Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (pranešėja), Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Renaldo Žalio apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. išteisintas iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. P. buvo kaltinamas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, BK 236 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2015 m. lapkričio 23 d. apie 9.05 val. (duomenys neskelbtini), prieš pareiškėjo apklausą, būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 236 str. 1 d. dėl atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir tai patvirtindamas parašu, 2015-11-23 protokole-pareiškime, duodamas parodymus kaip pareiškėjas, parodė, kad jis 2015-11-23 apie 8 val. priėjęs prie garažo durų, pastebėjo praviras garažo duris, apžiūrėjęs garažą, pamatė nuo automobilio „Land Rover“ pavogtus keturis ratus, kurių vertė 6000 Eur, taip pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą;

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. lapkričio 23 d. nuo 9.40 val. iki 9.59 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-64569-15 dėl vagystės, apklausiamas kaip liudytojas, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 str. ir tai patvirtindamas parašu, 2015-11-23 liudytojo apklausos protokole, kaip liudytojas parodė, kad 2015-11-23 d. apie 8 val. priėjęs prie garažo durų pastebėjo praviras garažo duris, apžiūrėjęs garažą, pamatė nuo automobilio „Land Rover“ pavogtus keturis ratus, kurių vertė 6000 Eur, taip davė melagingus parodymus apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

2. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Renaldas Žalys prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. P. pripažinti kaltu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti bausmę – baudą 20 MGL (979,16 Eur).

2.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, kad R. P. nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turėjo lemti priešingas išvadas. Teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ir tai sąlygojo, kad R. P. buvo išteisintas nepagrįstai.

2.2. Nurodo, kad teismas, susipažinęs ir išklausęs užfiksuotus telefoninius pokalbius tarp R. P. ir A. B. (pokalbio fragmentas „reikia tuos ratus atsiimti/paimti atgal“) padarė nepagrįstą išvadą, kad R. P. ir A. B. nori atsiimti ratus, kuriuos šis jam buvo palikęs prieš kelis metus nuo panašaus automobilio, nuo kurio ratai buvo pagrobti. Šią teismo išvadą paneigia užfiksuoti kiti R. P. pokalbio fragmentai, kai jis pareiškia, kad „kaip be pratybos? Su pratyba tipo, kai mašina stovi garaže ir kiekvieną mėnesį reikia mokėti ir aš negaliu ja važinėti, tai čia su pratyba... kad policija važinės pas mane dar tikrins... pasakysiu, kad čia kitus uždėjau ir viskas, ką jie tada žinos, kokius aš uždėjau“. „Jei ką, kitą kartą važiuosiu į Angliją su ja, ten tą patį padarysiu“. „Tai aš sakau, kad jos paimti nereikia, aš tik galiu naujus ratus uždėti ir viskas. Tik duokite man pinigų“. Teigia, kad ši pokalbio fragmento dalis parodo ir tikslą kurio siekė R. P., pranešdamas apie žinomai netikrą nusikaltimą, t. y. iš lizingo ar draudimo bendrovės gauti finansinę naudą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad R. P. savo pareiškime apie ratų vagystę nurodė, kad ratų vertė yra 6000 Eur, nors pagal jo parodymus, pats analogiškus ratus Anglijoje nusipirko už 1000 svarų (1120 Eur). Taip pat nesutinka su teismo motyvais, kad įtarus, jog R. P. inscenizavo ratų vagystę ir melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, jam paskyrus kardomąsias priemones, jis negalėjo išvykti į užsienį, kur turėjo nuolatinį darbą, todėl negalėjo dengti automobilio išperkamosios nuomos mokesčio, dėl ko iš jo automobilis buvo paimtas. Pažymi, kad kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti R. P. skirta tik 2016-02-15, o 2016-03-02 prokuratūroje gautame R. P. prašyme nurodyta, kad kardomąją priemonę prašoma panaikinti dėl to, kad dėl pasikeitusių aplinkybių jis atsisakė darbo J. K., gyvena su šeima Rokiškio r., kur prižiūri savo sergantį tėvą. Kad R. P. finansinė situacija mokant lizingo įmokas buvo sudėtinga parodo ir 2016-08-02 Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktas raštas, kuriame nurodyta, kad automobilis „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2016-03-29 priklauso nebe R. P..

3. Išteisintasis R. P. pateikė atsikirtimus į apeliacinį skundą, kuriuose prašė prokuroro skundą atmesti ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-08-19 nuosprendį palikti nepakeistą.

3.1. Pažymėjo, kad prokuroro nurodomos telefoninių pokalbių frazės nepagrįstai vertinamos kaip neginčijamą jo kaltę pagrindžianti medžiaga. Telefoninių pokalbių fragmentų citavimas, vertinant juos atskirai, ar net ir bendrai, neleidžia neginčijamai daryti išvados, kad pokalbis vyksta būtent apie pavogtus automobilio ratus. Pasakytoje frazėje apie tai, kad R. P. policijos pareigūnams praneš, kad automobiliui uždėjo kitus ratus, nėra nieko nelogiško ar klaidinančio, nes R. P., ketindamas automobiliui uždėti iš pašnekovo (A. B.) susigrąžintus, daug anksčiau, iki įvykio perduotus ratus, būtų klausiamas apie tai, ir pareigūnams būtų teigęs, kad tai yra kiti, o ne pavogtieji ratai. Tai, kad R. P. pašnekovui (A. B.) teigia, kad kitą kartą užsienyje padarys tą patį, yra neinformatyvu ir iš konteksto ištrauktas pokalbio fragmentas prijungiamas prie kitų fragmentų dalių, bandant formuoti bendrą įvaizdį apie nebūtą nusikaltimą.

3.2. Nesutinka su prokuroro nurodytu motyvu, kad R. P. nusikalstamos veikos motyvas yra finansinė nauda, nes R. P., rašydamas pareiškimą dėl pavogtų ratų, nurodė apytikslią žalos piniginę vertę, kuri ikiteisminio tyrimo metu galėjo būti tikslinama. Tai, kad R. P. vėliau teigė nusipirkęs ratus už ženkliai mažesnę sumą, nėra nieko keisto ar nelogiško, nes įsigyti ratai buvo kitokių charakteristikų (dydžiai, padangų būklė, naudojimo trukmė ir kt.). Pažymi, kad dėl kardomosios priemonės paskyrimo jis negalėjo išvykti į užsienį užsidirbti, ką darė iki nagrinėjamo įvykio, o neturėdamas uždarbio, negalėjo vykdyti įsigyto užsienyje automobilio kreditorinio įsipareigojimo, todėl 2016-03-29 automobilis iš jo buvo perimtas kreditorių.

4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas – atmesti.

5. Skundas atmetamas.

6. Prokuroro esminiai skundo argumentai yra tie, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kad R. P. nepadarė nuskalstamų veikų, numatytų BK 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje.

7. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Analizuojant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytų nuostatų nepažeidė. Skundžiamas nuosprendis atitinka įstatymo reikalavimus, kadangi jame padarytos išvados yra pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, o teismo išvados padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis ir padarė pagrįstas išvadas, kad R. P. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, t. y. tinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

9. R. P. byloje pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis prieš apklausą būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 236 str. 1 d. dėl atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir tai patvirtindamas parašu, 2015-11-23 protokole - pareiškime, duodamas parodymus kaip pareiškėjas, parodė, kad jis 2015-11-23 apie 8 val. priėjęs prie garažo durų, pastebėjo praviras garažo duris, apžiūrėjęs garažą, pamatė nuo automobilio „Land Rover“ pavogtus keturis ratus, kurių vertė 6000 Eur, taip pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, o vėliau analogiškas aplinkybes nurodė ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-64569-15 dėl vagystės, apklausiamas kaip liudytojas, taip davė melagingus parodymus apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

10. Byloje nustatyta, jog R. P. 2015-11-23 pareiškimu (9 b.l.) pranešė, kad 2015-11-23 apie 8.00 val. priėjęs prie garažo pastebėjo praviras garažo duris ir iš dešinės garažo durų varčios ištrauktas metalines kilpas. Įėjęs į garažą pastebėjo, kad nuo automobilio „Land Rover“ yra pavogti keturi lengvojo lydinio ratlankiai su padangomis. Jam padaryta 6000 Eur žala. Analogiškas aplinkybes jis nurodė ir 2015-11-23 apklaustas liudytoju (26 b.l.), įtariamuoju (92 b.l.), bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (134-136 b.l.). Tyrimo eigoje, klausantis R. P. pokalbių perduodamų elektroninių ryšių tinklais, užfiksuoti R. P. pokalbiai su liudytoju A. B. (45-49 b.l.). Pokalbių turinys, pasak prokuroro, leidžia daryti išvadą, kad R. P. melagingai pranešė ir davė melagingus parodymus apie žinomai nebūtą nusikaltimą, o būtent - melagingai pranešė apie tai, kad iš jo garažo buvo pavogti keturi lengvojo lydinio ratlankiai su padangomis, t. y. R. P. inscenizavo ratų ir padangų vagystę, tikėdamasis gauti išmoką iš lizingo bendrovės, kuriai priklausė R. P. naudojamas automobilis „Land Rover“. Tokią išvadą prokuroras daro įvertinęs pokalbių suvestinėse užfiksuotas R. P. pasakytas frazes: „reikia tuos ratus atsiimti/paimti atgal“, „kaip be pratybos? Su pratyba tipo, kai mašina stovi garaže ir kiekvieną mėnesį reikia mokėti ir aš negaliu ja važinėti, tai čia su pratyba... kad policija važinės pas mane dar tikrins... pasakysiu, kad čia kitus uždėjau ir viskas, ką jie tada žinos, kokius aš uždėjau“. „Jei ką, kitą kartą važiuosiu į Angliją su ja, ten tą patį padarysiu“. „Tai aš sakau, kad jos paimti nereikia, aš tik galiu naujus ratus uždėti ir viskas. Tik duokite man pinigų“.

11. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis - pokalbių tarp R. P. ir A. B. suvestines, R. P. ir liudytojo A. B. parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, kad R. P. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, todėl iš minėtų kaltinimų jis išteisintas pagrįstai.

11.1. Kaltinimas R. P. iš esmės grindžiamas išimtinai tik pokalbių tarp R. P. ir liudytojo A. B. suvestinėmis. Tačiau įvertinus jose užfiksuotų pokalbių turinį, taip pat prokuroro akcentuojamas pokalbių frazių, kuriomis iš esmės grindžiamas kaltinimas, turinį, sprendžiama, kad iš jų negalima daryti neabejotinos, kategoriškos išvados, jog R. P. įvykdė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas - melagingai pranešė ir liudijo apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Iš pokalbių suvestinėse esančių pokalbių turinio galima nustatyti, kad R. P. ir A. B. kalbasi apie automobilių ratus, apie jų atvežimą, atsiėmimą, ratų diskus, R. P. pokalbį, vykusi su draudimo bendrovės atstovu, apie tai, kad mašina stovi be ratų ir nėra su kuo važinėti ir kt., bet šių pokalbių visumos analizė neleidžia daryti neginčijamos išvados, kad R. P. inscenizavo ratų vagystę ir melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog nei telefoniniuose pokalbiuose, nei kitoje bylos medžiagoje neužfiksuota ir nėra duomenų apie automobilių ratų vagystės inscenizaciją. Kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas, neleidžia daryti ir prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojami R. P. pasakyti pokalbio fragmentai: „reikia tuos ratus atsiimti/paimti atgal“, „kaip be pratybos? Su pratyba tipo, kai mašina stovi garaže ir kiekvieną mėnesį reikia mokėti ir aš negaliu ja važinėti, tai čia su pratyba... kad policija važinės pas mane dar tikrins... pasakysiu, kad čia kitus uždėjau ir viskas, ką jie tada žinos, kokius aš uždėjau“. „Jei ką, kitą kartą važiuosiu į Angliją su ja, ten tą patį padarysiu“. Kaip jau paminėta, jokiuose telefoniniuose pokalbiuose nėra neabejotinų duomenų leidžiančių spręsti apie tai, kad R. P. inscenizavo ratų vagystę. Kitoje bylos medžiagoje tokių duomenų taip pat nėra. Byloje buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, tačiau ji taip pat kategoriškai neleidžia tvirtinti, kad R. P. galimai inscenizavo vagystę. Juolab, kad įvykio vietos apžiūros protokolu ir pats prokuroras negrindžia R. P. pateikto kaltinimo. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad net ir įvykio vietos apžiūra nepatvirtina vagystės inscenizacijos ir tuo pačiu melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą fakto. Vertinant R. P. parodymus matyti, kad viso proceso metu jis savo kaltės nepripažino ir tvirtino, kad 2015-11-23 pareiškime ir tos pačios dienos liudytojo apklausoje pateikė teisingą informaciją, apie tai, kad iš jo garažo buvo pavogti automobilio „Land Rover“ ratai ir padangos, vagystės jis neinscenizavo. Paaiškino, kad po įvykio telefonu kalbėjo su savo pažįstamu A. B., minėjo jam apie ratų vagystę, klausė, kur galėtų gauti kitus ratus automobiliui, nes A. B. užsiima prekyba ratais bei padangomis. Nurodė, kad prokuroro nurodytuose pokalbių fragmentuose jis su A. B. kalbėjo apie kitus automobilius, kitų automobilių ratus ir padangas (134-136 b.l.). Jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi, nurodomos įvykio aplinkybės sutampa detalėse. Apeliacinės instancijos teisme R. P. taip pat kategoriškai tvirtino, jog su liudytoju A. B. kalbėjo apie planus nusipirkti kitus ratus ir uždėti, nes negalėjo važinėti su automobiliu, dėl to patyrė nuostolius (b.l. 194). Iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad jis parodė, jog kalbėjo telefonu su R. P. ir jis papasakojo, kad iš jo garažo buvo pavogti automobilio „Land Rover“ ratai. Kalbėjo apie automobilio „Land Rover“ ratų vagystę, kaip R. P. toliau naudosis automobiliu, ar draudimas jam apmokės už ratus. Kadangi pats užsiima automobilių diskų bei padangų prekyba, R. P. klausė jo, ar galėtų gauti panašius ratus. Telefoninių pokalbių metu su R. P. kalbėjo apie senus ratų diskus, o pas save jokių naujų modelių automobilių ratų diskų nėra turėjęs (169-170 b.l.).

11.2. Įvertinus aukščiau nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš tokių bylos duomenų negalima daryti neabejotinos ir kategoriškos išvados, jog R. P. pareiškime apie įvykį nurodytu metu, bei tą pačią dieną apklausiamas liudytoju melagingai pranešė ir liudijo apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Vien tik R. P. ir A. B. telefoninių pokalbių turiniu apie automobilių ratus, apie jų atvežimą, atsiėmimą, ratų diskus, R. P. pokalbį, vykusi su draudimo bendrovės atstovu, apie tai, kad mašina stovi be ratų ir nėra su kuo važinėti ir kt., negali būti laikomi objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais R. P. inkriminuotas nusikalstamas veikas – melagingą pranešimą ir liudijimą apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

11.3. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK2 str. 4 d.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos31 str. 1 d. įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Pabrėžtina, kad šis principas reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013 ir kt.).

11.4. Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. P. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 d., t. y. kad melagingai pranešė ir liudijo apie nebūtą nusikaltimą. Nenustačius, kad R. P. melagingai pranešė ir liudijo apie nebūtą nusikaltimą fakto atitinkamai prokuroro argumentai dėl to, kad R. P. tokiu būdu siekė finansinės naudos - gauti draudimo išmoką, teismo išvadų nekeičia. Juolab, jog ir šių prokuroro nurodomų aplinkybių patvirtinančių įrodymų byloje nėra, o išteisintojo R. P. parodymai, kad jokios draudimo išmokos negalėjo gauti, kadangi automobilis priklausė lizingo bendrovei ir draudimo išmoka priklausė bankui, nėra paneigti.

11.5. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, teismas yra nešališkas arbitras šiuos vertinti, kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).

11.6. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime R. P. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir R. P. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Rokiškio rajono 2016 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Renaldo Žalio apeliacinį skundą atmesti.