- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-23
- Bylos Nr.
- 2A-822-115/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Auruškevičius (pran.), Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- E. R., D. Z., R. Z.
- Atsakovas
- A. I. B.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 15 notarų biuro
- Advokatai
- Svetlana Naidenkas
-*/Pranešėja Virginija Volskienė Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-822-115/2009
Teisėjas Gintaras Seikalis Procesinio sprendimo kategorijos 49; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. rugsėjo 23d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-186-294/2009 pagal ieškovių E. R. ir D. Z. , R. Z. ieškinį atsakovui A. I. B. , trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 15 notarų biuro notarei Genovaitei Šiško dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai E. R. , D. Z. ir R. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia 1996-03-19 tarp M. Z. ir A. I. B. Vilniaus m. 15 notarų biure sudarytą dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją. Nurodė, kad ieškovė E. R. yra mirusiųjų E. Z. ir M. Z. dukra, R. Z. yra jų anūkas, o D. Z. mirusiojo sūnaus marti. Ieškovės yra Emilijos ir M. Z. įstatyminiai įpėdiniai. Atsakovas A. I. B. yra ieškovės E. R. žentas -dukros A. B. vyras, jų santuoka sudaryta 1997-01-18. 0.7780 ha žemės sklypas unikalus Nr. 4110-1000-0081 ir ant jo esantys gyvenamasis namas unikalus Nr. 4194-0314-0012 ir bei pastatai adresu Vilniaus m. Kriaučiūnų g.59 nuosavybės teise nuo 1929 metų priklausė - Michailui ir E. Z. jungtinės nuosavybės teise, nuosavybė buvo įregistruota M. Z. vardu. Ieškovė E. R. su savo šeima nuo 1987 metų pastoviai gyvena šiame name ir tvarko visą nuosavybę su kitų ieškovų pagalba. M. Z. mirė 1996-10-07 ir tai patvirtina mirties liudijimas. Po tėvo mirties E. R. liko gyventi name su mama E. Z. . Dokumentų turtui mamos ar kieno nors iš jų vardu neformino, nes faktiškai valdė visą turtą ir niekas kitas neturėjo į šį turtą teisių. E. Z. mirė 2000-06-02, tačiau ir po motinos mirties E. R. liko gyventi name įprastai tvarkydama namų ūkį, o paveldėjimo ir nuosavybės klausimai liko neišspręsti. Bėgant laikui atsakovas A. I. B. pradėjo nesutarti su E. R. dukra, todėl A. B. prašymu apsigyveno ginčo valdoje 2006 metų rudenį, spalio-lapkričio mėn. Pradėjęs gyventi su E. R. atsakovas pradėjo varyti ją iš namų, pareiškė, kad ir namas ir žemė yra jo turtas. Tik po šių atsakovo veiksmų ieškovė sužinojo, kad tėvų žemės sklypas, gyvenamasis namas ir kiti pastatai įregistruoti atsakovo A. I. B. vardu 1996-03-19 notaro patvirtintos dovanojimo sutarties tarp M. Z. ir A. I. B. pagrindu. Iš 1996-03-19 dovanojimo sutarties kopijos ieškovė sužinojo, kad dovanojimo sutarties M. Z. nepasirašė, už jį pasirašė L. M. . Ieškovė mano, kad 1996-03-19 dovanojimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, kadangi pagal sandorio sudarymo metu galiojusį įstatymą turtas įregistruotas vieno iš sutuoktinio vardu buvo laikomas bendroji jungtinė nuosavybė (1964-07-07 m. CK 131 str. SŠK 21 str. 3 d. ), todėl ieškovės dovanojimo sutarčiai sudaryti reikalingas E. Z. rašytinis notarinė tvarka patvirtintas sutikimas. Tokio sutikimo ieškovės mama nedavė ir negalėjo duoti, todėl 1996-03-19 dovanojimo sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento (1964 m. CK 47 str., 59 str.). Sutinkamai su 1964 m. CK 45 str. rašytinė forma sudarytą dovanojimo sandorį turi pasirašyti jį sudarę asmenys. Dovanojimo sutartis nepasirašyta ieškovės tėvo M. Z. , todėl sandoris ir dėl šios aplinkybės neatitinka įstatymų reikalavimų ir yra niekinis. Ieškovė pažymi, jog nebuvo priežasties dėl kurios tėvas negalėtų pats asmeniškai pasirašyti dovanojimo sutarties. Dovanojimo sutartyje nėra ir negalėjo būti išreikšta tėvo M. Z. valia padovanoti turtą visiškai svetimam žmogui. Pagal 1964 m. CK 65 str. imperatyviai nustatyta, kad atstovas negali sudarinėti atstovaujamojo vardu sandorių su pačiu savimi. 1996-03-19 dovanojimo sutartis sudaryta tuo metu, kai A. B. buvo M. Z. atstovas. Dėl išdėstytų motyvų 1996-03-19 dovanojimo sutartis neatitinka įstatymų reikalavimų, todėl ir pagal 1964 m. CK 47 str. pripažintina negaliojanti. Ieškovė nurodė, kad ieškinio senaties terminas sandoriui ginčyti nėra praleistas, nes apie savo teisių pažeidimą ir 1996-03-19 niekinį dovanojimo sandorį sužinojo tik 2006 metais atsakovui persikeliant gyventi į ginčo namą.
Atsiliepimas
Atsakovas A. I. B. atsiliepimu į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo, kad ieškovai prašė pripažinti negaliojančia 1996-03-19 M. Z. sudarytą dovanojimo sutartį. M. Z. mirė 1996-10-07, o E. R. su juo sieja giminystės ryšys, tačiau tarp mirusiojo ir D. Z. giminystės ryšio nėra. Atsakovas mano, kad jeigu ieškovai manė turintys teisę į mirusiojo turtą, jie privalėjo kreiptis įstatymų nustatyta tvarka ir terminais dėl palikimo priėmimo. Pagal tuo metu galiojusį 1964 m. LR CK palikimo priėmimo terminas buvo 6 mėnesiai. Kadangi ieškovai nustatyta tvarka nesikreipė dėl palikimo priėmimo, ieškovų teisė ir interesas dovanojimo sutartimi nėra pažeista. Atsakovas pažymi, kad dovanojimo sutartys yra specifinė sandorių rūšis ir gali būti ginčijamos tik paties dovanotojo (jis miręs) ar jo įpėdinių (kuriais ieškovai nėra), kaip tai numato LR CK 6.470 str. 7 d. Atsakovas nurodė, kad ieškovai yra praleidę terminą kreiptis su šiuo ieškiniu, nes apie sudarytą sandorį vieni iš jų (E. R. ) žinojo jau jo sudarymo metu, o kiti sužinojo netrukus po sutarties sudarymo. Atsakovas su mirusiuoju pradėjo bendrauti gerokai anksčiau, nei tarp jų buvo sudaryta ginčijama dovanojimo sutartis. Su juo susipažino pradėjęs 1990 m. bendrauti su anūke Alicija, kuri tapo atsakovo sutuoktine. Dar 1994-02-22 Kriaučiūnų g. 59, Vilniuje, laikantis nustatytos tvarkos ir su savininko sutikimu, buvo deklaruota jo gyvenamoji vieta, todėl visiškai neteisingas ieškovų teiginys apie jo persikėlimą gyventi šiuo adresu 2006 m. Jų santykiai su M. Z. buvo labai geri, todėl M. Z. nusprendė jam padovanoti savo turtą. Atsakovas mano, jog apie numatomą dovanojimo sutarties sudarymą žinojo visi ieškovai. E. R. pati dalyvavo dokumentų pasirašymo metu ir žinodama, kad M. Z. sunku pasirašyti dokumentus, pati pasiūlė pakviesti už dovanotoją pasirašyti būtent dukters Alicijos pažįstamą L. M. , kurios jis visiškai nepažinojo. Priėmęs dovaną, netrukus turtą registravo savo vardu ir ėmėsi jį tvarkyti, mokėti visus mokesčius. LR CK, galiojęs ginčijamo sandorio sudarymo metu, nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą (84 str. 1 d.). Ieškininės senaties termino eiga prasidėjo nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovas nurodė, kad ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą, todėl prašė jį taikyti. Tai, kad ieškovai pridėjo teismui M. Z. prieš 60 ir 50 metų pasirašytus dokumentus, jokiu būdu nepatvirtina, jog jis galėjo pasirašyti 1996 m. Šiuose dokumentuose M. Z. parašai yra nestabilūs ir matyti, jog pasirašė beraštis žmogus. Tai, kad dovanotojo turtas jam buvo perleistas laikantis įstatymų, patvirtina ir notarinė šio sandorio forma.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina 1996-03-19. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad ieškinio senaties terminas buvo sustabdytas, pratęstas ar nutrauktas. Iš byloje surinktų dokumentų ir šalių pasisakymų matyti, kad senaties terminas reikalavimams pareikšti pasibaigė 1999-03-19 (iki 2000 m. CK įsigaliojimo). Teismas padarė išvadą, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl sandorio nuginčijimo. Ieškovai neprašė teismo ieškinio senaties terminą atnaujinti, o senaties termino eigos pradžią prašė laikyti nuo 2006 m. spalio mėn. Toks ieškovų reikalavimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas atmetė ieškinį ieškovams praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas konstatavo, kad 1996-03-19 sudarant dovanojimo sutartį jokie tuo metu galioję įstatymai pažeisti nebuvo.
Šalies argumentai
Ieškovė E. R. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Ieškovė nurodo, kad teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, netinkamai, formaliai pritaikė atsakovo prašomą ieškinio senatį, apsiribojęs sutrumpintu dalies faktinių aplinkybių išdėstymu. Pagal CK 1.127 str. 1 d. (1964 m. CK 86 str.) ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą ir ieškinio senatis tampa teisiškai reikšminga tik tuo atveju, kai teisė yra pažeista. Teismas sprendime dėl ieškinio termino pradžios apsiribojo vienu sakiniu – „kadangi E. R. pati dalyvavo sandorio sudaryme ir davė sutikimą dovanoti atsakovui žemės sklypą su statiniais, darytina išvada, kad senaties termino pradžia -1996-03-19“. Tačiau ši teismo išvada yra nepagrįsta, prieštarauja faktinėms bylos ir sandorio sudarymo aplinkybėms, nes jokių duomenų, kad E. R. dalyvavo dovanojimo sutarties sudaryme, tuo labiau, kad ji buvo davusi sutikimą dovanoti turtą atsakovui A.I. B. - byloje nėra. Sprendžiant ieškinio pabaigos terminą, teismas padarė netinkamą išvadą, nes faktiniai bylos duomenys rodo, kad dovanotas turtas priklausė M. Z. ir E. Z. jungtine nuosavybės teise, tačiau buvo tik įregistruotas M. Z. vardu. E. Z. mirė 2000-06-02, tad sprendžiant ieškininės senaties termino pradžią ir pabaigą teismas turėjo išnagrinėti ir motyvuoti ir šias aplinkybes. Juk pagal CK 6.470 str. 3 d. dovanojimo sutartis negalioja, jeigu dovanotojas nebuvo dovanos savininkas. Pirmos instancijos teismas neįvertinęs bei neišanalizavęs, o ieškovų D. Z. ir R. Z. net ir nenustatinėdamas, ieškinio senaties termino pradžios pagal subjektyvius kriterijus, tik formaliai taikęs ieškininės senaties institutą, netinkamai nustatė ieškininio senaties termino pradžią ir pabaigą, nukrypo nuo LAT šiuo klausimu suformuotos teismo praktikos. Ieškovė mano, kad teismas privalėjo išsamiai išaiškinti ieškininės senaties termino pradžią, pabaigą, įvertinti visus su šiuo klausimu byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir pateiktus ieškovų. Ieškovė E. R. ginčo gyvenamajame name gyvena seniai, nuo 1985 metų. Po tėvo M. Z. 1996-10-07 mirties ir motinos E. Z. 2000-06-02 mirties ieškovė E. R. priėmė palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti, mokėjo mokesčius, dirbo žemę, paveldėjo asmeninius mirusiųjų daiktus. Todėl ieškovė apie dovanojimo sutartį nieko nežinojo iki 2006 metų rudens. Teismas neišsamiai tyrė byloje esančius įrodymus, nevertino visų bylos aplinkybių, todėl ieškovės manymu neteisingai išnagrinėjo civilinę bylą ir priėmė naikintiną sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas A. I. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009-03-23 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš E. R. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl ieškinio senaties taikymo atsakovas pažymi, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog apie sudarytą ginčijamą sandorį ieškovė E. R. žinojo tiek jo sudarymo momentu, tiek po to. Nežiūrint to, kad apeliantė teigia esą ji tvarkė namų ūkį ir sprendė visus ūkinius klausimus, tačiau byloje esantys rašytiniai dokumentai tai paneigia. Esantys byloje įrodymai patvirtina, jog ūkiu, įgytu ginčijamos dovanojimo sutarties pagrindu, dar net iki jo įgijimo rūpinosi tik atsakovas, o apeliantė tam neprieštaravo ir su tuo sutiko. Atsakovo santykiai su M. Z. buvo labai geri, todėl šis ir padovanojo atsakovui turtą. Susipažinus su pateiktais dokumentais, aiškiai matyti, kad ieškovai D. Z. ir R. Z. šioje byloje neturi reikalavimo teisės. Dovanojimo sutartimi atsakovui perleisto turto savininkas mirė daugiau nei prieš dešimt metų. Jei ieškovai manė turintys teisę į mirusiojo turtą, kuriuo, kaip patys rašo naudojosi, jie privalėjo kreiptis įstatymų nustatyta tvarka ir terminais dėl palikimo priėmimo ir gauti tai patvirtinančius dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė E. R. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-03-23 sprendimu, kuriuo yra atmestas jos ieškinys dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, prašo jį panaikinti ir ieškinį patenkinti.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Kaip matyti iš sprendimo, tai ieškinys yra atmestas dėl praleisto įstatymu nustatyto jo padavimo termino, nurodant, jog dovanojimo sutartis atitinka įstatymo reikalavimus ir šis sandoris nėra niekinis ar pripažintinas negaliojančiu.
Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas pripažino, jog ieškovai R. Z. ir D. Z. šioje byloje neturi reikalavimo teisės, nes nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. T.y. jie nepateikė įrodymų, kad yra savininkų dovanoto turto įstatyminiai paveldėtojai, kurie nustatytu terminu ir būdu priėmė palikimą. Tai rodo, kad pirmos instancijos teismas neprivalėjo aiškintis kada R. Z. ir D. Z. sužinojo apie dovanojimo sutartį, kadangi ja nėra pažeistos jų teisės ar teisėti interesai. Tokiu būdu šių asmenų reikalavimai faktiškai atmestini dėl reikalavimo teisės neturėjimo. Be to, paminėti asmenys priimto sprendimo ir motyvų jų atžvilgiu neginčija, todėl apeliantės skunde nurodyti argumentai dėl sprendimo pagrįstumo kitų ieškovų atžvilgiu atmestini, kadangi ji nėra įgaliota jų vardu ginčyti teismo sprendimą.
Dėl ieškinio senaties taikymo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškininės senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t.y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškininės senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškininės senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Vadinasi, taikant normas, reguliuojančias ieškininę senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškininės senaties instituto normų tikslus. Be to, pažymėtina, kad tiek pagal 1964m. CK 87 straipsnį, tiek pagal 2000m CK 1.128 straipsnį asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškininės senaties termino. Todėl šioje byloje būtina nustatyti, kada ieškovė sužinojo apie jos teisių pažeidimą.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė E. R. yra 1996-10-07 mirusio M. Z. ir 2000-06-02 mirusios E. Z. dukra (b.l.12-16, 25-26). Tai rodo, kad ji po tėvo mirties kartu su motina ir kitais įstatyminiais įpėdiniais turėjo teisę paveldėti dalį jo turto (1964m CK 568str., 573str.1d.1p.). Tokia teisė ieškovei atsirado ir mirus motinai. Ieškovė pripažįsta, kad įstatymo (1964m. CK 587str.) nustatytais terminais dėl palikimo, t.y. atsakovui dovanoto turto, priėmimo į notarą nesikreipė. Ji teigia, kad šį turtą po palikėjo mirties pradėjo faktiškai valdyti, tvarkyti ir juo rūpintis, kadangi visą laiką ten gyveno. Ieškovė taip pat teigia, kad apie 1996-03-19 sudarytą dovanojimo sutartį sužinojo tik 2006 metų pabaigoje, kai ji atsakovo buvo pradėta varyti iš namų, todėl ieškinį pareiškė nepraleidusi įstatymu nustatyto termino. Tačiau kolegija su šiais argumentais nesutinka. Kad ieškovė dalyvavo sudarant sutartį patvirtino liudytoja apklausta L. M. , kuri pasirašė už dovanotoją sutartį (b.l. 41-42, t.3). Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė tiek po tėvo, tiek po motinos mirties ginčo turtu kaip savo niekada nesirūpino ir prie jo išlaikymo neprisidėjo. Padovanotu turtu kaip savo nesirūpino ir gyva būdama ieškovės motina. Dovanotu turtu išimtinai rūpinosi atsakovas, kuris dar 1994-02-22 deklaravo gyvenamąją vietą (Kriaučiūnų 59), mokėjo žemės mokesčius, atsiskaitinėjo už suvartotą elektros energiją, sudarinėjo sutartis, draudė pastatus, laikė gyvulius, vykdė pastatų remontą, statybas, savo vardu įregistravo ginčo ir kitą sukurtą turtą (b.l. 90-105, t.1, b.l.5, 16-14, 71 t2). Iš 2006-04-07 teismo sprendimo matyti, kad ieškovė palikimo (1,33ha žemės ir 2,98ha miško) priėmimą po tėvo mirties įrodinėjo tik šio turto valdymo faktu, neminint atsakovui padovanoto turto (b.l.43-44, 2). Todėl kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė apie dovanojimo sutartį žinojo nuo jos sudarymo dienos, t.y. 1996-03-19, pradedant nuo šios dienos skaičiuoti ir ieškinio padavimo terminą (1964m. CK 86str.). Kadangi 1964m.CK 84str.1d. nustatė bendrą 3 metų ieškininės senaties terminą, kuris taikomas ir ieškovės reikalavimui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, šis terminas pasibaigė 1999-03-19. Pažymėtina, kad šios sutarties per įstatymu nustatytą terminą ir iki savo mirties neginčijo ir ieškovės motina, kuri buvo davusi sutikimą dovanoti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą atsakovui. Be to, asmenų pasikeitimas prievolėje, ieškininės senaties termino nepakeičia ir jo nenutraukia (1964m. CK 87, 89str., 2000m. CK 1.128, 1.130str.). Tai rodo, kad skaičiuoti ieškinio senatį kitaip pagrindo nėra. Kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia taikant senatį atmetė pagrįstai, nes ieškinys yra paduotas tik 2007-07-12. T.y. keliais metais praleidus įstatymu nustatytą terminą, kuris pasibaigė iki naujo CK įsigaliojimo, o taikyti senatį prašė atsakovas (1964m. CK 85str.2d., 90str. 1d.). Tokia įstatymo nuostata numatyta ir 2000m. CK 1.126str.2d., 1.131str.1d.
Dėl kitų materialinės ir procesinės teisės normų taikymo.
Kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad dovanojimo sutartis gali būti pripažinta niekine ar negaliojančia dėl kitų materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimo.
Pažymėtina, kad dovanojimo sutarties sudarymą reglamentavo 1964m. CK 280-282str. Nors ieškovė ir teigia, kad sudarant sutartį nebuvo kito sutuoktinio (ieškovės motinos) sutikimo ir tuo pažeista imperatyvi tuo metu galiojusio įstatymo norma (SŠK 21str.4d.). Tačiau šią aplinkybę paneigia liudytojos L. M. parodymai, kad ieškovės motina dalyvavo pasirašant sutartį (b.l. 41-42, t.), o taip pat notarinėje byloje esantis rašytinis sutikimas (b.l.64, t.) ir įrodymų nebuvimas, jog E. Z. parašas yra suklastotas, gautas apgaule ir kitais neleistinais būdais, prašant šį sutikimą pripažinti negaliojančiu.
Apeliantė teigia, kad dovanojimo sutartis negalioja ir dėl jos pasirašymo kito asmens už M. Z. , kuris sutartį galėjo pasirašyti pats, tačiau to nepadarė, kadangi dovanoti turtą atsakovui nesutiko. Taip pat nurodoma, kad atsakovas negalėjo sudaryti sandorio savo naudai, veikdamas pagal M. Z. įgaliojimą. Tačiau kolegija šiuos argumentais atmeta kaip nepagrįstus. Kad dovanotojas ir atsakovas buvo geruose santykiuose patvirtina tai, kad A.-B. B. dar 1994m. buvo leista deklaruoti savo gyvenamąją vietą Kriaučiūnų 59(b.l.52, t.1), o taip pat 1995m. išduotas įgaliojimas valdyti ir tvarkyti M. Z. priklausantį turtą(b.l.60, t.2) dar iki santuokos su anūke Alicija sudarymo (b.l.24, t.2). Be to, kad atsakovas gyveno ginčo valdoje, rūpinosi M. Z. vardu registruotu turtu, jį remontavo, tvarkė, patvirtina byloje esantys įrodymai. Šios aplinkybės teismo posėdyje neneigia ir apeliantę atstovaujanti dukra A. B. bei kiti byloje dalyvavę ieškovai (b.l. 40-41, t.3). Aplinkybę, kad tėvas galėjo pats pasirašyti dovanojimo sutartį, ieškovė įrodinėja pateiktu kariniu bilietu, išduotu 1948-04-12 (b.l.27-28, t.1), prašymu dėl žemės grąžinimo(b.l.39-40, t.2), o taip pat socialinių išmokų žiniaraščiais ir juose esančiais parašais (b. l53, 55, t.2). Tačiau kolegija mano, kad šie dokumentai negali patvirtinti fakto, kad M. Z. pats galėjo pasirašyti dovanojimo sutartį 1996-03-19, kadangi apeliantės dukra pripažino, jog nuo 1988 metų senelis už pensiją pats nepasirašinėjo ir šis faktas nėra paneigtas specialistų ar ekspertizės išvada. Tuo tarpu parašai kariniame biliete ir prašyme rodo, kad parašus padėjęs asmuo yra mažai raštingas. Todėl tikėtina, kad dėl senatvės ir raštingumo stokos M. Z. pats pasirašyti sutartį negalėjo ir ši aplinkybė nepaneigia dovanotojo bei jos sutuoktinės valios dovanoti turtą atsakovui. Kad sutartis atitiko dovanotojo ir jo sutuoktinė valią patvirtino ir liudytoja apklausta L. M. , kuri už dovanotoją pasirašė sutartį. Ji nurodė, kad negali pasakyti dėl kokių priežasčių dovanojimo sutarties negalėjo pasirašyti senelis, tačiau patvirtino, kad namuose pasirašant sutartį dalyvavo ieškovė, ieškovės dukra Alicija, abu seneliai(M. ir E. Z. ), B., ji ir notarė. Ji taip pat nurodė, kad prieš pasirašant sutartį apie ją buvo kalbama lenkiškai ir lietuviškai, sutartį perskaitė notarė, senelis viską suprato ir niekas dėl jos neprieštaravo, ji sutartį pasirašė (b.l. 42, t.3). Liudytoja Č. A. parodė, kad 1995m tvirtinant įgaliojimą, M. Z. taip pat paprašė, kad už jį įgaliojimą pasirašytų kitas asmuo (b.l.42). ). Pažymėtina ir tai, kad M. Z. , jo sutuoktinė ar ieškovė jokių pretenzijų atsakovui dėl išduoto įgaliojimo neturėjo ir neturi dabar, nors įgaliojimą už M. Z. kaip beraštį pasirašė kitas asmuo, o pagal jį atsakovas atliko veiksmus, susijusius su turto tvarkymu, jų tarpe ir dėl dovanoto žemės sklypo išpirkimo. Notarė, tvirtinusi sutartį, yra mirusi, o kiti liudytojai pasirašant sutartį nedalyvavo, todėl jų parodymai negali patvirtinti, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta prieš M. Z. valią, pažeidžiant įstatymą. Tuo tarpu ieškovės ir dukros Alicijos parodymai vertintini kritiškai, nes jie prieštarauja byloje esantiems ir teismo iš esmės tinkamai įvertintiems įrodymams. Todėl kolegija sprendžia, kad ginčo sutartis kito asmens yra pasirašyta nepažeidžiant jo sudarymo metu galiojusio Notariato įstatymo 32str.2d, CK 65str. nuostatų, o pati dovanojimo sutartis atitinka CK 280-282str. reikalavimus ir nėra apeliantės nurodytų, o taip pat kitų įstatyme numatytų pagrindų, kurie leistų sutartį pripažinti niekine ar negaliojančia.
Kolegija taip pat pažymi, kad pirmos instancijos teismo sprendimas atitinka ir CK 1.5str. įtvirtintus principus, kadangi atsakovas daugelį metų dovanotą ir savo vardu įregistruotą turtą tvarkė, prižiūrėjo ir gerino kaip savo, nesant dėl to jokio ginčo. Tai rodo, kad šioje situacijoje yra tikslinga išlaikyti susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą. Pažymėtina ir tai, kad pagerinimus atsakovas atliko būdamas santuokoje su ieškovės dukra, todėl jai faktiškai taip pat priklauso dalis pagerinto turto. Tačiau šis klausimas gali būti sprendžiamas tiek bendru sutuoktinių susitarimu, tiek kreipiantis į teismą ieškininės teisenos tvarka.
Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino, taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 str.1d.1p.).
Vadovaujantis CPK 93, 98 str. ieškovė taip pat privalo atlyginti atsakovui 1300Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje, kurių dydį patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-186-294/2009 palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės E. R. 1300,0Lt atsakovui A. I. B. bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.