Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-04-20 · Administracinė byla Nr. A-438-904-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-04-20
Bylos Nr.
A-438-904-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
J.V.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Administracinė byla Nr. A8 – 904 – 06Procesinio sprendimo kategorija; 65.1
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. balandžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei ,dalyvaujant pareiškėjos atstovui A.B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J.V. komercinės firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J.V. komercinės firmos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

. Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja J.V. komercinė firma Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu (prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-08-04 sprendimą Nr. S-360-(7-3~6/2005), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos 2005-05-20 sprendimas Nr. 69-143, patvirtinantis Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005-03-23 sprendimo Nr. (12.28-5)-(5-1)­3 dėl 2005- 01-25 patikrinimo akto Nr.20-04-29-142 nurodymus pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 41940,00 Lt PVM, 4549,00 Lt šio mokesčio delspinigių ir 12582,00 Lt šio mokesčio baudą.

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad šie sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl turi būti panaikinti dėl tokių motyvų:

1. Visos operacijos tarp pareiškėjos ir UAB "Amianitas", UAB "Balthaus", UAB "Milebra", UAB "Flošas" yra pagrįstos buhalteriniais dokumentais, įformintais nepažeidžiant LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimų. Mokesčių administratoriui pateiktos minėtų įmonių PVM sąskaitos­ faktūros yra tinkamai užpildytos, turi visus įstatymo reikalaujamus rekvizitus, nėra pripažintos negaliojančiomis. Mokesčių administratorius savo sprendime nenurodė jokių pastabų dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau padarė išvadą, kad šiais dokumentais pagrįstos ūkinės operacijos yra neteisėtos. Pareiškėjos manymu, tokia išvada pagrįsta ne įrodymais, o prielaidomis. Pareiškėja nurodė, kad nėra nenuginčytas faktas, jog ji medieną supirko, perdirbo ir realizavo. Tai patvirtina buhalteriniai dokumentai, o pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti minėtų bendrovių išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis

2. Atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija nenagrinėjo aplinkybės, kad medieną pareiškėjai pardavę ir savo transportu atvežę subjektai - UAB "Amianitas", UAB "Balthaus", UAB "Milebra", UAB "Flošas" - nerašė krovinio važtaraščių, o, remdamiesi LR Finansų ministerijos 1997-10-24 įsakymu Nr. 164 patvirtintų Važtaraščių blankų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos 25 punktu, išrašė tik PVM sąskaitas-faktūras ir jų trečiuoju egzemplioriumi naudojosi kaip krovinį lydinčiu dokumentu.. Todėl pareiškėja krovinio važtaraščių negalėjo turėti ir saugoti, nes jų nebuvo išrašęs krovinio siuntėjas. Pareiškėjai dėl krovinio važtaraščių nepateikimo nekilo abejonių, kadangi medieną pardavėjai atvežė savo transportu ir pateikė tinkamai užpildytas PVM sąskaitas- faktūras.

3. Pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai ją apkaltino tuo, jog sudarant medienos pirkimo sandorius nebuvo pareikalauta iš minėtų 4 bendrovių atstovų jų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, nebuvo pasidomėta. mokesčių inspekcijoje dėl paminėtų bendrovių veiklos teisėtumo. Atsakovas nepagrįstai apkaltino pareiškėją nesąžiningumu. nurodydamas, kad ji turėjo numatyti ar bent įtarti, jog UAB "Amianitas", UAB "Balthaus", UAB '"Milebra" ir UAB "Flošas" veikla yra neteisėta, ir sudarant sandorius imtis atitinkamų saugumo priemonių. Pareiškėjos teigimu, įstatymai nesuteikė jai teisės tikrinti kitų įmonių veiklos teisėtumą, gauti iš apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kokius nors duomenis apie kitas įmones, ir dar esančias kituose rajonuose. Pareiškėja pažymėjo, kad jai nekilo ir negalėjo kilti abejonių dėl minėtų bendrovių veiklos teisėtumo, kadangi su šių bendrovių atstovais suderėta medienos pardavimo kaina buvo labai artima bendroms analogiškos medienos rinkos kainoms rajone. Pardavėjų atstovai atrodė dalykiški, išmanantys savo verslo reikalus. parodydavo savo bendrovių registracijos ir PVM mokėtojo pažymėjimus arba jų kopijas, pateikdavo Inspekcijos išduotas PVM sąskaitas-faktūras, turėjo bendrovių antspaudus. Pareiškėjos manymu, vertinant sąžiningumą negalima iš jos reikalauti imtis neprotingų priemonių pardavėjų veiklos teisėtumui nustatyti, tuo labiau, kad pareiškėja neturi įgaliojimų tikrinti. ar teisėta veikla užsiima kitos įmonės, ir neturėjo pagrindo netikėti UAB "Amianitas", UAB "Milebra", UAB "Balthaus" bei UAB "Flošas" atstovais prisistačiusiais asmenimis, kurie turėjo savo bendrovių atitinkamus dokumentus. .

4. Pareiškėja nurodė, kad mokesčių mokėtojų, t.y. jos partnerių, veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia ūkine operacija. turi įrodyti mokesčių administratorius. Vien mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumas mokestine prasme nėra pakankama aplinkybė, leidžianti paneigti mokesčių mokėtojo, šiuo atveju pareiškėjos, teisę į PVM atskaitą. Ši teisė gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą. t.y. aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko įstatymų pažeidimus, susijusius su konkrečia ūkine operacija (nuo už šią operacija sukurtos, pridėtinės vertės nesumokėjo PVM), bei aplinkybę, kad pareiškėja apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, žinojo arba turėjo realią galimybę žinoti. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius nėra pateikęs jokių įrodymų, jog už pareiškėjos nupirktą medieną pardavėjai nėra sumokėję PVM. Todėl, pareiškėjos manymu, kol nėra atlikti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose dėl UAB "Balthaus", UAB .,Amianitas" ir UAB "Milebra" finansinės veiklos, mokesčių administratoriai negalėjo priimti galutinio sprendimo ir papildomai apskaičiuoti pareiškėjai PVM.

5. Pareiškėja nurodė, kad nupirktą iš UAB „Amianitas", UAB „Milebra", UAB "Balthaus" ir UAB „Flošas" medieną užpajamavo firmos buhalterijoje, ją perdirbo ir realizavo. Todėl nepažeidė PVM įstatymo 6 str., 12 str. ir kitų įstatymų reikalavimų ir turėjo teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjos manymu, mokesčių administratorius nepagristai ir neteisėtai apskaičiavo PVM. šio mokesčio delspinigius bei baudą. Jo manymu, atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija pareiškėjos skundus ištyrė paviršutiniškai, neišsamiai, todėl padarė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriuo prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 str. nustatyta, jog pirkimo PVM sumos gali būti traukiamos į atskaitą,. jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą ­faktūrą, turinčią visus PVM įstatymo ir kitų teisės aktų reikalaujamus rekvizitus. PVM įstatymo 80 str. nustatyta, kad PVM sąskaita - faktūra privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų nustatytus privalomus apskaitos dokumento rekvizitus. Atsakovo manymu, rekvizitai bei jų atitikimas norminių aktų reikalavimams neturi būti vertinami formaliai. Atsakovas pažymėjo, kad sprendžiant mokestinį ginčą buvo vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004-10-27 nutartyje (adm. byla Nr. A(I)-355/2004), esančiu PVM sistemos bei teisės į PVM atskaitą atsiradimo sąlygų išaiškinimu. Atsakovas nurodė, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, leidžiančių minėtas PVM sąskaitas-faktūras pripažinti neturinčiomis juridinės galios. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tikrindamas pareiškėjos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą, teisingumą, mokesčių administratorius vertino pateiktus dokumentus. apklausė pareiškėjos atsakingą asmenį. dalyvavusį vykdant veiklą su UAB "Amianitas", UAB '"Balthaus". UAB "Milebra“ ir lJAB '"Flošas". Spręsdamas dėl pareiškėjos teisės atskaityti PVM šių bendrovių vardu įformintuose dokumentuose, mokesčių administratorius aiškinosi, ar pareiškėja žinojo ir ar turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą minėtų jos kontrahentų veiklą. Atsakovo manymu, patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, sudaro pakankamą pagrindą abejoti pareiškėjos, kaip PVM mokėtojos, sąžiningumu. Atsakovas atkreipė dėmesį į pareiškėjos savininko J.V. paaiškinimus, kuriuose jis nurodė, kad sandorius su kontrahentais aptardavo įmonės kieme, pardavėjų atstovai prisistatydavo komercijos direktoriais arba agentais, su savimi turėdavo visus reikiamus dokumentus, kasos pąjamų orderius atveždavo jau užpildytus, ranka pildyti dokumentai būdavo surašomi pareiškėjos patalpose, o spausdinti kompiuteriu buvo atvežami praėjus kuriam laikui po medienos pristatymo.

Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja turėjo numatyti ar bent įtarti, jog UAB "Amianitas", UAB ""Balthaus", UAB '"Milebra" ir UAB '"Flošas" veikla yra neteisėta, ir sudarant sandorius imtis atitinkamų saugumo priemonių - reikalauti įmonių atstovų asmens dokumentų, lyginti jų duomenis su apskaitos dokumentuose įrašytais duomenimis ar bent jau pasidomėti apie šių įmonių veiklą ir patikimumą apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, t.y. Mokesčių administravimo įstatymo 21 str. nustatyta tvarka pateikus paklausimą mokesčio administratoriui gauti informaciją, reikalingą mokesčio įstatymui vykdyti. Atsakovas pažymėjo, kad įtarimą dėl pardavėjų neteisėtos veiklos pareiškėjai turėjo sukelti ir tai, kad minėtos medienos pardavėjai, atveždami medieną nepateikdavo, nei būtino krovinio važtaraščio, nei PVM sąskaitoje -faktūroje nenurodydavo krovinį gabenusios transporto priemonės, vairuotojo, pakrovimo vietos ir laiko. Atsakovas nurodė, kad mokestinio ginčo byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos sąžiningumą, t.y. tai, kad ji domėjosi sandorio partnerio veiklos teisėtumu, reikalavo informacijos, ją gavo ar negavo. Atsakovo manymu. toks mokesčio mokėtojo neveikimas vertinamas kaip nesąžiningumas, kuris paneigia jo teisę į PVM atskaitą. Kadangi pareiškėja į PVM atskaitą buvo įtraukusi 41940 Lt PVM ir šios sumos nesumokėjo i biudžetą, todėl mokesčių administratorius teisėtai nurodė jai šią PVM sumą sumokėti.

Tretysis suinteresuotas asmuo Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad nesutinka su skundo motyvais ir reikalavimais, ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą ir palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos skunde teismui nurodyti iš esmės tie patys argumentai kaip ir jos skunduose ikiteisminėms mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.

Teismas nurodė, jog byloje ištirti įrodymai suteikia pagrindą konstatuoti, jog atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija pareiškėjos ginčijamame sprendime pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog atsakovo, atlikto pareiškėjos patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės suteikė pagrindą išvadai, kad pareiškėja pagal minėtas 8 PVM sąskaitas - faktūras neįgijo teisės PVM atskaitą. Teismo nuomone, šie įrodymai patvirtina, kad mokesčio administratorius įrodė pareiškėjos kontrahentų UAB "Milebra", UAB "Flošas" ,UAB "Amianitas", UAB „Balthaus" veiklos neteisėtumą (minėtos 4 bendrovės pažeidė mokesčių įstatymus, kurie yra susiję su. byloje aktualiose 8 PVM sąskaitose - faktūrose užfiksuotomis ūkinėmis operacijomis, t.y. nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą PVM už sukurtą pridėtinę vertę). Pareiškėja neginčija šios mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės. tačiau mano, kad ji nepaneigia jos teisės į PVM atskaitą. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjos ūkinės veiklos partnerių dėl minėtose 8 PVM sąskaitose - faktūrose nurodytų ūkinių operacijų veiklos neteisėtumas pats savaime nepaneigia pareiškėjos teisės į PVM atskaitą, tačiau nagrinėjamu atveju tokią pareiškėjos teisę dėl minėtose 8 PVM sąskaitose - faktūrose išskirto PVM, paneigia nustatytų juridinių faktų visuma, t.y. pareiškėjos kontrahentų veiklos neteisėtumas, ir pareiškėjos, kaip į PVM atskaitą pretenduojančios mokesčio mokėtojos, nesąžiningumas.

Teismas konstatavom kad tiek atsakovas, tiek Mokestinių ginčų komisija iš bylos medžiagos padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėja turėjo realią galimybę žinoti, kad prekių pardavėjai už minėtomis ūkinėmis operacijomis sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, t.y. nevykdydami mokestinės prievolės valstybei elgiasi neteisėtai. Pareiškėja nesidomėjo ir neįsitikino prekių pardavėjus atstovaujančių asmenų tapatybėmis, įgaliojimais, nors tokią galimybę realiai turėjo. Kad pareiškėja neveikė taip, kaip turėjo veikti, jei būtų buvusi atidi ir rūpestinga, patvirtina pareiškėjos savininko J.V. paaiškinimai mokesčių administratoriui. Minėtuose paaiškinimuose J.V. nurodė, kad medienos tiekėjai patys pas ji atvykdavo tartis dėl sandorių, kadangi jis laikraščiuose skelbdavo, jog superka medieną. Atvykusieji asmenys įgaliojimų nepateikdavo, o jis neprašydavo, todėl nežino kokias pareigas užėmė sandorius dėl medienos pardavimo sudarę asmenys tose įmonėse, kurių vardu pardavė medieną. Pardavėjai nepateikdavo medienos pristatymo važtaraščių, o jis jų neprašydavo. Pareiškėjos skundo argumentus, kad medienos tiekėjų atstovai parodydavo savo bendrovių registracijos ir PVM mokėtojo pažymėjimus arba jų kopijas, teismas vertino kritiškai. kadangi tai prieštarauja minėtiems J.V. paaiškinimams. Be to, toks veiklos partnerio teisėtumo pasitikrinimas, teismo nuomone, nelaikytinas pakankamu. Kad pareiškėja dėl atliekamų ūkinių operacijų turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą kontrahentų veiklą, tačiau buvo neatidi, nerūpestinga, teismo manymu, patvirtina ir kitos sandorių aptarimo bei sudarymo, dokumentų užpildymo, atsiskaitymo aplinkybės.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors sandorių sumos didelės (mažiausia suma - 9440 Lt., didžiausia - 65578 Lt, bendra suma 274936 Lt, įskaitant 41940 Lt PVM), nei vienu atveju nebuvo sudaryta rašytinė sutartis. Pareiškėja nei vienu atveju nežino duomenų apie medieną gabenusias transporto priemonės (transporto priemonės priklausomumas, valstybinis numeris ir kt.), nei vienu atveju vežėjas nepateikė važtaraščio, o pareiškėja jo neprašė. Todėl byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad pristačius pareiškėjai medieną, nebuvo pateikti jos gabenimo važtaraščiai, o PVM sąskaitose - faktūrose papildomai nebuvo nurodyti minėti krovinio važtaraščio rekvizitai, turėjo sukelti pareiškėjai pagrįstas abejones dėl medienos pardavėjų veiklos teisėtumo. Teismo manymu, bylos medžiaga patvirtina, kad kai kuriais atvejais pareiškėja nekreipė dėmesio net į akivaizdžius duomenų prieštaravimus, kadangi prekių pardavėjai tą pačią dieną išrašomuose dokumentuose dėl to paties asmens nurodydavo skirtingas tarpusavyje nesuderinamas pareigas. Pavyzdžiui, 2003-05-05 UAB „Milebra" PVM sąskaitoje - faktūroje GEB Nr.2460376 A.M. nurodytas direktoriumi, o tos pačios dienos kasos pajamų orderyje kasininku. 2003-06-20 PVM sąskaitoje - faktūroje Nr. GEB Nr.2460377 tas pats asmuo nurodytas direktoriumi, o 2003-06-20 ir 2003-06-24 kasos pajamų orderiuose vyr. finansininku (buhalteriu) bei kasininku.

Teismas akcentavo, jog atsakovas pagristai nurodė, kad pareiškėja galėjo pasinaudoti Mokesčių administravimo įstatymo 21 str. nustatyta tvarka ir. pateikusi paklausimą mokesčio administratoriui, gauti informaciją, reikalingą mokesčio įstatymui vykdyti. Todėl byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja iki byloje aktualių ūkinių operacijų atlikimo ir jų metu nesiėmė jokių realių ir protingų veiksmų, kad įsitikintų kitos šalies veiklos teisėtumu, kiek tai susiję su vykdomomis ūkinėmis operacijomis bei pareigos sumokėti į biudžetą PVM vykdymu, nors, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, tokią galimybę turėjo. Todėl tokie veiksmai vertintini kaip mokesčio mokėtojos (pareiškėjos) nesąžiningumas. Teismo manymu, pareiškėja nei atsakovui, nei Mokestinių ginčų komisijai, nei teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ji, kaip mokesčio mokėtoja, nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti apie savo veiklos partnerio neteisėtumą dėl atliekamų ūkinių operacijų. Pareiškėja nepaneigė įrodymais mokesčių administratoriaus pateiktų įrodymų, jog ji, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, turėjo realias galimybes įvertinti savo veiklos partnerius UAB "Milebra", UAB "Flošas", UAB "Amianitas", UAB "Balthaus" ir sužinoti, kad jie nesumokės į biudžetą PVM, bei, dalyvaudama minėtose ūkinėse operacijose, buvo nesąžininga, todėl prarado teisę į 41939,75 Lt PVM atskaitą pagal 8 pareiškėjos buhalterinėje apskaitoje panaudotas minėtų įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Teismas taip pat pabrėžė, kad Mokestinių ginčų komisija sprendime pagrįstai nurodė, jog aplinkybė, kad nebaigti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose dėl UAB "Amianitas", UAB "Balthaus", UAB "Milebra", nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, kadangi mokesčio mokėtojo apmokestinimas nėra susijęs su nusikalstamos veikos buvimu ar nebuvimu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sustabdžius bylos nagrinėjimą, kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal požymius nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje ir Baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotasis asmuo prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, atsiliepimus į apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnis numato, kad pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:

1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;

2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;

3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.

Taigi, vadovaujantis šia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostata, PVM gali būti apmokestinamos tik realiai įvykusios prekių tiekimo ar paslaugų teikimo už atlygį ūkinės operacijos, kurias atlieka apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius, patikrinęs pareiškėjos veiklą bei PVM mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą, nustatė, jog laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 5 d. iki 2004 m. kovo 24 d. pareiškėja įformino aštuonias PVM sąskaitos-faktūrose užfiksuotas medienos pirkimo ūkines operacijas su UAB "Milebra", UAB "Flošas", UAB "Amianitas", UAB "Balthaus". Kaip nurodyta Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. sausio 25 d. patikrinimo akte Nr. 20-04-29-142, šiuo pagrindu pareiškėja įtraukė į PVM atskaitą 41939,75 Lt pirkimo PVM pagal nurodytų įmonių išrašytas PVM sąskaitas-faktūras (b.l. 9).

Kartu vietos mokesčių administratoriaus surašytame patikrinimo akte buvo nurodyta, jog iš patikrinimo metu surinktų įrodymų galima spręsti, kad įmonės UAB "Milebra", UAB "Flošas", UAB "Amianitas", UAB "Balthaus" veiklos nevykdo, o šių bendrovių sandoriai nepagrįsti prekių įsigijimo dokumentais. Todėl vietos mokesčių administratorius padarė išvadą, kad jos negalėjo parduoti medienos (beržo rąstų), o pareiškėja negalėjo iš šių bendrovių jos įsigyti (b.l. 8-9). Atitinkamai buvo konstatuota jog šių prekių, kaip pirkimo ir pardavimo PVM objekto nebuvo (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnis), o pareiškėja dėl šios priežasties į atskaitą nepagrįstai įtraukė 41939,75 Lt pirkimo PVM.

Pažymėtina, jog šis vietos mokesčių administratoriaus surašytas patikrinimo aktas buvo patvirtintos vietos mokesčių administratoriaus 2005 m. kovo 23 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir centrinio mokesčių administratoriaus 2005 m. gegužės 20 d. sprendimu (b.l. 12-17). Todėl patikrinimo akte padarytos išvados, kad UAB "Milebra", UAB "Flošas", UAB "Amianitas", UAB "Balthaus" išrašytose PVM sąskaitos-faktūrose užfiksuotų medienos įsigijimo ūkinės operacijos nebuvo realiai įvykusios iš esmės lemia įrodinėjimo dalyką šioje byloje.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuotina, kad medienos pirkimo – pardavimo ūkinės operacijos tarp UAB "Milebra", UAB "Flošas", UAB "Amianitas", UAB "Balthaus" ir pareiškėjos neįvyko. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į eilę mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų bei bylos aplinkybių.

Visų pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė jokių faktiško medienos iš UAB "Milebra", UAB "Flošas", UAB "Amianitas" ir UAB "Balthaus" transportavimo faktą patvirtinančių dokumentų (krovinio važtaraščių) (b.l. 7-8).

Antra, pareiškėja negalėjo pateikti jokių duomenų apie medieną gabenusias transporto priemones (jų priklausomybę, valstybinius numerius, markę, krovinį pristačiusius transporto priemonių vairuotojus ir pan.), nors iš UAB "Milebra", UAB "Flošas", UAB "Amianitas" ir UAB "Balthaus“ buhalterinės apskaitos dokumentų (išrašytų aštuonių PVM sąskaitų-faktūrų) galima spręsti jog sandoriai sudaromi su šiomis įmonėmis turėjo būti neatsitiktiniai ir pastovūs, o prekių tiekimo automobilių transportu atvejai daugkartiniai. Pagal nurodytas PVM sąskaitas-faktūras įsigyjamos medienos kiekis (sprendžiant iš įrašų sąskaitose-faktūrose) siekė 1440 m3 (b.l. 7). Kaip nurodyta pareiškėjos atstovo, įmonės savininko J.V. paaiškinime, mediena buvo vežama ir pareiškėjos įmonei pristatoma specialiais automobiliais, vienu automobiliu atgabenant apie 50 m3 medienos (mok. byla, b.l. 81). Taigi pagal šį paties pareiškėjos atstovo nurodytą medienos gabenimo būdą, iš UAB "Milebra", UAB "Flošas", UAB "Amianitas" ir UAB "Balthaus“ įsigyta mediena pareiškėjai turėjo būti atvežta per ne mažiau kaip 28 kartus (1440 m3 / 50 m3).

Trečia, patikrinęs nurodytas įmones mokesčių administratorius nustatė, kad nė viena iš jų veiklos, susijusios su prekyba mediena ir jos gaminiais faktiškai nevykdė – tai yra nė viena iš nurodytų bendrovių neturėjo nei darbo, nei materialinių išteklių veiklai vystyti (laikotarpiu, kada buvo tariamai tiekiamos prekės, neturėjo samdomų darbuotojų, kurie galėjo atlikti miško ruošos paslaugas, taip pat neturėjo sandėlių prekių sandėliavimui, medienos atsargų, transporto priemonių ir kitos įrangos medienos gabenimui). Dalis bendrovių, su kuriomis pareiškėja sudarė medienos pirkimo – pardavimo sandorius - UAB "Flošas" ir UAB "Amianitas" – apskritai nebuvo rastos nei pagal jų buveinės, nei pagal biurų adresus, nurodytus Mokesčių mokėtojų registre bei Juridinių asmenų registre. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nė viena iš nurodytų bendrovių pardavimo PVM nuo tariamai įvykdytų medienos pardavimo pareiškėjai operacijų nedeklaravo ir PVM mokesčio į biudžetą nesumokėjo (b.l. 48-71); .

Ketvirta, kaip nustatyta vietos mokesčių administratoriaus 2005 m. sausio 25 d. patikrinimo akte Nr. 20-04-29-142, pareiškėja pripažino, jog neturi konkrečių duomenų apie medieną tariamai pateikusias įmones, joms atstovavusius asmenis, nežino kaip juos rasti (mok. byla, b.l. 80-83), o šių įmonių išrašytuose dokumentuose yra akivaizdžių prieštaravimų, susijusių su medienos pardavimo sandorių aplinkybėmis (tą pačią dieną išrašomuose dokumentuose dėl to paties asmens nurodomos skirtingos tarpusavyje nesuderinamos pareigos, pavyzdžiui, UAB „Milebra“ 2003 m. birželio 20 d. PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. GEB 2460377 tas pats asmuo nurodytas direktoriumi, o 2003 m. birželio 20 d. ir 2003 m. birželio 24 d. kasos pajamų orderiuose – vyr. finansininku, mok. byla, b.l. 72-74).

Taigi laikytina, jog šių įrodymų visuma patvirtina mokesčių administratoriaus išvadą, jog medienos pirkimo ūkinės operacijos tarp pareiškėjos bei UAB "Milebra", UAB "Flošas", UAB "Amianitas" ir UAB "Balthaus“ neįvyko, todėl šiomis neįvykusiomis ūkinėmis operacijomis, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsniu, nebuvo sukurtas PVM objektas, atitinkamai 41939,75 Lt pirkimo PVM nuo šių operacijų vertės buvo išskirtas ir įtrauktas į atskaitą neteisėtai. Ši iš esmės aplinkybė pagrindžia pareiškėjai nurodyto sumokėti 41939,75 Lt PVM mokesčio ir su juo susijusių sumų (4549 Lt baudos ir 12582,00 Lt delspinigių) apskaičiavimo teisėtumą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalis numato, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Tačiau įrodymų, pagrindžiančių papildomai apskaičiuotų mokesčio ir su juo susijusių sumų neteisingumą bei patvirtinančių įvykusių medienos pirkimo ūkinių operacijų realumą pareiškėja nepateikė.

Nors, kaip nurodyta pareiškėjai surašytame patikrinimo akte, pareiškėjos buhalterinės apskaitos registruose yra padaryti atitinkami įrašai apie iš UAB „Milebra", UAB "Flošas", UAB "Amianitas" ir UAB "Balthaus“ įsigytus ir realizuotus medienos kiekius, tačiau mokėtojas nepateikė jokių šių įrašų realumą pagrindžiančių skaičiavimų iš kurių būtų galima spręsti apie faktinius atitinkamu laikotarpiu pareiškėjai parduotos, perdirbtos bei realizuotos medienos produkcijos kiekius. Taip pat nei patikrinimo metu, nei vykstant mokestiniam ginčui pareiškėja nepateikė jokių mokesčio administratoriaus išvadas paneigiančių įrodymų apie įsigytos medienos transportavimo aplinkybes bei detalių paaiškinimų apie medienos įsigijimo eigą, medieną pardavusias bendroves bei jas atstovavusius asmenis (negalėjo nurodyti tikslių šių bendrovių kontaktinių duomenų, bendrovėms atstovavusių ir medieną atgabenusių asmenų vardų ir pavardžių bei kitos informacijos, apibūdinančios šiuos asmenis ir pan.).

Todėl atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies nuostatą, laikytina, kad pareiškėja nepaneigė mokesčių administratorių išvadų bei neįrodė kad realiai įvyko medienos įsigijimo ūkinės operacijos, o PVM mokestis bei su juo susijusios sumos jam buvo apskaičiuotos nepagrįstai.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl pareiškėjos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas kad būtų atliktas tyrimas pagal požymius nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje ir Baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje pažymėtina, jog tokio bylos sustabdymo pagrindo Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalis, apibrėžianti administracinių bylų sustabdymo pagrindų sąrašą nenumato, todėl šis prašymas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J.V. komercinės firmos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasBirutė JanavičiūtėRomanas Klišauskas