- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-328-168-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Zdanavičius, Nijolė Sušinskienė, Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- A. D.
Baudž. byla Nr. 1A-328-168/2009 Procesinio sprendimo kategorija
2.4.6.
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Nijolės Sušinskienės, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Ričardo Gilio, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, gynėjai advokatei Rimai Keblienei, nuteistajam A. D., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 287 str. 1 d. ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2008-09-10 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 str., 69 str. į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikime nuo 2008-04-24 iki 2008-04-25, suėmime nuo 2008-04-25 iki 2008-09-10 ir bausmė, iš dalies atlikta pagal 2008-09-10 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 2 d., apie 22.15 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės karceryje, kuriame buvo patalpintas už šiurkštų Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 11.6 p. ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 10.1, 10.3, 12.6 punktų reikalavimų pažeidimą, prieš valstybės tarnautojus – Panevėžio m. vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės specialistą R. S. ir vyresnįjį postinį S. K. panaudojo psichinę prievartą: grasindamas juos nužudyti, sudeginti jų transporto priemones, susidoroti su jais draugų, esančių laisvėje, pagalba, reikalavo, kad R. S. ir S. K. nuimtų jam antrankius ir jį paleistų iš karcerio.
Nuteistasis A. D. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-03-25 nuosprendį ir prašo jį panaikinti, bylą nutraukti. Nurodė, kad nusikaltimo, už kurį nuteistas, nepadarė, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė LR BPK 20 str. reikalavimų, įrodymus vertino neatlikęs išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių bei pažeidė baudžiamojo proceso principines nuostatas. Apeliantas mano, kad tarp jo ir policijos pareigūnų iškilęs incidentas dėl kratos metu kameroje rasto mobiliojo ryšio telefono, buvo išprovokuotas pačių policijos pareigūnų. Buvo nakties metas ir jis jau miegojo, kai policijos pareigūnai kameroje darė kratą ir rado mobiliojo ryšio telefoną. Jis buvo apkaltintas telefono laikymu, nors ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo išsiaiškinta kam tas telefonas priklauso. Kadangi kameroje rastas telefonas buvo ne jo, jis su policijos pareigūnais susiginčijo. Už kameroje rastą telefoną buvo patalpintas į karcerį, kuriame nėra normalių sąlygų miegoti, todėl su policijos pareigūnais vėl susiginčijo ir gal pasakė jų atžvilgiu kelis nereikšmingus žodžius. Policijos pareigūnai jam ant kojų ir rankų uždėjo antrankius, todėl už tai taip pat galėjo jiems pasakyti kelis nereikšmingus žodžius, kurių net neprisimena. Apeliantas prašo šio incidento nesureikšminti, nes jei policijos pareigūnams ir grasino, tai nebuvo realu. Nurodo, jog jei kažką tai įžeidė, gali asmeniškai atsiprašyti. Skunde apeliantas pripažįsta, kad incidentas su policijos pareigūnais įvyko ir dėl to, kad jis buvo pakeltas iš miegų ir gerai nesuprato, kas vyksta. Tačiau iš dalies kaltina ir policijos pareigūnus.
Nuteistasis ir jo gynėjas teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Nuteistasis A. D. skunde nurodė, jog jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, o apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu buvo priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso principines nuostatas, įrodymų vertinimo taisykles. Tačiau išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei kitą teismui pateiktą medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai A. D. pripažino kaltu pagal BK 287 str. 1 d. ir paskyrė jam bausmę. Skundžiamajame nuosprendyje nurodyti priimto sprendimo argumentai atitinka faktinėms bylos aplinkybėms ir padarytos pagrįstos išvados dėl A. D. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, todėl su jomis sutinka. Apylinkės teismas byloje esančius įrodymus tyrė ir juos vertino kaip visetą įrodymų, neatskirdamas vienų įrodymų nuo kitų, pagrįstai juos susiedamas tarpusavyje. Apie visus surinktus bei įvertintus įrodymus teismas pasisakė nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuoja, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų bei BPK pažeidimų nepadarė, todėl apelianto skunde nurodyti argumentai, kad nuosprendis priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso principines nuostatas, įrodymų vertinimo taisykles, laikomi nepagrįstais.
Pagal BK 287 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo psichinės prievartos panaudojimo reikalaujant atlikti veiksmus kaltininko ar kito asmens naudai momento. Nuteistasis A. D. neigia grasinęs policijos pareigūnams, bet prisipažįsta, kad už kameroje rastą mobiliojo ryšio telefoną būdamas patalpintas į karcerį ir jame surakintas antrankiais, galėjo jiems pasakyti kelis nereikšmingus žodžius. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir juos tinkamai įvertinęs, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų R. S., S. K., liudytojų E. V., L. M., S. Ž., S. M. parodymais, akistatų protokolų, daiktų, dokumentų pateikimo protokolo, daikto apžiūros protokolo duomenimis, tarnybiniais pranešimais ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurių pagrindu konstatavo, kad A. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 287 str. 1 d. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. D. išsakytus grasinimus R. S. ir S. K. atžvilgiu, t.y. grasinimą laisvėje esančių draugų pagalba juos nužudyti, sudeginti jų transporto priemones, grasinimą atlikus bausmę pačiam jiems atkeršyti, pagrįstai įvertino kaip psichinę prievartą teisėtai veikiančių pareigūnų atžvilgiu, siekiant, kad jie nuimtų jam antrankius ir paleistų iš karcerio. Be to, teismo posėdžio metu ir pats nuteistasis iš dalies patvirtino šį faktą teigdamas, kad sakė pareigūnams, jog jiems bus blogai, jeigu jam nebus nuimti antrankiai (T. 1, b.l. 190). Byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai R. S. ir S. K. 2008-06-02 apie 22.15 val. atlikdami tarnybines pareigas veikė vadovaudamiesi Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 10.1 p., 10.3 p., 12.6 p., reikalavimais ir Panevėžio miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2007-08-06 įsakymu Nr. 50-V-209 11.6 p. reikalavimu, t.y. darė kratą kameroje Nr. 15 ir iš areštinėje patalpinto A. D. paėmė draudžiamą kameroje turėti daiktą - mobiliojo ryšio telefoną. Už šiurkštų pažeidimą (telefono laikymas kameroje priskiriamas prie tokių pažeidimų), policijos pareigūnai toliau vykdydami savo pareigas, A. D., patalpino į karcerį, o už tai, kad A. D. karceryje elgėsi netoleruotinai, t.y. užtvindė kamerą, spardė duris, sulaužė vandens čiaupą, gultą, žalojo save, pareigūnai uždėjo jam antrankius ant rankų ir kojų. Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų veikę ne savo kompetencijos ribose, pažeidę jų darbą reglamentuojančius teisės aktus ar viršiję savo įgaliojimus. Priešingai, nuteistasis A. D. žinodamas, kad R. S. ir S. K. yra valstybės tarnautojai, naudodamas jų atžvilgiu psichinę prievartą, t. y. grasindamas laisvėje esančių draugų pagalba juos nužudyti, sudeginti jų transporto priemones, pats išėjęs į laisvę jiems atkeršyti, reikalavo R. S. ir S. K. atlikti veiksmus jo naudai: nuimti jam antrankius ir paleisti iš karcerio. Teismas pagrįstai realiais pripažino A. D. išsakytus policijos pareigūnams S. K. ir R. S. grasinimus esančių laisvėje draugų pagalba juos nušauti, sudeginti transporto priemones, grasinimą išėjus į laisvę jiems atkeršyti. Nukentėjusysis R. S. teisme parodė, kad A. D. grasindamas sudeginti transporto priemones, paminėjo automobilių „ Mazda“ ir VW „ Golf“ markes. Kaip tik jis turėjo automobilį VW „Golf“ (T. 1, b.l. 185). Nukentėjusysis S. K. teisme parodė supratęs, kad A. D. išsakyti grasinimai yra realūs, nes jis vardino konkrečias automobilių markes, jų numerius, minėjo spalvas, kas atitiko E. V. turimam automobiliui (T. 1, b.l. 186). Be to, abu nukentėjusieji patvirtino, jog A. D. dar ir grasino juos nušauti, atlikęs bausmę grasino jiems atkeršyti, o nukentėjusysis S. K. parodė, kad A. D., išsakydamas grasinimus, konkrečiai rodė į jį pirštu sakydamas, kad jam ypatingai taip bus (T. 1, b.l. 186). Šiuos grasinimus patvirtino ne tik nukentėjusieji, tačiau ir liudytojas S. M., kuris teisme parodė, kad girdėjo kaip A. D. reikalavo jį paleisti iš karcerio grasindamas policijos pareigūnams R. S. ir S. K. juos nušauti, sudeginti transporto priemones, su jais susidoroti draugų, esančių laisvėje, pagalba bei mostais rodė į nukentėjusiuosius (T. 1, b.l. 189). Tai, kad nuteistasis A. D. įvardijo automobilių, kuriais važinėjo policijos pareigūnai markes, o policijos pareigūnai suprato, jog A. D. žino apie jų turimus automobilius, jau yra pagrindas tikėti, kad grasinimai yra realūs. Be to, A. D. grasino R. S. ir S. K. su jais susidoroti draugų, esančių laisvėje pagalba, o nukentėjusieji suprato, kad jis laisvėje draugų turi, be to, randa ir ateityje gali rasti neteisėtų būdų susisiekti su jais, kas taip pat duoda pagrindą tikėti, kad A. D. turi galimybę įgyvendinti išreikštus grasinimus. Patys pareigūnai, turintys nemažą darbo patirtį areštinėje, A. D. jiems išsakytus grasinimus įvertino realiais, jų teigimu, jiems atsirado pagrindas bijoti jų įgyvendinimo. Nukentėjusiojo S. K. teigimu, per jo 12 metų darbo patirtį, jis pirmą kartą kreipėsi dėl tokio pobūdžio grasinimų, nes anksčiau jo atžvilgiu tokių grasinimų nebuvo. Nukentėjusysis R. S. teisme parodė, jog jų darbe pasitaiko grasinimų, tačiau daugiausia iš neblaivių, kurie vėliau atsiprašo. A. D. buvo blaivus, už išsakytus grasinimus neatsiprašė, todėl suprato, kad grasinimai gali būti įgyvendinti. Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistojo A. D. skundo argumentą, kad jis negrasino policijos pareigūnams, o tik jiems galėjęs pasakyti kelis nereikšmingus žodžius, laiko nepagrįstu. Toks apelianto teiginys prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir vertintinas kaip bandymas išvengti atsakomybės. Be to pažymėtina, kad jei nuteistasis laikė, jog jo teisės buvo pažeistos kokiais nors policijos pareigūnų veiksmais, tai jis turėjo teisę ir galėjo jas ginti teisėtomis priemonėmis, o ne darydamas nusikaltimą.
Apeliantas neigia, kad kameroje rastas mobiliojo ryšio telefonas priklausė jam, todėl mano, kad nepagrįstai buvo patalpintas į karcerį. Tačiau teismui nėra pagrindo abejoti pareigūnų R. S., S. K., S. M., E. V., L. M. parodymais, kad telefonu naudojosi būtent nuteistasis A. D. ir sprendimas jį už tai patalpinti į karcerį buvo teisėtas. R. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jau žinodamas apie kameroje Nr. 15 laikomą mobiliojo ryšio telefoną, pro akutę ją stebėjo apie 10 min. ir matė, kaip A. D. gulėjo lovoje ir rankoje laikė telefoną. Įėjęs su kitais pareigūnais į kamerą, iš A. D. rankų paėmė telefoną, kurį jis norėjo sulaužyti ( T. 1, b.l.184). Policijos pareigūnai L. M., S. K., E. V., S. M. patvirtino, kad nuteistasis A. D. turėjo mobiliojo ryšio telefoną, kurį mėgino perlaužti jiems įėjus į kamerą,. Nuteistasis A. D. neneigė, kad buvo paėmęs telefoną ir jį perlaužė, nes žinojo, kad jį kameroje turėti draudžiama. Tačiau pažymėtina, kad kameroje be A. D. buvo ir daugiau patalpintų asmenų, kurių nei vienas nemėgino laužyti telefono, kas taip pat duoda pagrindą manyti, jog telefonu naudojosi A. D.. Nors kartu su A. D. kameroje buvęs liudytojas N. K. teisme ir parodė, kad telefoną iš kitos kameros atsinešė jis, tačiau tai nepaneigia, kad kratos metu telefoną turėjo A. D., todėl policijos pareigūnų veiksmai, patalpinant A. D. į karcerį, buvo teisėti. Jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina nuteistojo A. D. skunde nurodytų aplinkybių, jog tuo metu, kai policijos pareigūnai atėjo į kamerą daryti kratos, jis miegojo bei, kad telefoną, kurį jis perlaužė, pasiėmė nuo kitos lovos.
Kolegija konstatuoja, kad teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų R. S. ir S. K. bei liudytojų E. V., L. M., S. M. parodymais, nes jie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, neprieštarauja vieni kitiems bei kitoms byloje ištirtoms aplinkybėms. Byloje nėra duomenų, jog pareigūnai būtų turėję pagrindą nuteistąjį apkalbėti, tokių duomenų nenurodė ir nuteistasis.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-03-25 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.