- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-17
- Bylos Nr.
- I-4650-171/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjui G. M.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. M. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 6 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad LAVL 2014 m. rugpjūčio 5–14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 30, pažeidžiant žmogaus teises ir higienos normų reikalavimus, t. y. buvo neužtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, buvo laikomas kartu su nuteistais asmenimis, be to, kameroje buvo rūkoma ir jis turėjo kvėpuoti cigarečių dūmais užterštu oru. Dėl nurodytų pažeidimų patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, stresą, tapo agresyvus. Kilę nepatogumai užsitęsė per ilgai, sukėlė dvasinių kančių, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris žemino žmogiškąjį orumą ir prilygo kankinimui.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remiantis skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 64–66). Paaiškina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas 2014 m. rugpjūčio 5–14 d. Chirurgijos skyriaus 30-oje kamerų tipo palatoje (15,45 m², 8 lovos). Vesti statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, galiojantys teisės aktai neįpareigoja, todėl ji nevedama, taigi negali pateikti duomenų, kiek ligonių kartu su pareiškėju buvo palatose. LVAL žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, reikalavimai. LAVL teikiamos stacionariosios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems ir ji negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, be to, būtina užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių ir Suėmimo vykdymo įstatymuose, laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, pagal poreikį ir turimas lėšas, nepažeidžiant higienos normos HN 76:2010 reikalavimo. Informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL, todėl mano, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Teigia, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų, nes LAVL pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas įrodymais.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas atlyginti žalą (ir turtinę, ir neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Dėl minimalaus ploto
Pareiškėjas nurodo, kad jam būnant LAVL 2014 m. rugpjūčio 5–14 d. buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytą minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą. Minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 11¹.4 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimą, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų sunkumo lygį. Šio minimalaus sunkumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi ir nesant tokio tikslo, įmanomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimas. Pastebėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik dėl to, kad buvo suteiktas mažesnis plotas, negali būti konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
LAVL teismui teikė duomenis, kokiose kamerų tipo palatose buvo gydomas pareiškėjas, nurodė tų patalpų plotą ir jose esančių lovų skaičių, tačiau nepateikė informacijos, kiek asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose palatose, kuriose buvo pareiškėjas, kadangi tokios statistikos neveda. Taigi nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu periodu vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybių, tačiau atsiliepime LAVL pripažino, kad kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista. Pats pareiškėjas skunde nurodo, kad palatoje buvo laikoma nuo 4 iki 8 asmenų. Atsižvelgiant į LAVL nurodytus palatų plotus, jose galėjo būti laikoma ne daugiau kaip 3 asmenys (15,45 m² / 5,1 m² yra 3,02 (3)). Atsižvelgiant į LAVL nurodytą palatose įrengtų lovų skaičių (8 lovos), į tai, kad LAVL neneigia, jog minimalus plotas ne visada užtikrinamas, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai šiuo atveju yra pagrįsti – jam iš viso 10 dienų nepertraukiamai nebuvo užtikrintas minimalus 5,1 m² gyvenamųjų patalpų plotas.
LAVL nurodo, kad pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus ir izoliavimo reikalavimų neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymosi. Konstatuotina, kad, pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą (žr. LVAT administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui būnant LAVL nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi LAVL neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Dėl pasyvaus rūkymo
Pareiškėjas teigia, kad kamerų tipo palatose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančių asmenų. Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. LAVL palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi LAVL turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 straipsnio 3 dalis), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).
Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apie draudimą rūkyti LAVL patalpose tinkamai informuota (b. l. 25–27). Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo palatoje gydyti asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu. Pareiškėjas taip pat neteigė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į LAVL administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nesvarbu, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinanti administracija ėmėsi veiksmų juos pašalinti. Teismas taip pat kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad jis nerūko, kadangi jo gydymo stacionare istorijoje įrašyta, kad rūko (b. l. 121). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta LAVL neteisėtų veiksmų.
Dėl laikymo kartu su nuteistaisiais
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kartu su teistais asmenimis. Pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 5 dalis nustato, kad laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad paprastai pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Šiuo atveju pareiškėjas neteigė ir nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad buvo laikomas palatoje pažeidžiant BVK 70 straipsnio 5 dalį. Pareiškėjas tik nurodė, bet nedetalizavo šių aplinkybių, kad būtų galima įvertinti ir konstatuoti, kad buvo neteisėti atsakovės veiksmai.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo ir dydžio
Pareiškėjo gydymas perpildytose palatose buvo ne vienkartinis ar trumpalaikis, o tęstinis, iš viso 10 parų. Vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytos ribos (t. y. 5,1 kv. m). Taigi konstatuotina, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus. Darytina išvada, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminius nepatogumus ir kančias, egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nedaug, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Aiškindamas išvardytų nuostatų visumą teismas taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia, teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 6 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė stresą, didelius dvasinius išgyvenimus. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju ypač svarbus yra pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad jis, kalėdamas nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, taip pat kad tokiu būdu negerbiamas žmogiškasis orumas, yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir rašytinius įrodymus, atsižvelgus į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą (mažas), intensyvumą (nedidelis) ir trukmę (10 dienų), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 63 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 63 Eur (šešiasdešimt tris eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.