- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-16
- Bylos Nr.
- A-822-1053-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01048-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 32 100 Lt neturtinės žalos.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4–5) nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų suėmimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI), kuriame buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. birželio 19 d. Kauno TI kameros plotas skirtas 3 asmenims, o tuo metu su pareiškėju buvo dar 5 asmenys. Būnant 23 valandas per parą perpildytoje kameroje sąlygos tapo nepakenčiamos, nebuvo galimybės pajudėti, pasimankštinti, dėl ko išsivystė pareiškėjo liga, atsirado nepakeliamas nugaros skausmas, trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, pareiškėjas tapo irzlus, nervingas, dingo apetitas, nukrito svoris. Kadangi stalas su keturiais suolais buvo vienas, tai tekdavo laukti kol keturi asmenys pavalgys ir vėliau valgyti šaltą maistą kitiems dviem asmenims, kurie netilpdavo prie stalo. Kauno TI administracija į žodinius skundus nereagavo, todėl pareiškėjas jautėsi sugniuždytas ir pažemintas. Neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjas įvertino 32 100 Lt suma ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą (b. l. 9–11) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Kauno TI pradėjo funkcionuoti 2004 metais, jis yra vienas iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, atitinkantis Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081, reikalavimus. Įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, jose pastoviai palaikoma 20⁰C temperatūra, veikia natūrali ir priverstinė ventiliacija, sanitariniai mazgai pilnai atitverti. Pareiškėjui buvo suteikta lova, išduota patalynė, kiekvieną dieną buvo tiekiamas karštas maisto davinys, suteikta teisė kiekvieną dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, lankytis skaitykloje ir įstaigos koplytėlėje. Pareiškėjas naudojosi visomis jam suteiktomis teisėmis, išskyrus tenkančią gyvenamojo ploto normą. Kauno TI laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skaičius objektyviai priklauso ne nuo atsakovo administracijos valios ir formalūs pažeidimai, kai kameroje laikomam asmeniui teko mažiau kaip 3,6 kv. m, padaryti ne dėl atsakovo kaltės. Atskirais periodais nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. birželio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas įvairiose kamerose, kuriose pareiškėjui teko nuo 8 iki 2,6 kv. m kameros ploto. 2012 m. kovo mėnesį Kauno TI buvo atidarytas Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio ir užimtumo centras (įrengta kompiuterių klasė, bendrų užsiėmimų klasė, sporto kambarys). Kompiuterių klasėje pareiškėjas lankėsi keturis kartus, sporto kambaryje – vieną kartą, įstaigos skaitykloje – šešiolika kartų, buvo išvestas sportuoti į pasivaikščiojimo kiemą su sportine įranga. Pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl strėnų ir nugaros skausmų, tačiau po apžiūros jo būklė buvo vertinama patenkinamai, o objektyviai pakitimų nustatyta nebuvo, buvo skiriamas reikalingas gydymas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kamerose Nr. 242, 324, 244 ir 338 buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. birželio 19 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktorius, atsižvelgdamas į įstaigų turimą gyvenamąjį plotą, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.1.2 punktu nustatė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 336, o šio įsakymo 1.3.1 punktu nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas konstatavo, kad formalūs pažeidimai, kai vienam kameroje laikomam asmeniui tenka mažiau kaip 3,6 kv. m, padaryti ne dėl atsakovo pareigūnų kaltės. Suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus patikrinimo knygos duomenys patvirtina, kad atskirais periodais nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. birželio 19 d. (viso 309 paros) pareiškėjas buvo laikomas įvairiose kamerose, kuriose atskirais periodais pareiškėjui teko nuo 8 iki 2,6 kv. m ploto. Neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas kameros ploto minimumas, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, tai buvo ne pastoviai, o tam tikru laikotarpiu. Pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti asmenys, jokių veiksmų, pabloginančių jo buvimą įstaigoje, byloje nenustatyta. Teismas akcentavo, kad pats suėmimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai savaime pareiškėjui sukelia tam tikras neišvengiamas neigiamas pasekmes, kurios susiję su suėmimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau tam, kad būtų mažiau patiriamas asmeniui toks diskomfortas, atsakovas 2012 metų kovo mėnesį atidarė Suimtųjų ir nuteistųjų užimtumo centrą. Jame įrengta kompiuterių ir bendrų užsiėmimų klasės, sporto kambarys. Pareiškėjui buvo suteikta teisė naudotis užimtumo centro paslaugomis. Teismas padarė išvadą, kad visi patirti nepatogumai būnant netinkamo ploto kamerose buvo pareiškėjui kompensuojami ir jis galėjo sportuoti, judėti, kvėpuoti grynu oru, todėl jo teiginiai yra tik subjektyvaus pobūdžio.
Teismas vertino pareiškėjo argumentus dėl nugaros bei galvos skausmų atsiradimo. Nustatė, kad iš pateiktų asmens sveikatos istorijos duomenų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl šonkaulių lūžimų, galvos traumų, galūnių lūžimų ir pan. Pareiškėjui, dėl patirtų traumų, buvo paskirtas gydymas ir konstatuota, jog po gydymo pareiškėjo sveikata yra patenkinama. Dėl pareiškėjo argumentų, kad gyvenant kameroje šešiems asmenims, tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo visiems esamiems asmenims, teismas pasisakė, kad šių teiginių pareiškėjas nepagrindžia jokiais įrodymais, iš kurių būtų matyti, kad būtent pareiškėjas negalėdavo sėstis prie stalo ir laiku suvalgyti karštą maistą. Pažymėjo, kad iš asmens sveikatos istorijos duomenų nustatyta, jog tam tikru metu pats pareiškėjas buvo nusprendęs badauti ir buvo gydytojo įspėtas dėl badavimo. Todėl pareiškėjo argumentą, jog nebuvo galimybės valgyti karšto maisto, teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Remdamasis aplinkybių analize bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų sąlygų Kauno TI, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertinti kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Akcentuota ir tai, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų pasekmių, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Konstatuotas ir faktas, jog, nustatytas teisės aktais minimalus kameros plotas neatitiko tam tikru laikotarpiu kameros ploto, kurioje buvo patalpinti daugiau nei trys suimtieji ar nuteistieji, tačiau pareiškėjas turėjo realią galimybę judėti ir mankštintis, naudotis kompiuterių klase ir kitais užsiėmimais, ši teisė nebuvo apribota, todėl santykinai mažą gyvenamąjį plotą kompensavo suteikta judėjimo ir bendravimo laisvė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 71–73) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, atlyginant jo prašomą 32 100 Lt neturtinę žalą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus ir nesigilino į įstatymines nuostatas, reglamentuojančias moralinės žalos kriterijus (CK 6.250 str. 1 d.), nesigilino į CK 178 straipsnio nuostatas, įrodinėjant moralinės žalos padarymo faktą; nepakankamai vertino CK numatytą priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.) bei teisės pažeidimu padarytą žalą (CK 6.249 str.) ir teisės pažeidėjo kaltę (CK 6.248 str.).
Kauno TI administracija veikdama sąmoningai ir tyčia patalpino 6 asmenis kameroje, skirtoje laikyti 3 asmenims, ir pareigūnai turėjo numatyti neigiamas pasekmes, pažeidę Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 3.1.3 punkto nuostatas dėl vienam asmeniui tenkančio ploto. Šis pažeidimas priklausė nuo Kauno TI administracijos valios, nes ji atsako už suimtųjų skirstymą į kameras. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. birželio 19 d. buvo vykdomi neteisėti veiksmai, kurie, kaip matyti iš bylos medžiagos, nebuvo vienkartiniai, trumpalaikio pobūdžio, o intensyvūs ir sistemingi, dėl kurių asmuo patyrė neišvengiamas neigiamas pasekmes – šių aplinkybių pakanka moralinei žalai konstatuoti.
Sprendime nurodomos Kauno TI įrengtos kompiuterių ir bendrų užsiėmimų klasės, sporto kambarys, skaitykla, pasivaikščiojimo kiemas ir pareiškėjo galimybė jais naudotis neturi nieko bendra su sąlygomis kamerų patalpose. Minėtos laisvalaikio priemonės suteiktos pagal įstatymus ir naudojimasis jomis reglamentuojamas atskira tvarka. Šiomis priemonėmis neįmanoma kompensuoti nepatogumų dėl buvimo netinkamo ploto kamerose, todėl, atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio reglamentavimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, už žalą turi būti kompensuojama pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 77–78) prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Remiasi pareiškėjo skundžiamame teismo sprendime nurodytais argumentais.
Papildomai nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nepatenka į CPK 182 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti, sąrašą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų sąlygų Kauno TI, kurių jis nepatvirtino įrodymais, nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Pažymi, kad Kauno TI laikomų nuteistųjų skaičius objektyviai nepriklauso nuo įstaigos administracijos valios. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti nuteistieji, jokių veiksmų, pabloginančių jo buvimą įstaigoje, nustatyta nebuvo.
Nurodo, kad pareiškėjas teigdamas, kad sprendime minėtas laisvalaikio priemones suteikia įstatymai, jokių konkrečių teisės aktų, pagrįsti savo teiginiui, nenurodo. Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo centras buvo atidarytas siekiant mažinti suimtųjų ir nuteistųjų patiriamą diskomfortą, ir pareiškėjas jį lankė savo buvimo įstaigoje laikotarpiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. birželio 19 d. Kauno tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.
Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atskirais periodais nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. birželio 19 d. (309 paros) pareiškėjas buvo laikomas įvairiose kamerose, kuriose atskirais periodais jam teko nuo 8 iki 2,6 kv. m ploto. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tam tikrą kalinimo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas kameros ploto minimumas, tačiau pažymėjo, kad Kauno TI jis buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, jokių veiksmų, pabloginančių jo buvimą įstaigoje, byloje nenustatė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų sąlygų Kauno TI yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl jo argumentai nepakankami konstatuoti neturtinę žalą, kuri gali būti įvertinta pinigais. Teismas vertino, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų pasekmių, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Nors nustatytas teisės aktais minimalus kameros plotas tam tikru laikotarpiu neatitiko kameros ploto, kurioje buvo patalpinti daugiau nei trys suimtieji ar nuteistieji, tačiau pareiškėjas turėjo realią galimybę judėti ir mankštintis, naudotis kompiuterių klase ir kitais užsiėmimais, ši teisė nebuvo apribota, todėl santykinai mažą gyvenamąjį plotą kompensavo suteikta judėjimo ir bendravimo laisvė.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Remiantis byloje surinkta medžiaga, nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. birželio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 242, 324, 244 ir 338, kuriose skirtingais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas svyravo nuo 2,6 iki 8 kv. m. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo minimalų ir maksimalų gyvenamąjį plotą, kuris pareiškėjui teko kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, tačiau nepateikė detalesnės pareiškėjo kalinimo sąlygų analizės. Iš atsakovo pateikto išrašo iš suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo knygos (b. l. 12) matyti, kad netinkamomis sąlygomis, t. y. esant mažesniam nei 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančiam minimaliam plotui kameroje (nuo 2,6 iki 3,4 kv. m), pareiškėjas buvo laikomas iš viso 205 paras. Likusią pareiškėjo nurodomo suėmimo laikotarpio dalį, 104 paras iš 309, pareiškėjui kameroje tenkantis plotas neperžengė nustatytų minimalaus ploto reikalavimų (buvo nuo 3,9 iki 8 kv. m).
Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tam tikrą kalinimo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas kameros ploto minimumas, t. y. 205 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis, nei 3,6 kv. m, taip buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Akcentuotinos ir bausmės atlikimo Kauno TI bendrosios sąlygos, t. y. kad nuo 2012 metų kovo mėnesio šioje įstaigoje veikia Suimtųjų ir nuteistųjų užimtumo centras, kuriame įrengtos kompiuterių ir bendrų užsiėmimų klasės, sporto kambarys. Byloje esančios registracijos žurnalų kopijos (b. l. 13–39) patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė naudotis užimtumo centro paslaugomis ir jis jomis naudojosi. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies galėjo kompensuoti suteikta galimybė naudotis užimtumo centro paslaugomis. Tačiau minėtos aplinkybės nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjui nurodytu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog gyvenant kameroje šešiems asmenims, tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo visiems esamiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas atsakė į šį pareiškėjo skundo argumentą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu ir teismo argumentų nekartoja. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad minėta aplinkybė yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.
Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos sutrikimais, teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę apie 8 mėnesius neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad mažesnis gyvenamosios patalpos plotas nelaikytinas pakankamu pagrindu pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą ir spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra pagrįsta. Taigi, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas esant nagrinėjamoms bylos aplinkybėms turėjo įrodyti neturtinę žalą.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovo argumentas, jog Kauno TI negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Kauno TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra adekvati 1 000 Lt suma. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 000 Lt atlyginti neturtinę žalą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui G. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) atlyginti neturtinę žalą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Nutartis neskundžiama.