Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistojo gynėjai advokatei Stanislovai Staniukynienei, nuteistajai I. N.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. N. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo I. N. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir nuteista laisvės atėmimu 3 metams.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir M. N., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauna.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. N. pagal BK 260 str. 1 d. nuteista už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, o būtent: tyrimu tiksliau nenustatytu laiku ir būdu neteisėtai įgijo psichotropinių medžiagų, t.y. ne mažiau kaip 1,170 g. amfetamino ir 1,922 g. metamfetamino, jas laikė tiksliau nenustatytoje vietoje turėdama tikslą platinti, 2009 m. balandžio 27 d. apie 11.00 val. specialiai pagamintame pakete slapta su savimi gabeno nurodytas psichotropines medžiagas į Kybartų pataisos namus, esančius J. Biliūno g. 14, Kybartai Vilkaviškio rajono savivaldybė, turėdama tikslą nurodytas psichotropines medžiagas platinti Kybartų PN, nuteistųjų pasimatymų kambarių patalpose laikotarpiu nuo 11.30 val. iki 14.30 val. perdavė paketą su nurodytomis psichotropinėmis medžiagomis Kybartų PN laisvės atėmimo bausmę atliekančiam sutuoktiniui M. N. ir kartu su juo paketą su nurodytomis psichotropinėmis medžiagomis laikė paslėptą nuteistųjų pasimatymų kambaryje Nr. 9 inde su maistu, kol 2009 m. balandžio 27 d. apie 15.00 val. Kybartų PN pareigūnai surado ir paėmė paketą su psichotropinėmis medžiagomis - 1,170 g. amfetamino ir 1,922 g. metamfetamino.

Apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį ir sušvelninti paskirtą bausmę. Nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, be pagrindo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino tai, kad nusikaltimą ji padarė įkalbėta ir paveikta sutuoktinio, kuriam nešė į pataisos namus uždraustas medžiagas. Nurodo, kad gyvena su dviem nepilnamečiais vaikais, yra vienintelė jų maitintoja, prižiūrėtoja, ją pasiuntus į pataisos namus atlikti laisvės atėmimo bausmės, nebus kam jų prižiūrėti, ir į šią aplinkybę, apeliantės nuomone, teismas turėjo atsižvelgti, skirdamas jai bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji ir gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendis keistinas dėl nuteistajai I. N. neteisingai paskirtos bausmės.

Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas nustato taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais skirdamas bausmę teismas gali išeiti už sankcijos ribų. Šie atvejai įtvirtinti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatose.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse - bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Pagal teismų praktiką, vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, švelnesnė bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ir netinkamai ištyrė su padarytu nusikaltimu ir kaltinamosios asmenybe susijusias aplinkybes, o kai kurių vertinimas teismo nuosprendyje netgi prieštarauja faktinėms aplinkybėms, dėl ko buvo padaryta neteisinga išvada, jog taikyti BK 62 str. nuostatas nėra pagrindo.

Kaltinamoji I. N. teisme parodė, kad vyro paprašyta, ji nešė jam į pataisos namus paketėlį. Ji nežinojo, kas konkrečiai yra jo viduje, tačiau suprato, kad neš draudžiamas medžiagas, nes vyras liepė jai paketėlį paslėpti makštyje, jis sakė, kad ten yra vaistai, ji patikėjo. Suprato, kad elgėsi neteisėtai, kaltę pripažino, gailisi. Teismas nepripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo ir gailėjimosi, motyvuodamas tuo, kad kaltinamoji nepripažino žinojusi nešanti narkotines medžiagas, nors galėjo ir turėjo tai numanyti. Kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyti faktai nepaneigė apeliantės versijos, kad ji iš tiesų negalėjo žinoti apie nešamo paketėlio turinį, todėl teigti, kad ji sąmoningai davė neteisingus parodymus, siekdama išvengti atsakomybės, nėra jokio pagrindo. Ta aplinkybė, kad jai inkriminuotas disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, nors pagal faktines aplinkybes I. N. ir negalėjo žinoti, kad ji neteisėtai gabena būtent narkotines medžiagas, neduoda pagrindo laikyti, kad ji savo kaltės pilnai nepripažino. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad I. N. savo kaltę pilnai pripažino ir gailisi dėl padaryto ir ši aplinkybė pripažintina jos atsakomybę lengvinančia ( BK 60 str. 1 d. 2 p.).

I. N. savo parodymuose teisme tvirtino, kad vyras paskambino ir liepė atvežti vaistų, ji jam pakluso. M. N. parodė, kad jo sutuoktinė I. N. yra patikli ir pasiduodanti kitų įtakai, jis ją įkalbėjo atvežti jam į pataisos namus draudžiamų medžiagų, jis žinojo, kad ten bus narkotinės medžiagos, bet jai pasakė, kad dopingas, ji sutiko. Apeliaciniame skunde I. N. taip pat nurodė, kad nusikaltimą padarė įtakota vyro, jis ją įkalbėjo, ji buvo paveikta, taip pat jos veiksmams įtakos turėjo ir baimė prieš vyrą, todėl ji pasidavė įkalbinėjimams. Iš bylos medžiagos žinoma, kad abu kaltinamieji yra sutuoktiniai, gyvena santuokoje jau daug metų, turi tris bendrus vaikus, M. N. atliekant laisvės atėmimo bausmę, I. N. lankė jį, vežė į pasimatymus vaikus. Abu kaltinamieji gyvena tuose pačiuose namuose, todėl tikėtina, kad iš pataisos namų M. N. vyktų gyventi ten pat, kur gyvena I. N. su nepilnamečiais jų vaikais. Šios aptartos aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad I. N. nusikaltimą padarė ne savo noru, o įtakota, liepiama sutuoktinio M. N., kuriam ji buvo paklusni, jautė baimę, todėl jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad veika buvo padaryta dėl jai daromos psichinės prievartos ( BK 60 str. 1 d. 5 p.).

Pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyrė su kaltinamosios asmenybe, jos šeimynine padėtimi susijusias aplinkybes, dėl ko padarė neteisingą, faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad ji šiuo metu savo vaikų neaugina. Kolegija nenustatė, kokiu pagrindu nuosprendyje nurodytas šis faktas, nes jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. O apeliacinės instancijos teismui pateikta I. N. charakteristika bei Marijampolės seniūnijos pažyma apie šeimos sudėtį patvirtina, kad I. N. gyvena kartu su dviem nepilnamečiais vaikais, vienas kurių laikytinas mažamečiu ( gimęs 2003 metais), kad vaikų tėvas M. N. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę ir motina I. N. yra vienintelis juos prižiūrintis asmuo, paskyrus jai laisvės atėmimo bausmę, vaikų nebūtų kam prižiūrėti ( BK 62 str. 2 d. 2 p.)

Taigi, kolegija konstatuoja, kad esant aukščiau nurodytoms sąlygoms, yra pagrindas spręsti dėl švelnesnės nei sankcijoje numatytos bausmės I. N. skyrimo.

BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta tik viena – pati griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas. Kaip minėta aukščiau, teisingumo įgyvendinimas baudžiamosios teisės paskirties kontekste suprantamas kaip teisinga pusiausvyra tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti.

Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog nėra pagrindo svarstyti dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo I. N., konstatavo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tačiau neįvertinų to, kad I. N. nusikalto ir teisiama pirmą kartą, kad sąmoningo tikslo platinti narkotines medžiagas ji neturėjo, jos veiksmai buvo įtakoti kito asmens, ji suprato savo veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą. Šios bei jos asmenybę ir šeimyninę padėtį apibūdinančios aplinkybės duoda pagrindo daryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai I. N. bus pasiekti ir nepaskyrus jai straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės. Bausmė yra prievartos priemonė, kuria siekiama, kad asmuo būtų tinkamai nubaustas už padarytą veiką, jos rūšis ir dydis turi būti pakankami, kad asmeniui būtų apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, kad jis laikysis įstatymų ir nebenusikalstų, tik tokiu būdu bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Kolegija laiko, kad I. N. paskirta bausmė šiuo atveju neatitinka bausmės teisingumo principo ir yra apeliantės atžvilgiu per griežta. Bausmės švelninimo pagrindas jai sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad skiriant bausmę pirmosios instancijos teismas nepakankamai vadovavosi bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, nebuvo pakankamai įgyvendintas teisingumo principas.

Įvertinusi visas aukščiau nurodytas aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad LR BK 41 str. numatytiems bausmės tikslams pasiekti I. N. skirtina švelnesnė nei BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė. Teisėjų kolegijos manymu, padarytos veikos bei jos padarymo aplinkybių konkretizavimas, nuteistosios asmenybės įvertinimas, duoda pagrindo daryti išvadą, kad švelnesnės nei įstatymo numatyta bausmės paskyrimas būtų aiškiai proporcingas veikos pavojingumui, ir paskiriant nuteistajai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, ji bus pakankamai nubausta, bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, pasiekti bausmės tikslai.

Taigi, atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskyrė nuteistajai I. N. bausmę, todėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendis keistinas, paskiriant apeliantei švelnesnę nei numato įstatymas bausmę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį pakeisti:

I. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą, paskirti bausmę - laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant ją nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.