- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-03
- Bylos Nr.
- I-1355-279/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01996-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. (R. L.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Proceso dalyviams apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 86, 87).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisti 20 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI (b. l. 2-8).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2011 - 2013 m. įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 7, 31, 56, 88, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose ant sienų ir lubų buvo pelėsis, būdavo labai drėgna, nes nebuvo jokios vėdinimo sistemos, o vėdinimas natūraliuoju būdu buvo neįmanomas, nes rakinamos durys visada būdavo uždarytos. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo taburečių kiekvienam asmeniui, nebuvo suoliukų, stalas buvo mažas, nebuvo spintelių higienos reikmenims susidėti. Pareiškėjas tvirtino, kad kalėdamas netinkamomis, teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis kamerose, kurios būdavo nedezinfekuojamos, jis susirgo odos ligomis, dėl ko ilgą laiką gydėsi nuo šių ligų, tuo buvo sutrikdyta jo sveikata ir emocinė būsena. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai nesistengė pašalinti nuolat daromų teisės aktų pažeidimų, pavyzdžiui, pailginti pasivaikščiojimo laiką, rengti užsiėmimus ne kamerų sąlygomis ir pan. bei toliau juos nuolat pažeidinėjo. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata. Prašo jo skundą patenkinti ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė (b. l. 25-33), kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, bet to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje. Šiaulių TI nurodė, kad gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus) ir toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę). Atsižvelgdamas į tai, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebuvimo, drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, nebuvo atlikta kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Teigė, kad teisės aktai nustato pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Šiaulių TI teigimu, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Taip pat nurodė, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tvirtino, kad Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Mano, kad pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Be to Šiaulių TI prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d., nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d., nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. balandžio 5 d., nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2012 m. balandžio 16 d., nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. buvo laikomas Šiaulių TI (b. l. 36). Atsakovui atstovaujantis Šiaulių TI nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. birželio 25 d., tai patvirtina žyma ant pašto voko (b. l. 9). Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (LVAT 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, vertinamas kaip pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Priešingai, pareiškėjas skunde nurodė, kad neigiamus padarinius jautė visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nors pareiškėjui buvo išsiųstas Šiaulių TI atsiliepimas į skundą, jam buvo žinoma, kad Šiaulių TI prašo taikyti jo reikalavimams ieškinio senaties terminą, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Esant Šiaulių TI prašymui, pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpius nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d., nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d., nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. balandžio 5 d., nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka ginama pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tokios higienos normos buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (bylai aktuali akto redakcija, kuria vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, galiojusi nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustatė laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų
Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti 3.6 kv. m. kameros ploto pažeidimą, ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus.
Minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-08 pažymos ,,Dėl R. L.“ Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 36) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 7 ir 31, iš viso 11 parų. Pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2013-11-28 iki 2013-11-29 buvo laikomas kameroje Nr. 31, kurios plotas 21,24 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 4 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 10,62 kv. m. iki 5,31 kv. m. kameros ploto); nuo 2013-11-29 iki 2013-12-03 ir nuo 2013-12-05 iki 2013-12-09 - kameroje Nr. 7, kurios plotas 21,98 kv. m. (kameroje buvo patalpinta nuo 5 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 4,40 kv. m. iki 3,14 kv. m. kameros ploto).
Teismas neturi pagrindo abejoti valstybei atstovaujančio Šiaulių TI teiktais duomenimis, todėl nustatydamas nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste reikšmingas aplinkybes, jais remiasi.
Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų Nr. 7 ir Nr. 31, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 7,5 paros pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko 3,6 kv. m. kameros ploto normos reikalavimą, o 3,5 paros - pareiškėjui tenkantis kameros Nr. 7 plotas nežymiai (0,46 kv. m.) neatitiko nustatytos 3,6 kv. m kameros ploto normos. Įvertinęs tai, kad kamera Nr. 7 buvo užstatyta kameroje laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis (b. l. 79-80), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nepatogumus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Šiaulių TI kamerose ant sienų ir lubų buvo pelėsis, kamerose būdavo labai drėgna, nes nebuvo jokios vėdinimo sistemos, o vėdinimas natūraliuoju būdu buvo neįmanomas, nes rakinamos durys visada būdavo uždarytos.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Šiaulių TI pateiktoje 2015-08-10 pažymoje Nr. 62/08-810 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – Pažyma apie laikymo sąlygas) (b. l. 38-41) nurodė jog Šiaulių TI kamerose nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Taip pat nurodė, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose 2012-07-09 Nr. EP-254 (periodinis patikrinimas atliktas - 2012-06-25) (b. l. 43-48) bei 2013-07-09 Nr. EP-224 (periodinis patikrinimas atliktas - 2013-06-26) (b. l. 51-58) nustatyta, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs tai, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (LVAT 2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015). Taigi, spręstina, kad toks kamerų įrengimas iš esmės atitinka nurodytos Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kadangi, kaip nurodė Šiaulių TI, jų kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, o pareiškėjas skunde nenurodė, kad tokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti oro, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Teismas vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pelėsio ir drėgmės kamerose, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Byloje pateiktas ne vienas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Šiaulių TI kamerų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, tačiau byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu buvo konkrečių skundų iš pareiškėjo ar kitų asmenų, kad laikymo sąlygos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktų reikalavimų ir yra būtinybė jas patikrinti. Be to, teismas patikrino ne ginčo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus ir surašytus aktus. Ne ginčo laikotarpiu buvo patikrinta kamera Nr. 31 ir jokių pažeidimų dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 44). Patikrinimo akte nurodyta, kad apgyvendinimo kamera Nr. 31 tvarkinga, patalpa išvalyta. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl drėgmės, pelėsio kamerose (b. l. 37), pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas reiškė bendro, abstraktaus pobūdžio nusiskundimus, kad gyvenamosiose kamerose drėgna, ant sienų yra pelėsis, tačiau šių argumentų nekonkretizavo, nenurodė kuriose kamerose ir kada tai pasireiškė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.
Dėl baldų kamerose
Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo taburečių kiekvienam asmeniui, nebuvo suoliukų, stalas buvo mažas, nebuvo spintelių higienos reikmenims susidėti.
Higienos norma HN 76:2010 tardymo izoliatorių kamerų aprūpinimo baldais reikalavimų nereglamentavo. Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Šių taisyklių 14.6-14.9 punktuose nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas, ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; kameroje taip pat turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba. Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje apie laikymo sąlygas nurodyta, jog Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai).
Iš Šiaulių TI pateiktų kameros Nr. 7 įrengimo fotonuotraukų (b. l. 79-80) nustatyta, kad šioje kameroje yra įrengtos keturios dviaukštės lovos, kameros viduryje išilgai gultų pastatytas stalas, kurio gale sumontuota kėdė; prie dešiniosios sienos stovi nuo grindų iki lubų iš trijų, vienas šalia kito stovinčių, segmentų sumontuotos lentynos, dėl kurių kiekio, sudaromos galimybės laikyti asmeninius daiktus, higienos reikmenis, maisto produktus. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl baldų trūkumo kamerose vertintini kaip nepagrįsti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo teiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų aprūpinimą baldais. Teisės aktuose nėra reglamentuotas taburečių (suoliukų) kiekis, kuris turėtų būti nuolat užtikrinamas kamerose. Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo spręstina, jog Šiaulių TI kamerose turi būti įrengtas stalas, tačiau jokių specialių reikalavimų dėl to, kokio dydžio ir konstrukcijos šis stalas turėtų būti, nėra. Pareiškėjas neneigė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, buvo įrengtas stalas, o savo teiginių, dėl įrengto stalo nedetalizavo, nenurodė, kokią įtaką jam turėjo jo manymu per mažas kamerose esantis stalas.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų į šios įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 37), o duomenų apie tai, jog dėl šių jo pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprūpinimas baldais atitiko teisės aktų reikalavimus ir buvo pakankamas pareiškėjo esminiams poreikiams patenkinti, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų.
Dėl sveikatos sutrikimų
Pareiškėjas tvirtino, kad kalėdamas netinkamomis, teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis kamerose, kurios būdavo nedezinfekuojamos, jis susirgo odos ligomis, dėl ko ilgą laiką gydėsi nuo šių ligų, tuo buvo sutrikdyta jo sveikata ir emocinė būsena.
Higienos normos HN 76:2010 54 punktas nustatė, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Pažymėtina, kad pagal minėtosios Higienos normos 59 punktą, buvo nustatyta, kad ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje apie laikymo sąlygas nurodyta, kad įstaigoje kasdien atliekama kamerų dezinfekcija, apie tai pažymima Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale (b. l. 39). Vadovaujantis byloje pateikto Šiaulių TI Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafiko 2012-2013 m. 2 eilute, nustatyta, kad rėžiminio korpuso gyvenamosiose patalpose, tualetuose kiekvieną darbo dieną atliekama profilaktinė dezinfekcija, reikalui esant – dezinsekcija ir deratizacija (b. l. 68). Be to, atsakovo atstovo pateikto Šiaulių TI 2012-2013 m. patalpų pagrindinio valymo grafiko 1 eilutėje numatyta, jog kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį kamerose esantys suimtieji ir nuteistieji, prižiūrimi pareigūnų, privalo valyti kamerų sienas, lubas, grindis, palanges, įrenginius, baldus ir kitus paviršius, šiam tikslui naudojant dezinfekcines medžiagas (b. l. 65). Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą, buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pažymoje apie laikymo sąlygas Šiaulių TI nurodė, kad administracijos paskyrimu tvarkyti gyvenamąsias patalpas skiriami šiose patalpose laikomi suimtieji ir nuteistieji, kurie turi nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose gyvena, tai yra, valyti patalpų paviršius, grindis, tualetus, langus ir pan. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte (b. l. 45-46) nurodyta, jog suimtiesiems apgyvendinimo patalpų valymui, išduodama kalcinuota soda; kasdienį patalpų valymą su dezinfekcinėmis medžiagomis atlieka tik įstaigos darbuotoja-dezinfektorė; apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena“, kuris gaminamas kasdien, vedamas kasdieninio valymo kontrolės žurnalas, kuriame yra žymos apie patalpų valymą, naudojamiems valikliams yra biocidų autorizacijos liudijimai, saugos duomenų lapai, naudojimo instrukcijos; yra dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos registravimo žurnalai, deratizacija atliekama mechaniniu būdu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad Šiaulių TI gyvenamųjų kamerų dezinfekcija yra atliekama. Jokių pažeidimų dėl dezinfekcijos Šiaulių visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu nėra nustatęs. Šiaulių TI yra sudarytos sąlygos ir patiems suimtiesiems palaikyti švarą kamerose.
Taigi, teismo vertinimu, nenustačius gyvenamųjų patalpų valymo, dezinfekavimo ir priežiūros neatitikimų teisės aktų nuostatoms, negali būti teigiama, kad dėl to pareiškėjas susirgo odos ligomis. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, nustatė, kad 2012-11-12, 2012-11-28 yra užfiksuoti pareiškėjo nusiskundimai dėl odos bėrimo, niežėjimo, tačiau šios pareiškėjo sveikatos problemos atsirado laikotarpiu, kai pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių TI (b. l. 23, 36). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad tarp pareiškėjui kilusių odos susirgimų ir Šiaulių TI laikymo sąlygų yra priežastinis ryšys, todėl pareiškėjo argumentai, kad kalėdamas netinkamomis, teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis kamerose, kurios būdavo nedezinfekuojamos, jis susirgo odos ligomis, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl kitų sąlygų
Neturtinę žalą pareiškėjas kildino ir iš, jo teigimu, Šiaulių TI pareigūnų nesprendžiamų problemų, siekiant pašalinti nuolat daromus teisės aktų pažeidimus, pavyzdžiui, pailginti pasivaikščiojimo laiką, rengti užsiėmimus ne kamerų sąlygomis ir pan.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu (kalinamieji kiekvieną dieną turi galimybę eiti sportuoti į sporto salę, žaisti stalo tenisą, žaisti krepšinį ir tt.) asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje (b. l. 26). Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymo Nr. 1/01-186 1.2 punktu (b. l. 42) nustatyta, kad nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du vienos valandos trukmės pasivaikščiojimai per dieną. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui pagal gydytojų išvadą būtų nustatyta ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė, todėl nėra pagrindo konstatuoti šio įsakymo 1.2 punkto pažeidimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl tokio pobūdžio nusiskundimų, todėl įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo trukmės ilginimo, papildomų užsiėmimų rengimo nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A143-1966/2008). Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas kameroje Nr. 7, kurioje jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, buvo laikomas tik 3,5 paras. Taip pat akcentuotina, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat nustatyta, kad pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu ir vėliau į Šiaulių TI administraciją prašymais ir skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Atkreiptinas dėmesys į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 18 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 18 mėnesius, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma skunde.
Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (LVAT 2014-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2162/2014).
Taigi, teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, mano, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo R. L. (R. L.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo R. L. (R. L.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.