Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. U. (V. U.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. ir 2009 m. sausio 14 d. nutarčių, kuriomis buvo pakeistos kardomosios priemonės, ir dėl 2009 m. birželio 8 d. nutarties, kuria buvo atmestas V. U. prašymas panaikinti kardomąsias priemones.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji bylą, kurioje V. U. kaltinamas nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 205 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 205 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 220 straipsnyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartimi V. U. buvo paskirta kardomoji priemonė – namų areštas.

2008 m. lapkričio 26 d. kaltinamojo V. U. gynėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė panaikinti V. U. paskirtas kardomąsias priemones, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra duomenų, jog kaltinamasis gali trukdyti bylos nagrinėjimui teisme.

2009 m. gegužės 13 d. kaltinamasis V. U. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartimi jam paskirtas kardomąsias priemones – piniginį 1 500 000 litų užstatą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei įpareigojimą nebendrauti ir neieškoti ryšių su N. S. bei kaltinamosiomis M. L. ir V. V.

Kaltinamojo manymu, Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo gynėjo prašymus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. ir 2009 m. sausio 14 d. nutarčių panaikinimo. Teigia, jog Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, kuria jam paskirta kardomoji priemonė – namų areštas buvo pakeista į užstatą bei rašytinį pasižadėjimą neišvykti, turėjo būti pripažinta negaliojanti po to, kai jis įgijo (duomenys neskelbtini) teisinę neliečiamybę. Jam įgijus teisinę neliečiamybę, tapo neteisėta ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartis, kuria teismas pakeitė jau negaliojančios kardomosios priemonės sąlygas. Kaltinamasis prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti šių nutarčių teisėtumą.

Kaltinamasis taip pat nesutinka ir su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartimi ir joje išdėstytais teismo motyvais. Nurodo, jog teismas, motyvuodamas jam paskirto užstato dydį, tuo, kad užstatas jam buvo paskirtas jo paties prašymu, neįvertino faktinių bylos duomenų. Kaltinamasis teigia, jog toks jo prašymas byloje atsirado ne laisva valia, o dėl realių aplinkybių. Jis, kaip (duomenys neskelbtini) atstovas, dalyvavo (duomenys neskelbtini) vykusiuose rinkimuose (duomenys neskelbtini) vienmandatėje rinkimų apygardoje, be to, jis, būdamas (duomenys neskelbtini) pirmininku, buvo atsakingas už visos (duomenys neskelbtini) dalyvavimo rinkimuose rezultatus. Tuo metu jam paskirta kardomoji priemonė – namų areštas ir jo nustatytos sąlygos trukdė vykdyti rinkimų agitaciją, todėl jis buvo priverstas prašyti teismo pakeisti jam paskirtą kardomąją priemonę - namų areštą į piniginį užstatą. Tačiau jis, siūlydamas vieno milijono litų užstatą, žinojo, jog nedaro ir nedarys kliūčių procesui. Todėl turėjo teisėtą pagrindą ir teisėtus lūkesčius tikėtis, jog kardomoji priemonė jam bus taikoma tik siekiant BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų bei egzistuojant prielaidoms ir sąlygoms, reikalingoms kardomosioms priemonėms taikyti.

Be to, kaltinamasis mano, kad jam paskirta kardomoji priemonė - 1 500 000 Lt dydžio užstatas, savo pasekmėmis yra „peržengusi“ kardomosios priemonės tikslus bei ribas ir savo esme prilygsta kriminalinei bausmei, nes jam 1 500 000 Lt netekimas yra bausmė. Jis apygardos teismui pateikė ekonominius paskaičiavimus apie negautą naudą, prarandamas galimas palūkanas, esant sumokėtam 1 500 000 litų dydžio užstatui. Mano, kad teismo sprendimas ir toliau jam taikyti kardomąją priemonę - 1,5 mln. litų dydžio užstatą, yra aiškiai per griežtas ir prieštarauja BPK 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam proporcingumo principui. Kaltinamojo manymu, BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti ir neskiriant jam jokios kardomosios priemonės.

Kaltinamasis teigia, kad apygardos teismas buvo šališkas, nevertindamas aplinkybių, jog jis, po kardomųjų priemonių jam paskyrimo, kaip (duomenys neskelbtini) narys, įgijo visas atstovo teises. Buvo (duomenys neskelbtini) narys, (duomenys neskelbtini) seniūnas, (duomenys neskelbtini) grupės pirmininko pavaduotojas, (duomenys neskelbtini) grupės narys, (duomenys neskelbtini) narys, taip pat dalyvavo (duomenys neskelbtini) grupėse, (duomenys neskelbtini) narių asamblėjoje. Šiuo metu yra išrinktas (duomenys neskelbtini) nariu. Taip pat yra (duomenys neskelbtini) vicepirmininkas, (duomenys neskelbtini) Biuro narys.

Kaltinamasis taip pat nesutinka su teismo motyvu, jog panaikinus jam kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir tuo pačiu šia procesinio poveikio priemone nustatytus draudimus, jis turėtų realią galimybę bendrauti su jam uždraustais bendrauti asmenimis, ir tuo pačiu galėtų daryti jiems poveikį, tokiu būdu trukdyti bylos nagrinėjimui teisme. Kaltinamasis teigia, kad jis ir be teismo nustatytų draudimų nebendrauja ir neieško ryšių su N. S., V. V., M. L., nes tam neturi poreikio.

Kaltinamasis nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jam paskirtos kardomosios priemonės sutrukdė vykdyti funkcijas, tiesiogiai susijusias su jo užimamomis pareigomis. Jis pateikė teismui ekonominius paskaičiavimus, įrodančius, jog jis turi nemenkų piniginių nuostolių. Mano, kad teismas, nagrinėdamas jo prašymą dėl kardomųjų priemonių panaikinimo, privalėjo įvertinanti ar šiuo metu yra būtinybė jam taikyti paskirtas kardomąsias priemones ir ar jos praėjus daugiau kaip metams po jų paskyrimo ir pasikeitus situacijai, nėra per griežtos, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

Apeliacinio teismo posėdyje dalyvavęs kaltinamasis V. U. ir jo gynėjas prašė kaltinamojo V.U. skundą patenkinti. Prokuroras prašė kaltinamojo V. U. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo V. U. skundas tenkintinas iš dalies.

Iš kaltinamojo V. U. skundo turinio matyti, kad jis skundžia ne tik Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį, kuria atmestas jo prašymas dėl kardomųjų priemonių jam panaikinimo, bet ir ankstesnes Vilniaus apygardos teismo priimtas nutartis: Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį, kuria jam kardomoji priemonė – namų areštas buvo pakeista į užstatą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kuriuo jis taip pat buvo įpareigotas nebendrauti ir neieškoti ryšių su N. S., V. V., M. L., V. G. bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartį, kuria buvo pakeista Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis. Kaltinamasis mano, kad šios teismo nutartys turėjo būti pripažintos negaliojančiomis. Prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti šių nutarčių teisėtumą. Šis kaltinamojo prašymas negali būti tenkinamas.

Kaltinamojo skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartys buvo priimtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 238 straipsnio nuostatomis. Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimo aukštesniesiems teismams ir skundų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja BPK X dalis. BPK 440 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skundas dėl apylinkės teismo nutarties paduodamas apygardos teismui, dėl apygardos teismo nutarties – Lietuvos apeliaciniam teismui per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Nei kaltinamasis V. U., nei jo gynėjas minėtų apygardos teismo nutarčių Lietuvos apeliaciniam teismui įstatymo nustatytais terminais neapskundė. Šiuo metu kaltinamojo skundžiamų Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. ir 2009 m. sausio 14 d. nutarčių apskundimo terminai yra pasibaigę, todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo svarstyti šių nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo klausimo. Todėl kaltinamojo V. U. prašymas įvertinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. ir 2009 m. sausio 14 d. nutarčių teisėtumą nenagrinėjamas.

Kaltinamasis taip pat nesutinka su Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 8 d. nutartimi, kuria buvo atmestas jo prašymas panaikinti jam taikomas kardomąsias priemones. Mano, kad ši teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta ir prašo ją panaikinti. Toks kaltinamojo prašymas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamajam šiuo metu yra paskirtos ir taikomos dvi kardomosios priemonės – užstatas (BPK 133 straipsnis) ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (BPK 136 straipsnis). Šios dvi kardomosios priemonės kaltinamajam buvo paskirtos siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, o būtent: siekiant užtikrinti jo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme bei nuosprendžio vykdymą. Pažymėtina, kad šių kardomųjų priemonių paskyrimui neprieštaravo ir pats kaltinamasis. Tačiau šiuo metu kaltinamasis mano, kad ir šios kardomosios priemonės tapo nereikalingos, nes pasikeitė faktinės aplinkybės, o BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti jam netaikant jokios kardomosios priemonės.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, tokie kaltinamojo teiginiai yra pagrįsti iš dalies.

BPK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtoji kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės.

Apygardos teismas aplinkybių panaikinti kaltinamajam paskirtas kardomąsias priemones nenustatė.

Kaltinamasis, teigdamas, kad tokios aplinkybės byloje yra, nurodo, jog po to, kai jam buvo paskirtos kardomosios priemonės – užstatas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pasikeitė aplinkybės.

Teigia, jog jis anksčiau buvo priverstas prašyti teismo pakeisti jam kardomąją priemonę - namų areštą į piniginį užstatą, nes jis ir (duomenys neskelbtini) partija dalyvavo rinkimuose, o tuo metu jam taikoma kardomoji priemonė – namų areštas ir jo nustatytos sąlygos trukdė vykdyti rinkimų agitaciją.

Kolegijos nuomone, toks kaltinamojo skundo teiginys yra deklaratyvus ir neturi nieko bendro su teismo išvadomis dėl reikalingumo kaltinamajam taikyti kardomąją priemonę - užstatą.

Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kurios taikomos BPK 119 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti. Kaltinamajam V. U. šioje byloje paskirta kardomoji priemonė – užstatas, tikslu užtikrinti jo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme bei nuosprendžio vykdymą. Kaltinamasis tiek prieš (duomenys neskelbtini) rinkimus, tiek ir šiuo metu yra kaltinamas tų pačių Baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymu, jam pareikšti kaltinimai nepasikeitę. V. U. baudžiamoji byla nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Įrodymų tyrimas byloje nepradėtas, nes bylos nagrinėjime paskelbta pertrauka iki bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas. Taigi, aplinkybės, dėl kurių kaltinamajam V. U. buvo paskirta kardomoji priemonė - užstatas, nepasikeitusios.

Kaltinamajam V. U. taikoma kardomoji priemonė – užstatas taip pat negali būti panaikinta jo skunde nurodytais teiginiais: sumokėjus 1 500 000 Lt dydžio užstatą, jis patiria nuostolius, negauna ekonominės naudos, praranda galimas palūkanas.

Kolegija pažymi, kad užstatas, kaip ir bet kuri kita baudžiamojo proceso įstatyme numatyta kardomoji priemonė, yra procesinė prievartos priemonė, skiriama asmeniui, kaltinamam padarius nusikalstamą veiką, siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Kardomoji priemonė negali būti vertinama ekonomine prasme, nes jos paskirtis nėra susijusi su naudos gavimu ar jos praradimu. Kardomoji priemonė – užstatas yra skiriama pagal BPK 133 straipsnyje numatytas taisykles. Minėta įstatymo norma reikalauja, kad užstato dydis būtų nustatomas atsižvelgiant į nusikalstamą veiką, įtariamajam gresiančios bausmės dydį, įtariamojo ir užstato davėjo turtinę padėtį bei jų asmenybę. Į visas šias aplinkybes, skiriant kaltinamajam V. U. kardomąją priemonę - užstatą ir nustatant jos dydį, buvo atsižvelgta ir jos buvo teismo įvertintos. Nors V. U. kaltinamas nesunkių ir apysunkio nusikaltimų padarymu, tačiau jam pareikštuose kaltinimuose nurodomos valstybei padarytos žalos dydis yra kelis kartus didesnis nei jam paskirtos kardomosios priemonės – užstato dydis. Nustatant užstato dydį buvo atsižvelgta ir į kaltinamojo V. U. turtinę padėtį. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamojo turtinė padėtis būtų pasikeitusi. Tokių aplinkybių savo skunde nenurodė ir pats kaltinamasis.

Nepagrįstai kaltinamasis prilygina jam paskirto užstato dydį kriminalinei bausmei. Kaltinamasis 1 500 000 Lt sumos nėra praradęs, ir jei jis laikysis visų įpareigojimų, visa kaip užstatas įmokėta pinigų suma pasibaigus procesui (nutraukus baudžiamąjį procesą ar priėmus byloje nuosprendį) ar bet kuriame proceso etape nusprendus, kad kaltinamajam taikyti tokios kardomosios priemonės nereikia, bus jam grąžinta (BPK 133 straipsnio 6 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaltinamasis papildomai nurodė, jog piniginiam užstatui įmokėti jis paėmė paskolą ir už šią paskolą moka dideles palūkanas, todėl patiria didelius nuostolius. Tačiau šiuos teiginius patvirtinančių dokumentų kaltinamasis teismui nepateikė. Byloje tokių duomenų nėra. Todėl kolegija negali svarstyti ir vertinti objektyviais duomenimis (dokumentais) nepagrįstų kaltinamojo teiginių.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinamajam V. U. kardomoji priemonė – užstatas taikoma pagrįstai. Kaltinamojo skundo argumentai dėl jo negaunamos ekonominės naudos, galimai prarandamų palūkanų, nėra pagrindas panaikinti jam taikomą kardomąją priemonę – užstatą. Naujų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad V. U. paskirta kardomoji priemonė – užstatas tapo nereikalinga, byloje nėra. Todėl ši kardomoji priemonė nenaikintina.

Kaltinamasis prašo panaikinti ir kitą jam taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir šia procesinio poveikio priemone nustatytus įpareigojimus nebendrauti ir neieškoti ryšių su N. S., V. V., M. L. Šis kaltinamojo prašymas tenkintinas.

BPK 136 straipsnyje numatyta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo (kaltinamojo) įsipareigojimas nepasišalinti iš gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be prokuroro arba teismo leidimo. Baudžiamosios teisės doktrinoje nurodoma, kad leidimas išvykti iš gyvenamosios vietos gali būti išduodamas tik išimtinais atvejais (šeimos nario mirtis ir pan.).

Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis V. U. ne kartą kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti jam leidimus išvykti į įvairias valstybes tiek asmeniniais tikslais, tiek vykdant savo pareigas ir tarnybines funkcijas. Teismas tokius kaltinamojo V. U. prašymus tenkino ir kaltinamajam išvykti iš Lietuvos Respublikos leido. Pažymėtina, kad kaltinamajam leidimai išvykti iš jo gyvenamosios vietos į užsienio valstybes buvo išduoti daug kartų ir šie atvejai nebuvo išimtiniai (t. 157, b. l. 115; t. 158, b. l. 37, 111, 171, 186; t. 159, b. l. 80, 94, 108, 112, 175). Kaltinamajam buvo leista lankyti užsienyje gyvenančius artimuosius giminaičius, vykdyti tarnybines funkcijas. Esant šioms aplinkybėms, kolegijos nuomone, toliau kaltinamajam taikyti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti yra netikslinga, nes kaltinamajam nuolat, o ne išimtinais atvejais, išduodant leidimus išvykti iš šalies ši kardomoji priemonė praranda savo prasmę. Be to, byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis V. U. būtų pažeidęs kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, sąlygas. Kaltinamasis bylos nagrinėjimui teisme netrukdė, į visus teismo posėdžius šaukiamas atvyko. Be to, kaltinamojo dalyvavimą procese užtikrina kita jam šioje byloje taikoma kardomoji priemonė – užstatas.

Kolegija mano, kad esant aptartoms aplinkybėms kaltinamajam V. U. taikyti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti yra nebereikalinga, BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti kaltinamajam V. U. taikant vieną kardomąją priemonę – užstatą. Todėl kaltinamajam V. U. paskirta ir taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, naikinama. Naikinant kaltinamajam V. U. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, tuo pačiu naikinami ir šia procesinio poveikio priemone nustatyti įpareigojimai nebendrauti ir neieškoti ryšių su kaltinamosiomis V. V. ir M. L. bei liudytoja N. S. Byloje duomenų, kad kaltinamasis V. U. būtų ieškojęs ryšių ar bendravęs su minėtais asmenimis, nėra.

Be to, kaltinamasis savo skunde teigia, kad apygardos teismas buvo šališkas. Teismo šališkumą kaltinamasis sieja su aplinkybe, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis yra (duomenys neskelbtini) narys, į jo užimamas pareigas bei vykdomas funkcijas, taip pat į aplinkybę, kad jis šiuo metu yra išrinktas (duomenys neskelbtini) nariu.

Toks kaltinamojo teiginys iš esmės yra ydingas, nes jo nurodytos aplinkybės nesietinos su teismo šališkumu. Teismas šališku pripažįstamas nustačius BPK 58 straipsnyje nurodytus pagrindus. Tokių pagrindų kaltinamasis nenurodė, jų ir nenustatyta.

Aplinkybė, kad šiuo metu V. U. yra tapęs (duomenys neskelbtini) nariu negali įtakoti teismo išvadų dėl apskųstosios nutarties pagrįstumo ir teisėtumo. Teisėjų kolegija apskųstosios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tikrina įvertindama jos priėmimo metu nustatytas aplinkybes. Apskųstosios nutarties priėmimo metu V. U. dar nebuvo tapęs (duomenys neskelbtini) nariu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kaltinamojo V. U. skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis keičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 441 straipsniu, 442 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 139 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį pakeisti:

panaikinti kaltinamajam V. U. (V. U.) kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei šia kardomąja priemone nustatytus įpareigojimus nebendrauti ir neieškoti ryšių su N. S., V. V., M. L.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.