Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr.1A-601-582/2012

Teisėjas: Giedrius Endriukaitis Teisminio proceso Nr.1-24-1-01172-2010-2

2012 m. spalio 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų: Reginos Majauskienės ir Algimanto Smolsko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Virgilijui Lazauskui, nuteistųjų E. Š., M. P. gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nukentėjusiajai G. J., jos gynėjui advokatui Aidui Venckui, neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. Š. ir M. P. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., ir paskirta 3 (trejų) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtoji bausmė subendrinta apėmimo būdu su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirta galutine 45 parų arešto bausme ir galutinė bausmė paskirta 3 (treji) metai 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p., E. Š. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

M. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d., ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtąsias bausmes subendrinus iš dalies sudedant, galutinė bausmė paskirta 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiosios G. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista G. J. naudai iš E. Š. ir M. P. solidariai 5445 (penki tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt penki) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš E. Š. ir M. P. solidariai 15000 (penkiolika tūkstančių) litų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo ir iš M. P. 5000 (penki tūkstančiai) litų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. ir M. P. pagal BK 149 str. 2 d. nuteisti už tai, kad E. Š., būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir M. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2010-10-02 apie 3 val. nakties, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, turėdami bendrą tyčią tenkinti lytinę aistrą, E. Š. panaudojus fizinį smurtą G. J. atžvilgiu, t. y. užlaužus rankas, bei grasinant panaudoti fizinį smurtą, tokiu būdu palaužiant nukentėjusiosios valią, tęsiant nusikalstamą veiką, pasikeisdami atliko viso bendrai 5 lytinius aktus prieš nukentėjusiosios valią, t. y. E. Š. atliko 3 lytinius aktus, M. P. 2 lytinius aktus, tokiu būdu panaudodami fizinį smurtą bei grasindami panaudoti fizinį smurtą, bendrininkų grupėje per 5 kartus išžagino nukentėjusiąją.

Be to, M. P. pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2010-10-02 apie 4 val. nakties, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, buto, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. lauždamas ir sukdamas rankas, taip sukeldamas skausmą, padarė poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, kairiame petyje bei grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją G. J., t. y. apie 10 kartų bandė įvesti savo varpą jai į makštį, tačiau jos neįvedė dėl nepilnos erekcijos, t. y. nusikalstamos veikos nebaigė nuo priežasčių nepriklausančių nuo jo valios.

Pripažintina, jog nukentėjusioji galimai turėjo (ir galimai turi) pagrindą kaltinamuosius apkalbėti, nes jai teko (o ir tebetenka pasiaiškinti sutuoktiniui apie to vakaro ir nakties įvykius). Pažymėtina, jog jos sutuoktinis, liudytojas M. J., parodė, jog jam žmona ne iš karto papasakojo apie tos nakties įvykius, o tik po kurio laiko, jam pareikalavus, po ko ir buvo vykstama į policiją.

Pažymima, kad nepaneigta, jog nukentėjusiajai nustatyti nežymūs kūno sandaros pažeidimai (nubrozdinimai ir pan.) galėjo būti padaryti ir normalaus lytinio akto metu, ką patvirtino ir teismo med. ekspertė. Be to, ir pačiam E. Š. buvo konstatuoti nežymūs panašaus pobūdžio sužalojimai sėdmenyse. Nukentėjusioji neginčijo, jog miesto centre buvo santykiaujama remiantis į kietus daiktus (betoninę tvorelę ar pan.).

Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji, jeigu ji iš tiesų būtų buvusi E. Š. išžaginta miesto centre, turėjo visas galimybes ne kartą nuo E. Š. pasišalinti. Jos paaiškinimas, kad laukusi, kol tas jai grąžinsiąs jos panaudotą MRT aparatą, yra visiškai neįtikinamas (net ir lyginant atskiras vertybes: MRT aparatas - moters neliečiamybė).

Kaltinamųjų parodymai yra detalūs, logiški, įtikinami ir nuoseklūs. Be to, jų parodymus patvirtina ir kiti duomenys, išskyrus nukentėjusios parodymų kaltinančiąja dalį, t.y. tame tarpe jų parodymus patvirtina ir liudytojai M. J., T. M.. Nukentėjusioji ir į juos, o taip pat ir į bute buvusią M. P. motiną jokios pagalbos nesikreipė. Įstabus momentas yra ir tas, kuomet (duomenys neskelbtini) gatvėje E. Š. laukė eilėje, o po to pirko kebabus, o nukentėjusioji jo laukusi, po to jis pavalgė, jie rūkė. Jeigu jau ji iki tol būtų buvusi išprievartauta, jos elgesys po to būtų buvęs kitoks. Šalia to, priešingai, tokie jos parodymai pastarojoje dalyje būtent atitinka E. Š. parodymus ir apie miesto centre buvusius laisvanoriškus lytinius santykius. Dar pažymėtina, kad po to nukentėjusioji vyko pilname žmonių taksi automobilyje, ji neparodė, kad būtų bandžiusi palikti E. Š., grįžti namo, kad būtų ko nors prašiusi pagalbos ar pan. Be to nukentėjusioji pripažino, kad ji savo MRT aparatą pasiėmė pati nuo staliuko ryte prieš išeidama iš minėtojo buto. O įvykiai to buto virtuvėje naktį iš esmės paaiškinami įtikinamais kaltinamojo M. P. parodymais apie nukentėjusiajai prieš rytą užėjusią isteriją dėl būsimo grįžimo į namus, matomai, galvojant apie aiškinimąsi su vyru, kodėl negrįžo naktį, ką veikusi. M. P. nežymūs sveikatos sutrikdymai irgi paaiškinami pastaraisiais įvykiais naktį prieš rytą.

Nukentėjusioji, išklausiusi ir liudytojo V. A. parodymus, negalėjo nurodyti, su kuo ji iš tų jo parodymų nesutinkanti, neneigė ir to momento, kad galutiniame etape ji buvo likusi viena su automobilio vairuotoju automobilyje ir tokiu būdu laukusi E. Š., niekur nebėgusi, neprašiusi vairuotojo vežti ją iš ten namo ar pan.

Apylinkės teismas visus šiuos pastaruosius aukščiau nurodytus kaltinamųjų gynybos argumentus išklausė, tačiau juos įvertino nepilnai. Tai yra, juos įvertino tik dalyje, kurioje išteisino E. Š. (taip vadinamame pirmajame chronologine tvarka kaltinimo epizode). Šalia to apylinkės teismas, spręsdamas kaltinamųjų atsakomybės klausimą likusioje kaltinimo dalyje, nepakankamai įvertino tą aplinkybę, kad nukentėjusioji teisme sakė netiesą ir dėl to pirmojo kaltinimo epizodo. Juk nukentėjusioji negalėjo apsirikti šioje byloje nagrinėjamose situacijose duodama parodymus. Apylinkės teismas pagrįstai išteisino E. Š. tame pirmajame kaltinimo epizode, pagrįstai atmetė toje dalyje nukentėjusiosios parodymus, tačiau viso to tinkamai neįvertino sprendžiant likusiąją kaltinimo dalį, liečiančią abu kaltinamuosius, o taip pat kiekvieną jų atskirai. Apeliantas mano, kad, jeigu nustatoma, kad žmogus vienoje dalyje sakė netiesą (arba jo parodymai toje dalyje akivaizdžiai nepasitvirtino), tai ir dėl likusių to žmogaus parodymų reikia elgtis labai atsargiai. Juos vertinti reikia itin kritiškai, jais galima būtų remtis tik esant neginčijamų tariamų kaltininkų kaltės įrodymų. Pastarųjų byloje nėra. Apylinkės teismas buvo ne iki galo nuoseklus. Tame tarpe, kaip jau akcentuojama, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į eilę aukščiau šiame skunde nurodytų nuteistųjų gynybos argumentų, buvusių suformuluotų ir tam teismui. Tokiu būdu apylinkės teismo nuosprendžio apkaltinamosios dalies išvados dėl nuteistųjų kaltės neatitinka bylos aplinkybių.

Byloje ne tik neįrodyta, kad kaltinamieji būtų padarę jiems inkriminuojamas ar kokias nors kitas nusikalstamas veikas sudėtis. Pažymėtina ir tai, jog, net jeigu kiltų kokios nors abejonės dėl šioje byloje nagrinėjamų įvykių vertinimo, tai šiuo atveju svarbios tokios aktualios teismų praktikos nuostatos, jog visos byloje nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes; kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta pašalinti abejonių, jos aiškinamos kaltinamojo naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Nurodytosios LAT Senato nutarimo ir EŽTT teismų praktikos nuostatos, kuriose suformuluota neginčijama minėtoji baudžiamojo proceso taisyklė visas nepašalintas byloje abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, šioje byloje yra itin aktualios. Būtent remiantis šiomis baudžiamojo proceso, teismų praktikos nuostatomis ir turėjo bei turi būti šioje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis (nors nuteistųjų gynybai, įvertinant visą šios bylos medžiagą, net ir nekyla abejonių dėl kaltinamųjų parodymų teisingumo, šių asmenų nekaltumo šioje byloje).

Visiškai kitas klausimas yra kaltinamųjų (dabartinių nuteistųjų) elgesio atitikimas moralės, etikos, visuomenėje visuotinai toleruojamoms gero elgesio taisyklėms. Šiuo požiūriu sutiktina, jog kaltinamųjų (nuteistųjų) elgesiui nagrinėjamų įvykių metu galima daryti rimtus priekaištus (beje, kaip bent jau kai kuriose dalyse ir nukentėjusiosios elgesiui). Tačiau pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmuo pažeidęs būtent įstatymų, o be to, konkrečiai, baudžiamųjų įstatymų reikalavimus. Byloje nenustatyta, kad kaltinamieji būtų tokius įstatymus pažeidę, dėl ko iš jų būtų galima reikalauti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji, jos atstovas ir prokuroras prašė nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. Š. ir M. P. gynėjo advokato Dariaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių buvo paduoti skundai (LR BPK 320 str. 3 d.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistųjų kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d.

Skiriamasis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, arba kitais būdais.

Nukentėjusioji G. J. parodė, kad E. Š. su M. P. nuėjo iki parduotuvės pirkti alaus, ji liko su stambiu vaikinu. Kol jie buvo parduotuvėje, prie jos kabinėjosi stambus vaikinas, glostė intymias vietas, ji jį stūmė. E. Š. ją nusivedė į vonią, vonioje E. Š. pradėjo priekabiauti, liesti intymias vietas, nurenginėti, numovęs jai pėdkelnes ir apatines kelnaites, nusimovė sau apatines kelnaites ir džinsus, atliko lytinį aktą. E. Š. grubiai laikydamas užlauždamas rankas viską darė, E. Š. veiksmai buvo šiurkštūs, buvo taip, kad E. Š. sakė, kad dar vienas aktas ir jis ją paleis. Atlikus aktą, jis išėjo iš vonios, tada atėjo M. P., pradėjo priekabiauti, ji jį stūmė, gynėsi kiek tik jėgų turėjo. M. P. laikė jos rankas, neleido priešintis, nusirengė treningus, kelnaites ir atliko lytinį aktą. Tiksliai nepamena, nuo kada prie jos pradėjo priekabiauti M. P.. Ji gynėsi, buvo įkandusi jam į žandą. Viskas vyko virtuvėje. Jis pasodino ją ant palangės, ji mėtė daiktus: lėkštę, aliejų, dar kažką. Jis ją įžeidinėjo. Prie kriauklės buvo peiliai, ji pasiėmė peilį, pasakė, kad jis prie jos nelįstų. Jis atėmė peilį ir padėjo. Ant grindų rado šukę, su ja įdrėskė jam į ranką ir koją, buvo kraujo, jos megztukas buvo išteptas krauju. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad bijojo, kad ją smarkiai sumuš, jeigu ko nors nepadarys, ar ką blogai padarys. Dėl grasinimų jautėsi blogai, buvo pasimetusi. Pagal savo fizines galimybes negalėjo apsiginti nuo E. Š. ir M. P.. Gal būtų bandžiusi priešintis, bet pas juos buvo daugiau jėgos, baimė neleido planuoti gynybą.

Nukentėjusioji G. J. pirmos apklausos metu nepapasakojo apie tai, kad su E. Š. turėjo lytinius santykius savo noru M. Ž. dailės galerijos kiemuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kadangi galėjo bijoti savo vyro reakcijos. Nukentėjusioji galėjo turėti su E. Š. lytinius santykius savo noru M. Ž. dailės galerijos kiemuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), galėjo savo noru važiuoti su juo į M. P. butą ir ten būti kartu su E. Š., tačiau tai dar nereiškia, kad M. P. bute ji sutiko turėti lytinius santykius su nuteistaisiais. Nukentėjusioji teigia, kad atsisakė ir nenorėjo lytinių santykių bute su nuteistaisiais, priešinosi. Jos parodymus patvirtina kūno sužalojimai, būdingi gautiems nuo smūgių, be to M. P. plaštaka buvo sužalota, kas leidžia teigti, kad nukentėjusiosios parodymai apie patirtą smurtą pasitvirtino. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad specialistė M. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai dešiniame dilbyje, kairiame petyje galėjo būti padaryti smūgiuojant. Tai patvirtina nukentėjusios duotus parodymus apie jos atžvilgiu panaudotą smurtą. Nukentėjusiosios parodymus apie M. P. bandymą ją išžaginti virtuvėje patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad M. P. konstatuota nubrozdinimai kairėje plaštakoje, kairėje blauzdoje (t. 1, b.l. 61).

Be to, pagal teismų praktikoje susiklosčiusią išžaginimo sampratą lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 6 punktas). Vadinasi, fizinio smurto panaudojimas lytiškai santykiaujant galimas ir nukentėjusiosios nesužalojant ir ant jos kūno nepaliekant smurto pėdsakų (2006 m. gegužės 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-463/2006).

Aplinkybė, kad nukentėjusioji aktyviai nesipriešino, nešaukė, neleidžia daryti išvados, jog lytiniai santykiai buvo abipusiu sutarimu. Nepaisant to, kad nukentėjusioji žodžiais neišreiškė savo nesutikimo lytiškai santykiauti, t. y. nešaukė pagalbos, nuteistieji suvokė, kad lytinis santykiavimas vyko prieš nukentėjusiosios valią, kadangi ji atsisakė lytinių santykių, o lytinio santykiavimo metu priešinosi stengdamasi juos nuo savęs nustumti. Be to, nukentėjusiosios reakcija iš karto po nusikaltimo padarymo, iš karto paklausta pasakė, kad ją išžagino, patvirtina, kad nuteistieji su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią.

Pagal BPK 20 str. 1 d. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės, svarbu tai, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios parodymai šioje byloje yra itin reikšmingi, taigi įrodymų liečiamumo prasme jie laikytini įrodymais.

Nėra pagrindo nukentėjusiosios parodymus vertinti kritiškai, nes ji iš karto po įvykio kreipėsi į policiją, policijos pareigūnai į butą atvyko nuteistiesiems dar miegant. Nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo pakankamai detalūs ir nuoseklūs. Iš karto po įvykio nukentėjusiąją pamatęs jos vyras M. J. parodė, kad rado nukentėjusiąją purviną, susivėlusią, be pėdkelnių, veidas užtinęs, drebančią, ant kojų matėsi mėlynės. Nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios parodymai išžaginimo byloje yra itin reikšmingi, taigi įrodymų liečiamumo prasme jie laikytini įrodymais. Teismas apie prievartinį lytinių santykių ir lytinės aistros tenkinimo pobūdį sprendė ne tik iš nukentėjusiosios parodymų, bet iš įrodymų visumos.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji E. Š. ir M. P. veikė bendrininkų grupėje. Veikiant bendrininkų grupe pakanka, kad bent vienas iš bendrininkų palaužia nukentėjusiojo valią naudodamas prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais, o tuo pasinaudoja kiti bendrininkai (2005 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-601/2005). Subjektyvieji požymiai, kurie apsprendžia išvadą apie išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, yra kelių asmenų tyčia bei susitarimas padaryti išžaginimą ar seksualinį prievartavimą. Tyčios esmė išžaginimo ar seksualinio prievartavimo atveju yra tame, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis prieš nukentėjusiojo valią jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme ir to nori. Bendrininkų susitarimas išžaginti ar seksualiai prievartauti kitą asmenį gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos padarymo stadijoje: tiek iki jos darymo pradžios, tiek jos darymo metu, ir gali būti išreikštas tiek žodžiais, tiek kitokio pobūdžio veiksmais. Tačiau asmuo turi suvokti, kad jis veikia kartu susitaręs su kitais asmenimis (2008 m. vasario 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2008; 2008 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83/2008). Dalyvavimo išžaginime bendrumas ir bendrininkų grupės inkriminavimas kaltininkams yra tiek tais atvejais, kai darant nusikalstamą veiką fizinį smurtą, grasinimus ar kitus veiksmus atimant galimybę priešintis naudoja bei lytiškai santykiauja su nukentėjusiu asmeniu kiekvienas iš bendrininkų, tiek ir tais atvejais, kai fizinį smurtą, grasinimus ar kitus veiksmus atimant galimybę priešintis naudoja vienas asmuo, o kiti asmenys lytiškai santykiauja su nukentėjusiu asmeniu prieš jo valią, taip pat ir tada, kai asmuo nors ir nenaudoja fizinio smurto, negrasina nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusio asmens pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, lytiškai santykiauja su juo (2009 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372/2009).

Apibendrinant, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, pagrįstai nuteistuosius pripažino kaltais, priėmė teisėtą ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais pagrįstą nuosprendį, todėl tenkinti nuteistųjų E. Š. ir M. P. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovas pateikė advokato atstovavimo išlaidas patvirtinančius dokumentus – PVM sąskaitą faktūrą ADV Nr. 0000079 ir pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 682560 (t. 5, b. l. 64-65), taip išreikšdamas valią, kad iš nuteistųjų būtų priteisti 2 420 Lt už advokato atstovavimą nukentėjusiosios interesus apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Ši įstatymo nuostata taikoma ir apeliacinės instancijos procese. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau tokiu atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą: teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, nei registruota advokato darbo vieta, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

Šioje byloje nukentėjusiosios turėtos išlaidos advokatui yra pagrįstos tik iš dalies. Nagrinėjamu atveju nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde keliami klausimai nebuvo susiję su naujomis ar labai sudėtingomis teisinėmis problemomis, apeliantas skunde, kaip ir pirmos instancijos teisme, tvirtino, kad jo ginamieji nekalti ir pateikė savo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą. Įvertintina ir tai, kad tas pats advokatas dalyvavo ir ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kas, be abejonės, nulėmė mažesnes darbo laiko sąnaudas teikiant teisines paslaugas nukentėjusiajai apeliacinės instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, buvo apsiribota baigiamosiomis kalbomis. Apeliacinės instancijos teisme posėdis tetruko 55 min. Dėl šių priežasčių bei atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus nukentėjusiosios prašomos priteisti turėtos proceso išlaidos už advokato teisinę pagalbą turi būti sumažintos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 105 str. 1 d., 106 str. 2 d.

nutaria:

nuteistųjų E. Š. ir M. P. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiajai G. J. iš nuteistųjų E. Š. ir M. P. priteisti po 600 Lt (šešis šimtus litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.