Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Lapinskienės ir Eduardo Maškevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirtos bausmės:

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. S. paskirta galutinė 5 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtą bausmę įskaitytas M. S. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021 m. liepos 21 d. 07.43 val. iki 2021 m. liepos 22 d. 16.10 val. (2 dienos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, prašymai

Dėl bausmės pagal BK 260 straipsnio 2 dalį

3.1. Teigia, jog teismas netinkamai individualizavo bausmes, todėl nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, skirdamas bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Teismas neatsižvelgė į išskirtinę ir neįprastą faktinių aplinkybių visumą, dėl to paskyrė per griežtą bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir visiškai nepagrįstai, nemotyvuotai parinko aiškiai per griežtą ir neproporcingą bausmę pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Nors teismas negali taikyti bausmės vykdymo atidėjimo už sunkaus nusikaltimo padarymą, tačiau gali paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už padarytą labai sunkų nusikaltimą arba parinkti švelnesnę bausmės rūšį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 18.2. punktas). Byloje esančių aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad apeliantas iš esmės pakeitė gyvenimo būdą, sėkmingai resocializavosi, sukūrė šeimą, teisiamojo posėdžio metu laukė naujagimio gimimo (sūnus jau yra gimęs). Visa tai sudaro pagrindą parinkti kitokią bausmės rūšį ir jos dydį.

3.2. Tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tai numatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje (kasacinės nutartys Nr. 2K-215/2013, 2K-348/2013, 2K-64-303/2018 ir kt.). Apylinkės teismas nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nepateikė dėl to jokių motyvų. Be to, iš nuosprendžio nėra aišku, kokios apskritai aplinkybės turėjo susiklostyti, kad būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. BK 54 straipsnio 3 dalyje nėra tiesiogiai nurodyta, jog švelnesnė bausmė gali būti skiriama nustačius tik kokias nors išimtines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012, 2K-348/2013). BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas; vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-348/2013). Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-24-689/2019).

3.3. Teismas pagrįstai apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Be to, jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, paskirtos baudos sumokėtos. Šios aplinkybės tik parodo, kad apeliantas nėra linkęs daryti nusikalstamas veikas, juolab nėra tiek pavojingas, kad jam , kaip pirmą kartą nusikaltusiam asmeniui, būtų paskirta tokios ilgos trukmės laisvės atėmimo, t. y. izoliacijos nuo visuomenės, bausmė. Duomenų apie naujus pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl jo byloje nėra, jis turi darbą ir šeimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad padaryta nusikalstama veika, kuri buvo tik neapgalvotas jo veiksmas, o ne siekis piktybiškai daryti nusikalstamas veikas. Aplinkybės, kad jis susirado darbą, sukūrė šeimą, susilaukė naujagimio, patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo procesas, taikomos kardomosios priemonės padarė jam itin teigiamą įtaką, t. y. perauklėjo, ir dėl to bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant švelnesnę negu BK numatytą bausmę. Apeliantas rūpinasi šeima ir jos išlaikymu, sveikatos stokojančiu tėvu ir močiute. Taigi bausmės tikslai pasiekti, nes jis nepadarė jokių naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, o tik paleistas į laisvę po sulaikymo nuo 2021 m. liepos mėnesio iki šiol dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliantas yra pilnavertis visuomenės narys, moka valstybei mokesčius, išlaiko šeimą. Iš esmės pakeitęs savo gyvenimo būdą, jis sėkmingai integravosi į visuomenę, atsisakė žalingų įpročių, nepadarė jokių naujų nusikalstamų veikų, teisės pažeidimų. Todėl bausmės tikslai jau pasiekti, apeliantas yra perauklėtas. Dėl skirtos realios laisvės atėmimo bausmės apeliantas privalės nutraukti socialinius ryšius, t. y. bendravimą su šeima, nutraukti darbo santykius, nebegaus pajamų ir negalės išlaikyti šeimos. Tokiu būdu jis bus išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais. Mano, kad tokia situacija yra pernelyg neproporcinga ir nesuderinama su baudžiamosios atsakomybės tikslais.

Dėl bausmės pagal BK 259 straipsnio 1 dalį

3.4. Nors nuosprendyje teismas konstatavo aplinkybes, teikiančias pagrindą pagal BK 259 straipsnio 1 dalį skirti švelnesnę negu laisvės atėmimo bausmę – nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veikas ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių nenustatyta, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, paskirtos baudos sumokėtos, byloje apie naujus pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl jo byloje nėra, turi darbą ir šeimą, laukiasi naujagimio, tačiau skyrė pačią griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį, t. y. realią 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Toks teismo sprendimas visiškai nemotyvuotas, o parinkta bausmė yra aiškiai neproporcinga ir per griežta.

3.5. BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos alternatyvios baudos, arešto arba laisvės atėmimas iki 2 metų bausmės. Neaišku, kodėl ir kuo remdamasis teismas skyrė pačią griežčiausią – laisvės atėmimo – bausmę. Tokios bausmės parinkimas prieštarauja byloje esantiems ir apeliantą charakterizuojantiems duomenims. Esant nustatytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nesant sunkinančių aplinkybių, pirmą kartą teisiamam, dirbančiam, šeimą sukūrusiam, tik ką tėvu tapusiam jaunam apeliantui toks bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitinka nusikaltimo ir jo pavojingumo, yra aiškiai neproporcingas ir per griežtas. Mano, kad yra pagrindas skirti apeliantui baudą, juolab, atsižvelgiant į tai, kad jis dirba, gauna pajamas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nors apeliantas nesutinka su jam pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį skirtomis laisvės atėmimo bausmėmis, tačiau švelninti ar keisti šių bausmių į kitas nėra pagrindo. Į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog apeliantas anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, paskirtos baudos sumokėtos, prisipažino nusikaltęs ir dėl to gailisi, duomenų apie naujus pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl jo byloje nėra, turi darbą ir šeimą, laukėsi naujagimio, bei į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas atsižvelgė skirdamas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei šių straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus nurodytų bausmių vidurkiai. Be to, skirtos bausmės pagrįstai subendrintinos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, o skirta subendrinta bausmė sumažinta dar vienu trečdaliu – iki 5 metų 4 mėnesių, teismui pritaikius BK 64¹ straipsnyje reglamentuotą procesinę taisyklę. Dar labiau švelninti šio nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo.

6. Baudžiamasis įstatymas numato du atvejus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenumatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė.

7. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju M. S. savo noru neatvyko ir nepranešė padaręs nusikalstamą veiką. Taigi BK 62 straipsnio 1 dalies taikymas nėra galimas, nes nėra vienos iš būtinųjų jo taikymo sąlygų. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta, ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu egzistuoja bent viena iš sąlygų, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, be kita ko, turi būti daugiau nei viena kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Šioje byloje nustatyta tik viena apelianto baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

8. Nesant BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų bausmės švelninimui, teismui teisę motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę numato ir BK 54 straipsnio 3 dalis. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama tik tais atvejais, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos iš esmės nereikalauja nustatyti tam tikrų ypatingų, neįprastų aplinkybių. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti M. S. BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Įvertinusi tiek nuteistąjį, tiek ir jo padarytas dvi nusikalstamas veikas, jų pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. S. už kiekvieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, BK 260 straipsnio 2 dalyje paskirta minimali, šių teisės normų sankcijose numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė, bausmės proporcingumo ir teisingumo reikalavimams neprieštarauja. Bausmės už atskirus nusikaltimus yra pakankamai individualizuotos ir paskirtos atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį (BK 41, 54 straipsniai).

10. Apeliantas, prašydamas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės už aktualius nusikaltimus paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Apelianto šeimos prigimtiniai bei kiti svarbūs socialiniai interesai nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės ir savaime nemažino jo padarytų nusikaltimų ir asmenybės pavojingumo. Tai įprastos, gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas, įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinio teismo nutartys Nr. 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017). Taigi bausmė (jos rūšis ir dydis) už padarytą nusikalstamą veiką baudžiamojoje byloje kiekvienam asmeniui yra skiriama individualiai, atsižvelgus į toje byloje nustatytas konkrečias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju jaunas apelianto amžius (gim. 1998 m.), turimi šeiminiai santykiai, mažamečio sūnaus laukimas, darbo ir pajamų turėjimo aplinkybės, noras išlaikyti šeimą, rūpintis tėvu, močiute, nesustabdė jo nuo aktualių nusikaltimų padarymo.

11. Be to, apeliantas nepagrįstai neįvertina aplinkybės, jog pas jį rastas neteisėtai disponuotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų – ir amfetamino (MDMA), ir kanapių (antžeminės dalys) –kiekis viršija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) nustatytas nedidelio ir didelio kiekio minimalias ribas net keletą kartų. Apeliantas nuteistas už tai, kad įgijo 59,942 g psichotropinės medžiagos – amfetamino (MDMA), o tai beveik 3 kartus viršija Rekomendacijose reglamentuotą didelį kiekį tokių medžiagų (20 g). Apeliantas nuteistas ir už tai, kad pardavė 3,464 g psichotropinės medžiagos – amfetamino (MDMA). Rekomendacijose nedidelis MDMA kiekis nurodytas tik 0,2 g. Taip pat apeliantas nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, namuose neteisėtai laikė 56,478 g psichotropinės medžiagos – amfetamino (MDMA). Galiausiai apeliantas nuteistas už tai, kad įgijo, gabeno ir laikė 29,135 g kanapių (antžeminės dalys), o tai beveik 6 kartus viršija nedidelį tokių medžiagų kiekį, nustatytą rekomendacijose (5 g). Akcentuotina, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp nepilnamečių. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo M. S. už du atskirus nusikaltimus paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos, todėl jas mažinti ar keisti į švelnesnes bausmes neturi pagrindo.

12. M. S. abi nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Jo asmenybė vertintina neigiamai, nes, nors BK abu nusikaltimus jis padarė būdamas neteistas, tačiau jau kitą dieną – 2021 m. liepos 22 d. – po to, kai jo namuose buvo atlikta krata ir rastos psichotropinės ir narkotinės medžiagos, jis padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso ANK 71 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir jam skirta bauda už kanabinoidų / marichuanos (THC) vartojimą be gydytojo paskyrimo (t. 2, b. l. 170). Ši aplinkybė neleidžia patikėti apelianto skundo teiginiais, jog jis pasitaisė, persiauklėjo, o bausmės tikslai yra jau pasiekti. Rasti dideli ir MDMA, ir kanapių kiekiai pas apeliantą, nustatytas amfetamino platinimo faktas bei aptarta apelianto administracinio nusižengimo padarymo aplinkybė suponuoja pagrindą teigti, kad šiuo konkrečiu atveju BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta tik M. S. paskyrus sankcijose galimą nurodytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

13. Galiausiai apelianto argumentai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 18.2 punkto nuostatos leidžia teismui paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už padarytą labai sunkų nusikaltimą, – mažesnę bausmę, negu BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta mažiausia bausmė, arba švelnesnę bausmės rūšį, atmestini kaip neaktualūs šiai bylai. Apeliantui nuosprendžiu skirta laisvės atėmimo bausmė ne už labai sunkaus, o sunkaus, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, nusikaltimo padarymą. Už šioje normoje numatyto sunkaus nusikaltimo padarymą asmeniui sankcijoje numatyta tik griežta, alternatyvų neturinti laisvės atėmimo bausmė nuo 8 iki 10 metų. Nuosprendžiu apeliantui paskirta minimali bausmė – laisvės atėmimas 8 metams.

14. Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį apeliantui skirta laisvės atėmimo bausmė taip pat atitinka šios normos sankcijoje numatytos tokios bausmės rūšies minimumą. Šio straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios – baudos, arešto – bausmės, atsižvelgiant į anksčiau aptartus bausmės skyrimo pagrindus, apylinkės teismo apeliantui neparinktos ir neskirtos pagrįstai. Šį nesunkų nusikaltimą apeliantas padarė iš karto po to, kai pareigūnai užfiksavo jį platinus amfetaminą. Beje, domenų, kad apeliantas bendradarbiavo su pareigūnais, padėjo atskleisti šį nusikaltimą, byloje nėra.

15. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę pakoreguoti gali tik tada, kai kaltininkui paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teisinio pagrindo skirti apeliantui bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nėra. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių ar kokių reikšmingų aplinkybių visumos, kuri leistų manyti, jog straipsnių sankcijų minimumą siekiančių bausmių paskyrimas M. S. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apelianto vaidmuo aktualiose veikose buvo aktyvus ir pagrindinis.

16. Apibendrindama aptartas teisines ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismas M. S. už BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskyrė teisingas ir proporcingas bausmes, bausmių skyrimą reglamentuojančių BK 54, 62 straipsnio nuostatų nepažeidė. Individualizuojant bausmes buvo įvertintos visos, tiek su nuteistojo asmenybe, jo elgesiu, tiek su padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ir pavojingumu susijusios aplinkybės. Bausmės rūšis už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų parinktos ir bausmės dydžiai nustatyti pakankamai motyvuojant.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.