- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-28
- Bylos Nr.
- 1A-10-337/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-53-2-00015-2009-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Valdas Meidus, Artūras Ridikas
- Kaltinamasis
- L. D.
- Nukentėjusysis
- V. D.
- Advokatai
- Neringa Grubliauskienė, Galina Korabliova
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro V. J. bei nukentėjusiosios V. D. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d., neįrodžius, kad ji padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).
Nukentėjusiosios V. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. D. išteisinta iš kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. tuo, kad ji laikotarpyje nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn., (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) r., apgaule, turėdama tikslą sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą, įtikinusi, kad pinigus investuos į planuojamą bendrą baldų verslą bei padėvėtų drabužių pirkimui, namo įsigijimui ir jo remontui, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų negrąžins, tęstiniais nusikalstamais veiksmais, įvairiomis sumomis per kelis kartus iš V. D. įgijo bendrą 8000 Lt grynųjų pinigų sumą, neva skirtą padėvėtų drabužių pirkimui, 26000 Lt grynųjų pinigų iš V. D. ir 25000 Lt grynųjų pinigų iš jos motinos M. M., t.y. bendrą 51000 Lt grynųjų pinigų sumą, neva skirtą namo įsigijimui ir jo remontui bei per kelis kartus iš V. D. bendrą 71500 Lt grynųjų pinigų sumą neva skirtą investuoti į tariamą bendrą baldų verslą baldų įsigijimui Vokietijoje, t.y. tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo bendrą didelės – 130500 Lt, vertės svetimą turtą, tuo nukentėjusiajai V. D. padarydama 105500 Lt, o nukentėjusiajai M. M. – 25000 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras V. J. prašo skundžiamą Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį, nuosprendį, L. D. pripažįstant kalta pagal 182 str. 2 d. ir paskiriant jai laisvės atėmimą 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat tenkinant pareikštą civilinį ieškinį.
Tvirtina, jog teismo išvada apie tai, kad L. D. veikoje nėra būtinųjų sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymių – tyčios ir apgaulės, bei, kad jos elgesys gali būti pripažintas ne sukčiavimu, o netinkamu sutartinių teisių ir pareigų vykdymu, jei nukentėjusioji teisme įrodytų, kad ji skolino pinigus L. D., ir dėl to galėjo atsirasti civilinė atsakomybė, yra nepagrįsta ir vertintina kaip vienpusiškas įrodymų vertinimas, nurodant tik kaltinamąją teisinančias aplinkybes ir neįvertinant visų kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų faktinių aplinkybių, kurios patvirtina, kad kaltinamoji padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Pasak prokuroro, teismo nuosprendyje išdėstytos išvados apie apgaulės L. D. veiksmuose nebuvimą yra vienpusiškai teisinančios kaltinamąją ir nepagrįstos. Siekdamas pagrįsti šį teiginį prokuroras tvirtina, jog iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad būtent L. D. buvo pinigų skolinimosi, tariamai padėvėtų drabužių pirkimui, namo įsigijimui ir jo remontui bei bendram baldų verslui, iniciatorė (liudytojų V. D., L. S., J. V., L. Ž., P. P., M. K. parodymai), kuri pasinaudojo tarp jos ir nukentėjusiosios susiklosčiusiais asmeniniais tarpusavio ryšiais dėl kuriamo bendro verslo (viena iš apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu) ir iš V. D. įvairiomis sumomis per kelis kartus įgijo jai bei nukentėjusios motinai M. M. priklausančius 130500 Lt, kas vertintina kaip didelės vertės svetimas turtas (BK 190 str. 1 d.). Nors L. D. ir neneigia iš V. D. ir jos motinos M. M. gavusi paminėtą pinigų sumą, tačiau negali nurodyti ir pagrįsti kur šiuos pinigus panaudojo. Byloje yra duomenų, kad dalis šios sumos galėjo būti panaudoti dėvėtiems rūbams įsigyti bei namui remontuoti, tačiau nėra jokių duomenų kur buvo išleista ir kam panaudota 71500 Lt suma, skirta bendrai kurtam L. D. ir V. D. verslui dėvėtais baldais. Be to, tiek liudytojų parodymai, tiek nukentėjusios V. D. pateikti įrašai ir atlikta fonoskopinė ekspertizė visiškai patvirtina nukentėjusios parodymus, kad kaltinamoji ilgą laiką ją klaidino teigdama, neva dalis baldų nupirkta, tačiau reikia pirkti dar daugiau, neva visi baldai jau nupirkti ir tuoj bus atvežti į Lietuvą, neva yra problemų muitinėje, tačiau jos tuoj bus išspręstos padedant aukštas pareigas užimantiems draugams bei giminaičiams, neva dėl sulaikytų baldų vyksta teismai ir pan. Tuo tarpu bylos duomenų visuma rodo, kad jokių iš V. D. gautų pinigų L. D. į baldų verslą neinvestavo, o juos išleido asmeninėms reikmėms.
Prokuroro vertinimu, visos šios aplinkybės rodo, kad L. D. veikė piktnaudžiaudama nukentėjusiosios V. D. pasitikėjimu, kurį sukūrė meluodama ir pateikdama nukentėjusiajai melagingą informaciją apie savo galimybes naudotų baldų versle ir neabejotinai būsimą didelį pelną. Tardamasi su nukentėjusiąją dėl skolos padėvėtiems drabužiams ir namui pirkti bei remontuoti, verslui dėvėtais baldais kurti, L. D. siekė tik įgyti V. D. pinigus, o ne sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas, kurias būtų ketinusi realiai vykdyti. Tokie jos veiksmai rodo kryptingumą sukčiaujant savo naudai įgyti svetimą turtą ir atskleidžia, kad tyčia įgyti nukentėjusiajai priklausančias pinigines lėšas buvo susiformavusi iš anksto. Be viso to, iš bylos duomenų matyti, kad L. D. neturėjo ir neturi asmeninio turto, taip pat negauna tokių pajamų, kad galėtų padengti nukentėjusiosioms padarytą 130 500 Lt turtinę žalą, o jos pasirašinėti vekseliai, buvo visiškai fiktyvūs – pinigai pagal juos nebuvo nei skolinami, nei grąžinami. Tai tik dar kartą patvirtina kaltinamosios ketinimą sukčiauti ir sudaryti tokią situaciją, kai nukentėjusioji, gindama savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka ir siekdama atgauti pinigus, negalėtųjų realiai susigrąžinti, nes L. D. neturi jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji V. D. prašo skundžiamą Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi byla buvo išnagrinėta šališkai. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde dėsto kaltinime nurodytų įvykių aplinkybes, tai yra, jog būtent kaltinamoji pasiūlė kartu verstis padėvėtų baldų prekyba, kuriuos žadėjo vežti iš Vokietijos, bei baldų pervežimui „furomis“ ji (nukentėjusioji V. D.) per kelis kartus davė pinigų (71500 Lt), tačiau krovininiai automobiliai neatvažiavo – anot L. D. buvo areštuoti ir jų likimą spręs teismas. Vėliau paaiškėjo, kad jokių bylų nėra.
Nurodo, jog tai, kad L. D. ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė, jog norėjo vykdyti bendrą verslą su apeliante, parodo, jog ji siekė pasisavinti pinigus. Tai, anot nukentėjusiosios, patvirtina ir G. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (parodė, kad ji 2008 m. turėjo baldams vežti pritaikyta autobusą ir L. D. prašė parvežti iš Vokietijos padėvėtus baldus. Žadėjo duoti pinigų. Bet taip pinigų ir nedavė ir padėvėtų baldų jai liudytoja neatvežė). Nors teismas liudytoją G. V. bandė iškviesti, ji neatvyko dėl neaiškių priežasčių. Teismas šių priežasčių nesiaiškino, kadangi nebuvo suinteresuotas objektyviai išnagrinėti bylą. Taip pat nebuvo apklaustas ir liudytojas E. G., kuris žinojo apie „furas“ – šaukimas nebuvo jam įteiktas ir teismui buvo neįdomu, kodėl nepavyko įteikti. Tokiu būdu, anot apeliantės, teismas parodė, kad yra šališkas ir išteisino kaltinamąją, kurį nusikalstamu būdu padarė jai didelę žalą.
Taip pat apeliantė nesutinka su teismo padaryta išvada, jog L. D. veikoje nėra tiesioginės tyčios, kadangi ji L. D. pinigų neskolino, o tikėdama, kad turės bendrą verslą, pinigus duodavo be jokių raštelių, taip pat pinigus skolindavosi ir iš kitų asmenų tam, kad duoti juos L. D. tikėdama, kad su ją turės sėkmingą verslą, grąžins skolas ir turės pelną. Kaip ir nurodė teismas, dėl pačios apeliantės veiksmų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, tačiau byla (Nr.53-2-00017-12) 2013-07-01 nutraukta, nesant nusikaltimo, numatyto BK 182 str., sudėties. Apeliantė tvirtina, jog tik kai ji pradėjo įtarti, kad L. D. jai meluoja, pradėjo reikalauti pasirašyti vekselius. Nustatytu terminu pinigai nebuvo grąžinami ir vėl reikėjo išrašyti vekselius. Įrašytame pokalbyje, kuris buvo pateiktas teismui ir vėliau atlikta fonoskopinė ekspertizė, nustatytas L. D. balsas, ji pripažino visas skolas. Todėl vertinti vekselį 50000 eurų sumai kaip fiktyvų, negalima. O L. D., pasirašydama minėtą vekselį, nurodė atbulinę datą, t.y. tyčią sugadino, kad teismo posėdžio metu suklaidintų teismą, jog ji jau grąžino jai 70000 Lt skolos, o tai netiesa. Visa tai įrodo, kad L. D. turėjo tikslą nevykdyti susitarimo, turėjo tikslą apgauti ir padaryti apeliantei žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu prokuroras bei nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji ir jos gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei priėmė teisėtą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu L. D. pagal BK 182 str. 2 d. išteisino pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Tiek prokuroras, tiek nukentėjusioji apeliaciniais skundais nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių – nurodo, jog išteisinamasis nuosprendis L. D. atžvilgiu priimtas vienpusiškai bei neteisingai vertinant įrodymus, o išvados dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo L. D. veiksmuose akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Visgi apeliantų teiginiai atmestini dėl žemiau nurodytų argumentų.
Visų pirma pažymėtina, jog sukčiavimo (BK 182 str.) esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu – viena apgaulės formų – teismų praktikoje ir teorijoje aiškinamas kaip savotiškas būdas išvengti prievolės, tačiau tai yra tik metodas įtraukti nukentėjusįjį į niekinius sutartinius santykius, nes išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas (nesumokėti, negrąžinti turto, neatlikti darbo ir kt.) sutartinius santykius padaro neteisėtus. Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 str. taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas: jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Be to, sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013).
Kaip matyti, L. D. teismo posėdžio apylinkės teisme metu paaiškino, kad ji kurį laiką bendravo su V. D., pati ji tuo metu prekiavo padėvėtais drabužiais, yra sakiusi, jog gal prekiaus ir padėvėtais baldais. Sužinojusi, kad (duomenys neskelbtini) parduodamas pastatas, norėjo iš banko paimti paskolą ir pastatą nusipirkti, tačiau pinigus jai pasiūlė paskolinti V. D.. Ji sutiko su V. D. pasiūlymu ir per kelis kartus iš jos įvairiomis sumomis pasiskolino 105000 Lt bei 25000 litų iš V. D. motinos M.. Šiuos pinigus ji išleido padėvėtų drabužių pirkimui, pastato įsigijimui, jo remontui, avanso už pastatą sumokėjimui ir kitiems asmeniniams reikalams. Bendro verslo su V. D. neplanavo pradėti ir apgaule iš jos pinigų neišviliojo. Skolindamasi pinigus, planavo juos V. D. ir M. M. grąžinti, tačiau to nepadarė dėl blogos materialinės padėties. Buvo surašyti vekseliai, jie buvo perrašinėjami kelis kartus V. D. nurodymu. Senus perrašytus vekselius ji grąžindavo V. D.. Buvo surašytas paprastasis vekselis 50000 Eur (173511 Lt) sumai, kuriuo ji įsipareigojo grąžinti skolą iki 2009-01-05, realiai pinigų pagal šį vekselį ji iš V. D. negavo. Šį vekselį ji pasirašė paprašyta V. D.. Nesugrąžinus skolos, pas antstolį S. R. buvo užvesta vykdomoji byla ir pradėtas skolos išieškojimas, areštuotas jos turtas už 25000 Lt sumą buvo perduotas V. D.. Be to, ji V. D. per kelis kartus yra grąžinusi dalį skolos. Pripažįsta, jog dar yra skolinga 32500 litų. Apie prekybą baldais V. D. buvo žinoma, nes tuo tikslu ir pastatą norėjo pirkti. Buvo kalbama apie prekybą baldais, o ne apie verslą su V. D. (5 t., 70-71 b.l.). Tapačiai aplinkybes išteisintoji aiškino ir apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tai yra, jog ji iš V. D. skolino pinigus namo statybai, iš jos V. D. nieko nereikalavo iš pradžių, bet vėliau atvažiavo su vekseliais ir pasakė, kad turi įrodyti kreditoriams kur yra pinigai, padiktavo sumas, ji (išteisintoji L. D.) patikėjo ir pasirašė. Vekselių perrašymai buvo kas mėnesį. Taip pat jai nebuvo žinoma V. D. pinigų kilmė, manė, jog iš prekybos gintaru. Teigė, kad su V. D. nenutarė kurti bendro baldų verslo, tik pakalbėdavo, jos nuomojamos patalpos (duomenys neskelbtini) miestelyje buvo didelės ir nebuvo pilnai užpildytos, taigi jos pačios svajonė buvo nupirkti namą ir atidaryti baldų parduotuvę.
Savo ruožtu nukentėjusioji V. D. tvirtino, jog pinigai buvo skolinami padėvėtų drabužių pirkimui, namo įsigijimui, namo stogo uždengimui, taip pat bendram verslui kurti, tai yra baldams iš Vokietijos atvežti. Nukentėjusioji V. D. teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu taip pat parodė, jog L. D. ji yra paskolinusi grynais pinigais 130000. Pagal paskutinį vekselį ne visą sumą ji yra paskolinusi L. D.. Į tą sumą ji prirašė pinigų sumą, kuria ji nukentėjo nedirbdama su baldais, įrašė ir tas negautas pajamas. Papildomai paaiškino, jog L. D. pasiūlė verstis padėvėtų baldų prekyba iš Vokietijos. L. D. sakė, kad turi angarą (duomenys neskelbtini), net į namus atvežė sofą, stalą, paėmė pinigus. Bet iš tiesų sofa ir stalas buvo svetimų žmonių. Tam verslui davė 71000 Lt per 4 kartus. L. D. paaiškindavo kodėl neatvažiuoja mašinos su baldais – sakė, kad areštuojamos „furos“, kad tvarkomi dokumentai. L. D. vis sakydavo, kad siunčiam naujas „furas“. Ji (nukentėjusioji V. D.) tada pasiskolino pinigų, vėl siuntė „furas“, kurias, anot L. D., vėlgi areštavo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo atliktas įrodymų tyrimas bei jo metu buvo apklaustas liudytojas E. G., kuris parodė, kad į jo įmonę atvažiavo dvi moterys, pasakė, kad turės dėvėtų baldų ir norės išsinuomoti patalpas (duomenys neskelbtini), po to - (duomenys neskelbtini). Moterys neprisistatė. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis – jas pasirašė abiejų šalių direktoriai, tačiau po to jos dingo. Pinigai už nuomą nebuvo sumokėti. Kelis kartus skambino moteriai (liudytojas negalėjo patvirtinti kuriai iš moterų – išteisintajai ar nukentėjusiajai skambino), ir ji vis kalbėjo apie tai, kad atvažiuos „fura“. Suprato, jog vadovavo L. D.. Dėl E. G. parodymų L. D. paaiškino, jog ji buvo kartu su V. D. šiai ieškant išsinuomoti patalpas, kadangi jos buvo kaip draugės, tuo tarpu iš kur liudytojui gali būti žinomi jų pokalbiai, jai nėra žinoma.
Visgi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių išteisintosios tikslą bei išankstinę tyčią apgaule įgyti svetimą didelės vertės turtą. Kaip matyti iš suformuoto kaltinimo, pinigines lėšas iš V. D. L. D. yra kaltinama įgijusi laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėnesio iki 2008 m. lapkričio mėnesio, beje ir pati išteisintoji sutinka su kaltinime nurodytų lėšų perdavimu jai (paskolinimu) ir ginčo dėl perduotos sumos nėra. Pažymėtina, jog minimų lėšų perdavimas nebuvo niekaip užfiksuotas, tai yra jokių duomenų, patvirtinančių pinigų panaudojimo paskirtį, jų perdavimo L. D. formą (paskola, investicija ir t.t.), byloje nėra, o tai nepaneigia ir pačios L. D. pozicijos apie bent jau dalies pinigų panaudojimą namo remontui, ką, beje, patvirtina ir byloje esantys kiti įrodymai – UAB „S.“ pažyma (4 t., 105 b.l.), liudytojų I. F., V. M., A. B., R. J., E. P. parodymai (3 t., 37, 176, 5 t., 75-76 b.l.). Taip pat liudytojai R. J. ir E. P. nurodė, jog namo remontu rūpinosi ir V. D., tai yra remontuojant pastatą (duomenys neskelbtini) ji taip pat buvo atvažiavusi žiūrėti kaip vyksta darbai, nors pinigus mokėjo L. D.. Taigi, nukentėjusiajai iš esmės buvo žinoma kur naudojami jos paskolinti pinigai.
Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusiosios pateiktas pokalbio įrašas buvo darytas jau po pinigų perdavimo, nukentėjusiajai kilus abejonėms dėl pinigų grąžinimo, tačiau šio pokalbio turinys taipogi neleidžia vienareikšmiškai spręsti, kad L. D. jau prieš skolindamasi pinigus turėjo tyčią jų negrąžinti. Taigi, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys rodo, jog L. D. paskolintus pinigus panaudojo avanso už pastatą sumokėjimui, remontui, padėvėtų rūbų pirkimui, dalį skolos grąžino nukentėjusiajai V. D., ji pripažįsta, jog yra skolinga nukentėjusiajai, tik negražino pinigų dėl materialinės padėties. Be to, byloje yra pateikti ir L. D. V. D. išrašytų vekselių įvairioms pinigų sumoms originalai, taip pat vekselis 50000 Eur sumai, kurio priverstinis vykdymas, kaip matyti iš bylos duomenų, jau buvo pradėtas bei dalis iš šios sumos buvo išieškota. Taip pat ir liudytojas N. K. parodė, jog L. D. prašymu pervedė 6000 litų V. D. dukrai, pati V. D. parodė, jog iki pasirašant pirmiau minėtą vekselį L. D. per kelis kartus jai sugrąžino apie 18640 Lt. Taigi, pagrindo tvirtinti, jog iš susitarimo kylančios pareigos nebuvo bent jau iš dalies vykdomos, nėra. Vien tai, kas išteisintoji viso vykusio proceso metu neigė norėjusi vykdyti bendrą verslą su nukentėjusiąją, jos siekio bei tikslo pasisavinti V. D. pinigus, kaip tvirtina skunde nukentėjusioji, savaime nepatvirtina. Prokuroro teigimu, L. D. naudotą apgaulę patvirtina ir liudytojų parodymai, tačiau su šiais teiginiai kategoriškai sutikti negalima. Kaip matyti iš dalies iš skunde nurodytų liudytojų parodymų (3 t., 36-38 b.l.), iš tiesų L. D. buvo kartu su V. D. šiai prašant asmenis paskolinti pinigus, tačiau taip pat jie parodė, jog iniciatyva dėl pinigų skolinimo buvo iš esmės iš V. D. pusės. Pažymėtina, jog P. P. nurodo V. D. pinigus baldų vežimui iš Vokietijos skolinęs 2010 metais (3 t., 60 b.l.), kuomet kaltinime nurodomas veikos įvykdymo laikotarpis yra 2008 m., tuo tarpu liudytoja M. K. (3 t., 60 b.l.), kaip, beje, ir didžioji dalis apklaustų liudytojų, pinigines lėšas tiesiogiai skolino V. D. bei teismui perpasakojo jos nurodytas aplinkybes dėl jų skolinimo tikslo.
Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju itin svarbus ir nukentėjusiosios elgesys bei jo atitikimas atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijams. Kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, nukentėjusioji V. D. yra pakankamo išsilavinimo, įvykių metu ji turėjo savo verslą, taigi jai buvo žinoma galima rizika versle, taip pat verslo kūrimo ypatybės ir, visgi, kaip matyti iš pirmiau aptartų jos parodymų bei skundo argumentų, ji nebuvo pakankamai atidi bei apdairi – skolino pinigus (ar investavo) palyginti menkai pažįstamam asmeniui (kaip parodė tiek nukentėjusioji, tiek išteisintoji jos pažinojo viena kitą apie metus laiko) pasikliaudama vien šio asmens pažadais, tai darė be jokių skolos raštelių, sutarčių ar pan. Be viso to, kaip matyti iš nukentėjusiosios V. D. parodymų apie vis važiuojančias, tačiau vis sulaikomas „furas“, net ir galimai kilus įtarimams apie nevykdomus susitarimus, ji ir toliau skolinosi pinigus iš trečiųjų asmenų, nebūdama tikra, jog juos turės galimybę gražinti, bei perduodavo L. D..
Dėl nukentėjusios nurodomų teiginių apie galimą bylą nagrinėjusiojo teismo šališkumą šiam neapklausus liudytojų G. V. ir E. G., teisėjų kolegija pažymi, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepaisant teismo pastangų, minėtų liudytojų į teismo posėdžius iškviesti nepavyko. Visgi liudytojas E. G. buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, tuo tarpu, kaip buvo nustatyta, liudytoja G. V. yra išvykusi į užsienį, taigi jos apklausos prokuroro iniciatyva buvo atsisakyta. Taigi, nors pirmiau minėtos aplinkybės ir laikytinos procesiniu trūkumu, tačiau, įvertinus aplinkybių visumą, jos nelaikytinos šiurkščiu procesinių pažeidimu ar pagrindu tvirtinti buvus teismo šališkumą. Tuo labiau, kad, kaip matyti iš pirmiau išdėstyto, liudytojo E. G. parodymai nėra esminiai bei nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas dėl išteisintosios kaltės.
Kaip ir minėta, baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose bei pagrįsti ją pakankamais, BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais, o bet kurios byloje nepašalintos abejonės, prieštaravimai turi būti vertinami ir aiškinami kaltinamojo naudai. Įvertinant šias aplinkybes bei pirmiau aptartus duomenis, nesant pakankamai įrodymų dėl L. D. kaltės jai padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, darytina išvada, jog ji pirmosios instancijos teismo buvo išteisinta pagrįstai. Tenkinti apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro V. J. bei nukentėjusiosios V. D. apeliacinius skundus atmesti.