenimus dėl S. K. priekabiavimo, ir pačios K. A. emocinę būseną, kolegija šios liudytojos išsakytą nuomonę laiko patikima. Beje, išdėstytos aplinkybės, jas sugretinus su minėtame ekspertizės akte nurodytomis aplinkybėmis, jog šiuo metu K. A. klinikiniame vaizde vyrauja slopinamos emocijos, gana lengvai kintanti nuotaika, greitai išprovokuojamas verkimas, nuotaika yra pažeminta, rodo, kad S. K. seksualinis priekabiavimas buvo ne vienadienis, o ilgalaikis reiškinys, kiekvieną kartą kėlęs K. A. įtampą bei neigiamus emocinius išgyvenimus, kurie susikaupę galiausiai buvo paviešinti.

Neatitinka tikrovės ir apeliacinio skundo teiginys, neva K. A., kai buvo patalpinta į Tauragės miesto vaikų globos namus, telefoninio pokalbio metu pranešė savo motinai R. A., kad jis jokių seksualinio priekabiavimo veiksmų jos atžvilgiu neatliko, o taip pasakyti prašė jos tėvas A. A., kuris jai už tai davė 50 Lt. Priešingai, iš byloje esančio Tauragės rajono savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 13 d. rašto Nr. 19-5408 (b. l. 4) matyti, kad K. A., apgyvendinta Tauragės vaikų globos namuose „Šaltinėlis“, gavo iš artimųjų bauginančią žinutę telefonu, kurią ji išsaugojo telefone (žinutės tekstas perkeltas į paaiškinimą). Liudytoja J. A. (nukentėjusiosios K. A. mamos brolio sugyventinė) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino, kad tuo metu, kai K. A. buvo išvežta į Tauragės vaikų globos namus „Šaltinėlis“, ji rašė jai SMS žinutę, kad ji pagalvotų, ką daro. Tačiau šia žinute spaudimas K. A. nesibaigė. Tyrėjos E. Tolvaišienės 2010 m. vasario 4 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 14) nurodyta, kad 2010 m. vasario 3 d. į papildomą apklausą su Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstove J. Skrodeniene atvyko K. A. ir pareiškė norą pakeisti parodymus, nes S. K. apšnekėjo ir jis jai nieko nedarė. Paklausus K. A., kodėl ji nori pakeisti parodymus, ji pradėjo verkti ir pasakė, kad pirminiai jos parodymai yra teisingi, bet juos nori pakeisti dėl savęs, mamos, nes bijo S. K., nori, kad viskas nurimtų. Daromo artimųjų poveikio rimtumą patvirtina ir ta aplinkybė, jog netrukus, siekiant, kad ji teisminio nagrinėjimo metu dėl galimo poveikio nepakeistų parodymų, prokuroro prašymu K. A. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, kur vėlgi patvirtino anksčiau aptartus parodymus. Teisiamojo posėdžio metu K. A. patvirtino, kad pas tyrėją buvo nuėjusi pakeisti parodymų, nes mama to prašė (b. l. 109). Išdėstytų aplinkybių kontekste, kai vos 16 metų sulaukusi mergina, nepaisydama šeimos narių priešpriešos, atskyrusios ją nuo šeimos, tvirtai laikosi savo pozicijos, visiškai neįtikima yra S. K. versija, neva K. A. jį apkalba siekdama jį išgyvendinti iš R. A. šeimos, kadangi ji neva jaučia jam pyktį ir nepagarbą dėl jos mamos R. A. ir tėvo A. A. iširusios santuokos, taip pat ji, pradėjus gyventi viename name, pajuto didesnę kontrolę tiek iš motinos, tiek iš jo pusės, jos buvo reikalaujama mesti blogus įpročius (rūkymą), laiku grįžti į namus, atlikti tam tikrus ūkio darbus. Pažymėtina, kad S. K. gynybinė versija, jog K. A. jį apkalba dėl padidėjusios kontrolės iš jo pusės, visiškai prieštarauja kitai jo gynybinei versijai, neva S. K. negalėjo padaryti jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, kadangi tuo laikotarpiu kiekvieną dieną išeidavo į darbą apie 7 val., kai mergaitės (ir K. A.) dar miegodavo, ir grįždavo namo apie 23 val., kai mergaitės (ir K. A.) jau miegodavo, t. y. visiškai su mergaitėmis (ir K. A.) nebendraudavo. Akivaizdu, kad kontroliuoti K. A. nesant namuose yra neįmanoma. Taigi šios versijos vertintinos ne kitaip, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad K. A. tėvas liudytojas A. A. parodė, kad dukra jam nieko nepasakojo apie S. K. priekabiavimą, apie tai jis sužinojo iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojos. Ši aplinkybė taip pat paneigia nuteistojo versiją, neva tėvas paskatino K. A. jį apkalbėti ir patvirtina, kad A. A., nors ir palaikydamas santykius su dukra ir būdamas priešiškuose santykiuose su S. K., išliko sąžiningas ir nemėgino apkalbėti S. K., neva jis iš dukros pasakojimų žinąs apie jo veiksmus, kas logiškai išplauktų iš nuteistojo versijos, neva K. A. parodymus prieš jį iniciavo A. A..

Nors liudytoja S. A. (nukentėjusiosios K. A. sesuo) apylinkės teisme iš pradžių, atsakydama į teisėjo klausimą, neprisiminė ikiteisminiame tyrime duotų parodymų, kuriais iš esmės patvirtino K. A. parodymus (jie buvo ištirti teisiamajame posėdyje), o vėliau, atsakydama į prokuroro klausimą, juos pakeitė, nurodydama, kad ji pati nematė, kaip S. K. priekabiavo prie K. A., tačiau vis dėlto parodė, kad jai sesuo sakė, kad S. K. prie jos lįsdavo, kišdavo rankas už maikės kartą į savaitę. Teismų praktikoje yra pripažįstama ne tik tiesioginių, bet ir išvestinių duomenų įrodomoji vertė, todėl kolegija liudytojos S. A. apylinkės teisme duotus parodymus, sugretinus juos su jau išdėstytomis aplinkybėmis, vertina kaip įrodymų visumos, pagrindžiančios S. K. kaltę, sudedamąją dalį.

Kaip matyti iš K. A. artimųjų parodymų ir kitos bylos medžiagos, K. A. yra uždaro būdo, patirtą seksualinį priekabiavimą ji kentė ilgą laiką ir neprasitarė apie jį net artimiausiems žmonėms (motinai, tėvui), todėl yra visiškai nepagrįstas nuteistojo pageidavimas apklausinėti K. A. bendramokslius, pažįstamus, tikrinti jos telefoninius pokalbius neva tikintis, kad apie patirtą seksualinį priekabiavimą ji būtų viešai pasakojusi pašalinaims asmenims. Tokie nuteistojo siūlomi atlikti aiškiai neperspektyvūs tyrimo veiksmai neabejotinai sukeltų nepilnametei nukentėjusiajai dar didesnę psichinę traumą ir padarytų neprognozuojamai didelę žalą, todėl yra nepriimtini.

Kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nuteistasis S. K. negalėjo įgyvendinti ir užtikrinti savo procesinės bei konstitucinės teisės tinkamai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų, nes iš kaltinamojo akto bei teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio negalima nustatyti kada, kokiomis aplinkybėmis, kur ir kaip jis padarė nusikalstamus veiksmus, o jam pateikti kaltinimai yra nekonkretūs, abstraktūs, neparemti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pagal formuojamą teismų praktiką asmens teisės žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 str. 7 d.) sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas (veikos kvalifikavimas). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kaltinamasis aktas surašytas išsamiai ir tiksliai. Iš kaltinamojo akto (b. l. 78-81) turinio matyti, kad jame nurodytos visos būtinos nusikalstamos veikos, kuria S. K. buvo įtariamas ir kaltinamas, aplinkybės, t. y. nurodytas pakankamai tikslus nusikalstamos veikos laikas - laikotarpis nuo 2009 m. vasaros pradžios (kai K. A. su seserimis pradėjo gyventi kartu su mama ir S. K. Tauragės raj. (duomenys neskelbtini) esančioje J. S. sodyboje) iki 2009 m. lapkričio 13 d. (K. A. pranešė apie S. K. veiksmus), vieta - Tauragės raj. (duomenys neskelbtini) esanti J. S. sodyba (gyvenamoji erdvė, kur buitis suvesdavo K. A. ir S. K.), veikos intensyvumas (ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę), ir konkretūs veiksmai, atitinkantys inkriminuotos veikos tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius (siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, čiupinėdamas krūtinę ir kišdamas rankas už liemenėlės, seksualiai priekabiavo). Visos kaltinamajame akte nurodytos įvykio aplinkybės, kaip jau aptarta, buvo patvirtintos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ištirtais įrodymais. Kolegijos nuomone, aptartas kaltinimo formulavimas neprieštarauja įstatymo reikalavimams, užtikrina asmens teisę žinoti, kuo jis kaltinamas. Pažymėtina ir tai, kad iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad į teisėjo klausimą pats kaltinamasis S. K. atsakė, jog kaltinimą suprato, kaltu neprisipažįsta (b. l. 106). Taigi, įvertinus šias aplinkybes konstatuoti, kad nuteistasis S. K. nesuprato, kuo yra kaltinamas, ir kad dėl to buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nėra teisinio pagrindo.

Tuo būdu nuteistojo S. K. kaltė neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 152 str. 1 d. klausimu, baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės ar jo veikos kvalifikavimo klausimu daryti priešingas išvadas.

Kolegijos nuomone, keisti skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo S. K. nukentėjusiajai K. A. priteisto 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais.

Anksčiau minėto ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodyta, kad šiuo metu K. A. klinikiniame vaizde vyrauja slopinamos emocijos, gana lengvai kintanti nuotaika, greitai išprovokuojamas verkimas, nuotaika yra pažeminta. Tiriamosios santykiai su suaugusiais, ypatingai artimaisiais, apsunkinti; nepatenkinti merginos psichologinės šilumos, supratimo poreikiai. Interesų ratas siauras. Šiuo metu galima stebėti byloje nagrinėjamų įvykių neigiamas pasekmes – bendraujant su vaikinais, padidėja tiriamosios jautrumas ir atsargumas. Įvertinus tiriamosios būseną, jai rekomenduojama intensyvi psichologinė pagalba pagal gyvenamąją vietą arba stacionari krizių intervencija, orientuota į psichotraumuojančios patirties įveiką. K. A. konstatuojamas adaptacijos sutrikimas su užsitęsusia depresine reakcija. Aptartos eksperto išvados akivaizdžiai įrodo, kad dėl ilgalaikių ir pastovių įtampą keliančių S. K. veiksmų nukentėjusioji patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, sukėlusius neigiamus psichikos būsenos pokyčius, emocinę depresiją, kurią reikia intensyviai gydyti specialistų pagalba. Kita vertus, K. A., gindama savo teisėtus interesus, sulaukė priešpriešos iš artimiausio žmogaus – mamos, kuri nepatikėjo savo dukra ir palaikė savo sugyventinį, ko pasekoje nepilnametė K. A. buvo atskirta nuo šeimos: iš pradžių buvo laikinai išvežta iš namų į globos namus, o šiuo metu gyvena pas krikštatėvį – tėvo brolį, t. y. akivaizdu, kad K. A. bendravimo galimybės yra ženkliai sumažėjusios, emocinis ryšys su artimais žmonėmis yra dirbtinai ribojamas. Be minėtų pasekmių, ne mažiau reikšminga yra tai, kad šios pasekmės yra sukeltos tyčiniais S. K. veiksmais – jis suvokė, kad savo nepriimtinais veiksmais kėsinasi į gyvenimiškos patirties šioje srityje neturinčio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę, taip pat garbę ir orumą.

Nors nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nedirba, išlaiko sūnų ir keturias R. A. dukras, todėl priteisus iš jo 7 tūkstančius litų neturinei žalai atlyginti, jis atsidurtų itin sunkioje materialinėje padėtyje, tačiau kolegija pažymi, jog pagal formuojamą teismų praktiką priteisiant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. S. K. yra sveikas, galintis dirbti, byloje esančiais duomenimis, jokios fizinės ar psichinės negalios neturintis žmogus, todėl neabejotinai turės galimybių gauti darbinių pajamų ir atlyginti priteistą neturtinę žalą. Be to, tyčinę nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinė padėtis negali turėti esminės įtakos neturtinės žalos dydžiui, šis kriterijus nėra lygiavertis kilusiems padariniams, nes priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusių asmenų teisės bei interesai, o kartu ir teisingumo principas.

Tuo būdu įvertinus nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos dydį aptartų šioje byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių kontekste nekyla abejonių, jog nustatydamas neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, tinkamai taikė CK 6.250 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d., 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str., vertino visumą aplinkybių. Kolegija konstatuoja, jog prokuroro civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo K. A. išnagrinėtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajai K. A. iš nuteistojo S. K. priteisto atlygintino neturtinės žalos dydžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.