Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-08 · Administracinė byla Nr. I-1963-331/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-08
Bylos Nr.
I-1963-331/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07272-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
V. J., M. G.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1963-331/2016Proceso Nr. 3-61-3-07272-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. ir M. G. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. J. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 13 333,57 Lt neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėja M. G. su skundu (b. l. 74–77) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (4.1)7R-8001; 2) priteisti 5210,26 Lt neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėja V. J. paaiškino, kad iki 2012 m. vasario 13 d. buvo karjeros valstybės tarnautoja Teisingumo ministerijoje. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjai nepagrįstai buvo sumažintas darbo užmokestis ir dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. pareiškėjai neišmokėta 13 333,57 Lt. Jeigu teismas laikytų, kad ieškinio senaties terminas skundui paduoti yra praleistas, prašo jį atnaujinti. Aplinkybė, kad Konstitucinis Teismas nustatė teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą tik po daugiau nei 4 metų nuo pažeidimo pradžios, sudaro pagrindą teigti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas ne dėl pareiškėjos kaltės.

Pareiškėja M. G. paaiškino, kad jai dirbant Teisingumo ministerijoje Administracinės ir baudžiamosios justicijos departamento vyriausiosios specialistės (vėliau patarėjos) pareigose, atsakovas apskaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį taikė įstatymus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai, todėl buvo pažeisti konstituciniai proporcingumo ir lygybės principai. Pažymėjo, kad į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipiasi nepažeisdama terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja M. G. 2016 m. rugpjūčio 16 d. pateikė pareiškimą, kuriuo atsisako nuo skundo (b. l. 147).

Atsiliepimas

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareiškėjų skundais nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį, palikti nenagrinėtus praleidus ieškinio senaties terminą. Atsiliepimuose (b. l. 38-42, 89-93) paaiškino, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą, prievolės, dėl kurios kilo ginčas byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimų tenkinti teismine tvarka.

Dėl pareiškėjos M. G. skundo

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos M. G. prašymas tenkinamas ir administracinės bylos nagrinėjimas šioje dalyje nutraukiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 4 punkto pagrindu.

ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Atsisakymas nuo skundo yra pagrindas teismui nutraukti bylos nagrinėjimą. Priežasčių, numatytų ABTĮ 55 straipsnio 2 dalyje ir neleidžiančių teismui priimti šį atsisakymą, byloje nenustatyta. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 104 straipsnio 3 dalį nutraukus bylos nagrinėjimą, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Dėl pareiškėjos V. J. skundo

Nagrinėjamoje byloje V. J. kelia ginčą dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Byloje nustatyta, kad V. J. buvo karjeros valstybės tarnautojos, neišmokėta darbo užmokesčio dalis jai susidarė dirbant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje. Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos tarnybiniais santykiais, nėra. Pareiškėjai V. J. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. nebuvo išmokėta 13 333,64 Lt (b. l. 45-46).

VTĮ 23 straipsnis numato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsnio valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Pažymėtina, kad VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721; 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363) dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. Pastebėtina, jog 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.

Pareiškėja V. J. į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. lapkričio 27 d. Atsižvelgiant į atsakovo prašymą pareiškėjos reikalavimui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį, Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, laikytina, kad pareiškėja V. J. skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 27 d. ir nėra pagrindo jį atnaujinti.

Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinami. Atmetus reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atmetamas kaip išvestinis ir M. G. reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 4 punktu, 104 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

priimti pareiškėjos M. G. atsisakymą nuo skundo ir nutraukti administracinės bylos Nr. I-1963-331/2016 dalį dėl M. G. skundo.

Išaiškinti pareiškėjai, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Pareiškėjos V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas