Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-618-883/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-26
Bylos Nr.: e2A-618-883/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-05395-2014-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
Ieškovas: I. K.
Atsakovas: D. B., UAB „Plaukas“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-618-883/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05395-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.11.1; 2.5.16.5; 3.1.7.5; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.21. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 26 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-213-949/2015 pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovams D. B. ir UAB „Plaukas“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, daiktų grąžinimo ir skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. K. pateikė teismui ieškinį, kurį patikslino, prašydama pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 01 toje dalyje, kuria atsakovė D. B. pardavė atsakovui UAB „Plaukas“ jai nuosavybės teise nepriklausančius daiktus: metalinius užuolaidų laikiklius – 8 vnt., metalines dėžes – 4 vnt., metalines vazas – 4 vnt., juodos spalvos plastikinį stalelį ELIT2 su 5 stalčiais, kėdes – 5 vnt. (ROYAL 1 vnt., MARA B81 (su hidraulika) 1 vnt., MARA B84 (be hidraulikos) 1 vnt., kirpėjo su atlošu 2 vnt.), medinį rudos spalvos stalą, medinį rudos spalvos staliuką, metalinę spintą su 4 stiklinėmis lentynomis, medinę rudos spalvos spintą su 5 medinėmis lentynomis, sterilizatorių Panacea, metalinį skėčių dėklą; įpareigoti atsakovus UAB „Plaukas“ ir D. B. grąžinti ieškovei I. K. jai nuosavybės teise priklausančius daiktus: metalinius užuolaidų laikiklius – 8 vnt., metalines dėžes – 4 vnt., metalines vazas – 4 vnt., juodos spalvos plastikinį stalelį ELIT2 su 5 stalčiais, kėdes – 5 vnt. (ROYAL 1 vnt., MARA B81 (su hidraulika) 1 vnt., MARA B84 (be hidraulikos) 1 vnt., kirpėjo su atlošu 2 vnt.), medinį rudos spalvos stalą, medinį rudos spalvos staliuką, metalinę spintą su 4 stiklinėmis lentynomis, medinę rudos spalvos spintą su 5 medinėmis lentynomis, sterilizatorių Panacea, metalinį skėčių dėklą; priteisti iš atsakovės D. B. ieškovei I. K. 10 000 Lt skolą. Nurodė, kad ieškovė I. K. ir atsakovė D. B. buvo sudariusios žodinę pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią I. K. perleido dalį kirpykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, buvusių baldų ir įrangos D. B.. (duomenys neskelbtini) D. B. pagal šią sutartį pervedė I. K. 10 000 Lt, tačiau likusios 10000 Lt skolos nėra sumokėjusi. Nuo (duomenys neskelbtini) ieškovė su UAB „Plaukas“, atstovaujama direktorės D. B., sudarė (duomenys neskelbtini), esančių patalpų 5 kv. m. subnuomos sutartį, kuriose I. K. vykdė individualią veiklą. Atsakovai D. B. ir UAB „Plaukas“ (duomenys neskelbtini) sudarė rašytinę pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią D. B. pardavė UAB „Plaukas“ visus kirpykloje, esančioje (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, buvusius baldus ir įrangą, tarp jų ir tuos, kurie priklausė I. K.. Daiktai: metaliniai užuolaidų laikikliai – 8 vnt., metalinės dėžės – 4 vnt., metalinės vazos – 4 vnt., juodos spalvos plastikinis stalelis ELIT2 su 5 stalčiais, kėdės – 5 vnt. (ROYAL 1 vnt., MARA B81 (su hidraulika) 1 vnt. MARA B84 (be hidraulikos) 1 vnt., kirpėjo kėdė su atlošu 2 vnt.), medinis rudos spalvos stalas, medinis rudos spalvos staliukas, metalinė spinta su 4 stiklinėmis lentynomis, medinė rudos spalvos spinta su 5 medinėmis lentynomis, sterilizatorius Panacea, džiovintuvas FLASH 4V– nuosavybės teise priklauso ieškovei I. K. ir atsakovei niekada nebuvo parduoti, o ši nebuvo šių daiktų iš jos nupirkusi. Kadangi minėtų daiktų nuosavybės teisės niekada nebuvo perleistos D. B., ši nebuvo daiktų savininkė, todėl neturėjo teisės perleisti daiktų UAB „Plaukas“.

Atsakovai D. B. ir UAB „Plaukas“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei skirti ieškovei 10000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad įvykus įrenginių (kirpyklos baldų) sandoriui tarp I. K. ir D. B., (duomenys neskelbtini) UAB „Plaukas“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kur nuo (duomenys neskelbtini) buvo vykdoma kirpyklos veikla. (duomenys neskelbtini) UAB „Plaukas“, sudaręs negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su UAB „Lietavira“, priėmimo perdavimo aktu jas priėmė. Priimant patalpas jose buvo ir D. B. įsigyti visi baldai. Negyvenamųjų patalpų perdavimo metu už patalpose buvusius baldus D. B. jau buvo iš dalies atsiskaičiusi, šalys prieš sudarydamos sutartį aptarė visas baldų pardavimo sąlygas. UAB „Plaukas“, pradėjęs vykdyti veiklą nuomojamose patalpose, (duomenys neskelbtini) sudarė negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartis su A. P., J. B., I. K., o (duomenys neskelbtini) sudarė sutartį su A. P.. (duomenys neskelbtini) D. B. ir UAB „Plaukas“ sudarė pirkimo pardavimo sutartį, kurios pagrindu D. B. pardavė UAB „Plaukas“ iš I. K. įsigytus baldus. Ikiteisminio tyrimo metu prie baudžiamosios bylos prijungti duomenys (garso įrašas tarp I. K. ir D. B.), kur I. K. patvirtina įvykusį sandorį, D. B. jai sumokėtus 20000 Lt, tačiau pareiškia, kad šiuo metu ji nori dar 10000 Lt. Būtent šie duomenys visiškai paneigia ieškovės dėstomas aplinkybes, dėl ko minėtas ieškinys turi būti atmestas. Kadangi atsakovė įgijo baldus, už juos atsiskaitė ir iki subnuomos sutarties su I. K. nutraukimo ieškovė ne tik nekėlė jokių reikalavimų, tačiau nereiškė pretenzijų dėl UAB „Plaukas“ valdomo turto, po ko pasibaigus darbo valandoms pateko į UAB „Plaukas“ nuomojamas patalpas ir pasiėmė didžiąją dalį patalpose esančių UAB „Plaukas“ baldų, bei, nepagrindusi jų priklausomumo, kreipiasi su ieškiniu, todėl preziumuojamas ieškovės nesąžiningumas, ieškovė pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, piktnaudžiauja savo teisėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė – priteisė iš ieškovės I. K. atsakovei D. B. 273,77 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės I. K. ir atsakovės D. B. buvo sudaryta žodinė pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią I. K. perleido kirpykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvusius baldus ir įrangą D. B.. Taip pat nustatė, kad po žodinės pirkimo – pradavimo sutarties sudarymo tarp UAB „Plaukas“ ir I. K. buvo susiklostę patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kuriose I. K. vykdė individualią veiklą, subnuomos santykiai. Tarp atsakovų D. B. ir UAB „Plaukas“ buvo sudaryta rašytinė pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią D. B. perleido kirpykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, buvusius baldus ir įrangą UAB „Plaukas“. Ištyręs byloje esančius įrodymus teismas nurodė, kad sutarties sudarymo momentu sutarties šalims buvo aišku, kad pirkimo – pardavimo sutarties dalykas buvo kirpyklos patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), esantis inventorius ir baldai. Konstatavo, kad sudarydamos sutartį, šalys žinojo, kokius kilnojamuosius daiktus perleidžia sutartimi, t. y. šalys susitarė dėl esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, ir abejonių dėl kilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nekyla. Teismas sprendė, kad ieškovė, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, siekdama perleisti ne visą kirpyklos patalpose buvusį kilnojamąjį turtą, turėjo aiškiai išreikšti tokią valią, sudarydama rašytinę sutartį, kurioje būtų išvardyti parduodami (neparduodami) daiktai, išsigabenti neparduodamus daiktus iš patalpų ir pan., tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi ir tokios valios aiškiai neišreiškė, vykdė sutartį, faktiškai perduodama visus kirpykloje buvusius kilnojamuosius daiktus D. B. valdyti. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, garso įrašą, kuriame užfiksuotas I. K. ir D. B. pokalbis, šalių ir liudytojų parodymus, ieškovės elgesį bylos nagrinėjimo metu, teismas padarė išvadą, kad ieškovė I. K. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu pardavė D. B. visus kirpyklos patalpose buvusius daiktus, už kuriuos atsakovė ieškovei sumokėjo sutartą 20000 Lt kainą, ir daiktus iš kirpyklos vėliau išsivežė ne dėl to, kad nebuvo jų pardavusi D. B. pagal pirkimo – pardavimo sutartį, o dėl to, kad pagal pirkimo – pardavimo sutartį gauta sutarta pinigų suma ir po to buvusios ieškovės darbo sąlygos iš esmės neatitiko ieškovės lūkesčių, turėtų ginčo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog perleido atsakovei D. B., ne visus kirpykloje buvusius daiktus ir kad atsakovė su ja neatsiskaitė, todėl reikalavimą priteisti iš atsakovės D. B. 10000 Lt atmetė kaip nepagrįstą. Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė ir konstatavo, jog nurodytus ginčo daiktus ieškovė I. K. pirkimo – pardavimo sutartimi perleido D. B., t. y. ieškovė nebėra ginčo daiktų savininkė, todėl negali reikšti ieškinio reikalaudama pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, kuria D. B. perleido UAB „Plaukas“ ginčo daiktus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Ieškovė I. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Nurodo, kad iki ginčo žodinio sandorio sudarymo ieškovė I. K. buvo ginčo daiktų savininke, todėl nuosavybės teisės į daiktus perėjimą ir teisėtą įgijimą privalėjo įrodyti būtent atsakovė D. B., tačiau to nepadarė. Ieškovės valia neparduoti ieškinyje nurodytų daiktų buvo aiškiai išreikšta sandorio sudarymo metu ir atsakovė tą puikiai žinojo ir suprato, niekada to neginčijo ir į ieškovės daiktus nepretendavo, tik kilus ginčui tarp šalių dėl patalpų subnuomos, atsakovė šiuos daiktus prievarta tyčia užvaldė. Nors atsakovė teigia visiškai atsiskaičiusi su ieškove, t.y. sumokėjusi 20000 Lt, tačiau byloje yra pateikti įrodymai tik dėl 10000 Lt sumos pervedimo I. K.. Atsakovės teiginys, kad likusią sumą ji ieškovei sumokėjusi grynais pinigais, niekuo nepagrįstas. Byloje pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas I. K. ir D. B. pokalbis, neįrodo atsakovės prievolės tinkamo įvykdymo pagal žodinę bylos šalių sutartį, kadangi ieškovė nepripažino, jog D. B. yra sumokėjusi jai visą 20000 Lt sumą. Visos atsakovės kviestos liudytojos yra susijusios su atsakove subordinaciniais darbo santykiais, bijo prarasti darbo vietas, todėl jų parodymai vertintini kritiškai. Kadangi ieškinyje nurodytų daiktų nuosavybės teisės niekada nebuvo perleistos D. B., ši nebuvo daiktų savininkė, todėl neturėjo teisės perleisti jų UAB „Plaukas“. Atsižvelgiant į tai, kad daiktai nuosavybės teise priklauso I. K. ir niekada nepriklausė D. B., daiktų savininkė I. K. nebuvo davusi jokio įgaliojimo disponuoti jai priklausančiais daiktais, (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 01 teismo turėtų būti pripažinta negaliojančia, o daiktai grąžinti ieškovei. Atsakovų suderėta (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutarties Nr. 01 kaina – 20000 Lt, t.y. tokia pati, kokią bylos šalys sulygo pagal žodinę pirkimo pardavimo sutartį, neįrodo, kad D. B. pardavė UAB „Plaukas“ būtent tuos pačius daiktus, kuriuos nupirko iš ieškovės I. K., nes minėtoje sutartyje yra išvardinti ne visi ieškovės atsakovei parduoti daiktai. D. B., teigdama, jog ieškovei priklausančius daiktus valdo pagal žodinę pirkimo – pardavimo sutartį, privalėjo įrodyti, jog būtent visi šie ieškinyje paminėti daiktai yra tokios sutarties dalykas, nes ieškovė tai kategoriškai neigia. Aplinkybė, jog ieškovė patikslino ieškinio dalyką, niekaip nesusijusi su nagrinėjamos bylos esme, nes tai tik procesinio dokumento rengėjo techninė klaida, kuri vėliau buvo ištaisyta.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai D. B. ir UAB „Plaukas“ prašo atmesti ieškovės I. K. apeliacinį skundą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-18 sprendimą. Nurodo, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl galimai pažeistų jos teisių, todėl ji įstatymų nustatyta tvarka ir privalėjo pateikti įrodymus, kuriais grindė savo reikalavimus. Mano, kad byloje esantys faktai, jog pradiniame ieškinyje ieškovė nurodo vienus daiktus, kuriuos ji neva tai neperdavė atsakovei pagal žodinę sutartį, pateiktu prašymu dėl ieškinio dalyko pakeitimo pastaroji nurodo kitus daiktus, rodo nenuoseklų ieškovės procesinį elgesį, kuris verčia kritiškai vertinti jos reikalavimų pagrįstumą. Tiek šalių, tiek liudytojų parodymai įrodo, kad ieškovė atsakovei perdavė visus kirpykloje buvusius daiktus. Ieškovė būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, norėdama perleisti ne visus kirpykloje esančius daiktus, turėjo sudaryti rašytinę sutartį aiškiai apibrėžiant sutarties dalyką. Ikiteisminio tyrimo metu prie baudžiamosios bylos prijungti duomenys, t.y. garso įrašas pokalbio, įvykusio tarp ieškovės I. K. ir atsakovės D. B., įrodo, kad atsakovė sumokėjo ieškovei 20000 Lt. Atsakovė D. B. ir I. K., nors ir nesilaikydamos įstatymų nustatyto rašytinės formos reikalavimo, sudarė ir įvykdė kilnojamų daiktų pirkimo – pardavimo sutartį, atsakovė D. B. (duomenys neskelbtini) sutartimi perleisdama daiktus UAB „Plaukas“ buvo teisėta daiktų savininkė, todėl nėra pagrindo pripažinti šią sutartį negaliojančia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp ieškovės I. K. ir atsakovės D. B. buvo sudaryta žodinė kilnojamųjų daiktų (kirpyklos baldų ir įrangos) pirkimo – pardavimo sutartis, sandorio vertė buvo 20 000 Lt, po žodinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo tarp UAB „Plaukas“ ir I. K. buvo susiklostę patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kuriose I. K. vykdė individualią veiklą, subnuomos santykiai, tarp atsakovų D. B. ir UAB „Plaukas“ (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta rašytinė pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią D. B. perleido kirpykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvusius baldus ir įrangą UAB „Plaukas“.

35 Byloje kilo ginčas dėl (duomenys neskelbtini) kilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties dalyje dėl ieškinyje nurodytų daiktų pardavimo pripažinimo negaliojančia CK 6.307 straipsnio pagrindu (pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimas) ir restitucijos taikymo, taip pat dėl 10 000 Lt skolos priteisimo.

Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pažeidė įrodinėjimo taisykles ir neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims bei neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus.

Taigi esminis ginčas kyla dėl įrodinėjimo pareigos sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės į daiktus perėjimo ir teisėto įgijimo: ar pagal žodinę pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą 2011 metais tarp ieškovės I. K. ir atsakovės D. B., ieškovė perleido atsakovei ieškinyje ir prašyme dėl ieškinio dalyko patikslinimo nurodytus daiktus, bei įrodymų vertinimo, t.y. ar byloje pakanka leistinų įrodymų pripažinti aplinkybę, kad atsakovė D. B. pagal žodinę pirkimo – pardavimo sutartį už įsigytus daiktus su ieškove atsiskaitė visiškai.

Apeliantė I. K. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą pripažino ieškovei, kadangi būtent atsakovė teigė įgijusi iš ieškovės jos daiktus bei tinkamai už juos atsiskaičiusi, todėl būtent ji, o ne šias aplinkybes neigusi ieškovė, turėjo pareigą tai įrodyti teisme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovės skundo argumentais.

7CK 6.307 straipsnio 1 dalis reglamentuoja teisinius padarinius, kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą – tokia sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Pripažinti sutartį negaliojančia šiuo atveju gali tik teismas (CK 1.78 str. 2 d.). Pareikšti ieškinį dėl tokios sutarties pripažinimo negaliojančia turi teisę daikto savininkas, valdytojas ir pirkėjas. Šiuo atveju ieškovė, reikšdama reikalavimą CK. 6.307 straipsnio pagrindu, turėjo įrodyti, kad atsakovė D. B. ginčijamos sutarties sudarymo metu nebuvo teisėta ginčo daiktų savininkė (CPK 178 str.). Tai reiškia, kad būtent ieškovė turėjo pateikti įrodymus, kad ji yra teisėta ginčo daiktų savininkė. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės I. K. ir atsakovės D. B. 2011 metais buvo sudaryta žodinė kilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutartis ir byloje kilo ginčas dėl žodinės pirkimo – pardavimo sutarties dalyko (CK 6.306 str.). Sprendžiant, ar šalys susitarė dėl visų, ar tik dėl dalies kirpykloje esančių daiktų, nagrinėjamu atveju visų pirma turi būti atsižvelgiama į tai, kad nėra įrodinėjimo priemonių, kurios leistų tiksliai nustatyti, koks pokalbis vyko tarp ieškovės ir atsakovės žodinės sutarties sudarymo dieną. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad ieškovės valia neparduoti ieškinyje nurodytų daiktų buvo aiškiai išreikšta sandorio sudarymo metu ir atsakovė tą puikiai žinojo ir suprato. Priešingai, bylos medžiaga įrodyta, jog atsakovės D. B. interesas buvo įsigyti visus baldus ir įrangą, reikalingą kirpyklos veiklai vykdyti, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovės nurodytą aplinkybę, jog šalys susitarė tik dėl dalies kirpykloje buvusių daiktų pardavimo. Žodinės sutarties šalys dabar yra skirtingose pusėse, šalių paaiškinimai skiriasi, todėl sutarties sudarymo aplinkybes teismas gali vertinti ne pagal šalių ar liudytojų paaiškinimus, o tik atsižvelgdamas į kitus įrodymus – šalių elgesį iki ir po susitarimo pasirašymo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo daiktai po žodinės sutarties sudarymo nebuvo išvežti iš kirpyklos patalpų, jie faktiškai liko toje pačioje vietoje, kurioje buvo iki sutarties sudarymo ir buvo perduoti atsakovei D. B. kaip ir patalpos, kurias išsinuomojo atsakovas UAB „Plaukas“ (bendrovės direktorė yra ir buvo D. B.). Ginčo daiktais be jokių apribojimų laisvai naudojosi ir kitos kirpėjos, ginčo daiktus valdė ir jais disponavo atsakovė D. B., kuri (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartimi ginčo daiktus perleido UAB „Plaukas“, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad tik kilus ginčui tarp šalių dėl patalpų subnuomos, atsakovė šiuos daiktus prievarta tyčia užvaldė. Byloje taip pat nenustatyta, kad ieškovė neturėjo galimybės sudaryti rašytinę sutartį, kurioje būtų išvardyti parduodami (neparduodami) daiktai, ar išsigabenti neparduodamus daiktus iš patalpų. Ieškovės elgesys po sutarties sudarymo įrodo, kad ji iki pat nesutarimų su atsakove pradžios nekėlė reikalavimų dėl ginčo daiktų valdymo ar naudojimo: visi daiktai buvo kirpykloje, nekilo problemų dėl naudojimosi visais kirpykloje buvusiais daiktais. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovė turėjo galimybę įvertinti susidariusią situaciją, galimus variantus bei žodinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo pasekmes, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog perleido atsakovei D. B. ne visus kirpykloje buvusius daiktus.

Byloje nustatyta, kad 2011 metais ieškovės I. K. ir atsakovės D. B. sudaryto žodinio sandorio kaina yra 20 000 Lt. Ieškovė nurodo, kad atsakovė pagal šį sandorį liko jai skolinga 10 000 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad vien tik byloje pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas I. K. ir D. B. pokalbis, neįrodo atsakovės prievolės tinkamo įvykdymo pagal žodinę bylos šalių sutartį, tačiau pažymi, kad ieškovė neprieštaravo atsakovės išsakytiems teiginiams dėl visiško atsiskaitymo pagal žodinę daiktų pirkimo – pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas vertino šį garso įrašą kaip vieną iš įrodymų, kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, todėl teigti, kad padarydamas atitinkamas išvadas teismas vadovavosi vien šiuo įrodymu, nėra pagrindo.

Kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir padarė pagrįstą išvadą dėl ieškinio reikalavimų neįrodytinumo. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog ieškovė ieškinio reikalavimų neįrodė, jos pateikti įrodymai patikimai paneigti kitais tinkamais civilinės bylos įrodymais, ji be jos pačios tvirtinimo nepateikė kitų įrodymų, kad neperleido atsakovei D. B. ginčo daiktų ir kad atsakovė su ja neatsiskaitė, ieškovės paaiškinimai prieštaringi ir nenuoseklūs – ji kelis kartus tikslino ieškovei neperduotų daiktų sąrašą, nepateikė įrodymų, kad būtų aiškiai išreiškusi valią neparduoti ieškinyje bei prašyme dėl ieškinio dalyko patikslinimo išvardintus daiktus, su reikalavimu dėl 10 000 Lt skolos priteisimo kreipėsi tik kilus ginčui tarp šalių dėl patalpų subnuomos, o ta aplinkybė, jog tų pačių įrodymų pagrindu apeliantė siekia visiškai kitokių (priešingų) išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinių normų, reguliuojančių įrodymų vertinimo, pažeidimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 str.), nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), dėl ieškinio reikalavimo iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nepatenkinus apeliantės (ieškovės) apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).

Atsakovai prašė priteisti iš apeliantės (ieškovės) jų patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme - už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, viso 150 Eur (192, 193 b. l.). Kadangi šios išlaidos neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ bei 2015 m. kovo 19 d. Įsakymu Nr. 1R-77 nurodytų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių (8.11 p.), todėl jos priteistinos iš apeliantės atsakovams (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės (ieškovės) I. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Plaukas“ (įm. k. 302450287) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

TeisėjaiRasa BartašienėEgidijus MockevičiusIrena Stasiūnienė