Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Č. (J. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d. 3 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė J. Č. paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų 3 mėnesiams.

Iš J. Č. priteista D. B. 9136 Lt turtinei ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš J. Č. priteista Valstybinei ligonių kasai 2558,70 Lt.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

J. Č. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 16 d., 23 val., iki 2009 m. rugpjūčio 17 d., 01 val., prie baro „Duomenys neskelbtini“, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio asmeninio konflikto su V. B. metu, tyčia sudavė pastarajam ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu į veido sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas akių vokuose, kraujosruvą ir paviršinę muštinę žaizdelę viršutinės lūpos gleivinėje dešinėje pusėje, kurie tiek kartu, tiek atskirai yra vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o taip pat padarydamas V. B. galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruva galvos minkštuose audiniuose momens – pakaušio srityje, kairėje pusėje, masyvia kraujosruva minkštuose audiniuose kairiame žande, kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, išsiliejusiu krauju po kietuoju smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, smegenų pabrinkimu, smegenų koma, sužalojimai kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sužalojimas. 2009 m. rugpjūčio 18 d., apie 05 val. 30 min., V. B. VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje nuo patirto galvos sumušimo, kraujo išsiliejimo po galvos smegenų kietuoju dangalu, mirė, t. y. taip J. Č. tyčia nužudė V. B. , šiais veiksmais padarydamas LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistasis J. Č. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis J. Č. nesutinka su jo įvykdytų nusikalstamų veiksmų juridine kvalifikacija ir prašo juos kvalifikuoti pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Akivaizdu, kad toks apelianto prašymas yra deklaratyvus, kadangi nuteistasis net nenurodo LR BK atitinkamo straipsnio, pagal kurį turėtų būti vertinami jo veiksmai. Maža to, J. Č. neišdėsto jokių argumentų, patvirtinančių esant pagrindą taikyti kitą baudžiamąjį įstatymą. Tokiu būdu neaišku, nei kokį konkretų LR BK straipsnį prašoma taikyti, tai kokiais motyvais grindžiamas toks prašymas. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo J. Č. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Nuteistojo J. Č. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 129 str. 1 d., kadangi jie atitinka būtent šio baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėtį.

Kaip deklaratyvus atmetamas apelianto teiginys, jog bylą nagrinėjęs teisėjas buvo akivaizdžiai šališkas, dėl ko pažeistos jo, t. y. nuteistojo J. Č., teisės į gynybą bei nekaltumo prezumpcijos principas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas jokiais argumentais nepagrindžia nurodyto teiginio, t. y. nenurodomi motyvai, kuo pasireiškė teismo šališkumas, kokiu būdu pažeistos teisės į gynybą ar nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas LR BPK 44 str. 5 d. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. nuostatos, numatančios, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Toks principas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. Teismo nešališkumo principo esmė yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo t. y. kad teismas negali būti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankaus sprendimo ir privalo vengti situacijų, keliančių abejonių dėl teismo nešališkumo.

Minėtas nuostatas dėl teismo nešališkumo principo detalizuoja LR BPK 58 str., pateikiantis sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Pateiktame apeliaciniame skunde nėra nurodyta nė viena iš šiame baudžiamojo proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ar asmeniškai teisėjas R. Kisielius buvo šališki, neobjektyvūs, suinteresuoti bylos baigtimi. Tai, kad apygardos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, nereiškia teismą ar teisėją buvus šališkus. Tad, atsižvelgiant į apelianto skundo kontekstą, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, buvo šališkas.

Taip pat nepagrįstas skundo teiginys dėl pažeistų teisių į gynybą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuo pat pirmos įtariamojo apklausos momento nuteistojo teisėms ir teisėtiems interesams atstovavo gynėjas advokatas, kurio dalyvavimas užtikrintas viso baudžiamojo proceso metu. Neaišku, kokiu būdu pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo daryti tokią išvadą, apeliantas taip pat nenurodo nė vieno argumento tokiam teiginiui pagrįsti.

Ginčydamas teismo išvadą dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo įvykdžius V. B. nužudymą, apeliantas nurodo neva jo veiksmuose nėra LR BK 129 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, ką patvirtina specialisto išvados, vaizdo kamerų užfiksuota medžiaga, be to, liudytojai patvirtino, kad jo veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis. Su tokiu nuteistojo J. Č. skundo teiginiu sutikti negalima. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, pagrindžiančius įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją. Pažymėtina, jog apeliantas neginčija konkrečių teismo išvadų, o tik deklaratyviai neigia padaręs LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Priešingai nei tvirtina nuteistasis, atliktomis specialisto išvadomis nustatyta, kad nukentėjusiojo V. B. mirtį sukėlęs kraujo išsiliejimas, išsivystęs dėl galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose kairiame žande, kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, buvo suduoto smūgio bei griuvimo pasekmė, t. y. sudavus smūgį buvo padaryta kraujosruva minkštuose audiniuose kairiajame žande, o nugriuvus atsirado kraujosruva momens – pakaušio srityje. Surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog būtent J. Č. kumščiu sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą, dėl ko pastarasis pargriuvo ir atsitrenkė į kietą paviršių. Vadinasi, tiek suduotą smūgį, tiek vėliau sekusį nukentėjusiojo pargriuvimą ir atsitrenkimą tiesiogiai sąlygojo J. Č. veiksmai. Nors nuteistasis teigia neva jo nusikalstamus veiksmus paneigia vaizdo kameromis užfiksuota medžiaga, tačiau su tuo sutikti niekaip negalima. Minėta vaizdinė medžiaga buvo peržiūrėta pirmosios instancijos teisme, su ja susipažino ir apeliacinės instancijos teismo kolegija. Vaizdo stebėjimo kameros aiškiai užfiksavo momentą, kuomet apeliantas kumščiu smūgiavo nukentėjusįjį, dėl ko pastarasis pargriuvo.

Nėra jokio pagrindo teigti, jog J. Č. neva buvo priverstas trenkti V. B.. Anot apelianto, būtent nukentėjusysis išprovokavo jo veiksmus, ką apklausti patvirtino ir liudytojai (tiesa, skunde neįvardijamas nė vienas konkretus liudytojas). Suprantama, jog apeliantas tokiais parodymais siekia sušvelninti atsakomybę dėl įvykdytų smurtinių veiksmų, sukėlusių neatitaisomas pasekmes. Visgi bylos duomenys aiškiai liudija, jog asmeninio konflikto, kilusio tarp J. Č. ir V. B., aplinkybės nebuvo susiklosčiusios taip, jog J. Č. buvo priverstas imtis smurtinių veiksmų. Neabejotina, jog apeliantas turėjo aiškią elgesio pasirinkimo galimybę, konflikto pobūdis ir eiga nesudarė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis neva turėjo tik vieną elgesio variantą – panaudoti smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį V. B. . Tokių aplinkybių nenurodė ir apklausti liudytojai. Antai apklausiamas R. G. parodė nežinantis, kuris iš konfliktavusių asmenų (J. Č. ar V. B.) pradėjo muštynes, jam nežinoma ir konflikto priežastis, tačiau liudytojas patvirtino matęs, kaip „kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam į žandikaulio sritį, atrodo, vieną smūgį ir nukentėjusysis nugriuvo ant nugaros. Nukentėjusysis nugriuvo ir gulėjo < ... >“ (t. 1, b. l. 102-103; t. 3, b. l. 14-15). Liudytoja J. Z. duodama parodymus nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, jog nuteistasis buvo provokuojamas bei verčiamas imtis smurto prieš nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 94-95; t. 3, b. l. 17-18). Dar vienas įvykio vietoje buvęs asmuo – liudytojas P. J. – apklausiamas minėjo, jog nukentėjusysis „prisikabino“ prie J. Č., tačiau detali liudytojo parodymų analizė aiškiai rodo, kad apeliantas smūgį nukentėjusiajam sudavė ne dėl priverstinų aplinkybių, o todėl, kad pats savo noru pasirinko tokį elgesio variantą, nors iš esmės tuo metu konfliktas jau buvo baigtas („< ... > nukentėjusysis ir kaltinamasis stovėjo prie baro (duomenys neskelbtini) ir gėrė < ... > po to nukentėjusysis prisikabino prie Ž. (J. Č.). Jie nuėjo pasikalbėti prie pastato kampo. Pamačiau, kaip nukentėjusysis pagriebė kaltinamajam už kojų ir jie nukrito. Po to abu atsikėlė, sako „bratka bratka“, apsikabino. Tada Ž. (J. Č. ) grįžo prie baro. Po 10 min. vėl atėjo nukentėjusysis kažko Ž. paklausti, o Ž. jam trenkė kumščiu į veidą < ... > į kairę pusę. Nukentėjusysis nukrito gulėti“ (t. 1, b. l. 110-113; t. 3, b. l. 15-16).

Tad bylos aplinkybėmis nustatyta, kad būtent dėl J. Č. smurtinių veiksmų buvo padaryti mirtini sužalojimai nukentėjusiajam V. B.. Apeliantas, tyčia suduodamas smūgį nukentėjusiajam į gyvybiškai itin svarbią sritį – galvą (veidą), neabejotinai suvokė rizikingą tokių nusikalstamų veiksmų pobūdį, numatė, jog jie gali sukelti negrįžtamas pasekmes, ir nors jų išskirtinai nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo J. Č. veiksmus kvalifikavo kaip tyčinį nužudymą, numatytą LR BK 129 str. 1 d., teisingai pažymėdamas nesant jokio pagrindo veiksmų kvalifikavimui pagal LR BK 132 str. 1 d.

Skunde apeliantas mini aplinkybę, jog liudytojas V. J. davė jam naudingus parodymus, tačiau pastarasis dėl neaiškių priežasčių nebuvo įtrauktas į apklaustinų asmenų sąrašą. Neaišku, kokiais duomenimis remdamasis, nuteistasis tvirtina minėtą asmenį davus jam palankius parodymus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad toks asmuo nebuvo apklaustas kaip liudytojas. Byloje esantis tarnybinis pranešimas liudija, jog tyrimo metu peržiūrėtame apsaugos kamerų įraše įvykio metu buvo užfiksuotas vyriškis, kuris galimai identifikuotas kaip V. J., tačiau pareigūnams nepavyko surasti šio asmens bei jį apklausti (t. 1, b. l. 132). Neapklausus nurodyto asmens liudytoju, pastarasis, savaime suprantama, nebuvo įtrauktas į teisiamajame posėdyje apklaustinų asmenų sąrašą. Taigi apelianto teiginys dėl neva jam palankių V. J. parodymų yra nepagrįstas objektyviais bylos duomenimis, todėl atmetamas kaip nepasitvirtinęs.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam J. Č. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str.: į tai, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), sukėlęs negrįžtamas pasekmes, atėmusias žmogaus gyvybę, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.) aplinkybę, kaltininko asmenybę (anksčiau 4 kartus teistas, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu, 2 kartus baustas administracine tvarka, įrašytas į Priklausomybės ligų centro priežiūros grupę), įvertino kaltininko elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos metu ir po jos (sudavęs smūgį, pasišalino iš įvykio vietos, palikdamas nukentėjusįjį gulėti) ir skyrė bausmę, savo dydžiu lygią straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Kolegijos manymu, tokia bausmė yra teisinga ir pagrįsta, nėra jokio teisinio pagrindo ją švelninti. Pažymėtina, jog vadovaujantis LR BK 61 str. 4 d., tuo atveju, kai yra minėtame straipsnyje nurodytos sąlygos (kaltininkas savo noru prisipažino nusikaltęs, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išsiaiškinti nusikaltimą) ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, yra skiriama bausmė, ne didesnė už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, arba su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Tuo tarpu šiuo atveju nenustačius iš esmės nė vienos iš nurodytų sąlygų ir esant vienai aplinkybei, sunkinančiai kaltininko atsakomybę, teismas J. Č. skyrė sankcijos vidurkiui lygią bausmę, kas aiškiai rodo, jog paskirta bausmė nėra per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. Č. apeliacinį skundą atmesti.