Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-13 · Administracinė byla Nr. I-7088-279/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-12-13Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-06-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-13
Bylos Nr.
I-7088-279/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01757-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
D. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Administracinė byla Nr. I-7088-279/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01757-2018-5
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 13 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. N. (toliau – ir D. N., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpius nuo 2009 m. liepos 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. gegužės 20 d. ir nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. kovo 28 d. (b. l. 1-4).

Pareiškėjas D. N. skunde nurodė, kad laikotarpiais nuo 2009 m. liepos 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. gegužės 20 d. ir nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. kovo 28 d. pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos plotą mažino patalpose esantys baldai. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai dažnai grasindavo, kad perkels į patalpas, kuriose buvo nužudytas jo pusbrolis. Patalpos buvo antisanitarinės, nuo lubų, sienų byrėjo tinkas, langai suskaldyti, rėmai įtrūkę, sudužę, todėl per langus pūsdavo vėjas. Teigė, kad visur patalpose buvo daugybė tarakonų, kurie lysdavo į maistą. Pravieniškių PN-AK buvo visai neremontuojamos, patys nuteistieji remontuodavosi patalpas. Nurodo, kad dirbtinis pašvietimas buvo netinkamas, prie tokio apšvietimo buvo sunku rašyti ar atlikti kitus darbus, teikia, kad toks apšvietimas labai kenkė regėjimui. Sanitarinio mazgo įrenginiai seni, surūdiją, netinkami naudojimui. Teigia, kad iš praustuvių tekėjo tik šaltas, nefiltruotas vanduo, kuris buvo rodos spalvos. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK išduodamas minkštasis inventorius buvo labai blogos būklės, netvarkingas, lovos senos surūdiją, o Pravieniškių PN-AK nesiėmė jokių veiksmų, siekiant atnaujinti inventorių. Nurodė, kad jam būnant 3 sektoriuje labai pablogėjo regėjimas, sveikata, išsivystė lėtinis bronchitas, akmenligė, pradėjo skaudėti nugarą. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, LR Konstituciją. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime (b. l.16-26) nurodė, kad jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nurodė, kad įstaigos 1-3 sektorių gyvenamosios patalpos iki 2017 m. birželio 7 d. baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Nuo 2017 m. birželio 7 d. minėtos patalpos buvo aprūpintos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintomis normomis. Tvirtino, kad patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Nuteistųjų sugadintas inventorius nuolat tvarkomas. Pažymėjo, kad 1-3 sektorių langai buvo tvarkingi ir sandarūs. Nuteistųjų išdaužti langai nedelsiant keičiami naujais, sulaužyti nedelsiant tvarkomi. Nurodė, kad įstaiga yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale, be to patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Pažymi, kad dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija atliekama tik tose patalpose, kuriose būna pastebėti kenkėjai. Patalpos, kuriose kenkėjai nepastebėti darbai neatliekame. Pažymi, kad gyvenamąsias patalpas tvarkyti privalo patys jose laikomi asmenys, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės, pareiškėjas su skundais, dėl netinkamo patalpų įrengimo, pelėsio ar drėgmės į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Tvirtino, kad vadovaujantis pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais, patvirtintais Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 1-3 sektorių būriuose buvo įrengtas dieninis elektros apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, ar sugadintus šviestuvus jie nedelsiant keičiami naujais. 1-3 sektoriuose įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus dėl apšvietimo įrengimo. Tualetai yra tvarkingi, atskirti kabinomis, sanitariniai mazgai bei dušai įrengti patalpoje atskiroje nuo gyvenamųjų patalpų. Paaiškina, kad naujai nuteistiesiems išduodamas minkštasis inventorius yra tvarkingas. Išduodamas arba naujas, taip pat jau naudotas tačiau tvarkingas, išskalbtas ir dezinfekuotas. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK, esančios lovos yra tvarkingos. Paaiškino, kad tiekiamo geriamo vandens kokybė buvo gera. Pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi 3 kartus dėl bronchito, 10 kartų dėl stuburo skausmų, į sveikatos priežiūros įstaigą dėl pablogėjusio regėjimo ginčo laikotarpiu nesikreipė. Nurodė, kad atsakovės atstovas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją su nusiskundimais dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į psichologinės tarnybos specialistus dėl to, jog būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, papildomus nepatogumus, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos pataisos namuose. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovo atstovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

konstauoja:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiais nuo 2009 m. liepos 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. gegužės 20 d. ir nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. kovo 28 d. patirtą neturtinę žalą. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 7 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, diskriminaciją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugpjūčio 24 d. (b. l. 10). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2018 m. kovo 28 d.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. spalio 14 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus 6 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 17,00 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,25 kv. m (17/4) ploto; nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. vasario 18 d. – į 5 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,45 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,55 kv. m (35,45/10) ploto; nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. kovo 8 d. – į 4 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 18,07 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,52 kv. m (18,07/4) ploto, nuo 2016 m. kovo 9 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. – į 7 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 17,00 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,25 kv. m (17/4) ploto; nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus 6 būrio 82 brigados 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 25,61 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,20 kv. m (25,61/8) ploto; nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. birželio 6 d. – į 8 būrio 84 brigados 8 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,64 kv. m, įrengtų 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,24 kv. m (35,64/11) ploto; nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2017 m. spalio 8 d. – į 8 būrio 81 brigados 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 24,81 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,10 kv. m (24,81/8) ploto; nuo 2017 m. spalio 9 d. – į 9 būrio 92 brigados 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,64 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,46 kv. m (35,64/8) ploto; (b. l. 16-26, 37, 39).

Atsakovės atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovės atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų, miegamųjų vietų bei nuteistųjų asmenų skaičiaus. Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių bei nuteistojo perkėlimo lapus (b. l. 27-42), kurie patvirtina, jog nuteistasis ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus.

Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai dažnai grasindavo susidorojimu.

Pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, patvirtinančių jo nurodytą aplinkybę, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai jam dažnai grasindavo. Neindividualizavo ir nenurodė, kada galimai buvo grasinama, todėl minėti argumentai vertintini kritiškai ir atmetami, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, jog Pravieniškių PN-AK visos gyvenamosios patalpos bei bendrojo naudojimo patalpos buvo antisanitarinės būsenos, netinkamos eksploatavimui, lubos ir sienos sutrupėjusios, langai suskaldyti, rėmai įtrūkę, sudužę, todėl per langus pūsdavo vėjas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, tačiau informacija apie atliktus remontus nekaupiama. Nurodė, kad įstaigos 1, 2, bei 3 sektorių būriuose langai buvo tvarkingi ir sandarūs. Nuteistųjų išdaužti langai nedelsiant keičiami naujais, sulaužyti nedelsiant tvarkomi (b. l. 20, 40). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie kamerų tipo patalpų įrengimą ir priežiūrą, todėl jais remiasi. Duomenų, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios bei bendro naudojimo patalpos buvo antisanitarinės, lubos ir sienos blogos būklės, taip pat, kad langai sulūžę, ko pasėkoje, pareiškėjo įsitikinimu, jam teko kęsti šaltį, pareiškėjas nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad kreipėsi ar reiškė pretenzijas dėl netikusių langų pakeitimo naujais ar buvusio kameroje šalčio. Teismas pažymi, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad kameros neremontuotos, todėl pareiškėjo teiginys dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų bei bendro naudojimo patalpų blogos būklės atmestinas kaip neįrodytas.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad Pravieniškių PN-AK patalpose buvo buitinių parazitų, kurie buvo naikinami kenksmingomis cheminėmis medžiagomis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte. Taigi buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Šią išvadą patvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 patvirtinto Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo nuostatos, pagal kurias privalomasis profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas apima nariuotakojų ir graužikų stebėjimą bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, jų naikinimą pagal poreikį (4 p., 16.5 p., 26.6 p. ir kt.).

Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo (Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo 3 priedas) (b. l. 50-93) matyti, kad šie darbai ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN 1 bei 3 lokalinių sektorių patalpose buvo atliekami reguliariai, o nustačius kokią nors kenkėjų rūšį, buvo imamasi priemonių jiems naikinti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kenkėjai buvo naikinami žmogaus organizmui kenksmingomis medžiagomis. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą bei Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. 88-576 apie nuteistojo D. N. laikymo sąlygas (b. l. 39-42) (toliau – ir Pažyma), nurodyta, kad atliekant patalpų dezinfekciją, nuteistieji gyvenantys toje patalpoje yra informuojami, darbuotojo atliekančio dezinfekciją, kaip bus atliekama dezinfekcija ir kaip nuteistieji turi elgtis. Jei yra purškiami chemikalai nurodoma maisto produktus pasidėti į sandarias dėžutes, šaldytuvus ar pan. Nurodoma, po chemikalų naudojimo nuteistiesiems neiti į patalpas, o vėliau jas gerai išvėdinti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, netikėti Pravieniškių PN-AK paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija teismas neturi pagrindo. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamai atliekamo kenkėjų naikinimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė aplinkybėmis, gyvenamojoje patalpoje dirbtinis apšvietimas buvo netinkamas. Dėl nepakankamo apšvietimo buvo sunku skaityti ir rašyti, atlikti buitinius darbus.

Remiantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 punktu, gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015 ) 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralaus ir naktinio apšvietimo parametrų Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja.

Atsakovo atstovas nurodė, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus, visose gyvenamosiose patalpose įrengtas dieninis apšvietimas atitinkantis nustatytus reikalavimus, o nustačius gedimus, jie nedelsiant pašalinami (b. l. 21, 41)

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo tinkamą įrengimą ir priežiūrą (b. l. 15-16), todėl jais remiasi. Nors į bylą nėra pateikta konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dirbtinio apšvietimo parametrus, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl jį netenkinančių kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie nepakankamą apšvietimą, todėl pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.).

Atsakovės atstovas nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų, sanitariniuose mazguose įrengtos rakinamos kabinos. Teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, kas yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (žr. LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad visas Pravieniškių išduodamas minkštasis inventorius buvo netvarkingas, įstaigoje esančio lovos sulūžę, sanitarinių mazgų įrenginiai surūdiję, pasenę.

Atsakovės atstovas atsiliepime bei Pažymoje nurodė, kad įstaigos 1 bei 3 sektorių gyvenamosios patalpos iki 2017 m. birželio 7 d. baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Nuo 2017 m. birželio 7 d. minėtos patalpos buvo aprūpintos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintomis normomis. Tvirtino, kad patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Nuteistųjų sugadintas inventorius nuolat tvarkomas kad tualetai yra tvarkingi, atskirti kabinomis, sanitariniai mazgai bei dušai įrengti patalpoje atskiroje nuo gyvenamųjų patalpų. Paaiškina, kad naujai nuteistiesiems išduodamas minkštasis inventorius yra tvarkingas. Išduodamas arba naujas, taip pat jau naudotas tačiau tvarkingas, išskalbtas ir dezinfekuotas.

Pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos inventoriaus būklės, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad pastatų stoguose buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą.

Atsakovės atstovas patvirtino, kad minėtų patalpų stogai dengti šiferiu, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti argumentai dėl asbesto dulkių vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini.

Pareiškėjo teigimu Pravieniškių PN-AK iš praustuvių tekėjo tik šaltas, nefiltruotas vanduo, kuris buvo rudos spalvos.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punkto nuostatas, sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistemos.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 18 punktas numato, jog, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

Šiuose higienos normų punktuose nėra reglamentuota, kad nuteistųjų prausyklose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens prausykloje nebuvimo (trūkumo) yra nepagrįstos.

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 43-48), kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu buvo atliekami geriamojo vandens tyrimai, pateiktuose tyrimų protokoluose įrašų dėl netinkamo geriamo vandens nėra užfiksuota.

Pareiškėjas nurodė, jog iš kranų bėgdavo rudas vanduo, tačiau duomenų ar pareiškėjas kreipėsi dėl minėtų pažeidimų į administraciją, byloje nepateikta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nurodyti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vandens, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d.. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d.. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė