Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: iš atsakovo priteisti 2 740,71 Lt skolą, 8,49 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas UAB „Swedbank autoparko valdymas“ ir atsakovas FM AB G. Steponkaus kontora 2007-07-20 sudarė ilgalaikės nuomos sutartį Nr. 07 07-4694, remiantis kuria atsakovui 48 mėnesių terminui perduotas atlygintinai naudotis ir valdyti ieškovui priklausantis lengvasis automobilis Mercedes Benz S350, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė, kad automobilis ieškovui turi būti grąžintas iki 2011-07-22. Nuomos sutartimi atsakovas įsipareigojo: mokėjimų grafike nustatyta tvarka ir dydžiais mokėti mėnesinius nuomos ir kitus mokesčius (nuomos sutarties bendrųjų sąlygų 2.5 p.); automobilį eksploatuoti iki 143 000 km ridos, už kurios viršijimą mokėti po 300 Lt be PVM dydžio mokestį už viršytus 1 000 km (nuomos sutarties specialiosios sąlygos); suėjus nuomos sutartyje nustatytam terminui, grąžinti automobilį, atitinkantį gamintojo komplektaciją, su visa perduota arba instaliuota papildoma įranga, be sugadinimų iš išorės ar salono viduje arba atlyginti automobilio sukomplektavimo ir remonto išlaidas (nuomos sutarties bendrųjų sąlygų 12.2.1. p.). Ieškovas nurodė, kad 2011-07-11 pateikė ieškovui PVM sąskaitą-faktūrą BAL Nr. 1152434 dėl 2 293,48 Lt sumos nuomos mokesčio pagal sutartį apmokėjimo, t.y. galutinio atsiskaitymo pagal sutartį. Šios sąskaitos apmokėjimo terminas iki 2011-07-17. Prieš automobilio grąžinimo terminą atsakovas pateikė prašymą pratęsti automobilio nuomą, tačiau ieškovui nesutikus, atsakovas išreiškė pageidavimą automobilį įsigyti per UAB „Snoro lizingas“ (ieškovo konkurentą). Nors nuomos sutartimi atsakovas neįgijo automobilio išpirkimo teisės, ieškovas gera valia sutiko parduoti automobilį atsakovo pasiūlytam pirkėjui už kainą, mažesnę, negu automobilio rinkos vertė. Atsižvelgiant į tai, ieškovas ir UAB „Snoro lizingas“ 2011-07-13 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4694, kuria automobilis parduotas UAB „Snoro lizingas“ už 80 248 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovas atsisakė nuomos sutartyje nustatytu laiku galutinai atsiskaityti už automobilio nuomą ir neapmokėjo 2011-07-11 PVM sąskaitos-faktūros BAL Nr. 1152434 dėl 2 293,48 Lt nuomos mokesčio. Ieškovas paaiškino, kad sąskaitas atsakovui pateikia elektroniniu būdu pagal elektroninių sąskaitų teikimo sistemą, todėl sąskaitą atsakovas gavo 2011-07-11. Ieškovas nurodė, kad pagal sutartį šalys susitarė, kad už nesavalaikį sutartinių įsipareigojimų vykdymą, įsipareigojimą pažeidusi šalis privalo mokėti 0,15 proc. dydžio delspinigius. Įsipareigojimas sumokėti prašomą sumą nevykdomas nuo 2011-07-17, todėl ieškovas prašė priteisti sutartyje numatytas netesybas – 447,23 Lt. Ieškovas pabrėžė, kad 2011-07-13 automobilio priėmimo-perdavimo aktą pasirašė pasitikėdamas atsakovu, kadangi jie buvo verslo partneriai, buvo susiklostę ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai.

Atsakovas FM AB G. Steponkaus kontora apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą ir atmesti ieškovo ieškinį visiškai; atsakovo naudai iš ieškovo priteisti 482 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 82 Lt žyminio mokesčio ir 400 Lt advokato pagalbai už apeliacinio skundo parengimą; priimti naują įrodymą - 2011-08-17 elektroninio laiško kopiją, kuriuo ieškovas pateikė atsakovui 2011-07-11 sąskaitą-faktūrą. Nurodo, kad teismas sprendimą priteisti 2 293,48 Lt skolą motyvavo tuo, kad sąskaita BAL Nr. 1152434 už automobilio nuomą šiai sumai buvo išrašyta 2011-07-11, t.y. prieš pasirašant automobilio priėmimo-perdavimo aktą. Šis motyvas yra nepagrįstas ir neparemtas tinkamais įrodymais. Sąskaitos išrašymo data neturi jokios teisinės reikšmės. Pareiga apmokėti PVM sąskaitą-faktūrą atsiranda, kai skolininkas ją gauna, o ne kai sąskaita išrašoma. Teismas neargumentavo, kokiais įrodymais remdamasis nustatė, kad sąskaita buvo išrašyta 2011-07-11. Byloje surinkti įrodymai dėl sąskaitos išrašymo datos yra prieštaringi. Nors sąskaitoje nurodyta, kad sąskaita išrašyta 2011-07-11, teismo posėdžio metu ieškovo atstovas paaiškino, kad „sąskaita buvo išrašyta 13 dieną, tą pačią dieną kaip ir aktas“. Vėliau, baigiamųjų kalbų metu, ieškovas jau teigė, kad „pagal nuomos sutartį sąskaitas ieškovas klientui pateikia elektroniniu būdu pagal elektroninę sąskaitų teikimo sistemą. Jos yra pateikiamos tą pačią dieną, kai išrašomos. Atsakovui sąskaita buvo pateikta 11 dieną“. Akivaizdu, kad ieškovo teiginys, jog atsakovui sąskaita buvo pateikta 2011-07-11, prieštarauja paties ieškovo anksčiau teiktiems paaiškinimams, kad sąskaita buvo išrašyta 2011-07-13. Sąskaita negalėjo būti pateikta atsakovui anksčiau, nei ji buvo išrašyta. Todėl ir teismo išvada, kad atsakovas privalo apmokėti sąskaitą, kadangi ji buvo išrašyta 2011-07-11, t.y. prieš pasirašant automobilio priėmimo-perdavimo aktą, yra klaidinga. Teismas neišsprendė byloje surinktų įrodymų prieštaravimo dėl sąskaitos pateikimo atsakovui momento. Neaišku kuo vadovaudamasis teismas nustatė, kad sąskaita atsakovui buvo pateikta 2011-07-11. Kaip jau minėta, pats ieškovas posėdžio metu teismui paaiškino, kad sąskaita buvo išrašyta 2011-07-13. Ar ieškovas 2011-07-13 akto pasirašymo metu ją pateikė atsakovui, ieškovas neįrodinėjo. Be to, sprendžiant iš ieškovo paaiškinimo, kad sąskaitos pateikiamos per elektroninę sistemą, jei 2011-07-13 sąskaita ir buvo išsiųsta atsakovui, tikėtina, kad tą pačią dieną, 2011-07-13, akto pasirašymo metu atsakovas dar nebuvo susipažinęs su į elektroninį paštą atsiųsta sąskaita. Todėl atsakovas 2011-07-13 akto nuostatas suprato taip, kaip parašyta, neįvertindamas to, kad jam dar yra išrašyta sąskaita, kurią turės apmokėti po akto pasirašymo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas sąskaitą gavo 2011-07-11 ar 2011-07-13. Teismas išvadą, kad atsakovas sąskaitą gavo 2011-07-11, priėmė remdamasis vien tik ieškovo žodiniais paaiškinimais, kurie bylos nagrinėjimo metu buvo skirtingi ir prieštaringi. Kadangi teismas rėmėsi aplinkybėmis, kurių ieškovas, nors ir turėdamas pareigą įrodyti (CPK 178 str.), neįrodė, apeliantas pateikė rašytinį įrodymą - ieškovo elektroninį laišką, kuriuo ieškovas atsakovui išsiuntė sąskaitą. Elektroninio laiško data - 2011-08-17. Ši aplinkybė parodo, kad ieškovas sutarties nutraukimo metu dėl atsiskaitymo atsakovui neturėjo jokių pretenzijų, ir tik vėliau pradėjo reikšti reikalavimus dėl esą nesumokėto mokėjimo pagal nuomos sutartį. Atsakovas neturėjo pareigos įrodinėti, kad sąskaitą gavo vėliau nei pasirašytas aktas, nes būtent ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad atsakovas šią sąskaitą gavo iki akto pasirašymo (CPK 178 str.). Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo neįrodytomis aplinkybėmis, todėl atsakovui kyla būtinybė pateikti papildomą įrodymą (CPK 314 str.). Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, neatsižvelgė į įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšius (CPK 185 str.). Teismas vienpusiškai vertino ieškovo teikiamus paaiškinimus, ignoruodamas įrodymus ir aplinkybes, kurios šiuos paaiškinimus paneigia. 2011-07-13 automobilio priėmimo-perdavimo akto 7 p. numatyta, kad „šiuo aktu nuomotojas ir nuomininkas laiko 2007-07-20 sutartį pasibaigusia, nuomininkui visiškai ir besąlygiškai sumokėjus ilgalaikės nuomos sutartyje numatytus mokėjimus, bei tinkamai grąžinus automobilį“. Ši sutartinė nuostata yra aiški ir nedviprasmiška. Ši nuostata įtvirtina šalių patvirtinimą apie visišką ir galutinį atsiskaitymą pagal nuomos sutartį. Nurodyta, kad nuomininkas besąlygiškai sumokėjo visus nuomos sutartyje numatytus mokėjimus. Nėra jokio pagrindo šią nuostatą aiškinti kitaip, nei pažodine prasme. Jeigu 2011-07-13 akto pasirašymo momentu atsakovas būtų laikomas apmokėjęs visus nuomos sutartyje numatytus mokesčius, su sąlyga, kad apmokės 2011-07-11 datos sąskaitą, tai tokia sąlyga ir būtų įtvirtinta akto nuostatose. Tačiau jokios sąlygos šioje nuostatoje įtvirtintos nėra, o tik konstatuojama, kad mokėjimai yra sumokėti ir tinkamai grąžintas automobilis. Vertinant atsakovo tikruosius ketinimus, būtina atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios parodo, kad atsakovas visiškai pagrįstai tikėjosi, kad 2011-07-13 aktu yra įtvirtinamas visiškas jo atsiskaitymas su ieškovu. Nors 2007-07-20 nuomos sutartyje buvo numatytas paskutinis mokėjimas, dėl kurio ir vyksta ginčas, šio mokėjimo terminas 2011-07-13 akto pasirašymo metu ir sutarties nutraukimo metu, dar nebuvo pasibaigęs. Paskutinis mokėjimas turėjo būti atliktas iki 2011-07-17, o automobilis turėjo būti grąžintas iki 2011-07-22. Todėl atsakovas visiškai pagrįstai manė, kad iš jo nebus reikalaujama sumokėti už nepilną naudojimosi automobiliu laikotarpį, tuo labiau, kad tai patvirtino ir kitos aplinkybės, kurių visuma sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad paskutinė įmoka yra įskaitoma į automobilio pardavimo kainą: 1) ieškovas nutraukiant sutartį nepateikė sąskaitos už paskutinę įmoką; 2) 2011-07-13 akte ieškovas patvirtino, kad atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu; 3) automobilio pardavimo kainos ir prieš tai atsakovui pasiūlytos kainos skirtumą sudarė būtent paskutinės įmokos dydis. Teismas nepagrįstai netaikė Civilinio kodekso 6.73 str. 2 d. ir 6.258 str. 3 d. nuostatų ir nesumažino ieškovo reikalautų delspinigių sumos ir tokiu būdu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Civilinio kodekso 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. numato galimybę mažinti netesybas, kai jos yra aiškiai per didelės ar neprotingai didelės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad 0,2 proc. už kiekvieną pradelstą dieną dydžio delspinigiai yra per didelės netesybos Civilinio kodekso 6.73 ir 6.258 str. prasme. Taigi ir ieškovo reikalaujami 0,15 proc. dydžio delspinigiai yra neprotingai dideli.