Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2010-05-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-108/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2010-05-28
Bylos Nr.
1A-108/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Kažys, Rūta Mickevičienė
Nuteistasis
D. N., G. M.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-108/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.9.6; 1.2.23.3; 2.1.7.4; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.3
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės V. R. (pranešėjos),

teisėjų: Viktoro Kažio, Rūtos Mickevičienės,sekretoriaujant: Ingai Jurgaitienei, Agatai Minkel, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,gynėjams: Vilijai Jurčikonienei, Aldevinui Švedui,nuteistiesiems: D. N. , G. M. ,ekspertei S. K. ,specialistui D. R. ,vertėjai Žanai Tadorovskajai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. N. ir G. M. (G. M. ) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

G. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, G. M. automobilis ,,Ford Galaxy“, valst. Nr. FR 361, saugomas UAB ,,Tobra ir Ko“, bei mobiliojo ryšio telefonai ,,Nokia 6120 C“ ir ,,Samsung SGH-C260“ su juose esančiomis baterijomis bei SIM pokalbių kortelėmis konfiskuoti.

Automobilis ,,Citroen Xantia“, valst. Nr. XXXXXXXX saugomas UAB ,,Tobra ir Ko“, grąžintas jo savininkui R. M. , gyv. Marijampolėje, Vilkaviškio g. 61-11.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti bei platino, o būtent:

jis 2008 m. birželio 4 d., apie 14-15 val., (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, turėdamas tikslą platinti iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 842,694 g metamfetamino, kurią automobiliu ,,Citroen Xantia“, valst. Nr. XXXXXXXX neteisėtai parsigabeno į (duomenys neskelbtini), kur šią psichotropinę medžiagą 2008 m. birželio 4 d., nuo 16 val. iki 18 val., neteisėtai laikė R. N. , A. L. ir V. N. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame pastate – buvusioje lentpjūvėje, kol 2008 m. birželio 4 d., apie 18 val., 842,694 g metamfetamino neteisėtai perdavė asmeniui, dėl kurio byla išskirta.

G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iš asmens, dėl kurio byla išskirta, neteisėtai įgijęs labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 842,694 g metamfetamino, automobiliu ,,Ford Galaxy“, valst. Nr. xxx, neteisėtai gabeno iš (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą perduoti tyrimo metu nenustatytam asmeniui vardu Aidas.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. N. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes byloje nepakanka įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Kaltinamasis V. K. pasislėpė nuo teismo, nes vengė susitikti su kitais kaltinamaisiais ir siekė, kad dėl jo byla būtų išskirta bei nagrinėjama atskirai. Tokia būtinybė jam iškilo, nes apkalbėjo apeliantą, o apkalbėjimo priežastis – skola apeliantui, kurios jis neginčijo. V. K. kaip asmenybė nepatikimas, nes priklausomas nuo alkoholio, tai patvirtina 2008 m. birželio 3 d. telefoninių pokalbių suvestinėse Nr. 3 ir Nr. 7 esantys įrašai ,,Varysiu koduotis šešiolikto“. Nė vienas turintis priklausomybę asmuo negali būti objektyvus, kadangi toks žmogus kenčia ir juo pareigūnams lengva manipuliuoti. Bylos medžiaga, pokalbių iššifravimas tai atspindi, nes V. K. daug skundžiasi, dažnai keikiasi. Faktas, kad jis iš karto sutiko bendradarbiauti su pareigūnais, rodo jo kaip žmogaus valios, ištvermės trūkumą, o tai visiškai griauna tikėjimą, kad toks žmogus gali būti teisingas kitiems asmenims. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog V. K. tikisi išvengti realios laisvės atėmimo bausmės, t. y. siekia savanaudiškų, egoistiškų tikslų sau. Tai patvirtina, kad jis negalvoja apie kitus asmenis, to siekia bet kokiomis priemonėmis, net apkalbėdamas kitus. Tai, kad V. K. negalima tikėti ir pasitikėti, rodo aplinkybė, jog jis pasislėpė nuo teismo, palikęs likimo valiai sunkiai sergančią sutuoktinę ir mažametį vaiką, kurio tinkamos priežiūros dėl ligos negali užtikrinti vaiko mama. Dėl išdėstytų argumentų V. K. parodymai negali būti pripažinti patikimu įrodymų šaltiniu kito asmens kaltei pagrįsti.

Išvadą, kad apeliantas į Kauną vyko, turėdamas tikslą įgyti narkotikų, teismas grindžia jo mobiliojo ryšio telefono prisijungimo prie bokštų duomenimis. Tokie duomenys negali būti pripažinti įrodymu, nes jie dėl nepakankamai išvystytų technologijų ne visada atitinka faktines aplinkybes. Būtent tokia situacija yra šioje byloje, kadangi R. M. mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo ji naudojosi vykdama su apeliantu į Kauną, visą laiką liko prisijungęs prie Marijampolėje esančios sistemos ir rodė R. M. buvus Marijampolės mieste, nors net pareigūnai patvirtino ją buvus su apeliantu, kai pareigūnai fiksavo jų išvykimą iš namų. Apelianto nuomone, jo buvimo vieta ir mobiliojo ryšio telefono prisijungimas prie bokštų nereikšmingas, nes jo Kauno m. ar Kauno r. neužfiksavo kaip asmens, susitikusio su narkotinių medžiagų prekeiviais ar pirkusio iš jų narkotikus. Tuo aspektu labai reikšmingas ir svarbus nepertraukiamas apelianto sekimas, kuris dėl neaiškių priežasčių nutrauktas po V. K. ir apelianto susitikimo Marijampolės m., R. J. gatvėje. Aplinkybė, kad apelianto sekimas buvo nutrauktas, rodo pareigūnų darbo broką arba tai, jog policijos pareigūnai neturėjo duomenų apie jo nusikalstamą veiką ir juo nesidomėjo, o jų tarpusavio pokalbiai fiksuoti tik dėl to, kad buvo sekamas V. K. . Tikėtina, jog V. K. , kurį ir toliau sekė, nenorėdamas išduoti tikrųjų narkotikų tiekėjų, sulaikytas policijos pareigūnams nurodė asmenį, su kuriuo tą dieną daugiausia bendravo. Nors V. K. parodė apeliantą dalyvavus darant nusikalstamą veiką, tačiau jo dalyvavimo nedetalizuoja, nenurodo, kad būtų matęs pas apeliantą narkotines medžiagas, iš ko ir už kiek narkotikai buvo įgyti, kas apeliantui buvo pažadėta už tokią veiklą. Nesant įrodymų dėl naudos, nėra jokio pagrindo manyti, jog apeliantas nemokamai galėjo rizikuoti savo laisve. Šio nusikaltimo pagrindas turėjo būti savanaudiškų tikslų siekimas, tačiau tokių įrodymų byloje nėra.

Pareigūnų ˙. B. , V. R. ir R. Š. parodymai turi būti vertinami kritiškai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, nes jie negalėjo paaiškinti, kodėl apeliantas nebuvo sekamas nepertraukiamai. Be to, pareigūnai negali būti objektyvūs, nes yra suinteresuoti bylos baigtimi. Kai kurie policijos pareigūnų aiškinimai visiškai patvirtina apelianto nekaltumą. Pareigūnai teisme parodė, kad po to, kai apeliantas grįžo iš Kauno, jie jo rankose nepastebėjo jokių įtartinų daiktų, nematė paketų, panašių į tuos, kurie paimti iš G. M. vairuojamo automobilio ir kuriuose rastos narkotinės medžiagos. Pareigūnai nėra objektyvūs liudytojai dėl savo profesijos, formuojančios nepasitikėjimą žmonėmis. Dėl to teismas turėjo ypatingai atidžiai analizuoti kaltininko asmenybę: jis neteistas, tuo metu buvo po sunkios plaučių operacijos, mokėsi ir laikė egzaminus, gyvena su tėvais, turi draugę, ruošėsi studijoms aukštojoje mokykloje ir pan. Tikimybių teorija vienareikšmiai palanki apeliantui, nes jis visuomenėje labai teigiama asmenybė, ir neįtikėtina, jog pagal savo amžių, brandą, patirtį galėjo padaryti labai sunkų nusikaltimą. Neturėdamas kriminalinės patirties jis negalėjo kelti pasitikėjimo narkotikų prekeiviams, ir nėra jokios tikimybės, kad galėjo atsirasti asmuo, kuris sutiktų su juo bendradarbiauti. Be to, nėra duomenų, jog apeliantas būtų susijęs su užsakovu Aidu, Latvijos piliečiais ar kitu nuteistuoju G. M. .

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neteisingai nurodo, kad pokalbių išklotinėse užfiksuotas dviejų asmenų pakvietimas žaisti futbolą reiškia dviejų kilogramų narkotikų įgijimą. 2008 m. birželio 3 d. suvestinėje Nr. 11 užfiksuotas pokalbis tarp V. K. ir apelianto, kurio metu kalbama ne apie du, o apie vieną žmogų – „rytoj būtų galima vieną žmogų paimt fūlę lošt“. Pokalbių metu apie narkotines medžiagas niekas nekalba, nėra neaiškių, užslėptų pokalbių, išsireiškimų. Apeliacinės instancijos teismas turėtų įrodymų vertinimo klaidą ištaisyti ir nurodytus pokalbius vertinti pažodžiui, juos laikyti nereikšmingais įrodymais byloje apelianto kaltei pagrįsti.

Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino įrodymus, padarė esminių įrodymų vertinimo klaidų. Tai rodo apelianto pateikto alibi patikrinimas. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad apklausų metu pateikto alibi pareigūnai sąmoningai netikrino arba tikrinimą suklastojo, nes surado asmenį tokiu pat vardu ir pavarde (A. M. ), kaip apelianto krikšto tėvas, neigusį pažintį su apeliantu. Teismui pateikti įrodymai, patvirtinantys šią aplinkybę, todėl nesuvokiama, kaip teismas galėjo konstatuoti, jog apeliantas nesilankė pas krikšto tėvą. A. M. dėl ligos negalėjo būti apklaustas teisme, jis turi būti iškviestas į apeliacinės instancijos teismo posėdį ir apklaustas.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. N. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde nurodo nežinojęs pakete buvus narkotinę medžiagą. Tardytojas ir prokuroras vienašališkai tyrė baudžiamąją bylą, o apelianto pastangas padėti surasti Aidį nepagrįstai vertino kaip mėginimą išvengti atsakomybės. Nuosprendyje teigiama, kad Aidis sumokėjo apeliantui 40 latų už paketo atvežimą iš Marijampolės į Rygą, tačiau apeliantas nurodo šiuos pinigus paėmęs degalams, jokių kalbų apie atlygį nebuvo. Tai buvo paslauga už paslaugą, nes apeliantui skambino pažįstamas, atliekantis bausmę Latvijoje, Valmieros kalėjime, ir paprašė paimti parfumerijos arba pinigų, kartais jis tokią paslaugą padarydavo.

Radęs stadioną, apeliantas paskambino Aidžiui ir sustojo aikštelėje, po 5-10 min. atėjo V. K. . Apeliantas jam sakė atkreipęs dėmesį, jog automobilį stebi. Jei jis būtų narkotikų vežėjas ir matytų, kad jį stebi, paketą būtų paslėpęs nuošalioje vietoje arba išmetęs iš automobilio. Šiuo atveju jis paketo neslėpė, o padėjo į gamyklos gamintojo numatytą daiktų dėtuvę.

Prieš duodamas parodymus apeliantas tyrėjui pasakė tiksliai nežinąs, kur gyvena žmogus, siuntęs jį paimti paketo, ir kur rasti tą, kuris jam perdavė paketą. Prasidėjus apklausai pasakė, jog Aidis jį ,,pakišo“. Jis pasiūlė padėti atskleisti nusikaltimą, sužinoti automobilių, kuriais važinėja Aidis, numerius, tačiau prokuroro tai nesudomino. Tyrėjas pasiūlė pasakyti žinojus, kad automobilyje amfetaminas, tada prokuroras neprieštarautų jį paleisti, kitu atveju prokuroras su juo nekalbės. Tokiomis aplinkybėmis apeliantas apkalbėjo save ir pasakė tai, ko reikėjo prokurorui.

Duodamas parodymus 2008 m. birželio 5 d. apeliantas sakė iš tiesų galvojęs važiuoti į Lenkiją. Ryte paskambino Aidis ir paprašė nuvažiuoti į Marijampolę. Teisme apeliantas kalbėjo apie Bialystoką. Jis išgalvojo radęs paketą.

2008 m. birželio 12 d. parodymuose apeliantas pasakė V. K. atnešus paketą ir numetus prie galinio rato.

Savo parodymuose V. K. teigė skambinęs Latvijoje gyvenantiems asmenims ir sužinojęs, jog jiems reikia 2 kg amfetamino. Jam skambino Aidis, po to rusiškai kalbantis vyras. Iš apelianto pareigūnai paėmė du mobiliojo ryšio telefonus, tačiau nė viename nerado nei įeinančių, nei išeinančių V. K. telefono skambučių. Nuosprendyje teigiama, kad telefono numeriu XXXXXXXXXXX galbūt naudojosi G. M. , tačiau telefonu, turinčiu tokį numerį, apeliantas nesinaudojo. Atlikus balso ekspertizę paaiškėtų, kad apeliantas neskambino V. K. .

V. K. parodė nieko nekalbėjęs apie narkotikus su ,,Ford Galaxy“ automobiliu atvykusiu vyru, tačiau šis turėjo suprasti, jog pakete narkotikai, nes matėsi milteliai.

Apeliantas neneigia pažiūrėjęs, kas yra pakete, tačiau ten buvo drėgna pelių spalvos neaiškaus kvapo masė, visai nepanaši į miltelius. Kalėjime jam paaiškino, kad tai neišdžiovinta masė, kuri išdžiūvusi pabąla.

Byloje nebuvo atlikta akistata su V. K. , niekas nerodė jo nuotraukų, o tik klausė, ar pažįsta V. K. . Pagal pavardę, kurios anksčiau negirdėjo, ir vardą jis negali nustatyti, pažįsta šį žmogų ar ne.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo pirkęs automobilį lizingu ir įforminęs savo vardu, taip pat savo vardu įforminęs butą. Mokestį mokėjo iš uždarbio. Konfiskavus automobilį, lizingo kompanija konfiskuos butą. Jeigu jis užsiimtų narkotinėmis medžiagomis, nerizikuotų savo turtu.

Nurodo, jog teismas nepagrįstai konfiskavo automobilį ir mobiliojo ryšio telefonus, iš kurių vienas yra darbovietės, taip pat pirktas lizingu.

Prašo į teismo posėdį iškviesti bei apklausti prokurorą O. M. , tyrėją V. L. ir vertėją G. B. .

Nuteistasis G. M. apeliaciniu skundu prašo išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašo skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. N. ir G. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegijos nuomone, D. N. ir G. M. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, daugumą įrodymų įvertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau padarė neteisingas išvadas dėl D. N. nusikalstamų veiksmų apimties bei iš dalies netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl nuteistojo D. N. apeliacinio skundo

Apeliantas skunde tvirtina, kad pagal BK 260 straipsnio 3 dalį jis nuteistas nepagrįstai, nes jo kaltė neįrodyta, ir prašo išteisinti.

Apeliacinis skundas pagrįstas tik iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo, ir (ar) įgijo, ir (ar) laikė, ir (ar) gabeno, ir (ar) siuntė, ir (ar) pardavė, ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma, ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.

D. N. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą platinti iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 842,694 g metamfetamino, kurį automobiliu ,,Citroen Xantia“, valst. Nr. XXXXXXXX neteisėtai parsigabeno į (duomenys neskelbtini), kur šią psichotropinę medžiagą 2008 m. birželio 4 d., nuo 16 val. iki 18 val., neteisėtai laikė R. N. , A. L. (turi būti A. L. – t. 2, b. l. 54-55) ir V. N. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame pastate – buvusioje lentpjūvėje, kol 2008 m. birželio 4 d., apie 18 val., 842,694 g metamfetamino neteisėtai perdavė asmeniui, dėl kurio byla išskirta.

Pagal susiformavusią teismų praktiką psichotropinių medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropinių medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ne tiktai greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, bet ir tinkamai taikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, jog nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 3 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-218/2009).

Pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių įstatymo reikalavimų, pripažindamas D. N. kaltu dėl psichotropinės medžiagos įgijimo.

Skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog D. N. ,,iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo...“, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra jokio psichotropinės medžiagos įgijimo fakto pagrindimo byloje išnagrinėtais įrodymais. Įgijimo faktą teismas tiesiog prezumavo, remdamasis metamfetamino perdavimu asmeniui, dėl kurio byla išskirta. Nuteistasis nedavė tokių parodymų, kurie patvirtintų psichotropinės medžiagos įgijimo faktą. Byloje nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytą psichotropinės medžiagos įgijimo faktą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinimas, jog D. N. įgijo psichotropinę medžiagą, nepagrįstas neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kaltinimas dėl psichotropinės medžiagos įgijimo nekonkretus ir pagrįstas prielaidomis. Dėl to šioje dalyje nuosprendis naikinamas.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kuriais remdamasis teismas D. N. pripažino kaltu ir nuteisė už neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos gabenimą, laikymą ir perdavimą asmeniui, dėl kurio byla išskirta, turint tikslą platinti.

Nuteistojo D. N. ir V. K. operatyvinį sekimą, D. N. važiavimą automobiliu ,,Citroen Xantia“ į (duomenys neskelbtini), D. N. susitikimą su V. K. , D. N. persėdimą į automobilį ,,Peugeot 605“, V. K. susitikimą su automobilio ,,Ford Galaxy“ vairuotoju, jų abiejų važiavimą į Patašinės kaimą, automobilio ,,Ford Galaxy“ sulaikymą, jo apžiūros ir psichotropinės medžiagos suradimo automobilyje aplinkybes patvirtina policijos pareigūnų – liudytojų ˙. B. , V. R. ir R. Š. parodymai.

Liudytojai Ž. B. ir V. R. pirmosios instancijos teisme aiškiai išdėstė visą įvykių seką nuo psichotropinės medžiagos užsakymo, D. N. vykimo į Kauną ir atgal į Marijampolę, psichotropinės medžiagos slėpimo iki jos perdavimo. Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl netikslinga jų kartoti.

Liudytojo V. R. parodymus pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojas R. Š. .

Nuteistasis D. N. apeliaciniame skunde teigia, jog jo sekimo nutraukimas rodo policijos pareigūnus neturėjus duomenų apie jo neva nusikalstamus veiksmus.

Šį apelianto skundo argumentą paneigia liudytojo ˙. B. parodymai teisme, kad buvo gauta operatyvinė informacija D. N. disponuojant narkotinėmis medžiagomis. Buvo pradėtas tyrimas, gautas leidimas klausytis pokalbių telefonu. Po to gauta informacija, jog narkotikais užsiima ir V. K. . Dėl jo taip pat pradėtas tyrimas. Tyrimai buvo atliekami atskirose bylose. Tik vėliau paaiškėjo, kad jie susiję, ir sujungti į vieną bendrą tyrimą.

Dėl to policijos pareigūnų veiksmai, kai nepertraukiamai buvo sekamas tik V. K. , o D. N. sekimas trumpam nutrauktas, paaiškinami tuo, jog buvo atliekami du atskiri tyrimai.

Nuteistasis D. N. apeliaciniame skunde teigia pareigūnus parodžius, kad jam grįžus iš Kauno pareigūnai jo rankose nepastebėjo jokių įtartinų daiktų, nematė jokių paketų.

Iš tiesų policijos pareigūnai Ž. B. , V. R. ir R. Š. teisme parodė, jog D. N. rankose nematė jokio paketo, tačiau tai paaiškinama tuo, kad D. N. buvo sekamas per atstumą, todėl jie galėjo nematyti, ar apeliantas ką nors turi rankose.

Liudytojų ˙. B. ir V. R. parodymus patvirtina pokalbių telefonu suvestinių duomenys.

Iš byloje esančių operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo ir pokalbių telefonu suvestinių (t. 3, b. l. 82-104) matyti, jog 2008 m. birželio 3 d., 11.07 val., V. K. sako D. N. , kad ,,jie šiandien atvažiuoja“ ir jiems viską tada perduos. 19.22 val. V. D. N. klausia, ar ,,rytoj būtų galima vieną žmogų paimt fūlę palošt“, D. N. atsako: ,,Jo, tai aš pasiskambinu, paklausiu, ar žais“. 19.25 val. V. K. sako D. N. : ,,Klausyk, ten dviese, rytoj dviese nori lošt, du“, pastarasis atsako: ,,Kad išeis“, ,,...man skambino, klausė, sako, kada žaidžiam....“. 2008 m. birželio 4 d., 10.43 val., D. N. V. K. praneša, jog ,,va tuoj išvažinėjam“, V. K. klausia: ,,...tai man sakyt, kad žmogus atvažiuotų tą mašiną paimt?“, D. N. prašo palaukti, kol jis nuvažiuos. 11.22 val. D. N. skambina vyriškiui ir informuoja, kad maždaug po pusvalandžio atvažiuos; šis prašo palaukti, nes dar pasitikslins; D. N. su tuo sutinka sakydamas: ,,...kad man nereiktų važiuot be reikalo“. 11.25 val. tas pats vyriškis D. N. klausia: ,,Ten tiek pat, kiek ir anksčiau, jo?“, D. N. atsako: ,,Jo, po du“, <...>, ,,Ir paskui atvažiuočiau vėl šeštadienį“. 12.43 val. vyriškis informuoja D. N. , jog šis gali važiuoti. 13.10 val. D. N. informuoja V. K. , kad jau važiuoja, o pastarasis atsako: ,,...tada sakau, kad atvažiuotų pasiimt tas mašinas....“. 15.32 val. D. N. praneša V. K. , jog jau važiuoja namo.

Šių D. N. ir V. K. pokalbių telefonu turinys patvirtina liudytojų ˙. B. bei V. R. parodymus, kad būtent D. N. tarėsi dėl psichotropinės medžiagos parvežimo, jos perdavimo kitiems asmenims.

Tiesa, D. N. ir V. K. savo pokalbiuose tiesiogiai neįvardija narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nes kalba atsargiai, užkoduotais terminais. Tačiau pokalbių turinį susiejus su kitais byloje esančiais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais bei įvertintais įrodymais daroma neabejotina išvada, jog kalbama ne apie futbolą ar automobilius, bet apie psichotropinės medžiagos parvežimą ir perdavimą.

Tai patvirtino liudytojas V. K. . Jis ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad telefonu niekada tiesiogiai nekalbama apie psichotropines medžiagas. Išsireiškimas ,,ar gali du žmonės atvažiuoti žaisti futbolą“ reiškia, jog reikia dviejų kilogramų psichotropinės medžiagos; išsireiškimas ,,ar jam sakyti, kad tas žmogus atvažiuotų mašinos pasiimti“ reiškia, ar gali atvažiuoti iš Latvijos paimti psichotropinių medžiagų.

Visi šie išsireiškimai neginčijamai įrodo, jog būtent tokiais terminais buvo kalbama apie psichotropines medžiagas.

Dėl to nepagrįstas D. N. apeliacinio skundo argumentas, kad jo bei V. K. pokalbių turinį (taigi jis neneigia buvus tokius pokalbius) reikia vertinti pažodžiui ir juos laikyti nereikšmingais.

Be jau aptartų įrodymų, nuteistojo D. N. kaltę neteisėtai gabenant ir laikant turint tikslą platinti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino patvirtina V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė šiuos V. K. parodymus, todėl netikslinga jų kartoti.

Nuteistasis D. N. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas negalėjo remtis V. K. parodymais, nes jis apeliantą apkalbėjo.

Teisėjų kolegija byloje nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių apelianto skundo teiginį, kad V. K. turėjo motyvą jį apkalbėti.

V. K. parodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir patikrinti parodymų patikrinimo vietoje, jie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo sąlygą.

V. K. ikiteisminio tyrimo teisėjos apklaustas, dalyvaujant kitiems įtariamiesiems bei jų gynėjams. Vėliau jis pasislėpė ir teisme neapklaustas, todėl jo parodymai įstatymo nustatyta tvarka perskaityti.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama V. K. asmenybės vertinimui, tačiau skundo teiginius patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Be to, net ir neigiamas asmenybės charakterizavimas savaime nedaro asmens parodymų nepatikimų.

Pirmosios instancijos teismas atliko išsamią V. K. parodymų analizę. Nuosprendyje daug dėmesio skirta V. K. parodymų patikimumui patikrinti – jo parodymai palyginti su kitų liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga. V. K. parodymai sutampa ir juos detalizavo liudytojų ˙. B. , V. R. bei R. Š. parodymai, kuriais patvirtinama visa psichotropinės medžiagos perdavimo schema. Byloje ištirti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina V. K. parodymus apie psichotropinės medžiagos perdavimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo parodymus įrodymu ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Savo sprendimą teismas pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, įskaitant V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie įstatymo nustatyta tvarka perskaityti teisiamajame posėdyje ir įvertinti nuosprendyje.

Nuteistasis D. N. be pagrindo teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis paremtas vien V. K. neteisingais parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai. Priešingai, teismas rėmėsi įrodymų visuma, patvirtinusia V. K. parodymus, leidusia padaryti išvadą, jog jie yra teisingi.

Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti V. K. parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad V. K. nedetalizavo apelianto veiksmų darant aptariamą nusikaltimą.

Su tuo negalima sutikti. Priešingai, ikiteisminio tyrimo teisėjos apklausiamas V. K. parodė, jog D. N. užsiminė, kad latviai nori amfetamino, ir šis sutiko pasidomėti. Kainą už psichotropinę medžiagą pasakė D. N. . Jis apeliantui iš Aido gautus 4 000 eurų padavė dar iki medžiagos perdavimo. D. N. jam parodė, kurioje vietoje Patašinės kaime padėta psichotropinė medžiaga. Kai jie abu nuvažiavo į sutartą vietą, narkotinė medžiaga jau buvo ten padėta (t. 1, b. l. 83-85).

Apeliantas skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patikrintas jo alibi, jog į Kauną vyko turėdamas tikslą aplankyti krikšto tėvą A. M. , o ne įsigyti psichotropinės medžiagos.

Apeliantas teisus, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jo krikšto tėvas A. M. nebuvo apklaustas. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai apklausė kitą asmenį tokiu pačiu vardu ir pavarde. Tai rodo pareigūnų darbo broką, tačiau nelaikoma sąmoningu nenoru patikrinti apelianto versijos. Pirmosios instancijos teisme D. N. nurodytas asmuo neapklaustas dėl jo ligos, bet tai padaryta apeliacinės instancijos teisme.

Liudytojas A. M. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog D. N. yra jo žmonos sūnėnas. D. N. su drauge pas jį atvažiavo 2008 metų birželio pradžioje, apie pietus, tikslios datos neatsimena. Jie buvo apie 3 valandas: nuo 14 val. iki 17 val. Liudytojas gyvena (duomenys neskelbtini), Nuo jo namų iki Rokų yra vieno kilometro atstumas. Kai D. N. jo namuose svečiavosi, per tą laiką niekur nebuvo išvažiavęs. Liudytojas žino, kad D. N. ir jo draugė turėjo mobiliojo ryšio telefonus, tačiau nematė, jog jais būtų kalbėję.

Teisėjų kolegija vertina liudytojo A. M. parodymus kaip norą padėti giminaičiui ir juos atmeta, nes tokius parodymus paneigia D. N. mobiliojo ryšio telefono prisijungimo prie mobiliojo ryšio telefonų bokštų duomenys.

Iš tarnybinio pranešimo duomenų (t. 3, b. l. 34-35) matyti, kad D. N. , mobiliojo ryšio abonentas Nr. 8 642 88919, 2008 m. birželio 4 d., 13.10 val., jungėsi prie bokšto Marijampolėje. Nuo 14.07 val. iki 15.04 val. jungėsi prie bokštų įvairių Kauno rajono savivaldybės seniūnijų vietovėse ((duomenys neskelbtini), o 15.32 val. vėl jungėsi prie bokšto Marijampolėje.

Vadinasi, liudytojas A. M. sakė netiesą teigdamas, jog D. N. pas jį svečiavosi iki 17 val. ir niekur nebuvo išvykęs.

Be to, jeigu tikėti, kad nuteistasis svečiavosi pas A. M. , neįtikinama, jog D. N. per tris valandas nekalbėjo telefonu ar nesiuntė SMS žinučių, kadangi jo mobiliojo ryšio abonentas iš viso neužfiksuotas prisijungęs liudytojo A. M. gyvenamosios vietos zonoje Kaune. Tiesa, nuo 14.13 val. iki 14.33 val. ir nuo 14.40 val. iki 14.46 val. užfiksuota, kad jis jungėsi prie skirtingų bokštų Kauno rajone, Rokuose, t. y. gana arti A. M. namų, tačiau skirtingi bokštai rodo jį nebuvus vienoje vietoje ir čia, o visą kitą laiką jis judėjo po Kauno rajoną žymiai platesnėje teritorijoje.

Apeliantas skunde teigia, jog mobiliojo ryšio telefono prisijungimo prie bokštų duomenys negali būti pripažinti įrodymu, nes R. M. mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo ji naudojosi vykdama su juo į Kauną, visą laiką liko prisijungęs prie Marijampolėje esančios sistemos ir rodė R. M. buvus Marijampolės mieste, nors net pareigūnai patvirtino ją buvus su apeliantu, kai pareigūnai fiksavo jų išvykimą iš namų.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas D. R. , UAB ,,Bitė Lietuva“ Technologijos departamento tinklo vystymo vadovas, paaiškino, kad abonentas prisijungia prie konkretaus bokšto tik tuo atveju, jeigu aktyviai naudojasi telefonu, t. y. juo kalba arba skambina, arba siunčia SMS žinutes. Jeigu telefonas nėra aktyvus, t. y. juo nesinaudojama, jis neprisijungęs prie konkretaus bokšto.

Iš jau minėto tarnybinio pranešimo matyti, jog R. M. , buvusi kartu su D. N. , nuo 11.53 val. iki 16.12 val. nesinaudojo mobiliojo ryšio telefonu. Tuo paaiškinama, kodėl jis nebuvo prisijungęs prie bokštų Kauno rajone.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino mobiliojo ryšio telefono prisijungimo prie bokštų duomenis tinkamu įrodymu ir juo rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Apeliantas teigia byloje nesant duomenų, kad jis susijęs su užsakovu Aidu, Latvijos piliečiais ar kitu nuteistuoju G. M. .

Atkreipiamas dėmesys, jog darydamas nusikaltimą D. N. atliko visiškai kitą vaidmenį, t. y. jis kaltinamas dėl kitokios veiksmų apimties. D. N. vaidmuo buvo surasti psichotropinę medžiagą, ją parvežti, paslėpti ir perduoti asmeniui, dėl kurio byla išskirta, o šis ją perdavė G. M. . Dėl to aplinkybė, kad jis neturėjo ryšio su G. M. , nėra reikšminga.

Nuteistasis, remdamasis tikimybių teorija, apeliuoja į savo teigiamą asmenybę, jog gyveno su tėvais, ruošėsi studijuoti aukštojoje mokykloje, neteistas, neturėjo kriminalinės patirties, todėl negalėjo kelti pasitikėjimo narkotikų prekeiviams, t. y. negalėjo padaryti labai sunkaus nusikaltimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie teiginiai yra deklaratyvūs. Abiejų instancijų teismai, įrodinėdami apelianto kaltę, rėmėsi ne tikimybių teorija, bet ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme patikrintais duomenimis.

Atlikus tyrimą, specialisto išvadoje nurodyta, jog baltos spalvos miltelių iš dviejų bespalvių plastikinių uždaromų maišelių su raudonos spalvos juostelėmis, supakuotų į juodos spalvos plastikinius maišelius, 2008 m. birželio 4 d. rastų atliekant automobilio ,,Ford Galaxy“, valst. Nr. xxx, kuriuo važiavo G. M. , sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė yra 842,694 g (t. 3, b. l. 3-4).

Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti bei aptarti įrodymai patvirtina, kad D. N. turėdamas tikslą platinti neteisėtai gabeno, laikė ir perdavė asmeniui, dėl kurio byla išskirta, psichotropinę medžiagą metamfetaminą, dėl to teismas pagrįstai jį pripažino kaltu.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų ,,Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ lentelėje nurodyta, jog labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu laikomas didesnis kaip 100 g metamfetamino kiekis.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis neteisėtai disponavo daug kartų didesniu šios medžiagos kiekiu. Dėl to D. N. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Šiuo nuosprendžiu sumažinus nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, apimtį, t. y. panaikinus dalį nuosprendžio dėl labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos metamfetamino įgijimo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens turint tikslą platinti, D. N. paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė. Už šią nusikalstamą veiką jam paskirta vos didesnė už minimalią laisvės atėmimo bausmė, todėl, net ir susiaurinus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

Nuteistasis D. N. apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl bausmės, todėl vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo dėl jos plačiau pasisakyti.

Dėl nuteistojo G. M. apeliacinio skundo

Apeliantas skunde teigia, kad tardytojas ir prokuroras vienašališkai tyrė bylą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos skundo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

Byloje nenustatyta, jog atlikęs ikiteisminį tyrimą tyrėjas ir prokuroras buvo šališki. Be to, nenustatyta BPK 58 straipsnio 1 dalyje esančių nušalinimo pagrindų, dėl kurių šie pareigūnai nebūtų galėję atlikti ikiteisminio tyrimo. Pats nuteistasis taip pat nepareiškė pareigūnams nušalinimo.

Apeliantas tyrimo šališkumui pagrįsti nurodė tik vieną motyvą, kad jo pastangas surasti Aidį (Aidą) pareigūnai nepagrįstai vertino kaip mėginimą išvengti atsakomybės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog reikšmingus tyrimui ir bylos nagrinėjimui duomenis renka ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras. Teisę pateikti duomenis turi ir proceso dalyviai. Proceso dalyviai taip pat turi teisę prašyti, kad reikšmingus duomenis surinktų ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras.

Apeliantas, prašydamas surasti ir apklausti asmenį vardu Aidis, nenurodė jokių konkrečių to asmens tapatybės, jo buvimo vietos duomenų. Taip pat nenurodė jokių kitų Aidį pažįstančių asmenų, kurie būtų galėję suteikti informacijos apie Aidžio buvimo vietą.

Tiesa, apelianto prašymu apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas M. L. (M. L. ), kuris patvirtino, jog G. M. ir Aidas yra pažįstami, nes jis juos supažindino. Liudytojas Aido pavardės nežino, bandė su juo susisiekti telefonu, tačiau jam nepavyko.

Taigi liudytojas M. L. taip pat nenurodė jokių konkrečių duomenų, pagal kuriuos būtų galima surasti ir apklausti asmenį vardu Aidas.

Išnaudojus visas galimas duomenų rinkimo priemones ir nesant kitų apeliacinio skundo motyvų, teisėjų kolegija atmeta skundo teiginį, kad ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai.

Iš bylos medžiagos matyti, jog patikrinus automobilį ,,Ford Galaxy“, valst. Nr. xxx, jo daiktų dėtuvėje po vairuotojo sėdyne rasti du tamsiai pilkos spalvos polietileniniai maišeliai, sveriantys 0,986 kg ir 0,996 kg; prapjovus vieną maišelį, viduje rastas polietileninis maišelis su baltos spalvos milteliais; dėtuvėje dar rasti du mobiliojo ryšio telefonai ,,Nokia“ ir ,,Samsung“ (t. 1, b. l. 4-5).

Atlikus tyrimą, specialisto išvadoje nurodyta, kad baltos spalvos miltelių iš dviejų bespalvių plastikinių uždaromų maišelių su raudonos spalvos juostelėmis, supakuotų į juodos spalvos plastikinius maišelius, 2008 m. birželio 4 d. rastų atliekant automobilio ,,Ford Galaxy“, valst. Nr. xxx, kuriuo važiavo G. M. , sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė yra 842,694 g (t. 3, b. l. 3-4).

Apeliantas neneigia fakto, jog policijos pareigūnai jo automobilio daiktų dėtuvėje surado du paketus. Pagrindinis apelianto skundo argumentas, kad jis nežinojo juose esant psichotropinę medžiagą.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo šią nuteistojo versiją ir ją pagrįstai atmetė.

Byloje nustatyta, jog psichotropinę medžiagą G. M. perdavė Valentinas (asmuo, dėl kurio byla išskirta).

Apeliantas skunde teigia, kad byloje neatlikta akistata su juo.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog pagal BPK 190 straipsnio 1 dalį akistatos darymas yra ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro teisė, o ne pareiga. Dėl tokio tyrimo veiksmo tikslingumo sprendžia būtent šie asmenys.

Šioje byloje nuteistojo G. M. ir V. K. parodymai patikrinti kitais byloje surinktais duomenimis. Nuteistasis G. M. ir jo gynėja, susipažinę su ikiteisminio tyrimo medžiaga, jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą nepateikė (t. 3, b. l. 109-110).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 83-85) V. K. parodė, kad su latviu, kuriam perdavė paketą, apie narkotikus nieko nekalbėjo, tačiau šis turėjo suprasti, jog ten yra narkotikai, nes iš jo elgesio suprato jį žinant, ko atvažiavo, be to, buvo matyti, kad ten milteliai.

Neįtikinama apelianto versija, jog jis į Marijampolę atvyko turėdamas tikslą paimti parfumerijos arba pinigų savo pažįstamam, atliekančiam bausmę Latvijoje, Valmieros kalėjime.

Įvertinus įtarimo, kuris pareikštas G. M. , sunkumą, visiškai neįtikėtina ir kita jo versija, kad pareigūnai sakė sutiktų jį išleisti ieškoti Aidžio Rygoje, jei suimtasis prisipažintų žinojęs apie vežtą psichotropinę medžiagą, todėl šis save apkalbėjo.

Nuteistasis G. M. pats pripažino matęs, jog pakete yra neva kažkokia masė, vadinasi, jis matė ir suprato, kad tai ne parfumerija ir, juo labiau, ne pinigai.

Negalima sutikti su apelianto skundo argumentu, jog jis paketo neslėpė, o padėjo į gamyklos gamintojo numatytą daiktų dėtuvę po vairuotojo sėdyne.

Įprastai žmonės daiktus deda automobilio salone arba į automobilio bagažo skyrių, bet ne į dėtuvę po sėdyne, nes tai, įvertinus jos buvimo vietą (t. 1, b. l. 6), yra nepatogu.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme bandė klaidinti teismą teigdamas, kad tokios markės automobiliuose nėra bagažo skyriaus.

Tai paneigia byloje esanti G. M. automobilio bendro vaizdo nuotrauka (t. 1, b. l. 6). Iš automobilio galinės dalies konstrukcijos akivaizdu, jog bagažo skyrius jame yra. Be to, šiuolaikinių technologijų amžiuje, esant galimybei naudotis internetu, tai nesunku išsiaiškinti. Interneto tinklapyje http://www.autogidas.lt matyti, kad 1999 metų gamybos ,,Ford Galaxy“ markės vienatūriuose automobiliuose yra nedidelės talpos bagažo skyrius.

Atsižvelgusi į tai, jog daiktų dėtuvė po vairuotojo sėdyne yra uždara, nekrentanti į akis, ja nepatogu naudotis, įvertinusi nustatytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad G. M. sąmoningai slėpė polietileninius maišelius, žinodamas jų turinį.

Aptarti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog apeliantas į Marijampolę važiavo, turėdamas tikslą neteisėtai įgyti ir pargabenti psichotropinę medžiagą į Latviją.

Apeliantas neneigia pažiūrėjęs, kas buvo Valentino atneštame pakete. Pagal jį ten buvo du permatomi paketai su drėgna pilkos spalvos neaiškaus kvapo mase, panašia į morkų tarkius. Dėl to jis negalėjo suprasti, kad tai psichotropinė medžiaga.

Apelianto versiją nesupratus, kas yra paketuose, paneigia ne tik jau aptarti įrodymai dėl paketų slėpimo automobilyje, bet ir apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė S. K. bei kiti bylos duomenys.

Įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 4-5) nurodyta, jog polietileninių maišelių viduje yra baltos spalvos milteliai. Iš nuotraukų, pridėtų prie protokolo, tai akivaizdžiai matyti (t. 1, b. l. 10).

Policijos pareigūnai Ž. B. , V. R. irgi patvirtino, kad milteliai buvo baltos spalvos.

Apeliantas bandė įtikinti teismą, jog nuo to laiko, kai jam Valentinas perdavė paketus, t. y. 19 val., iki jų apžiūros 20.40 val. milteliai galėjo išdžiūti.

Šią versiją paneigė apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė S. K. . Ji kategoriškai paneigė, kad per tokį trumpą laiką polietileniniame maišelyje laikoma neva pilka šlapia masė galėjo išdžiūti. Ekspertė paaiškino, jog gautos psichotropinės medžiagos spalva priklauso nuo viso gamybos proceso, kokios naudojamos medžiagos, kiek išvalytas produktas. Galutinė gautos medžiagos spalva gali būti nuo rusvos, gelsvos iki rudos, netgi violetinės spalvos. Medžiagos spalva priklauso nuo likusių ar pridėtų į tą medžiagą priemaišų. Šlapia medžiaga būna tamsesnė, o išdžiūvusi ji pašviesėja, tačiau spalva niekur nedingsta. Jei medžiaga yra ruda, tai ji ir liks rudos spalvos. Jei pareigūnai 21.50 val. (tada baigta įvykio vietos apžiūra) matė baltus ir sausus miltelius, tai 19 val. jie turėjo būti panašios spalvos ir į pilkos spalvos ar morkų tarkių masę primenančius negalėjo būti panašūs. Per tokį laiko tarpą iš šlapios pilkos masės negalėjo pasidaryti baltos spalvos milteliai, juo labiau supakuoti po kilogramą.

Taigi pirmosios instancijos teismo ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai įrodo, kad nuteistasis neteisėtai įgijo ir gabeno būtent psichotropinę medžiagą.

Šiame nuosprendyje jau nurodyta, koks metamfetamino kiekis rastas sulaikius G. M. ir koks kiekis laikomas labai dideliu.

Byloje nustatyta, jog nuteistasis neteisėtai disponavo daugiau kaip aštuonis kartus didesniu šios medžiagos kiekiu, reikalingu pripažinti jį buvus labai dideliu.

Dėl to G. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl bausmės, todėl vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo dėl jos pasisakyti.

Tačiau apeliantas iš dalies teisus, apeliaciniame skunde ginčydamas turto konfiskavimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti apelianto automobilį ,,Ford Galaxy“, valst. Nr. xxx, kaip nusikaltimo priemonę.

BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Ši įstatymo nuostata reiškia, jog konfiskuojamas ne bet koks su nusikaltimo padarymu siejamas turtas. Tokia įstatymo formuluotė įtvirtina reikalavimą baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka įrodyti, kad konfiskuotinas turtas buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas.

Nusikalstamos veikos padarymo priemonės baudžiamojoje teisėje suprantamos kaip įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina padaryti tokią veiką, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų ją padaryti.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neargumentavo savo sprendimo, tačiau teisingai nustatė, jog G. M. jam priklausančiu automobiliu ,,Ford Galaxy“, valst. Nr. xxx, iš Latvijos atvyko į Lietuvą, (duomenys neskelbtini), urėdamas tikslą pargabenti psichotropinę medžiagą. Nors automobilis nebuvo specialiai pritaikytas psichotropinėms medžiagoms gabenti, tačiau šiame nuosprendyje įrodyta, kad paketai su psichotropine medžiaga automobilyje buvo paslėpti.

Akivaizdu, jog labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos gabenimas dideliu atstumu ir net per valstybės sieną be minėtos transporto priemonės būtų apsunkintas.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad G. M. priklausantis automobilis ,,Ford Galaxy“ buvo nusikaltimo priemonė, palengvinusi padaryti nusikaltimą.

Apeliantas skunde teigia, jog automobilis priklauso ne jam, o lizingo kompanijai, ir šiam teiginiui patvirtinti apeliacinės instancijos teismui pateikė paskolos sutarties Nr. xxx kopiją bei vertimą iš latvių į lietuvių kalbą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto teiginys neatitinka tikrovės.

Iš paskolos sutarties turinio (t. 5, b. l. 74-77) matyti, jog G. M. iš AB ,,xx“, (duomenys neskelbtini), filialo, gavo paskolą automobiliui ,,Ford Galaxy“ įsigyti. Šis automobilis įregistruotas G. M. vardu. Vadinasi, pastarasis turi įsipareigojimų bankui, tačiau automobilis nuosavybės teise priklauso nuteistajam ir konfiskuotas pagrįstai.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti mobiliojo ryšio telefonus ,,Nokia 6120 C“ ir ,,Samsung SGH-C260“.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad telefonu, kurio abonento numeris xxxx, galbūt naudojosi G. M. , tačiau objektyvių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Byloje neįrodyta, kuriuo iš minėtų dviejų telefonų apeliantas skambino V. K. . Konkreti bendravimo priemonė liko nenustatyta.

Apkaltinamasis nuosprendis, taigi ir jo dalis dėl turto konfiskavimo, negali būti grindžiamas prielaidomis, visos abejonės traktuojamos kaltininko naudai.

Dėl išdėstytų motyvų mobilieji telefonai ,,Nokia 6120 C“ ir ,,Samsung SGH-C260“ negali būti laikomi nusikaltimo priemone ir konfiskuojami.

Apeliantas teigia, jog mobiliojo ryšio telefonas ,,Nokia 6120 C“ priklauso jo darbdaviui UAB ,,xxx“, ir pateikė LMT paslaugų sutartį Nr. xxx (t. 5, b. l. 172-173).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju tai nėra reikšminga, tačiau atkreipia dėmesį, jog ši sutartis yra neinformatyvi, joje nenurodytas nei UAB ,,xxx“ įsigyto telefono modelis, nei serijos numeris, o nurodytas SIM kortelės numeris xxxx nesutampa su SIM kortelių, rastų ir paimtų iš G. M. sulaikymo metu, numeriais (t. 2, b. l. 139-142).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įtraukdamas į konfiskuotinų daiktų sąrašą mobiliojo ryšio telefonus ,,Nokia 6120 C“ ir ,,Samsung SGH-C260“, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismo nuosprendžio dalis dėl šio turto konfiskavimo naikinama.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį dėl D. N. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir G. M. BK 72 straipsnio nuostatų taikymo pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl D. N. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos – 842,694 g metamfetamino neteisėtą įgijimą iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens turint tikslą platinti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria konfiskuoti G. M. mobiliojo ryšio telefonai ,,Nokia 6120 C“ ir ,,Samsung SGH-C260“ su juose esančiomis baterijomis bei SIM kortelėmis.

G. M. grąžinti mobiliojo ryšio telefonus ,,Nokia 6120 C“ ir ,,Samsung SGH-C260“ su juose esančiomis baterijomis bei SIM kortelėmis.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė V. R.Teisėjai Viktoras KažysRūta Mickevičienė