Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2004 m. gegužės 13 d. į Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Anykščių rajono žemėtvarkos skyrių (toliau - Anykščių rajono žemėtvarkos skyrius) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. J. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 3,96 ha žemę kreipėsi M. J. anūkė K. K.. Prašyme atkurti nuosavybės teises nurodyta, kad pageidauja M. J. turėtą žemę atmatuoti natūra.

2007 m. birželio 1 d. Anykščių rajono žemėtvarkos skyriuje parengta pažyma Nr. 60-3015 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų", kurioje nurodyta, kad K. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,96 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime valdytos buvusio savininko M. J..

2007 m. birželio 29 d. Utenos apskrities viršininko pasirašytoje išvadoje Nr. 18-2112 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn", nurodyta, kad pagal K. K., pateiktus dokumentus nustatyta, kad buvęs savininkas M. J. valdė nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime nekilnojamąjį turtą - 7,92 ha žemės. Pagal susitarimą K. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į dalį, t. y. į 3,96 ha žemės, kurią iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė buvęs savininkas M. J. (duomenys neskelbtini) kaime. Šioje išvadoje nurodyta, kad 2,78 ha žemės priskirta grąžintinai žemei, 0,81 ha žemės priskirta grąžintinam miškui, o 0,37 ha žemės priskirta valstybės išperkamai žemei, iš to skaičiaus asmeninio ūkio žemei - 0,37 ha. Minėta išvada persiųsta Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Lazdijų rajono žemėtvarkos skyriui (toliau - Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrius).

2007 m. spalio 22 d. K. K. kreipėsi į Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu suprojektuoti 3,15 ha žemės sklypą ir 0,81 ha miško sklypą.

2009 m. kovo 23 d. įgaliojimu K. K. įgaliojo V. K. atstovauti ją visais klausimais, susijusiais su nuosavybės teisių atkūrimu.

2009 m. rugsėjo 24 d. parengtu žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo aktu patvirtinamas faktas, kad K. K. Lazdijų raojono savivaldybės Krosnos seniūnijos Krosnos kadastro vietovėje Vytautiškės kaime suprojektuotas 3,25 ha žemės sklypas.

2011 m. gegužės 10 d. NŽT Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėja priėmė įsakymą Nr. 4VĮ-(14.4.2)-449 „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo“, kuriuo nuspręsta K. K. atkurti nuosavybės teises į žemę Lazdijų rajono Krosnos seniūnijoje.

2011 m. gegužės 10 d. NŽT Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjos sprendimu Nr. 4S-60 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje K. K.“ K. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko M. J. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdytos žemės dalį - 3,96 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,25 ha žemės sklypą Vytautiškės kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje.

2012 m. spalio 24 d. NŽT Lazdijų skyrius raštu informavo K. K. apie tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. 4S-60, kuriuo jai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, yra priimtas pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl įstatymų nustatyto termino atnaujinimo pateikti prašymą atkurti nuosavybės teise. Taip pat K. K. buvo informuota apie tai, kad tuo atveju, jeigu ji nepateiks nurodyto teismo sprendimo dėl įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, Nacionalinė žemės tarnyba kreipsis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, t. y. inicijuos Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 4S-60 panaikinimą teismine tvarka.

Duomenų apie tai, kad K. K. į nurodytą Nacionalinės žemės tarnybos Lazdijų skyriaus raštą pateikė atsakymą nėra.

2012 m. balandžio 10 d. dovanojimo sutartimi Nr. 967 K. K. 3,25 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ) (duomenys neskelbtini) kaime perleido V. K..

Nacionalinės žemės tarnybos pateikta archyvinė - kartografinė medžiaga byloja, apie tai, kad buvęs savininkas M. J. nuosavybės teise valdė 2 žemės sklypus - žemės sklypą Nr. 6 (7,19 ha) ir žemės sklypą Nr. 46 (0,73 ha), kurių bendras plotas - (7,92 ha), esančius (duomenys neskelbtini) kaime.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo (toliau - Atkūrimo Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta <...> Nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas <...>. Minimo straipsnio 4 dalyje - <...> Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.<...>

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo Įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Tvarka), 5 punkte taip pat nustatyta, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikiami iki 2001 m. gruodžio 31 d, o piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi; teismui atnaujinus praleistą terminą, šios Tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytoms institucijoms pateikiama įsiteisėjusi teismo nutartis dėl termino atnaujinimo ir prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės byloja, kad pirmas K. K. rašytinis prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pateiktas Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui, datuojamas 2004 m. gegužės 13d. Kitaip tariant, pretendentė nepateikė prašymo iki 2001 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, patvirtinantys giminystės ryšį su buvusiu savininku dokumentai pateikti ne ankščiau 2004 metų gegužės 13 d. Duomenų, kad K. K. kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo nėra. Akivaizdu, kad K. K., praleido Atkūrimo įstatymo nustatytuosius prašymų padavimo terminus. Vadinasi, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, kuomet K. K. 2004 m. gegužės 13 d. pateikė tik prašymą, negalėjo būti pradėta. Šis klausimas galėjo būti sprendžiamas tik tuo atveju, jei būtų pateikta įsiteisėjusi teismo nutartis dėl termino atnaujinimo. Tačiau, pažeidžiant Atkūrimo Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalų nuostatas, Tvarkos 5 punkto reikalavimus, Anykščių rajono žemėtvarkos skyrius 2004 metais pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) , K. K. procedūrą, o Nacionalinės žemės tarnybos Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyrius 2011 m. gegužės 10 d. šią procedūrą pabaigė: vedėjos įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2)-449 nuspręsta atkurti K. K. nuosavybės teises į žemę Lazdijų rajono Krosnos seniūnijoje; vedėjos sprendimu Nr. 4S-60 atkurtos K. K. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko M. J. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdytos žemės dalį - 3,96 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,25 ha žemės sklypą Vytautiškės kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje.

Nacionalinės žemės tarnybos Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2011 m. gegužės 10 d. priimti administraciniai aktai - įsakymas Nr. 4VĮ-(14.4.2)-449 ir sprendimas Nr.4S-60, prieštarauja imperatyvioms įstatymo - Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatoms, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto nuostatoms, todėl yra neteisėti ir naikintini.

Kaip nustatyta, ginčijami administraciniai aktai sukėlė materialines teisines pasekmes, nes K. K. 2012 m. balandžio 10 d. dovanojimo sutartimi Nr. 967 3,25 ha žemės sklypą Lazdijų rajono, Vytautiškės k. perleido V. K.. VĮ Registrų centro duomenimis, 3,25 ha bendro ploto žemės sklypas, esantis Lazdijų r. sav, Krosnos sen. Vytautiškės k., nuosavybės teise priklauso V. K..

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 4.48 str. numatyta, kad. perduodant nuosavybės teises, naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas. Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas.

Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad NŽT Lazdijų Druskininkų skyriaus 2011 m. gegužės 10 d. priimti administraciniai aktai - įsakymas Nr. 4VĮ-(14.4.2)-449, sprendimas Nr. 4S-60, yra neteisėti kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, darytina išvada, kad šių administracinių aktų pagrindu sudaryta 2012 m. balandžio 10 d. dovanojimo sutartis Nr.967 - taip pat yra neteisėta, nes priešingu atveju būtų paneigta, ankščiau minėtą, imperatyvi įstatymų numatytą kliūtis perleisti nuosavybės teises.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad. administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Kai sandoris negalioja, viena šalis privalo grąžinti kitai, šaliai visą, ką yra. gavusi pagal sandorį (restitucija). LR CPK 6.145 str. nurodyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu abi nito arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos, Nagrinėjamu atveju dovanojimo sutarties pagrindu (neatlygintini sandoriai) perleidus ginčijamą žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisės atkurtos pažeidus imperatyvias įstatymo normas, taikytina vienašalė restitucija. Prašė prašymą tenkinti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai. Pažymėjo, kad K. K. neatitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje 3 punkte nurodyto pretendento statuso, nes ji pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo po 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus - po 2003 m. gruodžio 31d, taip pat K. K. nepateikė teismo sprendimo, kuriuo būtų atnaujintas terminas nurodytiems dokumentams pateikti.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau - Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 5 punkto trečioje pastraipoje nustatyta, kad piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi; teismui atnaujinus praleistą terminą, šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytoms institucijoms pateikiama įsiteisėjusi teismo nutartis dėl termino atnaujinimo ir prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. 4S-60, kuriuo K. K. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko M. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 3,96 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime (perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,25 ha Žemės sklypą), prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, kadangi nuosavybės teisės į žemę atkurtos asmeniui, neturinčiam (neįgijusiam) teisės atkurti nuosavybės teise, t. y. iki teisės aktuose nustatyto termino nepateikusiam prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, minėto Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 4S-60 pagrindu K. K. jai priklausantį Žemės sklypą 2012 m. balandžio 10 d. dovanojimo sutartimi Nr. 967 perleido V. K..

Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negaliojantis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.80 straipsnio 1 dalis). Niekinis sandoris negalioja nuo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Todėl panaikinus neteisėtus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Šalys turi būti grąžintos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo - turi būti taikoma restitucija.

Vadovaujantis principu, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, t. y. nesant pagrindo K. K. atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) , K. K. negalėjo būti suteikiamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtam Žemės sklypas, o Žemės sklypas negalėjo būti dovanojimo objektu. Žemės sklypas negalėjo būti perleistas tretiesiems asmenims (šiuo atveju - V. K.). Taigi Žemės sklypo nuosavybės teisių perleidimas dvišaliu sandoriu, sudarant dovanojimo sutartį negalėjo sukurti teisėtų padarinių, nes iš neteisės teisė neatsiranda. Kadangi Dovanojimo sutartis yra galiojanti, ji privalo būti panaikinta, t. y. vadovaujantis CK 6.145 straipsniu turi būti taikyta restitucija - turi būti panaikintos neteisėtų administracinių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lazdijų rajono I-ojo notarų biuro notarė S. V. pareiškėjo prašymą palieka spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovams K. K., V. K., trečiajam suinteresuotam asmeniui G. Š. apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 75 str. 1 d.). Jų neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra, nustačiusi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo neteisėtas dėl imperatyvių teisės aktų nuostatų pažeidimo, ginant viešąjį interesą, ginčą kelia dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos valdytą žemę, panaikinimo, taip pat dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Siekdami apginti viešąjį interesą, į teismą gali kreiptis tik tam tikri asmenys, ir tik tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Lietuvos įstatymų leidėjas nepateikia viešojo intereso apibrėžimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje viešasis interesas suprantamas plačiai (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai) ir pabrėžiama, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais“ tikslais, t. y. kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi adhoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. lapkričio 5 d. Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį Nr. A146-335/2008, 2009 m. sausio 21 d. Nr. A556-15/2009 ir kt.). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje inter alia pažymėta, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 5 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma iš anksto pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį Nr. A146-1353/2014 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, kuris gali būti ginamas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2004 m. sausio 23 d. Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. Nr. A3-64/2007, 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146-335/2008, 2009 m. vasario 12 d. Nr. A882-65/2009, 2014 m. sausio 29 d. Nr. A146-79/2014 ir kt.). Tam, kad viešasis interesas būtų ginamas, nepakanka, kad tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį. Kiekvienu konkrečiu atveju nustatoma, ar jis realiai buvo pažeistas, t. y. įvertinamas žalos viešajam interesui pobūdis ir mastas, identifikuojama subjektas, kuris ją patyrė ar patirs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1621/2012). Be to, įvertinama, ar tokiu atveju nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo, ar viešojo intereso gynimas toks pats aktualus ir svarbus visuomenei jo gynimo metu, kaip ir tada, kai buvo pažeistas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013). Taip pat įvertinama, ar viešasis interesas gali būti apgintas tik tuo būdu, kurį prašoma taikyti ginčo atveju, ar toks būdas yra efektyviausias, ar ginant viešąjį interesą kaip prioritetinį nenukentės kito asmens ar net daugelio asmenų teisėti interesai, ar toks viešojo intereso gynimas vienoje srityje nelems jo pažeidimo kitose srityse. Dėl to pareiškėjas, kuris kreipiasi į administracinį teismą su prašymu ginti viešąjį interesą, savo skunde (prašyme) turi nurodyti ne tik atitinkamus teisės aktų pažeidimus, bet ir kuo pasireiškia viešojo intereso pažeidimai ir kaip jo pareikšti reikalavimai leistų šį interesą apginti. Pareiga suformuluoti reikalavimą, kuris būtų tinkamas viešajam interesui apginti, tenka į teismą besikreipiančiam subjektui. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A822–65/2009 pabrėžė, kad dispozityvumo principas, kuris galioja ir administraciniame procese (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330-08), reiškia, jog materialinius teisinius reikalavimus byloje suformuluoja asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Kreipimasis į teismą siekiant apginti viešąjį interesą pasižymi didele specifika, nes pareiškėjas gina ne jam pačiam priklausančią subjektinę teisę, o Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visuomenei ar jos daliai, tai yra viešąjį interesą. Atsižvelgiant į tai, kad viešojo intereso gynimas yra specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla ir kad viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, darytina išvada, kad viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas ribotas dispozityvumo principas (2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009, 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tinkamas teisės normų laikymasis, priimtų administracinių aktų neprieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti gintinais viešojo intereso objektais. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ne kiekvienas teisės aktų reikalavimų pažeidimas laikytinas viešojo interesu pažeidimu. Skundas dėl viešojo intereso gynimo gali būti tenkinamas tais atvejais, kai nustatoma, kad konstatuotieji materialinės ar proceso teisės normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą, nes jie turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių (visuomenės dalies), valstybės ar visos visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį Nr. A146-335/2008, 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį Nr. A146-1353/2014 ir kt.). Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A180-48/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009). Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. birželio 20 d. Nr. A525-2279/2011, 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1361/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. A146-700/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. A146-700/2014 ir kt.). Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Teismų praktikoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2008 m. vasario 20 d. nutarimą; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo pripažinti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos prokurorė į teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 28 d. Tyrimas pradėtas 2015 m. rugpjūčio 10 d., gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi greičiau nei per vieną mėnesį nuo to momento, kai gavo informaciją, kuri buvo pagrindas jam spręsti dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, darytina išvada, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs ABTĮ numatyto termino.

2004 m. gegužės 13 d. į Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Anykščių rajono žemėtvarkos skyrių (toliau - Anykščių rajono žemėtvarkos skyrius) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. J. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 3,96 ha žemę kreipėsi M. J. anūkė K. K.. Prašyme atkurti nuosavybės teises nurodė, kad pageidauja M. J. turėtą žemę atmatuoti natūra. 2007 m. birželio 1 d. K. K. pateikė Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui prašymą dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn neatlygintinai Lazdijų rajone, Krosnos seniūnijoje.

2009 m. kovo 23 d. įgaliojimu K. K. įgaliojo V. K. atstovauti ją visais klausimais, susijusiais su nuosavybės teisių atkūrimu.

2012 m. spalio 24 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrius raštu informavo K. K. apie tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. 4S-60, kuriuo jai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, yra priimtas pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl įstatymų nustatyto termino atnaujinimo pateikti prašymą atkurti nuosavybės teise. Taip pat K. K. buvo informuota apie tai, kad tuo atveju, jeigu ji nepateiks nurodyto teismo sprendimo dėl įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, Nacionalinė žemės tarnyba kreipsis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, t. y. inicijuos Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 4S-60 panaikinimą teismine tvarka.

2012 m. balandžio 10 d. dovanojimo sutartimi Nr. 967 K. K. 3,25 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ) (duomenys neskelbtini) k. perleido V. K..

Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybes teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (Žin., 1991. Nr. 21-545), o nuo 1997 m. liepos 9 d. reglamentuoja „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas" (toliau - Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių i išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Tvarka) (Žin., 1997, Nr. 90-2256) bei kiti teisės aktai.

Ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Minėto straipsnio 4 dalis numatė, jog piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Kadangi K. K. pirmąjį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2004 m. gegužės 13 d., akivaizdu, jog ji praleido Atkūrimo įstatymo nustatytuosius prašymų padavimo terminus (teismas pažymi, kad byloje nepateikta duomenų, jog K. K. kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo), todėl vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punktu nuosavybės teisių atkūrimo procedūra negalėjo būti pradėta.

Taigi 2011 m. gegužės 10 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjos įsakymas Nr. 4VĮ-(14.4.2)-449 „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo“, kuriuo nuspręsta K. K. atkurti nuosavybės teises į žemę Lazdijų rajono Krosnos seniūnijoje ir 2011 m. gegužės 10 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjos sprendimas Nr. 4S-60 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje K. K.“, kurio pagrindu K. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko M. J. nuosavybės teise Utenos apskrities, Anykščių rajono, Janonių kaime valdytos žemės dalį – 3,96 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) , pažeidžia imperatyvias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto nuostatas, todėl šie aktai, kaip savo turiniu iš esmės prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams, naikintini (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).