Panevėžio apygardos teismo nutartis

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – M. A. (M. A.), skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties, kuria jam pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo terminas,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2015-06-15 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi M. A. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Skundžiama nutartimi apylinkės teismas tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės administracijos teikimą ir pratęsė M. A. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, terminą.

Kaip galima suprasti iš skundo, M. A. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis pakeisti į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Nurodo, kad jis yra visiškai sveikas ir gali atsakyti už savo nusikalstamus veiksmus. Akcentuoja, kad anksčiau niekada nesilankė nei pas psichologus, nei pas psichiatrus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama nutartimi M. A. pagrįstai pratęsė jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo sustiprinto stebėjimo sąlygomis, terminą, todėl tenkinti jo skundą šiuo metu nėra pakankamo pagrindo.

Viena iš priverčiamųjų medicinos priemonių paskirčių yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant jam medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių panaikinimo, kaip ir dėl taikomos rūšies pakeitimo į švelnesnę, priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti panaikinta ar pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą : asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Dėl pirmojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad M. A. serga (duomenys neskelbtini), psichiatrijos ligoninėje stebimas nuo (duomenys neskelbtini). Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo M. A., pagrįstai rėmėsi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės (duomenys neskelbtini) teikimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo gydytojų psichiatrų komisija konstatavo, kad M. A. psichikos sveikatos būsena šiuo metu nėra stabili : kartojasi nerimas, nepastovi nuotaika, miego sutrikimai, emocijos neadekvačios, mąstymas nenuoseklus, nelogiškas, visai nekritiškas nusikalstamai veikai, savo būsenai, asmenybė primityvi, paviršutiniška, nebrandi, sutrikusi socialinė adaptacija, komisijos metu skundų neišsakė, tačiau išreiškė savo nuomonę išsakydamas teiginį „pagal viską aš turiu būti bendrom sąlygom, nes čia yra žudikai“. Socialinius ryšius mėgina palaikyti su motina – parašė keletą laiškų, tačiau atsakymo negavo, o telefonu ji nemoka naudotis. Atsižvelgus į tai, gydytojų komisija rekomendavo M. A. priverstinį gydymą sustiprinto stebėjimo sąlygomis tęsti. Be to, buvo atsižvelgta ir į tai, jog teismo posėdyje dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo pacientui dalyvavusi gydymo įstaigos atstovė teikimą palaikė ir siūlė M. A. gydymą tęsti tomis pačiomis sąlygomis. Šie duomenys rodo, jog M. A. sveikatos būklė dar nėra pakankamai gera, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog paciento psichinė būklė šiuo metu nėra pakankama taikomą priverčiamąją medicinos priemonę naikinti ar keisti į švelnesnę.

Skundą nagrinėjančio aukštesniojo teismo vertinimu šiuo atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs ar išvis išnykęs. Matyti, kad jis šiuo metu nėra pakankamai kritiškas nei padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, nei savo sveikatos būklei, kadangi nurodo, jog su kaimynu tik apsistumdė, abejoja ar sudavė iš viso; dėl sveikatos būklės – jaučiasi sveikas, ir nors vaistus vartoja, mano, jog jie jam nėra reikalingi. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad nors M. A. nuotaika psichiatrų komisijos išvadoje įvardijama kaip nebloga, tačiau pastebima, jog bendraudamas jis nejaučia distancijos, familiariai elgiasi, domisi kitų pacientų reikalais, juos komentuoja, mąsto rezonuojančiai, todėl pažymima, jog jo psichinė būsena šiuo laikotarpiu dar nėra stabili. Abejoti specialistų (jį gydančių ir stebinčių gydytojų) išvada teismas neturi pagrindo.

Tokiu būdu, aukščiau paminėti duomenys rodo, jog M. A. socialinis pavojingumas dar išlikęs, o psichinės sveikatos būklė nėra reikšmingai pagerėjusi. Šių aplinkybių visuma pagrindžia būtinumą jam ir toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę. Bendras stebėjimas, kaip skunde nurodo M. A., kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Pažymėtina, M. A. skundo argumentai, jog jis anksčiau nesilankė pas psichologus ar psichiatrus yra visiškai deklaratyvūs, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog jis pats jį gydantiems bei stebintiems gydytojams nurodė, jog buvo gydytas psichiatrų ambulatoriškai, LAVL psichiatrijos skyriuje.

Atsižvelgus į aukščiau išvardytas aplinkybes akivaizdu, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes. Skundo argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka skundą nagrinėjantis teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nutartį skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

M. A. (M. A.) skundą atmesti ir 2016 m. birželio 7 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartį palikti galioti.

Ši nutartis neskundžiama.