Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-03-14 · Administracinė byla Nr. A-955-858/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-14
Bylos Nr.
A-955-858/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03841-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
T. O.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-955-858/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03841-2015-7Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Skirgailės Žalimienės teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

T. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. balandžio 1 d. jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti lauke. Paaiškino, kad tą dieną nuo 9.50 val. iki 10.50 val. pareiškėjas lankėsi pas psichologę, todėl negalėjo eiti į lauką kartu su kitais asmenimis iš 22 posto. Nurodė, kad grįžęs iš psichologės, prašė išvedamas pasivaikščioti, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas. Negana to, pareigūnai žurnale įrašė, kad pareiškėjas pasivaikščioti atsisakė. Iš esmės analogiška situacija, pasak pareiškėjo, pasikartojo ir 2015 m. birželio 30 d. Tą dieną pareiškėjas buvo išvykęs į teismą, todėl prarado galimybę pasivaikščioti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vieną savaitę jam buvo nesuteikta teisė bendrauti laiškais, nes parduotuvėje nebuvo galima įsigyti pašto ženklų. Šias aplinkybes pareiškėjas prilygino kankinimui, orumo pažeidimui. Nurodė, kad dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo apribojimus, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.

Atsiliepimas

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–19).

Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodė, kad į T. O. skundus dėl 2016 m. balandžio 1 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 13 d. įvykių Lukiškių TI-K atsakė tinkamai, išsamiai ir aiškiai pateikė informaciją, pateikti atsakymai atitinka įstatymų reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, kadangi Lukiškių TI-K darbuotojai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais bei reglamentuota tvarka. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Pareiškėjo skundą vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo T. O. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 13 d. buvo pažeista pareiškėjo T. O. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 1 d. ir 2015 m. birželio 30 d. neužtikrino jo teisės 1 val. per dieną pabūti gryname ore, bei įvertinęs kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas teismui labai detaliai nurodė visas aplinkybes, susijusias su 2015 m. balandžio 1 d. ir 2015 m. birželio 30 d. neįvykusiu pasivaikščiojimu, todėl pareiga pateikti reikiamus įrodymus teko Lukiškių TI-K.

Šalies argumentai

Iš byloje esančios rašytinės medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su skundu, kuriame nurodė, kad 2015 m. balandžio 1 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti, nes tuo metu, kai buvo visi vedami, jis buvo pas psichologę (b. l. 49). Lukiškių TI-K direktorius 2015 m. balandžio 22 d. raštu atsakė pareiškėjui, kad išnagrinėjo jo 2015 m. kovo 30 d. (tikėtina, turėtų būti – 2015 m. balandžio 7 d.) prašymą ir nustatė, kad jis nepagrįstas, nes Nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti žurnale (toliau – ir žurnalas) yra įrašas, kad pareiškėjas pats atsisakė pasivaikščiojimo (b. l. 48). Šiame atsakyme buvo nurodyta atsakymo apskundimo tvarka. Duomenų, kad pareiškėjas būtų ja pasinaudojęs, teismas nenustatė.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 1 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su skundu dėl to, kad, grįžus iš teismo, jam nebuvo pasiūlyta pasivaikščioti (b. l. 35–36). Lukiškių TI-K prižiūrėtojo 2015 m. liepos 8 d. tarnybiniame pranešime direktoriui nurodyta, kad pareiškėjas iš teismo grįžo 11 val. ir, prieš uždarant jį į kamerą (Nr. 374), jam buvo pasiūlytas pasivaikščiojimas gryname ore, tačiau pareiškėjas pasivaikščiojimo atsisakė, apie atsisakymą buvo pažymėta žurnale (b. l. 39). 2015 m. liepos 16 d. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, remdamasis iš esmės vien prižiūrėtojo tarnybiniu pranešimu, atsakė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (b. l. 40). Duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs Lukiškių TI-K sprendimą nustatyta tvarka, byloje teismas nenustatė, tačiau įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 23 d. kreipėsi iš karto į teismą, pažymėjo, jog Lukiškių TI-K atsakymų nenuginčijimas neatima pareiškėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo.

Ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. Lukiškių TI-K pateiktą teismui dalies žurnalo kopiją (b. l. 37), teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K nepateikė teismui duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjui 2015 m. balandžio 1 d. ir 2015 m. birželio 30 d. buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Konstatavo, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Spręsdamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog Lukiškių TI-K neužtikrino jo teisės bendrauti, nes 2015 m. liepos 13 d. pareiškėjas neturėjo galimybės visą savaitę įsigyti pašto ženklų, remdamasis rašytine bylos medžiaga, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui užtikrino galimybę įsigyti pašto ženklų, kurie, kaip minėta, yra įtraukti į privalomą būtiniausių reikmenų asortimentą. Atitinkamai, pareiškėjui buvo sudarytos kliūtys pasinaudoti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) įtvirtinta teise siųsti laiškus.

Konstatavęs Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su pareiškėjui neužtikrinta teise susirašinėti (siųsti laiškus) ir neužtikrinta teise pasivaikščioti gryname ore, neteisėtumą, teismas sprendė dėl kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei į CK nuostatas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko trumpą laikotarpį, taip pat į tai, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nenustatyta, jog dėl šioje byloje konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

Pareiškėjas T. O. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas tas pačias aplinkybes dėl 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 13 d. Lukiškių TI-K įvykdytų jo teisių pažeidimų, kurias nurodė skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas, todėl T. O. apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.

Pasak atsakovo, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Todėl būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

Kiti atsiliepime į apeliacinį skundą pateiki argumentai yra tokie pat, kaip pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas T. O. kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų, 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 13 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies t. y. pripažino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 13 d. buvo pažeista pareiškėjo T. O. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo turinį ir reikalavimą, galima teigti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Prieš pasisakant dėl bylos esmės, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame sprendime, dėl neteisėtų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjui neužtikrinta teise susirašinėti (siųsti laiškus) ir neužtikrinta teise pasivaikščioti gryname ore, ginčo laikotarpiu pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, todėl teismui kyla pareiga spręsti dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės akcentuoja su neturtinės žalos dydžio nustatymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme, todėl paties pažeidimo aplinkybių, kurias detaliai įvertino teismas skundžiamame sprendime, kolegija plačiau nevertins.

Tikrinamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas apsiribojo pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo patirtą žalą ir nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Atitinkamai CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą(pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB „Lietuvos rytas“, Nr. 3K-7-2/2008).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs trumpą pažeidimo trukmę ir nenustatęs, kad tai neturėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, nusprendė, kad byloje vertinamu atveju tinkama neturtinės žalos atlyginimo forma yra teisės pažeidimo pripažinimas, o prašymą atlyginti neturtinę žalą pinigine forma atmetė.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas tik 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 13 d. neužtikrino teisės aktų numatytų reikalavimų, nustatyti pažeidimai nebuvo tęstiniai, šie truko trumpą laikotarpį, buvo epizodiniai. Atkreiptinas dėmesys dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, susijusio su susirašinėjimo apribojimu, aplinkybe, kad kitą dieną pareiškėjas po Lukiškių TI-K direktoriui 2015 m. liepos 20 d. skundo surašymo (b. l. 32–33), 2015 m. liepos 21 d. surašė pranešimą, kuriame nurodo, kad dėl neparduotų pašto ženklų nuteistajam buvo išaiškinta situacija dėl šių prekių stygiaus tam tikrą laikotarpį ir to stygiaus priežastis, taip pat pažymi, kad į jo išsakytas pastabas buvo atsižvelgta, dėl to pats pareiškėjas T. O. 2015 m. liepos 21 d. pranešime prašė atšaukti skundo nagrinėjimo procedūrą (b. l. 31).

Teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia konkretaus prieštaravimo dėl teismo atlikto vertinimo, apsiriboja tų pačių aplinkybių, dėl Lukiškių TI-K įvykdytų jo teisių pažeidimų, kurias nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, išvardinimu, pareiškėjas apeliaciniu skundu tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyti argumentai, dėl kurių pažeidimo pripažinimas laikytinas teisinga satisfakcija, yra nemotyvuoti.

Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisSkirgailė Žalimienė