- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-19
- Bylos Nr.
- 1A-496-312/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 01-1-34342-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Darius Pranka, Paulius Veršekys
- Kaltinamasis
- N. S.
- Advokatai
- Gediminas Milevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dariaus Prankos ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo N. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste ir – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, išteisintas, nes nebuvo padaryta šios nusikalstamos veikos požymių turinti veika (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste ir – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Baudžiamosios bylos medžiagos kopija perduota Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Grigiškių policijos nuovadai spręsti dėl N. S. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal požymius administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. N. S. buvo kaltinamas tuo, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, tai yra, kad jis 2019 m. rugpjūčio 7 d., apie 14.20 val., adresu (duomenys neskelbtini), išėjęs iš savo (duomenys neskelbtini) buto į bendrojo naudojimo pirmojo aukšto laiptų aikštelę bei priėjęs prie mažamečio D. L., gim. (duomenys neskelbtini), kuris nešdamas paspirtuką leidosi laiptais į kiemą, grasindamas „išsukti kojas“, šį pastūmė į nugarą, dėl ko krisdamas nuo laiptų, D. L. susižeidė dešinę koją ir patyrė fizinį skausmą, t. y. buvo kaltinamas, padaręs BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo N. S. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir skirti jam 100 MGL dydžio baudą.
3. Skunde teigiama, jog teismas, padarydamas išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra patikimų ir objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą neabejotinai apkaltinti N. S. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai pripažino mažamečių nukentėjusiojo D. L. bei liudytojo R. V. parodymus nepatikimais ir keliančiais abejones, ypatingą dėmesį skyrė neesminiams liudytojų parodymų prieštaravimams, pritarė nepagrįstai kaltinamojo gynybos versijai, todėl teismo išvados laikytinos prieštaraujančiomis ir neatitinkančiomis byloje esančių įrodymų viseto, kurio pakanka neabejotinai pripažinti N. S. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo.
4. Pažymima, jog nukentėjusiojo apklausa, 2019-11-25 vykusi pas ikiteisminio tyrimo teisėją, atitiko formalųjį – teisėtumo reikalavimą: joje dalyvavo jo įstatyminė atstovė, įgaliotasis atstovas, kaltinamojo gynėjas, psichologė bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliota atstovė, buvo daromas vaizdo ir garso įrašas.
5. Skunde nesutinkama su teismo nukentėjusiojo D. L. parodymų vertinimu. Teismas nurodė, jog esant kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų prieštaringumui ir nesant galimybės šios aplinkybės patikimai nustatyti kitais įrodymais, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai bei padarė išvadą, kad aplinkybė, jog kaltinamasis dviem rankomis nustūmė vaiką laiptais žemyn, yra tiesiog neįtikėtina, nes tokio veiksmo pasekmės vaikui be jokių abejonių turėtų būti žymiai sunkesnės, iš ko akivaizdu, kad teismas nukentėjusiojo parodymus laikė nepatikimais, o faktą, kad buvo pastumtas kaimyno nuo laiptų, nukentėjusysis D. L. galimai išsigalvojo. Šios teismo išvados yra neteisingos ir prieštaraujančios byloje esančių įrodymų visumai.
6. Prokurorė pažymi, jog, visų pirma, nukentėjusiojo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo ir su nukentėjusiuoju tiesiogiai bendravo psichologė. Psichologo dalyvavimas apklausoje ženkliai prisideda prie ikiteisminio tyrimo kokybės ir objektyvių bei patikimų duomenų apie įvykdytą nusikaltimą surinkimą. Psichologės dalyvavimas nukentėjusiojo mažamečio apklausoje užtikrino vaiko apklausos veiksmingumą bei visapusišką įrodymų surinkimą. Iš nukentėjusiojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, kad vaikas davė tikslius, aiškius, tarpusavyje neprieštaraujančius parodymus apie nagrinėjamą įvykį.
7. Antra, tiek apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek pasakodamas įvykį liudytojoms - mamai O. N. bei tetai E. V., nukentėjusysis nuosekliai ir aiškiai parodė, kad, būdamas pirmo aukšto laiptinės aikštelėje, pajuto dvi rankas ant nugaros, kurios jį pastūmė nuo laiptų. Anot prokurorės, nėra jokio pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais. Teismas visiškai nepasisakė, kodėl nevertina kaip patikimų šių nukentėjusiojo parodymų. Akivaizdu, kad apkalbėti kaltinamojo nukentėjusysis neturėjo jokio tikslo, konfliktų su kaltinamuoju neturėjo, nukentėjusysis netgi negyvena tame pačiame name kaip kaltininkas, tik svečiavosi pas savo pusbrolį, todėl jokie priešiški santykiai tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo nebuvo susiklostę. Kaltinamasis konfliktavo su kaimyne - liudytoja E. V. dėl laiptinės sienų apibraižymo, tačiau tai visiškai nesusiję su nukentėjusiuoju, kuris jokio tikslo meluoti ir nepagrįstai apkaltinti N. S. neturėjo. O štai kaltinamasis, iš pykčio ar susierzinimo, manydamas, kad vaikai, nešdami elektrinį paspirtuką gali ištepti laiptinės sienas, pastūmė nukentėjusįjį. N. S., neigdamas, jog pastūmė mažametį D. L., siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.
8. Svarbu ir tai, kad nukentėjusysis davė aiškius parodymus apie tai, kaip jautėsi po įvykio, t. y. buvo labai išsigandęs, drebėjo, verkė. Tai patvirtino ir liudytojai O. N. bei R. V.. Šioje situacijoje akivaizdžiai matyti, kad berniuko emocinės reakcijos sutapo su nuosekliais jo faktiniais parodymais.
9. Teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymų patikimumą, išskiria apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu pasakytas tokias frazes, kaip „kaimynui kažkas negerai su galva“, „kritau, ačiū Dievui, ne ant galvos, o ant kojų", kurios, pasak teismo, devynerių metų vaikui nėra būdingos. Prokurorė sutinka, kad nukentėjusysis šias frazes galimai girdėjo iš suaugusiųjų, jas atkartojo, tačiau tai neturi jokios reikšmės nustatant faktą, ar jis buvo pastumtas, ar ne.
10. Vertinant liudytojo R. V. parodymų patikimumą, pažymėtina, kad jo apklausa ikiteisminio tyrimo metu taip pat vyko pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant psichologei, kad būtų gauti kuo objektyvesni duomenys, susiję su tiriamu įvykiu. R. V., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, be kita ko, parodė, kad kaimynas (kaltinamasis) paklausė jų, kodėl ištepta siena ir tada pastūmė D.. D. ėjo ir viena ranka pastūmė nuo laiptų iki žemės. Su ranka į nugarą pastūmė D.. D. buvo ant šešto laiptinės laiptelio, kai jį pastūmė, bandė lipti laiptais ir jį nustūmė. Jį pastūmė, kai R. nusisuko, tada atsisuko ir pamatė, kaip D. pastūmė. Taigi, liudytojas R. V. davė aiškius parodymus apie tai, kad D. buvo pastumtas. Tą patį jis nurodė savo mamai liudytojai E. V., kuri apklausta teisme parodė, kad jai jos sūnus R. pasakė, kad kaimynas nustūmė D. nuo laiptų, paties nustūmimo jis nematė, matė kaip D. nugriuvo. Liudytoja taip pat parodė, kad jos sūnus nėra linkęs fantazuoti. Pabrėžtina tai, kad smulkmenas, ypatingai vaikams, po tam tikro laiko labai sunku atkartoti, todėl liudytojas R. V. ne esmines įvykio aplinkybes pasakoja skirtingai nei nukentėjusysis D. L., tačiau esminis faktas, kad nukentėjusysis buvo pastumtas, ko pasėkoje susižeidė koją, liudytojo R. V. parodymais yra patvirtintas. Tačiau, analizuojant liudytojo R. V. parodymus, matyti, kad jis pats galimai nematė, kaip nukentėjusysis buvo pastumtas, kadangi apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas nurodė, kad tuo metu jis buvo nusisukęs. Įvertinus liudytojo R. V. parodymus, darytina išvada, kad net jeigu jis pats pastūmimo fakto ir nematė, akivaizdu, kad įvykio metu apie tai jam iš karto pasakė nukentėjusysis D. L.. Pažymėtina, kad vertinant vaikų parodymus, aukštas parodymų patikimumo įrodymas yra tai, jei vaikas nekalba tais pačiais žodžiais, iš jo parodymų turinio matyti, kad tai nėra išmoktas tekstas, jis kalba spontaniškai. Iš liudytojo R. V. parodymų matyti, kad vaikas apie įvykį kalba laisvai, akcentuoja įvairias smulkias detales, kurios meluojant, kuriant ar įsivaizduojant kažkokį pasakojimą, nebūtų svarbios. Reikia atskirti tai, kad, jeigu kai kurios smulkios detalės nesutampa, tai yra vaiko liudijimas, jis nežino, kas gali būti teisme svarbu. Tačiau faktas yra tas, kad liudytojas R. V., pasakodamas apie nagrinėjamą įvykį, nuolat pabrėžė, kad D. L. buvo pastumtas kaltinamojo N. S..
11. Be to, liudytojas R. V. parodė, kad matė, kaip kaltinamasis laiptinėje stovėjo labai arti nukentėjusiojo, o tai paneigia kaltinamojo parodymus apie tai, kad incidento metu jis netgi nebuvo išėjęs iš savo buto.
12. Apeliaciniame skunde pažymima, jog, kaip teisingai nurodė teismas, vienintelis tiesioginis įrodymas šioje byloje yra paties nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad jis buvo pastumtas kaltinamojo nuo laiptų. Tačiau įrodymai byloje gali būti ne tik tiesioginiai, bet ir netiesioginiai, išvestiniai. Vertinant liudytojų O. N. ir E. V. parodymus, matyti, kad jie yra išvestiniai, kadangi jos perpasakojo nukentėjusiojo D. L. ir liudytojo R. V. joms papasakotą įvykį. Išvestiniai įrodymai yra svarbūs tuo, kad pagal juos gali būti išsiaiškinti bei patikrinti pirminiai, tiesioginiai įrodymai. Liudytojos O. N. ir E. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustos teisme metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad nukentėjusysis D. L. buvo pastumtas kaltinamojo N. S. nuo laiptų. Jokių esminių prieštaravimų tarp nukentėjusio ir liudytojų O. N. ir E. V. parodymų nenustatyta, jie visiškai sutampa.
13. Teismas, vertinamas faktą, ar buvo mažametis pastumtas, ar ne, nepagrįstai akcentuoja liudytojų parodymų prieštaravimus, kurie yra neesminiai. Teismas reikšmingais laiko liudytojos E. V. parodymų prieštaravimus apie tai, kada (praėjus kiek laiko nuo įvykio) ji paskambino nukentėjusiojo mamai ir policijai bei kada susisiekė telefonu su savo vaiku - įvykio liudininku R. V., kas visiškai neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Taip pat teismas be jokio pagrindo ypatingą dėmesį skiria tokioms įvykio aplinkybėms, kad po incidento vaikai nepuolė bėgti atgal namo, rūpinosi, ar nesulūžo paspirtukas. Šios aplinkybės, prokurorės manymu, yra visiškai nesvarbios vertinant kaltinamojo veiksmų nusikalstamą pobūdį mažamečio nukentėjusiojo atžvilgiu. Be to, teismo samprotavimai apie tai, kad, jeigu vaikas būtų nustumtas nuo pirmo aukšto aikštelės, jo sužalojimai turėjo būti kur kas rimtesni nei tik nubrozdinimai ar mėlynės, yra taip pat nepagrįsti, nes žmogaus pastūmimas nuo laiptų ar nuo kur nors kitur, nebūtinai lemia, kad tai jam sukels rimtus sužalojimus. Be to, kaltinamajam inkriminuotas fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui, o ne tam tikro laipsnio sveikatos sutrikdymas.
14. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo D. L. parodymų patikimumu apie tai, kad jis jautė, kaip kaimynas savo rankomis jį pastūmė nuo laiptų, ko pasėkoje jis nukrito ir susižeidė koją. N. S. kaltę įrodo ne tik nukentėjusiojo, bet ir liudytojų - R. V., E. V. bei O. N. parodymai, kurių patikimumu, atsižvelgiant į jų nuoseklumą ir neprieštaringumą, nėra jokio pagrindo abejoti. Kaltinamojo veiksmai - nukentėjusiojo pastūmimas nuo laiptų, susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais - fizinio skausmo sukėlimu mažamečiui nukentėjusiajam, todėl jo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymius.
15. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei N. S. pripažintinas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirtina 100 MGL dydžio bauda.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
17. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis N. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.
18. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje patikimų ir objektyvių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių N. S. kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nėra. Teismas pažymėjo, jog kaltinamajam ir nukentėjusiajam skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes, esant priešiškiems kaltinamojo ir kitos konflikto pusės tarpusavio santykiams, dėl nurodytų priežasčių esant abejotiniems liudytojų parodymams, o mažamečių parodymams esant abejotiniems ir dėl to, kad juos galimai įtakojo suaugusiųjų nusiteikimas ir išankstinis aptarinėjimas nagrinėjamoje situacijoje, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog kaltinamasis N. S. atliko jam kaltinime nurodytus veiksmus, tai yra smurtavo prieš nukentėjusįjį – jį nustūmė nuo laiptų ir tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
20. N. S. pareikštas kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas mažamečio nukentėjusiojo D. L., priešingai nurodančio įvykio aplinkybes nei kaltinamasis, parodymais, liudytojų mažamečio R. V. bei O. N. ir E. V., tiesiogiai nemačiusių nustūmimo nuo laiptų ir perpasakojusių nukentėjusiojo parodymus dėl šio fakto, parodymais.
21. Mažamečių parodymų patikimumas paprastai nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip suaugusiųjų parodymai, kad nustatyti tam tikri nesutapimai bei netikslumai nukentėjusiojo D. L. parodymuose turi būti aiškinami parodymus davusio subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, kad nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina mažamečio nukentėjusiojo parodymus. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų privilegijuotas, lyginant su kitais įrodymais, vertinimas pažeistų pamatinius baudžiamojo proceso principus, apribotų kaltinamojo teisę gintis. Taigi, mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams.
22. Teisėjų kolegija sutinka su prokurore, jog mažamečio D. L. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją atitinka formalųjį (teisėtumo) reikalavimą, tačiau jo parodymų atitikimas materialiajam (patikimumo) reikalavimui kelia abejonių.
23. Visų pirma pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp kaimynų – N. S. ir E. V. yra susiklostę įtempti santykiai, taip pat nėra geri tarpusavio santykiai ir tarp N. S. ir mažamečių R. V. bei D. L.. Liudytoja E. V. teisme nurodė, kad kaltinamasis yra ją išvadinęs alkoholike (t. 1, b. l. 153-158), apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, ji nurodė, jog kaimynas iš 13-ojo buto (N. S.) ir anksčiau elgdavosi įžūliai, keikdavosi kitų žmonių akivaizdoje, priekaištaudavo dėl vaikščiojimo pirmojo aukšto laiptinėje, o vaikams, kad šie supasi sūpynėse (t. 1, b. l. 35-37), taip pat, kad N. S. nuolat kabinėjasi prie vaikų, neva jie triukšmauja, paspirtukais ir dviračiais braižo laiptinės sienas, kad kaimynas dažnai iškeikia vaikus nesirinkdamas žodžių, išvadina juos necenzūriniais žodžiais, grasina sužaloti – išsukti kojas (t. 1, b. l. 39-41). Kaltinamasis N. S. parodė, jog viskas prasidėjo, kad kaimynai atsikraustė, „įsitaisė“ šuniuką, paliko vieną, šuniukas kaukė, moteris iškvietė apsaugą (t. 1, b. l. 153-158), ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis parodė, jog su minėtais kaimynais buvo anksčiau kilęs žodinis konfliktas dėl to, kad jis jiems pasakė pastabą, jog jie nešdami dviračius, jų rankenomis bei ratais apibraižo bendrų patalpų – laiptinės sienas, o po to sienų nenuvalo, netvarko ir neplauna laiptinės (t. 1, b. l. 89-91). Nors prokurorė apeliaciniame skunde, vertindama nukentėjusiojo D. L. parodymų patikimumą, teigia, jog jis apkalbėti kaltinamojo negalėjo, nes anksčiau konfliktų su juo neturėjo, nukentėjusysis negyvena tame name, o įvykio dieną tik svečiavosi pas savo pusbrolį, todėl jokie priešiški santykiai tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo nebuvo susiklostę, tačiau toks teiginys yra nepagrįstas ir paneigiamas byloje esančiais duomenimis. Iš bylos duomenų matyti, kad D. L. ir R. V. yra pusbroliai ir nukentėjusysis dažnai lankydavosi pas R. V.. D. L. motina O. N. teisme parodė, kad sūnus jai yra anksčiau pasakojęs, kad kaimynas iš pirmo aukšto (N. S.) „kolioja“ vaikus rusiškais žodžiais, sūnus bijojo eiti pas pusbrolį (t. 1, b. l. 153-158). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją D. L. parodė, kad jis (N. S.) „daug kartų matė, kad jis (D. L.) su paspirtuku „nuo laiptinės eina“ ir galvoja, kad jis gali sienas pabraižyti, duris“ (t. 1, b. l. 61-63, CD diskas), o liudytojas R. V. parodė, jog N. S. kiekvieną vasaros dieną, kai jo pusbrolis (D. L.) ateidinėjo, visada ant D. rėkdavo „ko tu čia ateini“ (t. 1, b. l. 68-70, CD diskas). 2019 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus VPK Patrulių rinktinės 2-os kuopos 4-ojo būrio vyriausiojo patrulio K. A., atvykusio į iškvietimą, tarnybiniame pranešime nurodyta, kad vaikas (D. L.) su teta (E. V.) paaiškino, kad konfliktai vyksta nuolat, vyras grasina vaikams sulaužyti kojas dėl to, kad vaikai su paspirtuku ištepa sienas (t. 1, b. l. 23). Taigi, iš aukščiau aptarto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad santykiai tarp kaltinamojo ir vaikų D. L., R. V., tarp kaltinamojo ir liudytojos E. V. tiek iki įvykio, tiek po to buvo ir yra įtempti. Pažymėtina, jog bylose, kuriose tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai įvertinti proceso dalyvių parodymus.
24. Atsižvelgiant į tai, kad niekas iš liudytojų nukentėjusiojo nustūmimo nuo laiptų momento nematė ir vienintelis tiesioginis įrodymas šioje byloje yra nukentėjusiojo D. L. parodymai, labai svarbu teisingai įvertinti jo parodymus dėl šios aplinkybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas D. L., atsakydamas į psichologės pateikta konkretų klausimą „sakei, kad tas vyras tave kažkaip pastūmė. Papasakok kaip?“, parodė, kad „aš kada norėjau nueiti nuo laiptų“, tuomet greitai, be pauzės tęsia „aš negalėjau niekaip paslysti, nes ten nebuvo netgi (pauzė) ten buvo iš (pauzė) aaa (pauzė) iš (pauzė) nu gal va kaip šita siena padaryti laiptai (parodo į sieną) ir ten nieko nebuvo, paprasti tokie laiptai ir viskas“ po ko vėl be pauzės ir greitai šnekėdamas parodo, kad „aš žinau, kad jis mane pastūmė, nes aš jau norėjau nulipti nuo laiptų, aš pajaučiau (pauzė) nu dvi rankos pastumia. Aš pajaučiau ant savo kūno“. Taigi, D. L., net neuždavus klausimo, ar jis galėjo pats nukristi, patikina, kad paslysti negalėjo, be to, bando pabrėžti, kad už ko nors užsikabinti negalėjo, nes ant laiptų nieko nebuvo, kai tuomet iš 2019 m. rugpjūčio 7 d. įvykio vietos apžiūros protokolo priedų - fotolentelių matyti, kad tiek laiptinės aikštelėje ties butu Nr. 13, tiek ant kiekvieno nuo jos žemyn einančio laiptelio yra patiesti kilimėliai (t. 1, b. l. 18-22). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis, formuluodamas atsakymą apie pastūmimą, vartoja frazę „žinau“, lyg perpasakodamas jam kažkieno įteigtą teiginį. Atsakydamas į psichologės pateiktą klausimą „kaip nukritai?“, D. L. parodė „aš nukritau nuo visų laiptų, nuo šešių laiptų. Jis mane nuo jų nustūmė ir nukritau, ačiū dievui, ne ant galvos, ant kojų, tiesiai va taip, visu kūnu“, t. y. pabrėžia, nurodydamas tikslų laiptų skaičių bei vartodamas vaizdingą, vaikui nebūdingą, išsireiškimą „nukritau, ačiū dievui, ne ant galvos, ant kojų“. Tokių, mažamečiui, devynerių metų vaikui nebūdingų išsireiškimų D. L. pasakojime yra ir daugiau, t. y., kad jam buvo „šokas“, nors čia pat nurodo „aš visada „šakojuos“ ir pas mane kūnas dreba“, kas rodo, jog jam šitas žodis ir jo vartojimo formos nėra žinomos, kad po nukritimo pajuto „didelį skausmą“ , kad kaimynui „kažkas su galva blogai“. Toks nukentėjusiojo D. L. parodymų formulavimas apie tai, kaip N. S. jį nustūmė nuo laiptų, suteikia pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu. Atsižvelgtina ir į tai, kad mažamečio nukentėjusiojo D. L. apklausa atlikta praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po incidento, galimai per šį laiką ne kartą girdėjus tarp suaugusiųjų aptariamą susiklosčiusią įvykio konfliktinę situaciją, dėl ko visiškai įtikėtina, jog jis, duodamas parodymus, gali interpretuoti jau anksčiau pokalbių metu girdėtą įvykio eigą, t. y., kad jis nugriuvo dėl N. S. panaudoto fizinio kontakto jo atžvilgiu.
25. Prokurorės teigimu, be mažamečio nukentėjusiojo parodymų, N. S. pareikšto kaltinimo aplinkybes patvirtina byloje esantys kitų liudytojų parodymai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje kitų patikimų įrodymų, kad išteisintasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nebuvo surinkta.
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog liudytojas R. V. paties nukentėjusiojo nustūmimo fakto nematė. Nors apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis nurodė, jog matęs, kaip kaltinamasis viena ranka pastūmė nukentėjusįjį į nugarą, tačiau vėliau vis tik parodo, kad jis buvo nusisukęs ir atsisuko, kai D. L. jau griuvo žemyn laiptais, tad darytina išvada, jog matė tik griuvimą, su kuo sutinka ir prokurorė apeliaciniame skunde. Be to, šis liudytojas, skirtingai nei nukentėjusysis D. L., aiškina aplinkybes, kokiu būdu nukentėjusysis patyrė sužalojimą, taip pat aplinkybes kur griuvimo metu ir po griuvimo nukrito paspirtukas. D. L. aiškino, jog jis nukrito ant kojų, tiesiai, visu kūnu, parodydamas į krūtinę, t. y., kad nukrito ant krūtinės, teigdamas, jog nugriuvęs ant grindų užsigavo kojos kelį bei ranką. Paspirtukas, anot jo, iškrito iš rankų ir atsidūrė prie durų, tik kitoje pusėje nei jis, rankomis parodė apie 30-40 cm atstumą. Gi, liudytojas R. V. apie šią aplinkybę davė priešingus parodymus, teigdamas, jog D. L. visiškai ant žemės nenugriuvo, o kojos kelį užsigavo paspirtuku, kuris griuvimo metu, D. L. jį laikant rankose, pasikėlė ir pataikė į koją. Paspirtuko D. L. nepaleido nei kritimo metu, nei nusileidęs ant žemės. Atkreiptinas dėmesys ir į šio liudytojo parodymus apie tai, kaip D. L. bandė išsilaikyti pirmo aukšto aikštelėje ir nenukristi. R. V. teigimu, D. L., stengdamasis nenukristi žemyn po to, kai neva jį pastūmė N. S. (kaip minėta, nustatyta, kad pastūmimo R. V. nematė), bandė griūti į galą, tačiau vis tiek lėtai griuvo į priekį, tai bandė padaryti „ant kulnų“. Tokie liudytojo parodymai, tai yra, kad D. L. balansavo ant laiptų viršaus, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, sutampa su kaltinamojo N. S. parodymais, jog D. L. krito žemyn laiptais dėl jį traukiančio paspirtuko svorio (nukentėjusiojo motinos O. N. teigimu, paspirtukas sveria apie 13 kg).
27. Nustūmimo nuo laiptų fakto nematė ir liudytojos E. V. bei O. N.. Liudytoja E. V. parodė, jog ji tik girdėjo triukšmą laiptinėje bei kaip kaimynas N. S. šaukė ant vaikų, po to paskambino savo sūnui R. V. ir apie įvykį sužinojo iš jo, o paskui perpasakojo nukentėjusiojo motinai O. N.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizavo liudytojos E. V. parodymus ir pagrįstai atkreipė dėmesį į jų gana esminius prieštaravimus kitiems bylos duomenims, tai yra laiką, kada ji paskambino ir pranešė nukentėjusiojo mamai apie įvykį, taip pat ko klausė paskambinusi sūnui R. V.. Tokiam liudytojos parodymų vertinimui aukštesnės instancijos teismas pritaria, todėl smulkiau parodymų neanalizuoja.
28. Liudytojų E. V., O. N., R. V. bei nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad D. L. buvo susijaudinęs, drebėjo, ant jo kojos kelio buvo sužalojimas, nepatvirtina fakto, kad nukentėjusysis sužalojimą patyrė ar dėl sumušimo juto fizinį skausmą dėl jo atžvilgiu atliktų neteisėtų N. S. veiksmų. Juo labiau, kad nukentėjusysis ir liudytojas R. V. dėl sužalojimo vėl gi nurodė skirtingas aplinkybes, paaiškindami parodė, kad buvo žaizda ir bėgo kraujas, nors tuo tarpu liudytoja E. V., pas kurią netrukus po įvykio atėjo D. L., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, jog kraujo ar žaizdos nebuvo, o buvo tik sumušimas, kraujosruva.
29. Taigi, visų šių teismo ištirtų ir aptartų duomenų kontekste teigtina, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kaltinamojo N. S. parodymai, jog jis prieš D. L. jokių tyčinių fizinių veiksmų – tame tarpe ir pastūmimo nenaudojo, yra nepaneigti, o apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiojo parodymus apie jo pastūmimą patvirtina liudytojų parodymai, yra nepagrįsti.
30. BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad N. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, t. y., kad jis pastūmė į nugarą D. L., dėl ko krisdamas nuo laiptų D. L. susižeidė dešinę koją ir patyrė fizinį skausmą. Teismas negali pašalinti kilusių abejonių, todėl, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, visas kilusias abejones vertina išteisintojo naudai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti remiantis prokurorės apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.