Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Renaldui Mundeikiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. R. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo V. R.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja I. R. Regionų administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2023 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. S–2023/46 (7-2023/35) ir panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atliktą pareiškėjos mokesčių permokos įskaitymą mokestinei nepriemokai padengti.

Pareiškėjos teigimu, ji 2020 m. spalio mėnesį kreipėsi į VMI dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo, kuri 2020 m. lapkričio 3 d. sudarė su pareiškėja mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08) 327-22304 (toliau – ir MP Sutartis). 2022 m. gruodžio mėnesį, MP Sutarčiai nepasibaigus, pareiškėja kreipėsi į VMI dėl MP Sutarties pratęsimo tomis pačiomis sąlygomis dar dvejiems metams, tačiau 2023 m. sausio 3 d. pareiškėja gavo VMI sprendimą Nr. (23.24-08) 327-226, kuriuo buvo atsisakyta pratęsti MP Sutartį. Šį sprendimą pareiškėja apskundė, jis neįsiteisėjo, ginčas yra nagrinėjamas teisme.

Pareiškėja nurodo, kad ji 2023 m. sausio 30 d. dviem mokėjimo pavedimais įmokos kodu 1001 į VMI sąskaitą sumokėjo 7 283 Eur (2 917 Eur + 4 376 Eur) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sumą pagal VMI pateiktą 2022 metų II pusmečio PVM deklaraciją, tačiau VMI sumokėtą PVM savavališkai įskaitė pareiškėjos nesumokėtai prievolei pagal 2020 m. lapkričio 3 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08) 327-22304, pagal kurią mokėjimai turėjo būti atliekami įmokos kodu 8250. Pareiškėjo teigimu, iš skundžiamo Komisijos sprendimo matyti, kad pareiškėjos mokestinė nepriemoka biudžetui pagal MP Sutartį, kurios nepratęsimas buvo apskųstas, 2023 m. sausio 30 d. buvo 4 841,90 Eur, pareiškėja sumokėjo 7 293 Eur sumą, taigi iš jos 4 841,90 Eur VMI įskaitė mokestinei prievolei, kurios mokėjimo terminas dėl apskundimo nesuėjo, padengti, o likusi 2 451,10 Eur (7 293 Eur – 4 841,90 Eur) dalis buvo priskirta PVM daliai pagal pareiškėjos 2023 m. sausio 31 d. pateiktą PVM deklaraciją už 2022 metų II pusmetį.

Pareiškėjos įsitikinimu, VMI neturėjo teisės sumokėtos 7 283 Eur PVM sumos įskaityti kitai mokestinei prievolei, kurios sumokėjimo tvarka buvo apskųsta Lietuvos administracinių ginčų komisijai, o vėliau ginčas buvo nagrinėjamas teisme, nes VMI 2023 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. (23.24-08) 327-226 neįsigaliojo, todėl jo pagrindu negalėjo būti priimtas nei VMI 2023 m. sausio 23 d. raginimas, nei jokie kiti sprendimai ar veiksmai. VMI raginimas, kuriuo savo sprendimą parėmė Komisija, buvo išrašytas neteisėtai (VMI neįgijo teisės pradėti išieškojimą, nes jos sprendimas nepratęsti MP Sutarties neįsigaliojo), todėl visi kiti VMI veiksmai, atlikti šio raginimo pagrindu, yra neteisėti, nes iš ne teisės teisė neatsiranda.

Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. VMI pareiškėjos mokesčių permokos įskaitymu mokestinei nepriemokai padengti pažeidė MAĮ 110 straipsnio 1 dalį. Be to, Komisija nepagrįstai vadovavosi MAĮ 87 straipsnio nuostatomis, nes šis straipsnis reguliuoja sumų, dėl kurių nėra ginčo, įskaitymą. Šiuo atveju VMI ir Komisija turėjo taikyti MAĮ 110 straipsnio 1 dalį, kurios hipotezė tiksliai atspindi faktinę situaciją, kuri buvo susiklosčiusi, o pagal šios teisės normos dispoziciją įskaitymas negalėjo būti atliktas. Komisija teisingai nurodė, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu pareiškėja neturėjo su VMI sudarytos mokestinės paskolos sutarties, tačiau neteisingai nurodė, kad pareiškėja nebuvo pateikusi skundo.

Pareiškėjos teigimu, Komisija apskųstą sprendimą grindė išimtinai gramatiniu (lingvistiniu) teisės aiškinimo metodu ir akcentavo poįstatyminio teisės akto, kurį priėmė pati VMI savo veiklai supaprastinti, nuostatas. Pareiškėjos manymu, tokia pozicija yra neteisinga, nes gramatinis (lingvistinis) teisės aiškinimo metodas yra pats primityviausias iš visų teisės aiškinimo metodų. todėl teisingiau vadovautis sisteminiu, loginiu, teleologiniu (pagal prasmę ir tikslus) teisės metodais.

Pareiškėja nurodo, kad nors MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose expressis verbis neįrašytas mokesčių administratoriaus sprendimo įsiteisėjimo momentas, tačiau akivaizdu, kad įstatymų leidėjas kalba tik apie įsigaliojusių sprendimų įgyvendinimą. Tokia išvada plaukia tiek iš to paties straipsnio 1 dalies 1 punkto, tiek ir bendros MAĮ bei ABTĮ įtvirtintų teisės normų sistemos, kuri bet kokių teisinių pasekmių atsiradimą sieja su vieno ar kito sprendimo įsiteisėjimu

Pareiškėjos teigimu, VMI yra viešojo administravimo subjektas, o kiekviename administraciniame sprendime turi būti nurodyti jo motyvai, tačiau VMI atlikdama įskaitymą, tokio sprendimo tuo metu niekaip nemotyvavo ir net neįformino kokiu nors dokumentu. Skundžiamame Komisijos sprendime dėstoma VMI pozicija, kodėl VMI atliko įskaitymą (neanalizuojant jos esmės), nepaneigia faktų, jog VMI sprendimas atlikti įskaitymą nebuvo įformintas, nebuvo motyvuotas, todėl yra neteisėtas.

Atsakovė VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame nurodė prašanti jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI teigimu, pareiškėja 2023 m. sausio 30 d. į VMI sąskaitą dviem pavedimais sumokėjo iš viso 7 293 Eur sumą (2 917 Eur + 4 376 Eur), kuri buvo įskaityta mokestinei nepriemokai padengti. Pareiškėjos įmokėtų sumų įskaitymą jos mokestinei nepriemokai padengti mokesčių administratorius atliko, vadovaudamasis MAĮ 87 straipsnio 1 dalies ir VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 „Dėl mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių“ (toliau – ir Įskaitymo taisyklės) 13 punkto nuostatomis.

VMI nurodo, kad mokestinis ginčas yra kilęs dėl VMI atlikto pareiškėjos įmokėtų sumų įskaitymo pareiškėjos mokestinių nepriemokų padengimui. Pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių, administruojamų Inspekcijos ir muitinės, sumos pirmiausia yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokėtinų kitų mokesčių, administruojamų atitinkamai VMI ir muitinės, mokestinei nepriemokai padengti atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. To paties straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą. Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 5 dienas nuo šio straipsnio 7 dalyje nustatytų terminų pabaigos dienos. MAĮ 87 straipsnio 5 dalyje mokesčių administratoriui suteikta teisė patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, kai prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, o bendroji pareiga pagrįsti permokos susidarymo realumą ir prašymo ją grąžinti pagrįstumą tenka mokesčių mokėtojui. VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 „Dėl mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo)“ patvirtintos „Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklės“, kurių 8.1.1 papunktyje nustatyta, kad be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo mokesčio ir (arba) kitų įmokų permoka (skirtumas) įskaitoma VMI administruojamų mokesčių ir kitų įmokų nepriemokoms padengti Įskaitymo taisyklių nustatyta tvarka. Įskaitymo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių ir baudų už administracinius nusižengimus (toliau – ir AN) (paskirtų nuo 2015 m. liepos 1 d.), mokamų vienu įmokos kodu, į surenkamąsias sąskaitas sumokėta įmoka automatiškai, be mokesčių mokėtojo prašymo, įmokos sumokėjimo data įskaitoma VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių ir baudų už AN, mokamų vienu įmokos kodu, mokėjimo prievolėms padengti šių Taisyklių 9.1 papunktyje nustatyta tvarka.

VMI teigimu, iš mokesčių permokų įskaitymo ir grąžinimo klausimus reglamentuojančio teisinio reglamentavimo matyti, kad po mokesčių mokėtojo sumokėtų mokesčių įmokų likusios permokėtos sumos (mokesčio permokos) automatiškai įmokos sumokėjimo dieną įskaitomos VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių ir baudų už AN mokėjimo prievolėms padengti.

VMI paaiškina, kad jos 2023 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-226 nuspręsta nepakeisti su pareiškėja 2020 m. lapkričio 3 d. sudarytos mokestinės paskolos sutarties, o VMI 2023 m. sausio 10 d. sprendimu mokestinės paskolos sutartis nutraukta, kadangi baigėsi mokestinių nepriemokų išdėstymo terminas ir dėl likusios pagal mokestinės paskolos sutarties paskolą nesumokėtos 4 841,90 Eur mokestinės nepriemokos pareiškėjai 2023 m. sausio 23 d. buvo suformuotas raginimas sumokėti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjos mokestinė nepriemoka biudžetui 2023 m. sausio 30 d. sudarė 4 841,90 Eur. Pareiškėja 2023 m. sausio 30 d. į VMI sąskaitą dviem pavedimais sumokėjo iš viso 7 293 Eur sumą (2 917 Eur + 4 376 Eur). Iš pareiškėjos sumokėtos sumos dalis piniginių lėšų automatiškai buvo įskaityta padengti 4 841,90 Eur priskaičiuotai mokestinei prievolei, likusiai pasibaigus pareiškėjos su VMI sudarytai mokestinės paskolos sutarčiai. Likusi suma 2 451,10 Eur (7 293 Eur – 4 841,90 Eur) buvo įskaityta pagal pareiškėjos 2023 m. sausio 31 d. pateiktą PVM deklaraciją už 2022 metų II pusmetį.

VMI vertinimu, Komisija pagrįstai konstatavo, kad VMI pagrįstai iš pareiškėjos sumokėtos 7 293 Eur sumos tą pačią dieną įskaitė 4 841,90 Eur pareiškėjos mokestinei nepriemokai padengti, o likusią sumokėtos sumos dalį įskaitė PVM prievolei (jos daliai) pagal pareiškėjos pateiktą 2022 metų II pusmečio PVM deklaraciją padengti. Mokesčių administratoriaus 2023 m. sausio 3 d. sprendimo atsisakyti pakeisti mokestinės paskolos sutartį apskundimas nėra pagrindas neįskaityti mokestinės prievolės, likusios nutraukus mokestinės paskolos sutartį. Pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatas tik skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio MAĮ 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu pareiškėja neturėjo su VMI sudarytos mokestinės paskolos sutarties, taip pat pareiškėja nebuvo pateikusi skundo, kilus mokestiniam ginčui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. atsiliepimo į pareiškėjos prašymą nepateikė.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2023 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. S–2023/46 (7-2023/35) ir VMI atlikto pareiškėjos mokesčių permokos įskaitymo mokestinei nepriemokai padengti teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad VMI 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-22287 nusprendė atidėti ir išdėstyti pareiškėjos mokestinės nepriemokos sumokėjimą.

VMI 2023 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-226 nusprendė nepakeisti 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-22287 ir 2020 m. lapkričio 3 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-08) 327-22304.

VMI 2023 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-1569 nusprendė nutraukti 2020 m. lapkričio 3 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08) 327-22304.

Pareiškėja, nesutikdama su VMI atliktu jos sumokėtų sumų įskaitymu, kreipėsi į Komisiją, prašydama neatlikti jokių veiksmų, kol neįsiteisės sprendimas pagal pareiškėjos pateiktą skundą ir įpareigoti VMI anuliuoti jos atliktą įskaitymą.

Komisija, ginčijamu sprendimu, patvirtino VMI atliktą pareiškėjos mokesčių permokos įskaitymą mokestinei nepriemokai padengti.

Komisija konstatavo, kad po mokesčių mokėtojo sumokėtų mokesčių įmokų likusios permokėtos sumos (mokesčio permokos) automatiškai įmokos sumokėjimo dieną įskaitomos VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių ir baudų už AN mokėjimo prievolėms padengti. Pareiškėjos mokestinė nepriemoka biudžetui 2023 m. sausio 30 d. buvo 4 841,90 Eur, o pareiškėja 2023 m. sausio 30 d. į VMI sąskaitą dviem pavedimais sumokėjo iš viso 7 293 Eur sumą. Iš pareiškėjos sumokėtos sumos dalis piniginių lėšų automatiškai buvo įskaityta padengti 4 841,90 Eur priskaičiuotai mokestinei prievolei, likusi suma 2 451,10 Eur buvo įskaityta pagal pareiškėjos 2023 m. sausio 31 d. pateiktą PVM deklaraciją už 2022 metų II pusmetį. Pareiškėja PVM deklaraciją pateikė tik 2023 m. sausio 31 d., todėl skunde Komisijai nepagrįstai nurodoma, kad 7 293 Eur suma pagal Inspekcijai pateiktą 2022 metų II pusmečio PVM deklaraciją turėjo būti įskaityta 2023 m. sausio 30 d. Tik pateikus PVM deklaraciją 2023 m. sausio 31 d., joje deklaruotos sumos (daliai jos) padengimui automatiškai įskaityta likusi pareiškėjos 2023 m. sausio 30 d. sumokėtos sumos dalis.

Komisija padarė išvadą, kad VMI pagrįstai iš pareiškėjos sumokėtos 7 293 Eur sumos tą pačią dieną įskaitė 4 841,90 Eur pareiškėjos mokestinei nepriemokai padengti, o likusią sumokėtos sumos dalį įskaitė PVM prievolei (jos daliai) pagal pareiškėjos pateiktą 2022 metų II pusmečio PVM deklaraciją padengti. Priešingai, nei skunde nurodo pareiškėja, mokesčių administratoriaus 2023 m. sausio 3 d. sprendimo atsisakyti pakeisti mokestinės paskolos sutartį apskundimas nėra pagrindas neįskaityti mokestinės prievolės, likusios nutraukus mokestinės paskolos sutartį. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu pareiškėja neturėjo su VMI sudarytos mokestinės paskolos sutarties, taip pat pareiškėja nebuvo pateikusi skundo, kilus mokestiniam ginčui.

Pareiškėja, nesutikdama su Komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydama jį panaikinti, taip pat prašydama panaikinant ir VMI atliktą pareiškėjos mokesčių permokos įskaitymą mokestinei nepriemokai padengti.

Pareiškėja teigia, kad VMI ir Komisija turėjo taikyti MAĮ 110 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėja buvo apskundusi VMI sprendimą nepakeisti mokestinės paskolos sutarties, tačiau teismas nesutinka su tokiu pareiškėjos vertinimu.

Pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.

Pagal MAĮ 2 straipsnio 22 dalį mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Pareiškėja buvo pateikusi skundą dėl VMI 2023 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-226, kuriuo nuspręsta nepakeisti 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-22287 ir 2020 m. lapkričio 3 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-08) 327-22304. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjos ir kito asmens skundą dėl pirmiau nurodyto VMI sprendimo panaikinimo. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2023 m. lapkričio 25 d.

Taigi, pareiškėjos pateiktas skundas dėl VMI sprendimo, kuriuo nuspręsta nepakeisti 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-22287 ir 2020 m. lapkričio 3 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-08) 327-22304, nepriskirtinas mokestiniam ginčui MAĮ 110 straipsnio 1 dalies prasme, nes jis nėra kilęs dėl VMI sprendimo, pagal kurį pareiškėjai naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl VMI sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Be to, Vilniaus apygardos administraciniam teismui sprendimu, kuris yra įsiteisėjąs, atmetus skundą dėl VMI 2023 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-226, VMI sprendimas laikytinas nenuginčytu ir galiojančiu. Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad VMI 2023 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. (23.24-08) 327-1569, kuriuo nuspręsta nutraukti 2020 m. lapkričio 3 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08) 327-22304 buvo ginčijamas, ar nuginčytas ir šiuo metu negaliojantis.

Atsižvelgiant į tai, VMI pagrįstai netaikė MAĮ 110 Straipsnio 1 dalies, todėl pareiškėjos argumentai šiuo klausimu atmestini.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja 2023 m. sausio 30 d. į VMI sąskaitą sumokėjo 7 293 Eur sumą. Byloje kilo ginčas dėl sumokėtos sumos įskaitymo atitinkamai prievolei.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką (MAĮ 1 straipsnio 1 dalis)

Pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį (ginčui aktuali redakcija) Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių, administruojamų Valstybinės mokesčių inspekcijos ir muitinės, sumos pirmiausia yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokėtinų kitų mokesčių, administruojamų atitinkamai Valstybinės mokesčių inspekcijos ir muitinės, mokestinei nepriemokai padengti atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka.

VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių 8.1.1 papunktyje nustatyta, kad be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo mokesčio ir (arba) kitų įmokų permoka (skirtumas) įskaitoma VMI administruojamų mokesčių ir kitų įmokų nepriemokoms padengti Įskaitymo taisyklių nustatyta tvarka.

Pagal VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių 13 punktą VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių ir baudų už administracinius nusižengimus (paskirtų nuo 2015 m. liepos 1 d.), mokamų vienu įmokos kodu, į surenkamąsias sąskaitas sumokėta įmoka automatiškai, be mokesčių mokėtojo prašymo, įmokos sumokėjimo data įskaitoma VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių ir baudų už administracinius nusižengimus, mokamų vienu įmokos kodu, mokėjimo prievolėms padengti šių Taisyklių 9.1 papunktyje nustatyta tvarka. Pirmiausiai šių taisyklių III skyriuje nurodyta tvarka padengiamos: ANK (iki 2016 m. gruodžio 31 d. (imtinai) ATPK) nustatyta tvarka paskirtos (nuo 2015 m. liepos 1 d.) mokėtinos baudos už AN suma, kai mokesčių mokėtojas mokėjimo nurodyme nurodo ROIK ar kitą AN identifikavimo numerį arba VMI priskirtą identifikavimo numerį (Taisyklių 9.1.1. papunktis); po to padengiamos mokėjimo nurodyme nurodyto įmokos kodo mokesčių mokėjimo prievolės ar ANK (iki 2016 m. gruodžio 31 d. (imtinai) ATPK) nustatyta tvarka paskirtos baudos už AN mokėtina suma, kai mokesčių mokėtojas mokėjimo nurodyme nėra nurodęs ROIK ar kito AN identifikavimo numerio arba VMI nebuvo priskirtas identifikavimo numeris. Įskaitymas pradedamas nuo anksčiausiai pagal mokėjimo prievolės sumokėjimo datą susidariusių prievolių. Jeigu yra kelios vienodo termino prievolės – pradedama nuo mažiausios sumos. Jeigu yra kelios vienodo termino ir vienodo dydžio prievolės – pradedama nuo prievolės, parengtos pagal anksčiausiai pateiktą mokėjimo prievolės dokumentą (Taisyklių 9.1.2. papunktis).

Pareiškėja teigia ir byloje nėra ginčo, kad ji 7 293 Eur sumą VMI sumokėjo nurodant įmokos kodą 1001.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. V-57/1B-160 patvirtintame mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų, mokamų į valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, kodų sąraše nurodyta, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojami deklaruojami mokesčiai ir nuo 2015-07-01 paskirtos baudos už administracinius nusižengimus, mokami vienu įmokos kodu – 1001.

Teismas pažymi, kad pareiškėja pateikė PVM deklaraciją už 2022 metų II pusmetį 2023 m. sausio 31 d., o ginčo sumas sumokėjo 2023 m. sausio 30 d., todėl, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, VMI 2023 m. sausio 30 d. gavusi 7 293 Eur pareiškėjos sumokėtą sumą, kurios mokėjimo kodas 1001, pagrįstai tą dieną įskaitė dalį sumos, t. y. 4 841,90 Eur priskaičiuotai vėlesnei mokestinei prievolei, o likusią sumą – 2 451,10 Eur 2023 m. sausio 31 d., kai pareiškėja pateikė PVM deklaraciją už 2022 metų II pusmetį taip pat pagrįstai įskaitė pagal pareiškėjos pateiktą deklaraciją. Dėl šio priežasties pareiškėjos argumentai dėl netinkamo sumų įskaitymo atmetami.

Teismas, įvertinęs VMI veiksmus, atliekant pareiškėjos mokesčių permokos įskaitymą mokestinei nepriemokai padengti, daro išvadą, kad VMI teisėtai ir pagrįstai atliko pareiškėjos sumokėtų sumų įskaitymą tokiu būdu, kuris pareiškėjos buvo ginčijamas. Teismas taip pat daro išvadą, kad Komisija tinkamai įvertino su ginču susijusias aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šios priežasties naikinti Komisijos sprendimo ir VMI atlikto sumų įskaitymo skunde nurodytais motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos I. R. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.