Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2S-1763-460/2012

Teisėja Liucija Paulauskaitė (Proceso Nr. 2-10-3-00559-2012-0)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. spalio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų (apeliantų) J. A. V. bei R. V. atskirąjį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-788-83/2012 pagal ieškovės Palangos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams J. A. V. bei R. V., tretieji asmenys Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius, dėl uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties, kuria nutarta uždrausti atsakovams J. A. V. bei R. V. vykdyti atrakcionų veiklą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantai kaip pagrindinį argumentą nurodo tai, kad vykdant atrakcionų veiklą jokia reali žala patirta nebuvo ir ji ateityje net negresia, todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Su šiuo argumentu teismas nesutinka dėl toliau nurodytų priežasčių.

Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra pagrįsta teismo abejonė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta ir šalys dėl to nesiginčija, kad atsakovų sklype eksploatuojami atrakcionai yra pramoginis įrenginys. Pagal Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 10 punktą pramoginiai įrenginiai priskiriami potencialiai pavojingų įrenginių, šio įstatymo 2 straipsnio 1 punkte apibrėžiamų kaip įrenginių, kuriuos naudojant kyla pavojus žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui dėl juose sukauptos energijos bei vykstančių procesų, kategorijai. Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo paskirtis – nustatyti bendruosius naudojamų potencialiai pavojingų įrenginių, kurių grupės nurodytos šio įstatymo 3 straipsnyje, priežiūros ir jos atlikimo kontrolės principus, siekiant užtikrinti saugų įrenginių darbą bei žmonių gyvybės, sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo galimo įrenginių žalingo poveikio (Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nėra pajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Didesnio pavojaus šaltinis – asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Dėl tokio jų pobūdžio sprendžiama atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis. Asmuo, vykdantis įstatymų neuždraustą, visuomeniškai naudingą, socialiai vertingą, pelningą, tačiau rizikingą veiklą, nes ši veikla (darbai, procesai) ir (ar) joje naudojami objektai dėl objektyvių savybių kelia didesnę žalos padarymo kitiems grėsmę ir šios grėsmės negalima pašalinti net laikantis visų įmanomų atsargumo priemonių, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad CK 6.255 straipsnis įtvirtina prevencinio ieškinio institutą. Tokio ieškinio pareiškimo pagrindas yra realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Taigi prevencinio ieškinio dalykas yra specifinis – reikalavimas uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos. Apibendrindamas tai, kas anksčiau pasakyta, teismas mano, kad atrakcionų, kaip didesnio pavojaus šaltinio, veikla yra specifinio pobūdžio, jos specifiškumas lemia itin didelę žalos atsiradimo riziką, todėl kreipiantis su prevenciniu ieškiniu į teismą nėra būtina sąlyga patirta žala, o kaip minėta, svarbu yra nurodytas realus pavojus (jis yra įtvirtintas Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatyme), kad ateityje gali būti padaryta žalos.

Apeliantai skunde nepagrįstai nurodo, kad neva jiems neaišku, nuo kada laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos, nei iki kada. Teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama 2012-07-02 nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones aiškiai nurodė, kad nutartis vykdytina skubiai, bet to, dar nurodė ir tai, kad nutarties apskundimas nutarties vykdymo nesustabdo. Tai be jokios abejonės reiškia tai, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2012-07-02 nutartis – uždrausti vykdyti atrakcionų veiklą – taikomos nuo nutarties priėmimo. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė ir tai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių dėl galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tai reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo.

Apeliantai nurodo, jog atsakovai jiems nuosavybės teise priklausantį sklypą panaudos teise yra perleidę juridiniam asmeniui, todėl jie yra netinkami atsakovai. Teismas atkreipia dėmesį, kad atrakcionai veiklą vykdė apeliantams priklausančiame žemės sklype, pabrėžtina, jog apeliantai patys į šią bylą pateikė skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui (b. l. 12–15), kuriame nurodyta, kad būtent J. A. V. asmeniškai kreipėsi į Palangos miesto savivaldybę su prašymu išduoti leidimą teikti atrakcionų paslaugas, nurodė ir tai, kad jis atrakcionų veiklą vykdo kartu su Vytauto Murausko personaline įmone „KORIDA“ (b. l. 12). Vadinasi, apeliantas neabejotinai pripažįsta, kad vykdo atrakcionų veiklą, todėl jo argumentai dėl netinkamų atsakovų atmestini (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Aktualu pažymėti, kad byloje pateikta panaudos sutartis tarp apeliantų ir Vytauto Murausko personalinės įmonės „KORIDA“ buvo terminuota ir bylos nagrinėjimo metu yra pasibaigusi (b. l. 16).

Apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika laikinųjų apsaugos priemonių taikymui prevencinio ieškinio pagrindu. Apeliantai teigdami apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgą Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011, nenurodo bei visiškai nepasisako dėl to, kuo konkrečiai pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo praktikos, o tik deklaratyviai ją cituoja. Minėtoje apžvalgoje aiškiai yra nurodyta, jog prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti; jog kai byloje pareikštas prevencinis ieškinys, tam, kad būtų išvengta gresiančios žalos, gali būti reikalinga ne tik uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir įpareigoti jį atitinkamai veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011). Tai reiškia, jog pateikus teismui prevencinį ieškinį teismui nėra nustatytas besąlygiškas draudimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priešingai, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir tuo atveju, jei tai būtina siekiant apginti viešąjį interesą. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovai nėra gavęs jokių leidimų vykdyti atrakcionų parko veiklą ginčo žemės sklype. Atskirajame skunde apeliantai nurodo, kad daugelį metų vykdė atrakcionų veiklą, nebuvo jokių teisinių ginčų, tačiau apeliantai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad turi leidimą vykdyti atrakcionų veiklą minėtame žemės sklype. Teismo manymu, atsakovų vykdoma atrakcionų veikla neturint tam leidimo pažeidžia viešąjį interesą, kurio tikslas – užtikrinti, kad vartotojams būtų teikiamos saugios paslaugos.

Apeliantai skunde atkreipia dėmesį, kad ieškovė, žinodama, kad tarp šalių vyksta ginčas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, formuodama ieškinio reikalavimus, kurie, išnagrinėjus administracinę bylą, gali nebeturėti jokio pagrindo, nes galbūt bus neteisėti. Teismas atmeta ir šį argumentą kaip nepagrįstą. Iš Lietuvos informacinės sistemos LITEKO matyti, jog Palangos miesto apylinkės teismas 2012-10-02 nutartimi tenkino ieškovės Palangos miesto savivaldybės administracijos prašymą ir nutarė sustabdyti civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės Palangos miesto savivaldybės administracijos prevencinį ieškinį atsakovams R. V., J. A. V. dėl uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę, iki Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjų J. A. V. ir R. V. skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl atsisakymo išduoti leidimą vykdyti atrakcionų veiklą žemės sklypuose,. esančiuose (duomenys neskelbtini), iki įsiteisės teismo sprendimas.

Esant nurodytų aplinkybių bei įrodymų visetui pirmosios instancijos teismo nutarties atskirojo skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.