Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo K. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienuolikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš K. R. B. S. priteista 3 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Iš K. R. A. V. priteista 2 631 eurų turtinei žalai ir 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. R. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. spalio 1 d., laikotarpiu nuo 22.30 val. iki 24.00 val. tiksliai nenustatytu laiku bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, sudavė rankomis ir prožektoriumi ne mažiau kaip šešis smūgius V. P. į krūtinę ir galvą, tuo padarydamas sužalojimus, atitinkančius ne tik nesunkų sveikatos sutrikdymą – kraujosruvas krūtinės minkštuosiuose audiniuose, krūtinkaulio lūžį, tačiau atitinkančius ir sunkų sveikatos sutrikdymą – galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda viršugalvyje, poodinėmis kraujosruvomis dešinės ir kairės akies vokuose, odos nubrozdinimais kaktoje ir dešiniame skruoste, kraujosruvomis kaktos, viršugalvio ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu kairiame pusrutulyje ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, dėl ko nuo galvos sumušimo nukentėjusysis mirė, tai yra tyčia nužudė V. P..

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai K. R. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

9.2. BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. BK 132 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis – kaltė – yra neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis: nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis). Jei kaltės forma yra neatsargi, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). BK 129 straipsnyje numatytos veikos padaromos tik tyčia: tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama - ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015).

9.3. Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad nesiekė ir nenorėjo V. P. mirties, neturėjo nei motyvų, nei tyčios jo nužudyti, nenumatė tokių pasekmių ir jų nesuvokė. Tokie apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės nužudžius V. P.. Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistasis norėjo V. P. mirties, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesuteikia pagrindo nuteistojo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargius. Aplinkybė, kad nuteistasis nenorėjo V. P. mirties, rodo tik tai, jog nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, tačiau nepaneigia, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Tuo tarpu, baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistojo K. R. veiką vertinti kaip neatsargią nėra jokių teisinių prielaidų.

9.4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad K. R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, sudavė rankomis ir prožektoriumi ne mažiau kaip šešis smūgius V. P. į krūtinę ir galvą, tuo padarydamas sužalojimus, atitinkančius ne tik nesunkų sveikatos sutrikdymą – kraujosruvas krūtinės minkštuosiuose audiniuose, krūtinkaulio lūžį, tačiau atitinkančius ir sunkų sveikatos sutrikdymą – galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda viršugalvyje, poodinėmis kraujosruvomis dešinės ir kairės akies vokuose, odos nubrozdinimais kaktoje ir dešiniame skruoste, kraujosruvomis kaktos, viršugalvio ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu kairiame pusrutulyje ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, dėl ko nuo galvos sumušimo nukentėjusysis mirė. Šie K. R. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Smūgių sudavimo vieta – galva ir krūtinė – gyvybiškai svarbios. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, sprendžiant iš to, kad V. P. buvo sulaužytas krūtinkaulis, darytina išvada, jog nuteistojo suduoti smūgiai buvo stiprūs. Be to, dalį smūgių nuteistasis sudavė ne tik su kumščiu, bet ir apie 300 – 400 g sveriančiu metaliniu prožektoriumi. Šie K. R. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, nors ir neblaivus, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog kumščiu ir metaliniu prožektoriumi suduodamas ne mažiau 6 stiprių smūgių į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą ir krūtinę), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet leido joms atsirasti. Taigi, K. R. nužudė V. P., veikdamas netiesiogine tyčia.

9.5. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. R. veiksmus įvertino kaip nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

10. Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo K. R. prašymų yra paskirti jam švelnesnę bausmę.

10.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam K. R. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

10.2. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam K. R. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

10.3. Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad K. R. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 4 kartus, taip pat ir už tyčinį nusikaltimą, susijusį su fizinio smurto panaudojimu prieš kitus asmenis (t. 3, b. l. 69-103), skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė neišnykus teistumui. Nuteistasis daug kartų baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 59-68). Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. K. R. nedirba ir darbo biržoje neregistruotas, piktnaudžiauja alkoholiu, charakterizuojamas patenkinamai (t. 3, b. l. 52). Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

10.4. Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam K. R. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrė artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Dar kartą atsižvelgti į tai, kad K. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei švelninti K. R. už padarytą nusikaltimą paskirtą bausmę teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Be to, apelianto skunde nurodomos aplinkybės, kad anksčiau jam nebuvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, jis yra jauno amžiaus, suprato blogai pasielgęs, jo ryšiai su tėvais yra glaudūs, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo švelninti K. R. pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės.

Dėl neturtinės žalos

11. Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo K. R. prašymų yra atmesti nukentėjusiųjų B. S. ir A. V. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apelianto teigimu, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad V. P. nei su seserimi, nei su dukra nepalaikė ryšių.

11.1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Neturtinės žalos dydžio nustatymo specifika neteisėto gyvybės atėmimo bylose pasireiškia tuo, kad taip pat turi būti atsižvelgiama ir į ryšį bei santykius tarp ieškovo ir mirusio asmens, tokio ryšio glaudumą, intensyvumą, kadangi tai turi tiesioginę įtaką patiriamų dvasinių ir emocinių išgyvenimų stiprumui, gilumui, o kartu ir galinčios juos kompensuoti piniginės sumos nustatymui.

11.2. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji A. V. (nužudytojo dukra) pareiškė civilinį ieškinį, prašydama iš K. R. priteisti 20000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 68-69), nukentėjusioji B. S. (nužudytojo sesuo) pareiškė civilinį ieškinį, prašydama iš K. R. priteisti 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 3, b. l. 153-154). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius patenkino iš dalies ir iš nuteistojo K. R. priteisė A. V. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, B. S. – 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistojo K. R. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios A. V. ir B. S. patyrė neturtinės žalos. Šiuo atveju tyčiniais nuteistojo nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės – dėl tokių nusikalstamų K. R. veiksmų nukentėjusioji A. V. staiga ir netikėtai neteko tėvo, B. S. – brolio. Tokia staigi smurtinė mirtis neabejotinai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą nukentėjusiosioms, neigiamai paveikė jų gyvenimą.

11.3. Nukentėjusioji A. V. civiliniame ieškinyje nurodė, kad ją ir V. P. siejo artimiausi giminystės santykiai, todėl nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, netekties, nevilties, tuštumos jausmus. Dėl patirtų išgyvenimų sutriko jos kasdienis gyvenimas, poilsis. Be to, apie tėvo nužudymą A. V. buvo pranešta tik po jo laidotuvių, todėl emocinis šokas, nerimas, dvasiniai išgyvenimai buvo itin dideli (t. 1, b. l. 68-69). A. V. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad dėl tėvo nužudymo jautėsi sukrėsta, vartojo lengvus vaistus nuo streso. Iki įvykio ji tikslaus tėvo gyvenamojo adreso nežinojo. V. P. iš namų išėjo 2014 m., po to bendravimas su juo nebuvo toks kaip iki tol, nes jis pats atsiribojo. Per tuos dvejus metus nukentėjusioji tėvą matė kokius tris kartus, o telefonu bendravo daugiau - keliolika kartų. Nepaisant to, dvasinis ryšys su tėvu išliko, nes nukentėjusioji jį labai mylėjo. Bendravimas su tėvu buvo ribotas, nes iš jo pusės nebuvo didelio noro (t. 3, b. l. 168-169). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nustatydamas iš K. R. A. V. priteisiamą neturtinės žalos atlyginimo dydį, apygardos teismas įvertino tai, jog jos santykiai su tėvu nebuvo artimi. Po to, kai V. P. išsikraustė iš buto, kuriame gyveno su buvusia žmona, jie buvo susitikę tik kelis kartus. Telefonu kalbėjosi daugiau, tačiau pokalbiai baigdavosi nesutarimais dėl pinigų. Paskutiniu metu (apie metus laiko) jie praktiškai nebendravo, kadangi V. P. nebeturėjo savo telefono. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas A. V. prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 5000 Eur.

11.4. Nukentėjusioji B. S. civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl brolio nužudymo ji patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, jai labai pablogėjo sveikata, ji praranda pusiausvyrą. Nukentėjusioji iki šiol jaučia baimę, nerimą, nemigą, vartoja raminamuosius vaistus. Nukentėjusioji jaučia kaltės jausmą, kad negalėjo niekuo pagelbėti savo broliui (t. 3, b. l. 153-154). B. S. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad brolio netektis jai yra nepakeliamas skausmas. Pas brolį į paskutinę jo gyvenamąją vietą ji buvo nuvažiavusi kelis kartus. Broliui nukentėjusioji nebuvo davusi nei telefono, nei adreso, nes jis ateidavo prašyti pinigų, o ji jų neturėjo. Jie konfliktuodavo, nes V. P. dirbdamas gaudavo pinigų, neįgalumo išmoką, tačiau vis vien prašydavo (t. 3, b. l. 169-170). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nustatydamas iš K. R. B. S. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, apygardos teismas įvertino tai, jog jos santykiai su broliu taipogi nebuvo artimi. Kaip nurodė B. S., ji nebuvo davusi broliui savo naujo adreso Panevėžio mieste ir savo telefono numerio, nes nenorėjo, kad jis prašinėtų pinigų. Iš jos paaiškinimų matyti, kad ji net vengė su juo susitikti mieste. Be to, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad iš nukentėjusiosios paaiškinimų, kas sudaro neturtinę žalą, matyti, kad ji labiau išgyveno dėl to, jog neprivertė brolio pakeisti gyvenimo būdo, neprivertė jo gydytis nuo alkoholizmo, nei pats jo žūties faktas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas B. S. prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 3000 Eur.

11.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiosioms padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas įstatyme įtvirtintas aplinkybes, taip pat pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes. Vertinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį – 5000 Eur nužudytojo dukrai ir 3000 Eur nužudytojo seseriai, kaip aiškiai per didelį nėra pagrindo. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis šioms nukentėjusiosioms yra proporcingas nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka nukentėjusiųjų ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus ir nėra per didelis.

12. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo K. R. apeliacinį skundą atmesti.