- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-11-03
- Bylos Nr.
- 1A-403-106-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Valentinienė (pirm.), Violeta Miliuvienė, Valentinas Janonis
- Nuteistasis
- L. S., Larisos S
- Advokatai
- Mantas Liugas
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės, teisėjų Valentino Janonio ir Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Larisos S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. nuteista:
pagal BK 284 str. 1 d. šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 140 str. 2 d. šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirta galutinė subendrinta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. S. nuteista už tai, kad 2009 m. liepos 23 d. apie 18 val. viešoje vietoje Klaipėdoje, prie Baltijos pr. 109 namo trečiosios laiptinės, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. išvadino mažametį A. Z. gim. „duomenys neskelbtini“ necenzūriniais žodžiais ir tyčia spyrė jam į dešinės kojos blauzdos sritį bei rankoje laikyta sportine kepurėle sudavė vieną kartą į veidą, tokiais veiksmais sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką bei nežymiai sužalojo mažametį nukentėjusįjį A. Z..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji L. S. prašo nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti. Nurodo, jog nesutinka su teismo padarytomis išvadomis. BPK 20 str. 5 d. įtvirtina, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nekaltumo prezumpcija įpareigoja teismą aiškinti visas abejones kaltinamojo naudai. Nuosprendyje nusikalstamos veikos padarymas įrodinėjamas nukentėjusiųjų A. Z., R. Z., liudytojo M. R. parodymais, daiktiniu įrodymu ir specialisto išvada, tačiau įrodymai įvertinti atsietai nuo kitos bylos medžiagos ir šališkai. Vertinant specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jos sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės. Ekspertui buvo pateiktas UAB ,,Nefrida“ klinikos medicininių dokumentų išrašas bei A. Z. ambulatorinė kortelė, kuriose minima, kad A. Z. gydytojo buvo apžiūrėtas 2009-07-30, t. y. praėjus 7 dienom nuo įvykio. Specialisto išvadoje nurodoma, kad „..sužalojimų įgavimo metu A. Z. galėjo būti įvairiose padėtyse. Tiek tyrimui pateiktuose med. dokumentuose, tiek ir užduotyje atlikti objektų tyrimą įvykio aplinkybėse nenurodyta, kad A. Z. būtų griuvęs ir atsitrenkęs, tačiau pilnai atmesti susižalojimo galimybės griūnant negalima“. Teismo posėdžio metu nukentėjusiajam buvo užduotas klausimas, iš kurios pusės nuo sienos jis sėdėjo, kai prie jo priartėjo nuteistoji L. S., jis atsakė, kad nuo sienos iš dešinės pusės (b. 1. 113). Logiškai nagrinėjant sužalojimo mechanizmą seka, kad priėjus prie A. Z., nuteistajai ant rankų laikant vaiką, nebuvo įmanoma net arčiau priartėti prie nukentėjusiojo ir spirti su koja į dešinę pusę, nes iš dešinės pusės buvo siena. Tai patvirtina ir liudytojo M. R. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, kur jis nurodė, kad A. Z. sėdėjo arčiau durų, o jis nuošalyje. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į specialisto išvadoje esamą prielaidą, kad patirtus sužalojimus nukentėjusysis galėjo gauti ir prie visiškai kitokių aplinkybių, nesusijusių su nuteistąja. Teismui buvo pateikta ir prijungta kaip daiktinis įrodymas vaikiška kepurytė, kurią nuteistoji įvykio metu laikė rankose. Tačiau teisiamojo posėdžio metu šis daiktinis įrodymas nebuvo tiriamas. Jeigu teismas atkreiptų dėmesį ir apžiūrėtų šį daiktinį įrodymą, nekiltų jokių abejonių, kad turint rankoje šį daiktą ir mosuojant juo prieš veidą nukentėjusiajam, šių sužalojimų jis patirti negalėjo. Nepagrįsta teismo išvada, kad nuteistoji įžūliai elgėsi, sukėlė triukšmą, nes posėdžio metu buvo išsiaiškinta, jog pati nukentėjusioji išgirdusi triukšmą (pagal R. Z. duotus parodymus – šaukė jos sūnus A.), išlindo per savo buto langą ir pradėjo bartis su nuteistąja, o išėjusi į lauką, nuteistosios lauke jau nerado, todėl toliau aiškinimasis tarp nukentėjusiųjų ir nuteistosios vyko prie L. S. durų. Pagal tarnybinį pranešimą, esantį byloje, nėra nustatyta, kad kas nors iš Baltijos pr. 109 namo trečios laiptinės gyventojų būtų girdėjęs kokį nors konflikto sukeltą triukšmą. Teismo nuosprendis priimtas nevisiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus bylą, todėl jis neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Prrokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Nors nuteistoji L. S. teigia, jog smurto prieš A. Z. nevartojo, tik supykusi, kad jos sūnaus A. Z. neįleido į rūsį, o jos dėl to įspėtas nekultūringai atsikalbinėjo, mojavo prieš jo veidą vaikiška kepurėle, jos kaltė panaudojus fizinį smurtą prieš A. Z. visiškai įrodyta.
Nukentėjusysis A. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas abiejų instancijų teisme vienodai parodė, jog 2009 m. liepos 23 d. apie 17-18 val. su savo draugu M. R. prie laiptinės esančių rūsio durų žaidė kortomis. Tuo metu kaltinamosios L. S. sūnus R. V., norėdamas įvaryti dviratį į namo rūsį, jo paprašė pasitraukti nuo durų, todėl jis praleido berniuką ir šis, atsirakinęs rūsio duris, įstūmė į rūsį dviratį. Tuo metu iš laiptinės išėjo R. V. mama L. S., laikydama mažesnįjį sūnų ant rankų. Priėjusi prie jo, kaimynė pradėjo keiktis ir pasakė, kad jis dingtų iš čia ir vieną kartą spyrė jam į dešinę koją. Jam atsistojus, ji su rankoje turėta vaikiška kepurėle trenkė jam per veidą ( t.1, b. l. 4, 7-8,112-113)
Kad tikrai L. S. smurtavo prieš A. Z., įžeidinėjo jį necenzūriniais žodžiais, parodė ir liudytojas M. R. ( t. 1, b. l. 22-23, 113-114).
Šiuos parodymus nukentėjusysis A. Z. ir M. R. patvirtino įvykio vietoje (t. 1, b. l. 155-164 ), A. Z. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir akistatoje su L. S. ( t. 1, b. l. 39-41).
Kad L. S. spardė ir mušė per veidą su kepurėle jos sūnų A. Z. savo pareiškimuose bei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė nukentėjusiojo įstatyminė atstovė jo motina R. Z., kaip ji teigė, tai sužinojusi iš sūnaus ( t. 1, b. l. 2,3,17-18,113 ).
Kaip matosi iš pareiškimų, dėl šio įvykio R. Z. su pareiškimu į policiją kreipėsi tą pačią dieną ( t.1, b.l. 3).
Liudytojas R. V., nuteistosios sūnus, neigė, kad jo mama keikėsi ir smurtavo prieš A. Z., bet, kaip matosi iš jo parodymų, jis tuo metu kai vyko konfliktas nuvarė dviratį į rūsį ir ne viską girdėjo bei matė ( t. 1, b. l. 26-27, 114-115).
Tačiau nors ir pagrįstai nuosprendyje konstatuota, kad L. S. vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad L. S. tyčia spyrė nukentėjusiajam į dešinės kojos blauzdos sritį, ir nustato, kad L. S. spyrė nukentėjusiajam į dešinės šlaunies sritį.
Ikiteisminio tyrimo metu per apklausą A. Z. parodė, kad L. S. jam spyrė vieną kartą į dešinės kojos blauzdą (b. l. 8), o per akistatą su L. S. parodė, kad ji spyrė jam vieną kartą į dešinę koją ties šlaunimi (b. l. 40). Pirmosios instancijos teisme A. Z. nekonkretizavo, į kurią vietą jam įspyrė L. S., parodė, kad ji jam spyrė į koją (b. l. 112). Apeliacinės instancijos teisme A. Z. parodė, kad L. S. jam spyrė į dešinės kojos šlaunies išorinę pusę ir parodė dešinės šlaunies išorinės pusės vietą virš kelio, kur jam buvo įspirta, taip pat paaiškino, jog tyrimo metu suklydo, sakydamas, kad spyrė į blauzdą, nes supainiojo blauzdos ir šlaunies sąvokas (t. 1, b. l. 172). Sugretinus šiuos nukentėjusiojo parodymus su A. Z. medicininiame išraše užfiksuota informacija, jog „dešinės kojos šlaunies sritis kiek skausminga, nepatinusi“, kolegija laiko nustatyta, kad nukentėjusiajam A. Z. nuteistoji L. S. įspyrė į dešinės kojos šlaunį. Šiai išvadai neprieštarauja ir liudytojo M. R. parodymai apeliacinės instancijos teisme, jog nuteistoji A. Z. įspyrė į dešinės blauzdos išorinę pusę šiek tiek žemiau kelio. Liudytojas M. R. nevienodai parodė į kurią vietą įspyrė nuteistoji nukentėjusiajam, tačiau visais atvejais parodė, kad įspyrė sėdinčiam A. Z. į koją ( b. l. 23, 114, 173). A. Z. sėdint sulenkus kojas per kelius ir jas sukryžiavus kojas (ši aplinkybė patikimai nustatyta apeliacinio proceso metu atlikus nukentėjusiojo A. Z. ir liudytojo M. R. parodymų patikrinimą vietoje), akivaizdu, kad sunku pamatyti į kurią konkrečiai vietą pataikyta spyrio metu, todėl kolegija abejoti liudytojo M. R. parodymais neturi pagrindo.
Nors nuteistoji tvirtina, jog A. Z. sėdint prie pat sienos, ji neturėjo galimybės jam įspirti, tai paneigta byloje surinktais įrodymais. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, buvo apžiūrėta įvykio vieta (Baltijos pr. 109 namo trečiosios laiptinės prieangis), taip pat atliktas nukentėjusiojo A. Z. ir liudytojo M. R. parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu pastarieji parodė vienas kito bei nuteistosios išsidėstymą konflikto metu. Nukentėjusysis A. Z. parodė, jog konflikto metu jis sėdėjo apie 0,5-1 metro atstumu nuo sienos, kuri jam buvo iš dešinės, parodymų patikrinimo vietoje nurodytu būdu (sukryžiavęs kojas). A. Z. nurodytą jo sėdėjimo vietą parodymų patikrinimo vietoje bei apklausos apeliacinės instancijos teisme metu patvirtino ir M. R., kurių parodymai paneigia nuteistosios aiškinimą, neva A. Z. sėdėjo prie pat sienos. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme teismo medicinos specialistas R. P. patvirtino, kad A. Z. nurodytas jo sėdėjimo atstumas nuo sienos buvo pakankamas, kad nuteistoji būtų galėjusi įspirti jam į dešinę šlaunį (tam pakaktų ir 30 cm atstumo)( t. 1, b. l. 173).
Nuteistoji ginčija teismo medicinos specialisto išvadą dėl A. Z. sužalojimo pobūdžio, teigia, jog pateiktoje A. Z. medicinos kortelėje bei darytame iš jos išraše yra prieštaravimai.
Šie nuteistosios argumentai iš dalies pagrįsti.
Kaip matosi iš A. Z. medicinos kortelės, joje yra gydytojos R. L. 2009 m. liepos 30 d. įrašyta, kad A. Z. skundžiasi, kad prieš 5-6 dienas kaimynė trenkė vaikui į veidą, į dešinio skruostikaulio sritį. Skausminga, patinimo, mėlynės nėra. Vaikas blogai miega, jautrus dažnai verkia. Nustatytas potrauminio streso sindromas. Daugiau jokių įrašų medicinos kortelėje nėra ( priedas prie bylos).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo medicinos ekspertui pateiktame išraše iš šios medicininės kortelės, surašytame 2009 m. rugpjūčio 12 d., pasirašytame tos pačios gydytojos, nurodyta, jog skundėsi, kad 2009 m. liepos 23 d. kaimynė trenkė vaikui į veidą, spyrė į koją, dešinio skruostikaulio sritis skausminga, patinusi, benykstanti mėlynė. Dešinės kojos šlaunies sritis kiek skausminga, nepatinusi. Skundžiasi, kad pastaruoju metu tapo verksmingesnis, blogai miega, labai jautrus. Paskirtos Sedatif tabletės 1 tab. x3 1 mėn. ( t. 1, b. l. 10).
Liudytoja R. L., A. Z. gydytoja, apklausiama kolegijos posėdyje, praėjus po įvykių daug laiko, negalėjo prisiminti, kiek kartų A. Z. lankėsi ir buvo apžiūrėtas poliklinikoje, patvirtino, jog išrašas turėjo būti padarytas iš A. Z. medicininės kortelės ir šių neatitikimų negalėjo paaiškinti. Negalėjo paaiškinti, kodėl išraše iš medicinos kortelės, kurioje nurodyta, kad skruostikaulio sritis skausminga, patinimo, mėlynės nėra, o išraše nurodyta, jog dešinio skruostikaulio sritis skausminga, patinusi, benykstanti mėlynė. Taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl medicinos kortelėje, skirtingai negu išraše, nenurodyta, kad skausminga dešinės šlaunies sritis, spėjo, kad ji gal būt nepakankamai dėmesingai padarė įrašus medicinos kortelėje bei išraše. Gydytoja spėjo, kad A. Z. apžiūrėjo du kartus, tačiau nepadarė įrašų ambulatorinėje kortelėje, o tik surašė išrašą.
Kaip matosi iš A. Z. apklausos protokolo, jis parodė, kad pas šeimos gydytoją dėl jo sužalojimo jis su tėvais kreipėsi du kartus ( t. 1, b. l. 7-8). Tuo metu nebuvo iškilęs klausimas dėl išrašo tikrumo ir netikėti šiais A. Z. parodymais nėra pagrindo.
Kaip matosi iš teismo medicinos specialisto išvados ( t. 1, b. l. 15), paaiškino kolegijos posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas, prieš surašant šią išvadą A. Z. teismo medicinos eksperto apžiūrėtas nebuvo, buvo remiamasi medicininės kortelės išrašu. Teismo medicinos ekspertas R. P. P. kolegijos posėdyje parodė, kad pagal duomenis, užfiksuotus A. Z. medicinos kortelėje, būtų davęs išvadą, jog suduoti smūgiai A. Z. sukėlė skausmą, o ne kūno sužalojimą ( t. 2, b. l. 15-16).
Kolegija neturi duomenų daryti išvadai, jog gydytoja R. Liulienė tyčia klastojo medicininės kortelės išrašą, akivaizdu, kad prieštaravimai galėjo atsirasti gydytojai neatidžiai ir nevisiškai užpildžius medicinos kortelę. Tačiau, kadangi A. Z. medicinos kortelėje ir jos išraše nurodyti duomenys prieštaringi, vertindama juos, kolegija nustato, kad nėra pakankamai duomenų,leidžiančių daryti išvadas, kad sumušimo vietoje A. Z. veide buvo atsiradusi mėlynė ir konstatuoja, kad esant tokiems duomenims jų pakanka tik konstatuoti, kad nuteistajai L. S. suduodant smūgį koja į A. Z. dešinės kojos šlaunį ir vaikiška kepurėle per veidą, A. Z. buvo sukeltas fizinis skausmas.
Apeliacinės instancijos teisme teismo medicinos ekspertas patvirtino, kad nuteistosios pateikta vaikiška kepurėle galėjo būti padaryti sužalojimai veide, atitinkamai akivaizdu, kad suduodant ja galėjo būti sukeltas ir fizinis skausmas ( t.1, b. l. 173 ).
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija 2011 m. kovo 22 d. nutartyje, kuria panaikino ankstesnį apeliacinės instansijos sprendimą, pabrėžė kad BK 284 straipsnyje 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, kt.).
Nors L. S. ir A. Z. konfliktas įvyko viešoje vietoje, daugiabučio namo kieme, kolegija konstatuoja, kad L. S. veiksmuose nėra BK 284 str. 1d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis. Pagal BK 284 str. 1 d. L. S. turi būti išteisinta, nes nepadarė šios nusikalstamos veikos.
Kaip matosi iš bylos medžiagos, byloje nustatytų aplinkybių, santykiai tarp nukentėjusiojo A. Z. ir L. S. iki įvykio buvo blogi, buvo kilęs konfliktas dėl rūsio, L. S. kaltino A. Z., kad jis netinkamai elgiasi su jos sūnumi. Kaip nustatyta, įvykio dieną konfliktas kilo, nes L. S. supyko dėl to, kad A. Z. tyčia trukdo jos sūnui patekti į rūsį ir pasistatyti dviratį. Tai patvirtina, kad konfliktas kilo ir L. S. pavartojo smurtą prieš A. Z. dėl asmeninių nesutarimų, o ne dėl chuliganiškų paskatų. Smurtas ir barnis truko trumpai, A. Z. buvo suduoti du nestiprūs smūgiai, vienas koja, kitas vaikiška kepurėle, kurie, kaip nustatyta, sužalojimų nesukėlė, sukėlė A. Z. fizinį skausmą. Nors teigiama, kad L. S. keikėsi ir barėsi, ji tai darė negarsiai,A. Z. motina parodė, kad ji ką sakė L. S. jos sūnui negirdėjo, atsidarė langą ir įsitraukė į konfliktą tik kai išgirdo savo sūnaus balsą. Byloje nėra jokių duomenų, kad triukšmą būtų girdėję kaimynai, kad L. S. veiksmais buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai L. S. smurtinius veiksmus prieš A. Z. kvalifikavo pagal BK 140 str. 2 d. kaip nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui.
Pagal teismų praktiką mažamečiu laikomas asmuo, kai nusikaltimo padarymo metu jam nebuvo suėję 14 metų, tačiau norint inkriminuoti šį veiką kvalifikuojantį požymį, teismui būtina pripažinti, kad kaltininkas žinojo arba pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo.
Nusikaltimo padarymo metu A. Z. iki 14 metų trūko tik vieno mėnesio (nusikaltimas padarytas 2009 m. liepos 23 d., A. Z. gimė 1995 m. rugpjūčio 26 d.), pagal fizinį išsivystymą atrodo net gi vyresnis. Kaip matosi iš bylos medžiagos, L. S. su A. Z. ir jo šeima artimai nebedravo, byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog ji žinojo, kad A. Z. yra mažametis. L. S. veikoje yra ne BK 140 str. 2 d., o BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai.
Kolegija keičia nuosprendžio nustatomąją dalį ir nustato, kad L. S. 2009 m. liepos 23 d. apie 18 val. Klaipėdoje, prie Baltijos pr. 109 namo trečiosios laiptinės, kilus konfliktui, tyčia spyrė A. Z. į dešinės kojos šlaunies sritį bei rankoje laikyta vaikiška sportine kepurėle sudavė vieną kartą jam į veidą ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam A. Z. fizinį skausmą.
Nuosprendis keičiamas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei naikinamas dalyje dėl L. S. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d.
Atitinkamai keičiama nuosprendžio dalis ir dėl bausmės paskyrimo.
Skirdama bausmę, kolegija atsižvelgia, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas. L. S. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgia, kad L. S. anksčiau neteista ( pažyma, t. 1, b. l. 51), nebausta administracine tvarka ( pažyma, t. 1, b. l. 52-53), nedirba, nes augina du mažamečius vaikus ( pažymos, t.1, b. l.64, 65). Skirdama bausmę kolegija taip pat atsižvelgia, kad ne dėl nuteistosios kaltės bylos nagrinėjimas labai užsitęsė, L. S. dėl paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ilgą laiką turėjo tam tikrų laisvo judėjimo suvaržymų ir nepatogumų, todėl bausmę švelnina.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 3 p., 329 str. 1 p., 331 str.,
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendį dalyje, kurioje L. S. nuteista pagal BK 284 str. 1 d., panaikinti, ir priimti naują nuosprendį: Larisą S. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
pakeisti nuosprendžio nustatomąją dalį ir nustatyti, L. S. 2009 m. liepos 23 d. apie 18 val. Klaipėdoje, prie Baltijos pr. 109 namo trečiosios laiptinės, kilus asmeniniam konfliktui, tyčia spyrė A. Z. į dešinės kojos šlaunies sritį bei rankoje laikyta sportine kepurėle sudavė vieną kartą jam į veidą ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam A. Z. fizinį skausmą;
nuteistosios Larisos S. veiką iš BK 140 str. 2 d. perkvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. ir panaikinti BK 63 str. nuostatų taikymą.
L. S. pagal BK 140 str. 1 d. paskirti bausmę – teismo įpareigojimą tris mėnesius būti savo namuose nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.