Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. J. ir A. L. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. L. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkiolikai metų. Pirmuosius penkerius metus laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose.

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu iki gyvos galvos;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir N. J. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 5 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. liepos 2 d. nuosprendžiu, ir N. J. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos. Šią bausmę N. J. paskirta atlikti kalėjime.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, N. J. pripažintas pavojingu recidyvistu.

- R. R. - 43 158,21 Lt padarytai turtinei žalai ir 300 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

- R. V. - 4 893 Lt padarytai turtinei žalai ir 100 000 Lt neturinei žalai atlyginti;

- J. K. - 100 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti;

- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ - 93 800 Lt ir 5 procentų dydžio metinės palūkanas nuo 2007 m. lapkričio 28 d. patirtiems nuostoliams atlyginti.

Iš A. L. ir N. J. valstybei priteista po 464,50 Lt teismo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. J. ir A. L. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų nužudė kitą žmogų, neteisėtai disponavo elektronine mokėjimo priemone, neteisėtai pasikėsino ją panaudoti bei sunaikino didelės vertės svetimą turtą, t. y. nusikalstamas veikas padarė šiomis aplinkybėmis:

2007 m. lapkričio 20 d., apie 00 val. 13 min., degalinėje „Statoil žiedas“, esančioje Vilniaus pl. lA, Klaipėdoje, N. J. pasiūlius plėšimo būdu užvaldyti A. R. priklausantį turtą, A. L. su šiuo pasiūlymu sutiko. Susitaręs su A. L. , N. J. pasiūlė A. R. nuvykti į Klaipėdos r., kur, kaip jis teigė, jis turėjo supažindinti A. R. su savo pažįstamomis merginomis. N. J. , A. L. ir nukentėjusysis, kuris vairavo automobilį „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , atvyko į N. J. nurodytą vietą Paupalių k., Klaipėdos r., apie 01 val., tikslus laikas nenustatytas, kur nukentėjusiojo automobilis įklimpo. N. J. tuo pasinaudodamas, turėdamas tikslą užvaldyti nukentėjusiojo turtą, užmetęs diržą ant kaklo už automobilio vairo sėdinčiam nukentėjusiajam, pradėjo jį smaugti. Po to N. J. ištraukė apsvaigusį A. R. iš automobilio. Kai A. R. atsipeikėjo ir bandė pabėgti nuo jį užpuolusių N. J. ir A. L. , tęsdamas nusikalstamus veiksmus, A. L. pasivijo nukentėjusįjį, susigrūmė su juo, atėmė iš jo turimą peilį bei dūrė nukentėjusiajam į nugarą, taip padarė sunkų kūno sužalojimą (turėtų būti sunkų sveikatos sutrikdymą). Po to N. J. sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, taip atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, pareikalavo atiduoti vertingus daiktus – mokėjimo korteles ir pinigus. Nukentėjusiajam perdavus reikalaujamus daiktus ir pasakius mokėjimo kortelės kodą, N. J. su A. L. užvaldė A. R. priklausančius daiktus: „Hansabanko“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) , 200 Lt vertės baltojo metalo grandinėlę, 229 Lt vertės laikrodį „Swatch“, bei 1 000 Lt. N. J. ir A. L. užvaldę nukentėjusiajam priklausantį turtą, vykdydami bendrą susitarimą, nužudė A. R. : po to, kai A. L. peiliu sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, N. J. sužalotą ir negalintį pasipriešinti A. R. pargriovė ant žemės ir, A. L. stebint, užvaldęs pagrobtas vertybes, rankomis smaugė nukentėjusįjį, kol šis mirė nuo mechaninės asfiksijos.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme N. J. pateikė automobilio „Volvo XC90“ fotonuotraukas, schemas apie mechanizmų išdėstymą jo viduje ir nurodė, kad smaugti A. R. diržu, kai jis automobilyje sėdėjo nukentėjusiajam už nugaros, būtų buvę nepatogu arba visai neįmanoma (t. 6, b. l. 63-69). Tačiau iš šių duomenų matyti, kad šiame automobilyje ant galinės sėdynės už vairuotojo yra pakankamai vietos. Byloje nėra jokių duomenų, kad nusikaltimo padarymo metu buvo kitokių trukdžių, dėl kurių N. J. , sėdėdamas ant galinės sėdynės, negalėjo smaugti nukentėjusiojo. Todėl tokie nuteistojo samprotavimai yra subjektyvūs ir niekuo nepagrįsti.

Iš teismo medicinos specialisto akto A. R. lavono tyrimo išvados matyti, kad nukentėjusiajam taip pat buvo padaryta durtinė-pjautinė kiaurinė krūtinės ląstos žaizda nugaros dešinėje pusėje po petimi su kiauriniu dešinio plaučio apatinės skilties ir diafragmos pažeidimu, kepenų dešinės skilties sužalojimu bei dešinės pusės pneumotoraksu (oro ir kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėje), muštiniai galvos sužalojimai, dešinės akies viršutinio voko ir akiduobės bei minkštųjų audinių kraujosruva, kaukolės pamato priekinės duobės dešinės pusės kaulų lūžis, galvos smegenų dešiniosios kaktinės skilties sumušimas bei kraujosruvos po minkštaisiais smegenų dangalais dešinėje kaktos, smilkinio, momens ir abiejose pakaušio skiltyse, kraujosruvos galvos skliauto minkštuosiuose audiniuose abipus smilkinių raumenų; paviršinė pjautinė smakro žaizda; muštiniai veido ir burnos sužalojimai (kraujosruva viršutinėje lūpoje ir įtrūkimai vidinės gleivinės paviršiuje, kraujosruva apatinės lūpos vidiniame paviršiuje). A. R. mirė jį pasmaugus, kiti nukentėjusiojo patirti sunkūs sužalojimai tiesioginės įtakos mirčiai neturėjo. Visi rasti sužalojimai padaryti neseniai, atsiradę nedaug laiko prieš mirtį, per trumpą laiko tarpą. Kiaurinė krūtinės ląstos žaizda nugaros dešinėje pusėje padaryta plokščiu, vienašmeniu duriamuoju pjaunamuoju įrankiu, tikriausiai peilio geležte neaštriu smaigaliu. Šis sužalojimas padarytas nukentėjusiajam stovint ar gulint, peilį įsmeigus iš užpakalio. Kaukolės pamato priekinės duobės kaulų lūžis ir galvos smegenų sumušimas atsirado nuo stipraus smūgio į dešinę akiduobę, gali būti, kad smogiant kumščiu ar spiriant. Kiti galvos ir veido sužalojimai padaryti mažiausiai trimis smūgiais. Lūpų sužalojimai galėjo būti padaryti spaudžiant. Paviršinė smakro žaizda padaryta paviršiniu liečiamuoju aštriu įrankiu, gali būti peilio geležtės ašmenimis ar smaigaliu. A. R. rankos nesužalotos, savigynos požymių nėra (t. 2, b. l. 41-63, 57-63).

Kaip jau buvo nurodyta, po to, kai N. J. automobilyje smaugė A. R. A. L. priklausančiu diržu, vėliau apsvaigusį ištraukė į lauką, nukentėjusysis atgavo sąmonę ir pradėjo bėgti. Teisėjų kolegijos nuomone, A. R. , patyręs fizinę prievartą, akivaizdų ir realų pavojų savo gyvybei, norėjo pabėgti ir išsigelbėti. Tokia nukentėjusiojo elgsena yra visiškai natūrali ir žmogiška. Iš A. L. parodymų matyti, kad N. J. liepė jam pavyti nukentėjusįjį. Tačiau A. L. nurodytas motyvas, kad pasakė, jog dėl to nesikreiptų į policiją, nerealus ir neįtikinamas. A. L. ir N. J. bendri veiksmai paskui, kai A. L. pasivijo A. R. , įrodo, kad nuteistieji siekė ne geruoju išsiaiškinti apie tai, kas įvyko (smaugimo diržu aplinkybes), o nukentėjusįjį nužudyti, paslėpti nusikaltimo padarymo įkalčius ir taip užvaldyti jo turtą. Nukentėjusysis A. R. neturėjo jėgų pabėgti, nes po N. J. nusikalstamų veiksmų (smaugimo diržu) jo orientacija ir sąmonė dėl išgąsčio ir deguonies trūkumo buvo sutrikusi, dėl to jo veiksmų laisvė buvo ribota. Teisėjų kolegija tiki A. L. parodymais, kad nukentėjusysis turėjo peilį ir bandė gintis, suduoti pribėgusiam A. L. . Tačiau akivaizdu, kad A. L. buvo stipresnis, todėl abu susigrūmė. Šiuos A. L. parodymus iš dalies patvirtina N. J. parodymai, tačiau skiriasi nuteistųjų parodymai dėl peilio atsiradimo pas A. L. aplinkybės: N. J. teigia, kad A. L. šį peilį pasiėmė iš anksto, o A. L. teigia, kad šį peilį su savimi turėjo nukentėjusysis A. R. . Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi A. L. parodymais. Iš byloje surinktų įrodymų, liudytojų L. B. , A. P. , G. B. , A. G. ir A. M. parodymų matyti, kad nužudymo dieną A. R. savigynai su savimi galėjo turėti į medžioklinį peilį panašų daiktą (peilį), kurio smaigalys buvo neaštrus (t. 6, b. l. 54, 55). Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad A. R. lavono nugaros dešinėje pusėje kiaurinė krūtinės ląstos žaizda padaryta plokščiu, vienašmeniu duriamuoju pjaunamuoju įrankiu, gali būti peilio geležte, kurio smaigalys neaštrus. Šis sužalojimas padarytas nukentėjusiajam stovint ar gulint, smeigiant iš užpakalio (t. 2, b. l. 57-63). Iš A. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad nukentėjusysis iš automobilio pasiėmė peilį ir pradėjo bėgti, o jis (A. L. ) vytis (t. 4, b. l. 49-50). A. L. vėlesnių apklausų metu ir Apeliaciniame teisme šių parodymų atsisakė, nes taip neva nesakė, o apklausos protokole užrašyti parodymai neteisingi. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo metu duotais šiais A. L. parodymais, nes apklausoje dalyvavo gynėjas, jo teisės į gynybą pažeistos nebuvo, be to, nurodyta aplinkybė atitinka kitus pirmiau paminėtus liudytojų parodymus. Per ikiteisminį tyrimą šis peilis nerastas. N. J. parodymai, kad A. L. iš anksto pasiėmė peilį, neatitinka tikrovės ir laikomi melagingais, taip nuteistasis N. J. nori suklaidinti teismą ir sumenkinti A. L. parodymų patikimumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtus įrodymus, daro išvadą, kad A. L. per grumtynes su A. R. tuo pačiu peiliu padarė nukentėjusiajam sužalojimą ne tik nugaroje, bet ir paviršinę žaizdą smakre. Savaime suprantama, kad A. R. būdamas išsigandęs nuo tokių netikėtų nuteistųjų veiksmų, sužalojimo nugaroje ir smakre galėjo iš karto ir nepajusti, o tik vėliau apie tai pasakyti N. J. . A. L. pripažįsta, kad girdėjo A. R. ištartus žodžius N. J. : „Ką tu man padarei, mano nugara šlapia.“ Šių sužalojimų padarymo mechanizmas neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadoms, teismo medicinos specialisto D. Vitkaus paaiškinimams teisme ir nustatytoms bylos aplinkybėms.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę dėl A. R. tyčinio nužudymo ir teigia, kad suduodamas peiliu A. R. jo nužudyti nenorėjo, o tik gynėsi, su N. J. tarėsi nukentėjusįjį tik apiplėšti. Šį apeliacinio skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstu ir vertina kaip nuteistojo gynybinę poziciją. Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent A. L. ir N. J. iš anksto susitarę įviliojo A. R. į nuošalią vietą, jį užpuolė, abu prieš nukentėjusįjį vartojo fizinį smurtą, dėl ko nukentėjusysis negalėjo aktyviai priešintis. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. L. apskritai būtų buvę padaryta kokių nors kūno sužalojimų arba jam būtų grėsęs realus pavojus gyvybei ar sveikatai. Todėl A. L. teiginiai, kad jis gynėsi, nepagrįsti ir atmestini. Nors lavono tyrimo metu ant A. R. kūno jokių objektyvių gynybos požymių nenustatyta, tačiau akivaizdu, kad šioje situacijoje gynėsi ne A. L. , o nukentėjusysis A. R. .

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte nurodyta, kad kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į gyvybę metu. A. L. parodė, kad N. J. paprašė duoti jam diržą, automobilyje N. J. užmetė šį diržą prie automobilio vairo sėdinčiam A. R. ant kaklo ir jį, kojomis įsispyręs į sėdynės atlošą, smaugė, paskui apsvaigusį išvilko iš automobilio. A. L. neabejotinai suprato, kad N. J. kėsinasi į A. R. gyvybę, tačiau A. L. ketinimo apiplėšti nukentėjusįjį neatsisakė, jį pasivijo, susigrūmė ir tyčia sužalojo peiliu į nugarą, taip padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Matydamas, kad N. J. toliau vartoja smurtą prieš A. R. , vykdė N. J. nurodymus, paėmė iš N. J. iš A. R. pagrobtus daiktus ir pinigus, kuriuos vėliau abu pasidalino. Tai, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, iš dalies matyti ir iš liudytojo Ž. Z. parodymų. Iš jo parodymų matyti, kad važiuodami iš įvykio vietos po to, kai buvo nužudytas A. R. , nuteistieji elgėsi įprastai, juokavo, už nedidelę paslaugą davė jam 200 Lt, N. J. gyrėsi, kad „prasuko vieną reikalą“ ir turi pinigų, abu nuteistieji ketino nusipirkti degtinės ir gerti. Tai, kad A. L. ir N. J. nužudė A. R. veikdami iš anksto susitarę kaip bendrininkai ir tai nebuvo kurio nors iš jų individualūs veiksmai, įrodo ir ta aplinkybė, kad nuteistieji toliau bendravo, palaikė tarpusavio ryšius, neteisėtai disponavo nukentėjusiajam priklausančia banko mokėjimo kortele, pasikėsino iš jos paimti pinigus, vėliau sudegino nukentėjusiajam priklausantį automobilį. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia išvada atitinka pirmiau minėto Senato nutarimo nuostatas. Nors liudytojas Ž. Z. automobilyje nematė, kad N. J. drabužiai būtų buvę šlapi, tai neduoda pagrindo abejoti nei šio liudytojo, nei nuteistojo A. L. parodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad N. J. buvo su lietpalčiu, todėl liudytojas Ž. Z. galėjo nepastebėti, kad nuteistojo N. J. drabužiai šlapi. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojas Ž. Z. ikiteisminio tyrimo metu savo parodymus skirtingose apklausose tikslino, tačiau teigti, kad jie nenuoseklūs arba kad tokius parodymus jį privertė duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taip nuteistuosius apkalba, nėra jokio pagrindo.

Teismo medicinos specialisto išvada A. R. lavone nustatyti kiti objektyvūs sužalojimai: dešinės akies viršutinio voko ir akiduobės bei minkštųjų audinių kraujosruva, kaukolės pamato priekinės duobės dešinės pusės kaulų lūžis, galvos smegenų dešiniosios kaktinės skilties sumušimas bei kraujosruvos po minkštaisiais smegenų dangalais dešinėje kaktos, smilkinio, momens ir abiejose pakaušio skiltyse, kraujosruvos galvos skliauto minkštuosiuose audiniuose abipus smilkinių raumenų, viršutinės lūpos kraujosruva ir vidinės gleivinės paviršiaus įtrūkimai bei kraujosruva apatinės lūpos vidiniame paviršiuje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuos sužalojimus A. R. padarė N. J. , suduodamas smūgius rankomis ir kojomis.

Remiantis BPK 20 straipsniu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, kaip vienu iš įrodymu, rėmėsi A. L. psichofiziologinio tyrimo išvada (t. 2, b. l. 70-73). Teisėjų kolegija sutinka su tokiu įrodymų vertinimu, nes įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, psichofiziologinis tyrimas A. L. buvo atliktas nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl toks įrodymas gautas teisėtai ir vertinamas kartu su kitais įrodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors N. J. tokį tyrimą atsisakė atlikti, tačiau tai negali būti laikoma ir nelaikoma jo kaltės įrodymu.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė liudytojų S. J. ir A. J. parodymais, juos įvertino kaip bandymą padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės artimam žmogui. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu S. J. ir A. J. nedavė jokių parodymų žinodami, kuo yra kaltinamas N. J. , nenurodė svarbių bylos aplinkybių, kurios galėtų būti naudingos N. J. ginantis nuo jam pareikšto įtarimo (t. 3, b. l. 35). Minėti liudytojai savo parodymus davė tik pirmosios instancijos teismo posėdyje, kai nuteistasis ir jo gynėjas susipažino su visa baudžiamosios bylos medžiaga ir sužinojo, kad telefoninių pokalbių išklotinėse yra užfiksuoti N. J. ir jo žmonos S. J. skambučiai telefonu. Apelianto N. J. skunde nurodyta aplinkybė, kad liudytojus S. J. ir A. J. teismas įspėjo dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl netikėti jų parodymais negalima, nėra įpareigojimas teismui jais vadovautis. Kaip jau minėta aukščiau, byloje surinkti duomenys negali būti vertinami juos atrenkant (selektyviai), atskirai nuo kitų įrodymų. Atsižvelgiant į šiuos argumentus N. J. apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė aukščiau paminėtų liudytojų parodymais, nepagrįsti ir atmetami.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad prokuroras R. Ušinskas buvo suinteresuotas bylos baigtimi, teisiamajame posėdyje darė spaudimą teismo medicinos ekspertui (turėtų būti teismo medicinos specialistui) D. Vitkui. Apeliacinės instancijos teisme teismo medicinos specialistas D. Vitkus savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, patvirtino. Tai, kad teisiamojo posėdžio protokole šie parodymai ne visai tiksliai užrašyti, neįrodo nei prokuroro suinteresuotumo bylos baigtimi, nei teismo šališkumo. Apeliacinis teismas atliko įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyti prieštaravimai ir trūkumai pašalinami. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo priimti atskirąją nutartį dėl prokuroro R. Ušinsko kokių nors neteisėtų ar šališkų veiksmų. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. L. yra slaptas policijos bendradarbis, kad ikiteisminio tyrimo metu jį vežė į teismą specialiai jam skirta transporto priemone. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad N. J. dėl to kelia tik abejones, tačiau jokių įtikinamų įrodymų nepateikia, todėl šie nuteistojo argumentai laikomi deklaratyviais.

Dėl neteisėto disponavimo elektronine mokėjimo priemone ir pasikėsinimo neteistai ją panaudoti

Baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nuteistieji veikdami bendrininkų grupe neteisėtai disponavo nužudytojo A. R. banko mokėjimo kortele ir pasikėsino ją panaudoti (BK 214 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis, 215 straipsnio 1 dalis). Nuteistasis A. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2007 m., laikotarpiu iš lapkričio 20 dienos į 21 dieną, apie 5–6 val. ryto, kai jis dirbo, automobiliu atvažiavo N. J. ir pasiūlė jiems abiem nuvažiuoti į Priekulės miestelį ir patikrinti, ar A. R. banko kortelėje yra pinigų. Jie abu jo (A. L. ) vairuojama mašina nuvažiavo prie netoli Priekulės mokyklos esančio bankomato ir N. J. jam liepė nueiti patikrinti kortelę. Jis atsisakė, nes bijojo, kad jį gali nufilmuoti. Tada N. J. paaiškino, kad filmuojama tik tada, kai imami pinigai, ir liepė tik patikrinti, ar sąskaitoje yra pinigų. N. J. davė jam striukę, šaliką, kad jis (A. L. ) nebūtų atpažintas, jeigu jį prie bankomato nufotografuotų. Jis (A. L. ) persirengęs N. J. duota striuke ir šaliku apsivyniojęs galvą, nuėjo prie bankomato, į jį įdėjo kortelę, du kartus įvedė N. J. pasakytą kortelės kodą, bet jis buvo neteisingas. Jis pasiėmė kortelę ir grįžo į automobilį, tada persirengė savo drabužiais. Važiuodami į Klaipėdą, N. J. liepė minėtą banko mokėjimo kortelę išmesti, ką jis ir padarė. Vėliau, ikiteisminio tyrimo metu atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje, kelkraštyje šią kortelę rado pareigūnai.

Iš A. L. parodymų matyti, kad jis su N. J. paimti pinigų iš banko kortelės važiavo apie 5-6 valandą ryto, pinigų jis nebandė paimti, nes norėjo tik patikrinti A. R. priklausančios banko kortelės PIN kodą. Be to, N. J. pasakė, kad bankomato vaizdo kamera pradeda veikti tik tada, kai iš jo norima paimti pinigų. Pasak A. L. , 2007 m. lapkričio 21 d., apie 1 val. 53 min., jo prie bankomato nebuvo ir jis paimti pinigų neketino, kas bandė tai padaryti, nežino. Apelianto teigimu, iš A. R. pagrobtą banko kortelę turėjo N. J. , todėl pastarasis pats galėjo bandyti pinigus paimti, bet kadangi to padaryti nepavyko, nusiuntė jį (A. L. ). Apeliantas mano, kad N. J. tokiu būdu norėjo, kad bankomato vaizdo kamera jį (A. L. ) nufotografuotų ir taip jis (A. L. ) būtų įtrauktas į šio nusikaltimo padarymą (t. 7, b. l. 205).

Apeliaciniame skunde nuteistasis N. J. teigia, kad minėti A. L. parodymai apie bandymus iš bankomato paimti pinigus iš A. R. banko mokėjimo kortelės yra melagingi, kadangi A. L. nurodė visiškai kitokį laiką, negu buvo bandyta paimti pinigus, todėl teigia, kad šiais parodymais negalima remtis.

Tačiau A. L. parodymus dėl šių aplinkybių iš dalies patvirtina byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai. Atlikdami ikiteisminį tyrimą A. L. parodymų patikrinimo vietoje metu Klaipėdos r., Dituvos k., pareigūnai rado ir vėliau apžiūrėjo nužudytajam A. R. priklausančią banko mokėjimo kortelę (t. 4, b. l. 59-62). Šią kortelę AB „Hansabankas“ išdavė A. R. , kuris atstovavo UAB „(duomenys neskelbtini) “ (t. 1, b. l. 139-142). Iš AB banko „Hansabankas“ pateikto UAB „(duomenys neskelbtini) “ sąskaitos išrašo bei mokėjimo kortele atliktų operacijų laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 19 d. iki 2007 m. gruodžio 17 d. sąrašo matyti, kad 2007 m. lapkričio 21 d., 1 val. 53 min., iš bankomato, esančio Klaipėdos g. 14, Priekulėje, per du kartus buvo mėginama paimti 4 000 Lt ir 200 Lt (t. 2, b. l. 92-96). Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje iš tikrųjų nesutampa A. L. nurodytas laikas, kada jis kartu su N. J. važiavo į Priekulės m. iš bankomato paimti pinigų (apie 5-6 val. ryto), ir AB „Hansabankas“ pažymoje nurodytas laikas (1 val. 53 min.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, A. L. dėl laiko, kada jis su N. J. iš A. R. mokėjo kortelės bandė paimti pinigus, sąžiningai klysta. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme A. L. patvirtino, kad jis du kartus įvedė PIN kodą, tačiau jis buvo klaidingas. Tai sutampa su minėtoje AB banko „Hansabankas“ pažymoje nurodyta aplinkybe, kad pinigus (4 000 Lt ir 200 Lt) buvo bandoma paimti tuo pačiu metu du kartus. A. L. tvirtina, kad jis su N. J. bandė paimti pinigus tik vieną kartą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad iš A. R. banko mokėjimo kortelės buvo bandoma paimti pinigus apie 5-6 val. Akivaizdu, kad A. L. įvėdė kodą du kartus, tačiau būdamas galvą uždengęs šaliku ir labai skubėdamas, nematė, kokius mygtukus bankomate paspaudė ir kokius užrašus parodė bankomato ekranas. Po to A. L. apie nepasisekusią operaciją pranešė N. J. , važiuojant N. J. liepė A. L. minėtą banko mokėjimo kortelę išmesti, ką pastarasis ir padarė. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nurodytu laiku iš A. R. priklausančios banko mokėjimo kortelės pinigus bandė paimti kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiajam priklausančia banko mokėjimo kortele disponavo tik nuteistieji, nurodytu laiku ši kortelė nebuvo pamesta ar perduota kitiems asmenims.

Nuteistasis N. J. skunde nesutinka su A. L. parodymais apie tai, kad jis ir A. L. važiavo į Priekulės m. su jo (A. L. ) darbo mašina (taksi), tačiau pastarasis (A. L. ) skaitiklio neįjungė, o jį įjungė tik važiuojant atgal, nes automobilyje įrengtas kompiuteris, dėl to galėjo nesutapti spidometro duomenys, rodantys nuvažiuotą atstumą. Tačiau, pasak N. J. , A. L. automobilyje, be skaitiklio, yra ir infraraudonieji davikliai, kurie automatiškai įjungia skaitiklį, jei važiuoja keleivis. Todėl A. L. vežti jo (N. J. ) į Priekulę, neįjungęs skaitiklio, negalėjo. Tai neva patvirtina firmos „(duomenys neskelbtini) “ direktoriaus A. M. parodymai.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie N. J. parodymai yra atmestini dėl šių motyvų. Iš nuteistojo A. L. parodymų matyti, kad tuo metu taksi automobilyje infraraudonieji davikliai buvo išjungti siekiant, kad jų nereikėtų išjungti, vežant keleivius nedideliu atstumu, nes tokiu būdu iš keleivių gauti pinigai būdavo pasiimami (t. 7, b. l. 205). Akivaizdu, kad A. L. , važiuodamas į Priekulę kartu su N. J. , automobilyje įtaisytus infraraudonuosius daviklius išjungė, kad už nuvažiuotą atstumą nereikėtų mokėti pačiam. Be to, iš A. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad 2007 m. lapkričio 21 d. naktį, po 24 val., tikslaus laiko jis neprisimena, jis tuo pačiu taksi automobiliu vežė keleivius į Dumpių kaimą ir skaitiklis buvo įjungtas. Kur išlipo keleiviai, nežino. Tačiau vėliau jis turėjo grįžti ir paimti tuos pačius keleivius, ir nuvežti atgal į Klaipėdą, nes jie neva pamiršo raktus, tačiau skaitiklio neįjungė, automobilio nuvažiuoto kelio išklotinių paaiškinti negali (t. 4, b. l. 34-36). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuo nusikaltimo padarymo iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme praėjo pakankamai didelis laiko tarpas, šių duomenų objektyviai patikrinti ir pašalinti prieštaravimų tarp nuteistųjų parodymų dėl infraraudonųjų spindulių išjungimo nėra galimybės. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo A. M. parodymai nėra svarbūs, nes jie objektyviai nei paneigtų, nei patvirtintų nuteistojo A. L. parodymais nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Tai, kad A. L. neprisimena namo Dumpių k., kur išleido ir vėliau paėmė vežti keleivius, neturi jokios reikšmės vertinant įrodymus bei nepaneigia, kad nuteistieji pasikėsino neteisėtai panaudoti A. R. priklausančią banko mokėjimo kortelę ikiteisminio tyrimo metu nustatytu laiku. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas reikšmingas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad netikėti A. L. parodymais nėra jokio pagrindo, nes juos patvirtina pirmiau paminėti kiti bylos duomenys, kurie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei inkriminuoto nusikaltimo padarymo laikui. Teisėjų kolegijos nuomone, teisingai inkriminuota ir A. L. ir N. J. pagrįstai nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe neteisėtai disponavo A. R. priklausančia elektronine mokėjimo priemone (banko mokėjimo kortele) ir pasikėsino ją panaudoti būtent 2007 m. lapkričio 21 d., 1 val. 53 min. A. L. ir N. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcijos).

Dėl turto sunaikinimo

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad A. L. ir N. J. kaltė pagal BK 187 straipsnio 2 dalį įrodyta byloje surinktais įrodymais. Tačiau apygardos teismas nuosprendyje padarė išvadas, kurios iš dalies neatitinka bylos aplinkybių, todėl teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Iš A. L. parodymų matyti, kad 2007 m. lapkričio 21 d. vakare, apie 21 ar 22 val., pas jį atvažiavo N. J. ir pasiūlė nuvažiuoti sudeginti A. R. automobilį, taip sunaikinti įkalčius. Tačiau jis atsisakė, nes žinojo, kad N. J. yra žiaurus, ir bijojo, kad jį (A. L. ) taip pat gali nužudyti. Tada N. J. paprašė duoti skudurų, kuriais norėjo apvynioti kojas, kad ant batų neliktų pėdsakų iš įvykio vietos. Be to, N. J. paprašė paskambinti telefonu ir iškviesti taksi į Kretingalės pirtelę. Tačiau jis (A. L. ) skambinti iš savo telefono atsisakė, todėl N. J. kažkur nuvažiavo, už 10 ar 5 litus nupirko naują SIM kortelę „Pildyk“ ir papildymo kortą. N. J. jam pasiūlė nuvažiuoti į lombardą ir nupirkti telefoną, o po to išmesti. Jis (A. L. ) pirkti telefono už 100 Lt ir po to išmesti nenorėjo, nes buvo gaila pinigų, todėl N. J. patarė grąžinti telefono aparatą į lombardą ir paaiškinti, kad telefonas blogai veikia. Jis (A. L. ) nuvažiavo į lombardą ir už 80 Lt ar 100 Lt nusipirko telefoną, į jį įdėjo N. J. nupirktą kortelę ir toliau dirbo. Lombarde jo vardo, pavardės niekas neklausė. A. L. nuomone, N. J. tokiu būdu norėjo užsitikrinti alibi tuo atveju, jeigu jį būtų sulaikę pareigūnai (t. 7, b. l. 205).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. L. parodė, kad jis iš 2007 m. lapkričio 21 d. į 22 d. naktį 2 ar 3 kartus paskambino N. J. ir iškvietė jį, kad neva jis atvažiuotų į minėtą pirtelę. Po to jis (A. L. ) dirbo toliau. Netrukus grįžo N. J. ir pasakė, kad bandė privažiuoti prie palikto A. R. automobilio, bet iš tolo pamatė degančias kažkokios mašinos užpakalines šviesas, todėl apsisuko ir grįžo. Po kiek laiko N. J. vėl išvažiavo, grįžo po ilgesnio laiko, apie 3 val., ir pasakė, kad sudegino A. R. automobilį. Paskui jie abu užėjo į kazino barą, kur N. J. papasakojo automobilio sudeginimo aplinkybes.

N. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad A. L. jam siūlė sudeginti A. R. automobilį, bet jis nesutiko. A. L. prašymu „Nestės“ degalinėje, esančioje Baltijos prospekte, jis nupirko ir į plastikinę talpyklą įpylė apie penkis litrus benzino, ir perdavė ją A. L. , kuris laukė netoliese, nes bijojo, kad degalinėje jį gali nufilmuoti (t. 5, b. l. 125).

Šioje baudžiamojoje byloje iš tikrųjų nenustatyta, kokia tikra gaisro A. R. priklausančiame automobilyje kilimo priežastis. Byloje objektyviai nustatyta, kad A. R. priklausantis automobilis buvo rastas visiškai sudegęs: iš 2007 m. lapkričio 24 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad Klaipėdos r., Pipirų k., netoli kelio Kretingalė-Plikiai buvo rastas sudegęs automobilis, šalia jo rastas apdegęs bako dangtelis ir automobilio valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 44-50). Todėl akivaizdu, kad nustatyti gaisro kilimo priežastį remiantis specialistų tyrimais nėra galimybės. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2007 m. lapkričio 27 d., iš karto po to, kada įvykio vietos apžiūros metu tą pačią dieną netoliese nuo automobilio buvo rastas A. R. lavonas (t. 1, b. l. 1, 17-35). Kaip matyti iš bylos medžiagos, Gargždų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektorius minėtą tarnybinį pranešimą parašė tą pačią dieną, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. 2007 m. lapkričio 27 d. (t. 1, b. l. 74). Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau minėta tikėtina išvada dėl gaisro priežasties vadovautis negalima, nes pareigūnai dėl to jokio tyrimo neatliko, o tokią išvadą padarė vien tik tuo pagrindu, kad netoli sudeginto automobilio rado A. R. lavoną.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistųjų A. L. ir N. J. parodymai dėl A. R. priklausančio didelės vertės turto (automobilio) sunaikinimo padegimo būdu yra prieštaringi. Esant šioms aplinkybėms, turi būti vertinami ne tik nuteistųjų parodymai, bet ir kiti įrodymai, kurie patvirtintų arba paneigtų svarbias bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija sutinka su N. J. skundo argumentais, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, jog 2007 m. lapkričio 22 d. naktį A. L. jam (N. J. ) skambino iš telefono, kurį pastarasis nusipirko UAB „(duomenys neskelbtini) “ lombarde. Šios bendrovės pažymoje nurodyta, kad telefoną „Nokia 3100“, kurio IMEI kodas (duomenys neskelbtini) , už 45 Lt įsigijo J. B. (t. 1, b. l. 155). Klaipėdos r. PK vyr. tyrėjo L. Bočkaus tarnybiniame pareiškime nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini) “ lombarde buvo įsigytas telefonas, kurio IMEI kodas (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 152). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šios dvi pažymos yra prieštaringos, nes nurodyti skirtingi telefono, iš kurio neva minėtu laiku A. L. skambino N. J. , IMEI kodai. Šiuo metu pašalinti šį prieštaravimą nėra galimybės, nes telefonas „Nokia 3100“, kurio IMEI kodas (duomenys neskelbtini) yra parduotas (t. 1, b. l. 155). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme prokuroras jokių įtikinamų argumentų dėl telefono, kuriuo A. L. naudojosi 2007 m. lapkričio 22 d. naktį, IMEI kodo nepateikė, todėl minėtomis pažymomis, kaip įrodymais, vadovautis negalima (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tačiau vien tik minėta aplinkybė neduoda pagrindo abejoti A. L. parodymais, nes apie minėtas aplinkybes įrodymų tinkamai nesurinko ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Teisėjų kolegija tai vertina kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnų profesinės kvalifikacijos trūkumą. Tačiau tai, kad N. J. 2007 m. lapkričio 22 d. naktį buvo netoli nusikaltimo vietos, patvirtina telefono pokalbių su A. L. išklotinė: 2007 m. lapkričio 22 d., 00 val. 00 min., A. L. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio J. Janonio 24, Klaipėda, veikimo zonoje, skambino N. J. į telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) , kuris buvo Sausio 15-osios g. 11A, Klaipėda, veikimo zonoje. Tuo metu N. J. dar buvo Klaipėdos m., todėl jo telefonas užfiksuotas Klaipėdos m. telekomunikacijų tinklų mobiliojo ryšio veikimo zonoje. 2007 m. lapkričio 22 d., 00 val. 35 min., A. L. , būdamas bokšto, esančio Klaipėdoje, Taikos pr. 61, veikimo zonoje, skambino N. J. , kuris buvo bokšto, esančio Kretingalės k., Klaipėdos r., veikimo zonoje; 2007 m. lapkričio 22 d., 00 val. 52 min., A. L. , būdamas bokšto, esančio Klaipėdoje, Herkaus Manto g. 26, veikimo zonoje, skambino N. J. , kuris buvo bokšto, esančio Klaipėdos r., Kretingalės k., veikimo zonoje. Akivaizdu, kad 2007 m. lapkričio 22 d. naktį A. L. iš Klaipėdos m. nebuvo niekur išvažiavęs, o N. J. buvo Klaipėdos r., Kretingalės k., kuris yra netoli tos vietos, kur buvo sudegintas A. R. priklausantis automobilis, bei netoli telekomunikacijų tinklų mobiliojo ryšio telefono veikimo zonos. Tai patvirtina A. L. parodymus, kad jis 2 ar 3 kartus skambino N. J. , siekdamas sukurti jam alibi. 2007 m. lapkričio 22 d., 1 val. 19 min., N. J. , būdamas mobiliojo ryšio bokšto, esančio Klaipėdoje, Žvejų g. 2, veikimo zonoje, skambino A. L. į mobilų telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) , kuris buvo bokšto, esančio I. Simonaitytės g. 29, Klaipėdoje, veikimo zonoje (t. 1, b. l. 143-149). Akivaizdu, kad N. J. tuo metu jau buvo grįžęs sudeginęs A. R. priklausantį automobilį ir skambino A. L. ne į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) , o į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) , kuris priklausė A. L. ir kuriuo jis nuolatos naudojosi. Akivaizdu, kad A. L. tuo metu telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) , jau buvo grąžinęs į lombardą, o telefono kortelę išmetęs. Iš 2008 m. vasario 8 d. surašyto apžiūros protokolo bei vaizdo įrašo matyti, kad 2007 m. lapkričio 22 d., nuo 1 val. 48 min. iki 1 val. 55 min., N. J. ir A. L. tikrai buvo „Olympic Casino“, kalbėjosi ir kažką gėrė (t. l, b. l. 160-161). Tačiau A. L. teigia, kad su N. J. viešbučio kazino bare susitiko apie 3 val., o iš minėto vaizdo įrašo matyti, kad tai įvyko laikotarpiu nuo 1 val. 48 min. iki 1 val. 55 min. Teisėjų kolegijos nuomone, A. L. nurodydamas netikslų laiką taip pat sąžiningai klysta. Tačiau teisėjų kolegija mano, kad tai taip pat iš dalies patvirtina A. L. parodymus. Iš baudžiamojoje byloje esančių kasos kvitų ir daiktų apžiūros protokolo matyti, kad „Nestės“ degalinėje, esančioje Minijos g. 119 Baltijos pr. 30, Klaipėdoje, nuo 2007 m. lapkričio 21 d. iki 2007 m. lapkričio 22 d. tikrai buvo įsigyta benzino nedideliais kiekiais (t. 1, b. l. 165-173, 174-175). Ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėtas N. J. automobilis „Mercedes-Benz“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) , ir, be kitų daiktų, paimti trys guminiai mašinos dugno kilimėliai (t. 1, b. l. 75-82). Dirvožemis, paimtas nuo minėto automobilio kilimėlių, buvo ištirtas ir sulygintas su dirvožemiu, paimtu iš įvykio vietos. 2008 m. sausio 21 d. specialisto išvadoje Nr. 11-3391(07), 11-130(08) konstatuota, kad dirvožemis, paimtas nuo šio automobilio tekstilinių kilimėlių, kurie buvo automobilio bagažinėje, ir dirvožemis iš įvykio vietos, paimtas prie sudegusio automobilio, yra vienodas (bendro grupinio priklausomumo). Akmens vatos pluošteliai, rasti dirvožemyje, paimtame nuo automobilio guminių kilimėlių iš N. J. automobilio bagažinės, ir akmens vatos pluošteliai, rasti dirvožemio pavyzdyje iš įvykio vietos, paimtame prie sudegusio automobilio, yra vienodi (siauro grupinio priklausomumo). Tikėtina, kad dirvožemis, paimtas nuo guminių kilimėlių iš N. J. priklausančio automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , bagažinės, yra iš tos pačios vietos, kaip ir dirvožemis, paimtas iš įvykio vietos prie sudegusio automobilio (t. 2, b. l. 83-91). Baudžiamojoje byloje nustatyta ir įrodyta, kad A. R. mirė nuo mechaninės asfiksijos, jį rankomis pasmaugė N. J. bei padarė kitus sužalojimus, o A. L. padarė nugaroje pjautinį-durtinį sužalojimą, kuris vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. N. J. suprato, kad būtent jo nusikalstami veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais (A. R. mirtimi), todėl buvo suinteresuotas sunaikinti daiktinius įrodymus, kad nebūtų nustatyti šio nusikaltimo vykdytojai. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėtas automobilis užsidegė pats ar dėl trumpojo jungimo automobilio elektros sistemoje, ar dėl stichinės nelaimės, ar dėl kitų dėl netyčinių veiksmų kilusių priežasčių. Akivaizdu, kad nuteistasis N. J. apeliaciniame skunde tokias gaisro kilimo priežastis nurodo sąmoningai, siekdamas suklaidinti teismą ir taip išvengti atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvykio vietoje prie sudeginto automobilio pareigūnai rado apdegusį benzino bako dangtelį. Tai atitinka A. L. parodymus, kad N. J. jam pasakojo, jog iš bako įsipylė benzino ir padegė galinę automobilio dalį. Teisėjų kolegija tiki A. L. parodymais, nes juos iš dalies patvirtina kiti pirmiau aptarti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegijos nuomone, A. L. ir minėtų netiesioginių įrodymų visuma paneigia N. J. apeliacinio skundo teiginius, kad A. R. priklausantį automobilį padegė A. L. . Tai, kad įvykio vietoje buvo rastas metalinis flakonas, kuris skirtas žibaliniams žiebtuvėliams papildyti, nei paneigia, nei patvirtina abiejų nuteistųjų kaltes sudeginus A. R. priklausantį automobilį, nors N. J. teigia, kad šis flakonas priklauso A. L. .

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino A. L. vaidmenį, darant šį nusikaltimą. Aukščiau išvardinti įrodymai patvirtina, kad A. L. davė N. J. skudurų, kad šis galėtų apsivynioti kojas ir taip nepalikti pėdsakų įvykio vietoje, o N. J. nusipirko benzino ir padegė A. R. automobilį. Po to A. L. , paprašytas N. J. , skambino pastarajam (N. J. ), siekdamas sukurti jam alibi, kad į Kretingos r. jis važiavo kliento iškvietimu. Tokie A. L. atlikti veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 6 dalies, apibrėžiančios padėjėjo sąvoką ir turinį. Pagal minėto straipsnio nuostatas padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Taigi A. L. padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 187 straipsnio 2 dalyje su nuoroda į BK 24 straipsnio 6 dalį. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nustatė, kad šio nusikaltimo vykdytojas buvo N. J. , o A. L. buvo tik padėjėjas. Todėl A. L. ir N. J. iš kaltinimo ir nuosprendžio dėl didelės vertės svetimo turto sunaikinimo pašalinama jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad šią nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

Dėl bausmių skyrimo

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Klaipėdos apygardos teismas, skirdamas A. L. ir N. J. bausmes, atsižvelgė į tai, kad jie padarė po vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis) bei tris apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į padarytų nusikaltimų padarinius, į tai, kad nuteistieji tiesiogine tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė žmogų, šeima, kurioje auga mažametė duktė, liko be tėvo. Buvo atsižvelgta ir į nusikaltimo padarymo būdą, į tai, kad, prieš nužudydami A. R. , nuteistieji jį sunkiai sužalojo, siekdami išgauti banko kortelės kodą, mušė, nužudyto nukentėjusiojo kūną įmetė į griovį, slėpdami nusikaltimo pėdsakus sudegino nukentėjusiojo automobilį, taip padarė nužudytojo artimiesiems ne tik turinę, bet ir didžiulę neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe, išskyrus veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bei į tai, kad A. R. nužudė būdami apsvaigę nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į A. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino kaltu ir padėjo išaiškinti nusikaltimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Skiriant nuteistajam A. L. bausmę buvo atsižvelgta į jo asmenybę, o būtent į tai, kad jis yra jauno amžiaus, tačiau teisiamas ketvirtą kartą, anksčiau teistas už tyčinį nužudymą, baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 89-103, t. 6, b. l. 123-130). Bausmės atlikimo vietoje A. L. charakterizuojamas tik patenkinamai, 14 kartų baustas įvairiomis nuobaudomis (t. 4, b. l. 105). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. L. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė bausmes, kurios yra griežtesnės negu BK už atitinkamas nusikalstamas veikas numatyti bausmių vidurkiai, išskyrus bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, kadangi nusikaltimas nebuvo baigtas, bei atsižvelgdamas į aukščiau išvardintas A. L. charakterizuojančias ir turinčias įtakos jo bausmei individualizuoti aplinkybes. A. L. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 187 straipsnio 2 dalies perkvalifikavus į BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausmė už šį nusikaltimą nežymiai sumažinama, nes iš šio kaltinimo pašalinama jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe. A. L. bausmė už šio nusikaltimo padarymą skiriama nežymiai griežtesnė, nei numato sankcijos vidurkis.

Skiriant bausmę N. J. buvo atsižvelgta į tai, kad jis teistas net šešis kartus, taip pat ir už labai sunkaus nusikaltimo (nužudymo) padarymą (t. 4, b. l. 188- 191 , t. 5, b. l. 1- 26). N. J. ankščiau baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 192-193). Nuteistasis padarė jam inkriminuotas nusikaltimus, tarp jų labai sunkų nusikaltimą – tyčinį kvalifikuotą nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis - būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, kur atliko ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, taip pat už tyčinį nužudymą. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad N. J. nelinkęs pasitaisyti ir yra itin pavojingas visuomenei asmuo, nepaisant to, kad jis buvusios darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini) “ ir Klaipėdos žydų bendruomenės apibūdinamas teigiamai (t. 4, b. l. 195). Atsižvelgdama į šias išvardintas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti N. J. už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. N. J. už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, išskyrus už nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, kuris, kaip buvo minėta, nebuvo baigtas, pagrįstai paskirtos griežtesnės bausmės, negu šių straipsnių sankcijose numatyti bausmių vidurkiai. Nors A. L. padaryta nusikalstama veika iš BK 187 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojama į BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismo N. J. paskirta bausmė už šį nusikaltimą nemažinama. N. J. iš šio kaltinimo pašalinama jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. L. ir N. J. paskirtos bausmės (išskyrus A. L. paskirta bausmė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį) nėra aiškiai per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Skundžiamu nuosprendžiu N. J. , vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pripažintas pavojingu recidyvistu. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir, nesant dėl to skundo, šios nuosprendžio dalies neperžiūri.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad iš A. L. ir N. J. solidariai priteista atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. R. , R. V. , J. K. , akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“. Ši nuosprendžio dalis taip pat neskundžiama, apeliaciniuose skunduose nenurodyti jokie motyvai, todėl nuosprendis dėl to neperžiūrimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino iš A. L. ir N. J. priteistinos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, juos aptarė nuosprendyje, todėl su jais nesutikti ar kitaip vertinti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Teisėjų kolegijos manymu, nukentėjusiesiems R. R. , R. V. , J. K. priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra aiškiai per didelis arba neteisingas, todėl teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijai nepažeisti. Nors A. L. veika iš BK 187 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojama į BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir vertinama kaip padėjėjo, tačiau vien tik tuo pagrindu jam mažinti priteistą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo, nes nusikalstami padariniai kilo dėl abiejų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį dėl A. L. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį pakeisti: A. L. nusikalstamą veiką iš BK 187 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir jam paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 214 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcijos) paskirtomis bausmėmis ir A. L. paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę penkiolikai metų palikti nepakeistą. A. L. nustatytą bausmės atlikimo vietą - pirmuosius penkerius metus laisvės atėmimo paskirti atlikti kalėjime, o likusią bausmės dalį - pataisos namuose - palikti nepakeistą.

A. L. iš kaltinimo dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, o N. J. dėl jo nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį pašalinti jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad šį nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.