Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,

dalyvaujant ieškovo atstovei Aldonai Majienei, atsakovei J. J., atsakovų J. J. ir K. J. atstovui adv. Vilhelmui Keliuočiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams J. J., K. J., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, SĮ „Vilniaus miesto būstas“, trečiajam asmeniui UAB „Senamiesčio ūkis“, išvadą teikianti institucija - Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino negaliojančiu susitarimą dėl teisių ir pareigų perėmimo, sudarytą 2008-04-07 tarp VšĮ „Vilniaus butai“ (dabartinis SĮ „Vilniaus miesto būstas“) ir atsakovės J. J., nusprendė iškeldinti atsakovus iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas priteisė valstybei iš atsakovų J. J. ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ po 132 Lt žyminio mokesčio ir po 8 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, o iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės 8 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad atsakovė J. J. su nepilnamečiu sūnumi K. J. gyvena bute, esančiame Maironio g. 19-2, Vilniuje, kuris nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių oficialių registro duomenų teisingumo, todėl laikytina, kad atsakovė J. J. ginčo bute apsigyveno nuo 2006 m. balandžio mėnesio. Teismas nustatė, jog atsakovė apsigyveno bute be teisėto pagrindo. Tokias išvadas teismas padarė, vadovaudamasis Vilniaus m. apylinkės prokuratūros pranešimu bei specialisto išvada, kuri patvirtina, kad atsakovės J. J. pateiktas 1989-12-28 vykdomojo komiteto sprendimas skirti jai butą, esantį Maironio g. 19-2, kaip pagrindinei nuomininkei, yra suklastotas. Be to, teismas nurodė, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei buvo išduotas orderis ginčo butui užimti, kad atsakovė nuo 1988 m. buvo įrašytą į eilę butui gauti, ir kad 2006 m. buvo priimtas sprendimas dėl ginčo buto suteikimo J. J.. Teismas nustatė, jog 2008-04-07 susitarimas tarp VšĮ „Vilniaus butai“ ir J. J. dėl teisių ir pareigų perėmimo yra išvestinis iš 1991-04-05 nuomos sutarties, todėl laikydamas, jog 1991 m. nuomos sutartis sudaryta nebuvo, konstatavo, kad susitarimas sudarytas be teisėto pagrindo. Nustatęs, jog atsakovė nepagrįstai apsigyveno bute, teismas padarė išvadą, jog tolesnis susitarimo vykdymas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams. Teismas nurodė, jog ieškinys pareikštas 2009-05-07, o susitarimas sudarytas 2008-04-07, todėl konstatavo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu iškeldinti ją ir jos sūnų iš ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nurodo, kad 1991-04-05 gyvenamosio patalpos nuomos sutartis yra galiojanti, kadangi teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl jos pripažinimo negaliojančia, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiu 2008-04-07 susitarimą dėl minėtos sutarties pakeitimo LR CK 1.90 str. pagrindu ir iškeldino ją ir jos sūnų iš minėto buto, be to, nepagrįstai pripažino, kad 1991-04-05 sutartis nebuvo sudaryta. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir ieškovo bei kitų atsakovų argumentus, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys paneigia tokius apeliantės argumentus.

Apeliantės minima 1991-04-05 gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kaip matyti iš jos turinio, buvo sudaryta remiantis Vilniaus m. Spalio rajono LDT VK 1989-12-28 sprendimu Nr.448 suteikti atsakovei butą. Iš byloje esančio minėto sprendimo nuorašo, pateikto Vilniaus apskrities archyvo (b.l.9, 10-11, prijungtos b.l.71, 72-73), matyti, kad klausimas dėl buto suteikimo atsakovei J. J. net nebuvo svarstomas. Sutarties antrojo egzemplioriaus Vilniaus apskrities archyve nėra (b.l.9). Prijungtoje civilinėje byloje būtent atsakovė buvo pateikusi Vilniaus m. Spalio rajono LDT VK 1989-12-28 sprendimą Nr.448 dėl ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), skyrimo jai, taip pat Vilniaus m. savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnijos 2005-10-03 raštą (prijungtos b.l.24, 94), kurie, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2009-11-13 specialisto išvados, yra suklastoti. Nagrinėjamoje byloje liudytoju apklaustas V. L., kuris 1991-04-05 sutartyje nurodomas kaip sutarties šalies – Senamiesčio seniūnijos-atstovas, nurodė, kad minėtos sutarties nepasirašė, sutartyje yra ne jo parašas, be to, jis neturėjo tokių įgalinimų sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Apeliantė apeliaciniame skunde neginčija aplinkybės, kad minėtą sutartį pasirašė ne V. L., teigia, kad ją galėjo pasirašyti kitas įgalintas Senamiesčio seniūnijos darbuotojas. Tačiau toks argumentas nepagrįstas ir atmestinas, nes sutartį privalo pasirašyti įgalintas ją pasirašyti asmuo ir toks asmuo turi būti nurodytas sutartyje, o vieno asmens pasirašymas už kitą, to nenurodant sutartyje, pripažintina kaip neįgalinto asmens pasirašymas, be to, tai yra dokumento klastojimas. Atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad ji buvo įtraukta į eilę butui išsinuomoti nuo 1989 metų ar vėliau. Kad butas atsakovei nebuvo suteiktas nei 1989 m., nei 1991 m., patvirtina ir apeliantės 2005-08-30 rašytas prašymas Vilniaus m. Tarybos socialinių reikalų komiteto pirmininkui, kuriame ji nurodo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), bei šiame prašyme pripažindama, kad neturi gyvenamosios vietos, nuomoja kambarį bendrabutyje, 2000 m. yra įtrauktą į eilę butui nuomoti (b.l.29-30). Atsižvelgiant į minėtas byloje nustatytas faktines aplinkybes pagal esamus įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 1991-04-05 gyvenamosios patalpos nuomos sutartis su apeliante nebuvo sudaryta. Tai reiškia, kad atsakovės pateikta 1991-04-05 sutartis yra negaliojanti, t.y. niekinė. Teismas, nustatęs, kad sutartis negalioja, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes (LR CK 1.78 str. 5 d.). Atkreiptinas dėmesys, jog niekinis sandoris negalioja, net nesant teismo sprendimo pripažinti jį negaliojančiu (LR CK 1.78 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje ir prijungtoje civilinėje byloje atsakovės J. J. paaiškinimai yra nenuoseklus, nes abiejose bylose nurodo skirtingus įsikėlimo į ginčo butą metus (nagrinėjamoje byloje – 1991 m., prijungtoje – 1994 m.), duomenys apie elektros energijos ar vandens naudojimą yra tik nuo 2006 m. (prijungtos b.l.21-22, 23), pagal ieškovo atstovės ir kitų atsakovų paaiškinimus tik nuo 2006 m. atsakovė mokėjo už ginčo butui teikiamas paslaugas, duomenų apie nuomos mokesčio mokėjimą nėra, gyvenamąją vietą atsakovė ginčo bute deklaravo tik 2006 m., 2005-08-30 prašyme pati nurodė gyvenamąją vietą kitu adresu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė įsikėlė į ginčo butą tik 2006 m., o ši aplinkybė taip pat kelia pagrįstas abejones dėl atsakovei ginčo buto suteikimo 1991 m.. Apeliantės argumentai, kad ją kitas asmuo įtikino 2005-08-30 prašyme nurodyti, jog ji neturi gyvenamosios vietos, jos paaiškinimai, kad suklastotus aukščiau minėtus sprendimą Nr.448 ir Senamiesčio seniūnijos 2005-10-03 raštą gavo Senamiesčio seniūnijoje, atmestini, nes yra neįtikinami, atsakovė negalėjo įvardinti tokio įtikinusio asmens, negalėjo tinkamai paaiškinti šių suklastotų dokumentų gavimo aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 1991-04-05 gyvenamosios patalpos nuomos sutarties dėl to, kad konstatavo, jog tokia sutartis nebuvo sudaryta, o ne dėl to, kad ieškovo reikalavimas šioje dalyje yra nepagrįstas. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje neskundžia.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų atsakovė su sūnumi ginčo bute apsigyveno neteisėtai, be to, pateikė VšĮ „Vilniaus butai“ niekinę 1991-04-05 gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, ko pasekoje buvo sudarytas 2008-04-07 susitarimas, pagal kurį VšĮ „Vilniaus butas“ perėmė nuomoto teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas minėtą susitarimą pripažino negaliojančiu LR CK 1.90 str. numatytu pagrindu. Tačiau pagal LR CK 1.90 str. iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu tik pagal klydusios šalies ieškinį. Nagrinėjamu atveju ieškovas nėra 2008-04-07 susitarimo šalimi, todėl negali šiuo pagrindu ginčyti minėto susitarimo. Todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas minėtą susitarimą pripažino negaliojančiu LR CK 1.90 str. numatytu pagrindu. Bet, įvertinus faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo minėto susitarimo negaliojimo pagrindą. Pagal LR CPK nuostatas bei teismų praktiką, ieškovas ieškinyje privalo nurodyti faktinį reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, o teisiškai jį kvalifikuoti privalo teismas. Todėl jeigu šalis, nurodžiusi faktinį reikalavimo pagrindą, netinkamai jį kvalifikuoja, tai bylą nagrinėjantis teismas privalo tinkamai kvalifikuoti tokį pagrindą ir pritaikyti tinkamą teisės normą. Nagrinėjamu atveju atsakovė J. J., pateikusi VšĮ „Vilniaus butai“ niekinę 1991-04-05 sutartį, negalėjo nežinoti apie tokį suklastojimo faktą dėl aukščiau nurodytų priežasčių, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad 2008-04-07 susitarimas buvo sudarytas dėl atsakovės apgaulės, todėl jis pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas negaliojančiu, tačiau ne tuo teisiniu pagrindu, todėl teisėjų kolegija pašalina šią teisės klaidą, nes faktinės aplinkybės nustatytos tinkamai, ir pripažįsta 2008-04-07 susitarimą negaliojančiu LR CK 1.91 str. 1 d. nurodytu teisniu pagrindu, kaip sudarytą dėl atsakovės J. J. apgaulės.

Kadangi su atsakove J. J. ir jos sūnumi nebuvo sudaryta ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, atsakovės pateikta 1991-04-05 gyvenamosios patalpos nuomos sutartis yra niekinė, o 2008-04-07 susitarimas pripažintas negaliojančiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pripažino, kad atsakovė savavališkai, be teisėto pagrindo, užėmė ginčo butą, todėl pagrįstai nusprendė atsakovus J. J. ir jos sūnų K. J. iškeldinti iš ginčo buto, nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų (LR CK 6.612 str.).Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, butas yra įtrauktas į Vilniaus misto savivaldybės socialinių butų sąrašą, todėl jis gali būti suteiktas tik laikantis LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme nustatytos tvarkos, nes tik toks socialinio būsto suteikimas atitinka viešąjį interesą, kad vieni socialinio būsto reikalingi asmenys nebūtų diskriminuojami dėl to, kad jie laikosi įstatymų nustatytos tvarkos, o kiti gauna socialinį būstą anksčiau savo eilės dėl to, kad nesilaikė tokios tvarkos ir savavališkai užėmė socialinį būstą.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai pripažino 1991-04-05 sutartį niekine, taip pat pripažino negaliojančiu 2008-04-07 susitarimą bei nusprendė iškeldinti atsakovus J. J. ir K. J., nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, t.y. priėmė teisingą sprendimą byloje. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės J. J. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš jų valstybei priteistinos 19,90 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų J. J. ir K. J. po 9,95 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.