- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-29
- Bylos Nr.
- eI2-14981-1066/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04742-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis, Sigita Fomičiova, Asta Adamonytė-Šipkauskienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą, kuriuo pareiškėjui M. S. panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760305327 (toliau – Sprendimas); 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą, paaiškina:
2.2. Skundžiamu Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuris buvo išduotas pareiškėjui tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Lietuvoje. Atsakovas nustatė, jog pareiškėjas yra įdarbintas bendrovėje, tačiau jam buvo išmokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o 2024 m. sausio mėn. darbo užmokestis iš viso nebuvo išmokėtas, kas reiškia, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna. Skundžiamas Sprendimas panaikintas dviem pagrindais – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 35 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p., su kuo pareiškėjas nesutinka. Pareiškėjo teigimu, atsakovas šioje situacijoje neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų Sprendimo priėmimui, nustatymo, todėl Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras.
2.3. Pagal neterminuotą darbo sutartį pareiškėjo darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui (pareiškėjui) 900,00 Eur darbo užmokestį, kuris gali būti keičiamas tik šalių susitarimu (Sutarties 1.3 p.). Pareiškėjas pradėjo dirbti nuo 2023 m. birželio 19 d., o nuo 2024 m. kovo 15 d. taip pat pradėjo vykdyti ir individualią veiklą (kiti statybos baigiamieji ir apdailos darbai). Pareiškėjas ir UAB „Holdlita” direktoriumi susitarė, jog jam pradėjus dirbti pagal individualios veiklos vykdymo pažymą, jis ir toliau dirbs UAB „Holdlita”. Taigi pareiškėjas, dirbdamas bendrovėje UAB „Holdlita” pagal galiojančią darbo sutartį, papildomai atlieka statybos baigiamuosius ir apdailos darbus.
2.4. Taip pat nesutinka su atsakovu, kad Departamentui nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas tarpininkavimo rašte. Tokie teiginiai yra deklaratyvūs ir teismo turėtų būti vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą gyventi, pateikė visus objektyvius įrodymus, kurie neginčijamai patvirtina, kad jam teisėtai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje būtent dėl to, jog jis dirba ir gauna pajamas. Mano, kad skundžiamame Sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir detalios, o nustatytos tik pavienės aplinkybės, tačiau ne juridinių faktų visetas, vadinasi, toks Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų.
Šalies argumentai
2.5. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjui mokėtas mažesnis darbo užmokestis nei įsipareigota mokėti prieš pradedant dirbti UAB „Holdlita“, kas atsakovui leido padaryti išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Anot pareiškėjo, šiuo atveju apsiribota tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenų patikrinimu pareiškėjui jau dirbant UAB „Holdlita“. Tačiau vien ši faktinė aplinkybė nėra pakankama išvadai, kad egzistavo situacija, apibrėžta UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės). Be to, nėra pateikta duomenų apie tai, kad prieš atvykstant į Lietuvos Respubliką buvo teikiama informacija, neatitinkanti realios situacijos, todėl šis Sprendimo priėmimo pagrindas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.
2.6. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad skundžiamame Sprendime atsakovas neįvardijo, kokios sąlygos, įtvirtintos UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte, neatitinka pareiškėjas. Atsakovas teigia, jog pareiškėjui pastaruosius 7 mėnesius bendrovėje yra mokamas darbo užmokestis, kurio dydis nesiekia 1 MMA, ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna. Tačiau, pareiškėjo teigimu, tai tik Departamento daroma prielaida, kuri yra niekuo nepagrįsta ir prieštaraujanti įrodymams, kurių visetas patvirtina, kad pareiškėjas gauna realias reguliarias pajamas ir gali visavertiškai gyventi Lietuvoje. Jis disponuoja sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis ir yra visiškai pajėgus įsigyti norimus, reikiamus kasdienius pirkinius, atsiskaityti už paslaugas, t. y. turi pakankamai lėšų pragyventi.
2.7. Taip pat pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, jog pareiškėjas negauna jokių kitokių reguliarių pajamų, nes pareiškėjas nuo 2024 m. kovo 15 d. vykdo ir individualią veiklą ir pradėjus vykdyti individualią veiklą, jis jau turėjo tris užsakymus, tokiu būdu, anot pareiškėjo, jis per 5 mėnesius papildomai užsidirbo 9 096,00 Eur. Tokie įrodymai paneigia atsakovo daromas subjektyvaus pobūdžio prielaidas dėl to, kad pareiškėjas negauna pakankamai pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje. O tai reiškia, kad UTPĮ 35 str. 1 d. 5 p. Sprendimo priėmimo pagrindas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.
2.8. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas advokatas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:
3.1. Nesutinka su pareiškėju, kad Departamentui privaloma aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo negaunamo darbo užmokesčio. Pagal tarpininkavimo raštą ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjo darbo užmokestis nurodytas 900,00 Eur, tačiau nustatyta, kad pareiškėjas nustatyto darbo užmokesčio negavo ir dėl to neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Nuo pareiškėjo įdarbinimo iki Departamento atlikto patikrinimo tik kartą buvo mokamas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, o tai yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
3.2. Tuo pačiu atkreipia dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas priimtas, remiantis Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 ir 5 p., todėl visi pareiškėjo argumentai, kad Departamentas nenustatė, jog pareiškėjas neatitinka bent vienos Įstatymo 44 str. 1 d. 2 p. įtvirtintų sąlygų nėra teisiškai reikšmingi, nes ši teisinė norma reglamentuoja leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne panaikinimo.
3.3. Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti bendrovėje. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Svarbu ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Atsiliepimas
3.4. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas turi teisę vykdyti individualią veiklą, tačiau pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
3.5. Šioje situacijoje Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą bei neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir
teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Holdlita“ (toliau – Bendrovė) gipso kartono atitvarų montuotoju-apdailininku, Departamentui 2023 m. birželio 19 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu (jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas).
4.2. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., 2023 m. lapkričio 6 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760305327, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 7 d., kuris jam įteiktas 2023 m. lapkričio 7 d.
4.3. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui tik vieną kartą buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą Bendrovės tarpininkavimo rašte, o 7 mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis, kurio dydis nesiekia 1 MMA, bei vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, konstatavęs, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; taip pat, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
5. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, - jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas) 8.3 papunktis numato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
7. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame Sprendime nurodyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui mokėtas mažesnis darbo užmokestis nei įsipareigota mokėti prieš pradedant dirbti UAB „Holdlita“, ir dėl to atsakovas padarė išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, yra visiškai deklaratyvi. Be to, pareiškėjas tvirtina turintis pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje (piniginių lėšų sąskaitoje ir vykdo individualią veiklą), todėl jam išduotas leidimas panaikintas neteisėtai.
7.1. Byloje nustatyta, kad Departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjui 7 mėnesius nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (mokėtas daug mažesnis darbo užmokestis). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad Departamentas, įvertinęs VSDFV informacinės sistemos duomenis, nustatė, jog pareiškėjas Bendrovėje yra įdarbintas nuo 2023 m. birželio 19 d. Duomenys apie pareiškėją patikrinus VSDFV informacinėje sistemoje ir patikrinimo metu nustačius, kad nuo sprendimo išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi priėmimo dienos (2023 m. lapkričio 6 d.), 2023 m. lapkričio mėn. asmeniui buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą Bendrovės tarpininkavimo rašte (899,72 Eur), o 2023 m. gruodžio mėn., 2024 m. vasario-liepos mėn. (7 mėn.) pareiškėjui buvo išmokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (257,42 – 862,73 Eur), be to, 2024 m. sausio mėn. jam darbo užmokestis iš viso nebuvo išmokėtas, tuo tarpu, kai Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte įsipareigota mokėti 900,00 Eur darbo užmokestį.
Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis (už darbą pagal darbo sutartį). Sprendime Departamentui padarius išvadą, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kad asmeniui darbo Bendrovėje laikotarpiu 7 mėnesius iš eilės nė karto nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte, konstatuota, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas panaikinti išduotą Leidimą laikinai gyventi. Kaip jau minėta, kad atsakovas pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės).
7.2. Pareiškėjas nesutinka su atsakovu, teigdamas, kad Sprendime Departamento daromos išvados yra vertintinos kaip prielaidos, kurios niekuo nepagrįstos ir prieštaraujančios įrodymams.
Kaip jau minėta, Tvarkos aprašo 8.3 punkte, inter alia (be kita ko), įtvirtinta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo pateiktų VSDFV (SODROS sistemos) duomenų matyti, kad atitinkamas lėšų dydis aktualų pareiškėjo darbo Bendrovėje laikotarpį nebuvo mokamas. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo, todėl teiginiai, kad atsakovo Sprendime padarytos išvados yra deklaratyvios ir teismo turėtų būti vertintinos kritiškai, nėra pagrįsti.
7.3. Taip pat pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, jog atsakovas aplinkybes įvertino formaliai, remiantis tik VSDFV duomenų patikrinimu, pareiškėjui jau dirbant UAB „Holdlita“ ir tuo pačiu pats pareiškėjas teigia, kad nuo 2024 m. kovo 15 d. taip pat pradėjo vykdyti ir individualią veiklą (kiti statybos baigiamieji ir apdailos darbai), tuo pačiu dirbdamas ir Bendrovėje. Teismas sprendžia, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas 2023 m. lapkričio 7 d. ir pats pareiškėjas patvirtina, kad gauna realias reguliarias pajamas bei galintis visavertiškai gyventi Lietuvoje, nes disponuoja sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, tačiau, nepaisant to, tokie pareiškėjo teiginiai aptarto teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingi, nes leidimas pareiškėjui išduotas būtent konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti pas konkretų darbdavį) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis, kurių pareiškėjas nesilaikė. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas gavo kitų pajamų iš jo vykdomos individualios veiklos, teismas tuo pačiu pažymi, kad teikdamas prašymą leidimui išduoti, užsienietis turi aiškiai, konkrečiai ir teisingai nurodyti, kas sudarys jo mėnesio pajamas, reikalingas pragyventi, bei užtikrinti, jog šios sąlygos bus laikomasi, arba apie pasikeitusias aplinkybes būtinai informuoti atsakovą (UTPĮ 40straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad tai būtų padaryta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra siejamas su realiai mokamu, o ne su teoriniu (pvz. nustatytu darbo sutartyje, bet faktiškai nemokamu) darbo užmokesčiu (žr., pvz., LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).
8. Nustačius, jog nebuvo mokamas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatyme nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip minėta, pareiškėjas nepateikė Departamentui duomenų, patvirtinančių, kad jis Bendrovėje ketina dirbti ne visą darbo laiką ir / arba jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Atsižvelgtina, jog pareiškėjas be apribojimų galėjo teikti paaiškinimus ir įrodymus Departamentui tuo atveju, jeigu atitinkamos sąlygos (šiuo atveju – dėl sulygto darbo užmokesčio ir nuo 2024 m. kovo mėn. pradėtos vykdyti individualios veiklos) pasikeitė. Tokios aplinkybės teismui leidžia pagrįstai suabejoti pareiškėjo siekiu organizuoti savo ekonominį gyvenimą Lietuvos Respublikoje taip, kaip tai buvo įsipareigota daryti pateikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi Departamentas pagrįstai priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi tais pragyvenimo šaltinių duomenimis, į kuriuos, gaudamas leidimą laikinai gyventi, referavo pareiškėjas.
9. Dėl pareiškėjo argumento, kad jo atveju neegzistavo situacijos, apibrėžtos UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės), todėl šis Sprendimo priėmimo pagrindas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu, teismas, pirmiausia, pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog, siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, jog pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. jeigu duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, paprastai yra sietinas su užsieniečio ar jį įdarbinančios bendrovės tyčia, šių asmenų valia suklaidinti atsakovą, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2318-624/2024). Nagrinėjamu atveju teismas tiek išdėstyto teisinio reguliavimo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste įvertinęs šiuos Sprendimo motyvus, konstatuoja, kad atsakovas, pripažinęs savarankišką leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), remdamasis iš esmės analogiškomis aplinkybėmis nusprendė, jog tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau atsakovas Sprendime nenurodė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau pareiškėjui siekiant gauti leidimą laikinai gyventi buvo pakankamai akivaizdu, jog jam nebus mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis ir tuo labiau, kad pareiškėjas tyčia siekė apgaule gauti leidimą gyventi bei teikė žinomai melagingą informaciją dėl sulygto darbo užmokesčio nemokėjimo. Dėl to teismas nepritaria atsakovo motyvams dėl Sprendimo pirmojo pagrindo ir pripažįsta šį Sprendime nustatytą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi neįrodytu. Tuo pačiu teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytas atsisakymo išduoti (ar pakeisti) užsieniečiui leidimą gyventi pagrindas, kai jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju susidarė situacija, atitinkanti būtent aptartą įstatymo normos dispoziciją, t. y. pareiškėjas visą tikrintą laikotarpį neatitiko sąlygų, kuriomis jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ir tai sudarė pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
10. Teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės konstatuoja, kad jis iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl Sprendimo panaikinti pareiškėjo nurodytais argumentais nėra pagrindo, tik keistina jo motyvuojamoji dalis, nurodant, kad pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi yra ne Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, bet Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas, o nuorodos į Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą nekeičiamos.
11. Netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. 24S188422 motyvuojamąją dalį nurodant, kad pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi yra ne Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, bet šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.