Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2-5-287/2011m.

Procesinio sprendimo kategorija 30; 30.12; 113; 113.1; 117; 117.1; 117.2; 117.3; 119; 119.12.

2011 m. birželio 23 d.

Pakruojo rajono apylinkės teismo teisėja Rima Razumienė, sekretoriaujant J. J., dalyvaujant ieškovo atstovei Daliai Praniulienei, atsakovui R. B., jo atstovei advokatei Danguolei Bajorinienei, trečiojo asmens atstovui Z. S. ir trečiajam asmeniui R. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus ieškinį atsakovui R. B. su trečiaisiais asmenimis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritoriniu padaliniu ir R. B. dėl savavališkos statybos D. kaime, Pakruojo rajone, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovė Dalia Praniulienė teismui pateiktą ieškinį ir patikslintus ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė įpareigoti atsakovą R. B. pašalinti savavališkos statybos padarinius, t.y., nugriauti savavališkai prie gyvenamojo namo pastatytus priestatus, atstatyti savavališkai rekonstruotą rūsį, užpilti gruntu savavališkai iškastą kūdrą ir sutvarkyti statybvietę adresu D. kaime, Pakruojo rajone, per teismo sprendimu nustatytą terminą, o jei statytojas teismo nustatytu terminu neįvykdys reikalavimo, įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos atlikti aukščiau išvardintus darbus ir sutvarkyti statybvietę adresu D. kaime, Pakruojo rajone, išieškant patirtas išlaidas iš statytojo.

Ieškovo atstovė Dalia Praniulienė teismo posėdyje paaiškino, kad vadovaujantis Statybos įstatymu atsakovui R. B. buvo įteiktas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Kadangi jis per nustatytą terminą reikalavimo neįvykdė, todėl kreipėsi į teismą prašydami įpareigoti pažeidėją pašalinti savavališkos statybos padarinius. Statytojas nepateikė statybą leidžiančio dokumento, todėl jam buvo surašytas protokolas dėl savavališkos statybos. Statytojas statybas vykdė neturėdamas tam leidimo, buvo nubaustas, baudą sumokėjo. Toje teritorijoje be leidimo nebuvo galima nieko daryti, nes yra nustatyti reikalavimai, kad šioje teritorijoje statant, reikalingas architekto pritarimas. Pagal naują Statybos įstatymą - tai vadinasi statybas leidžiančiu dokumentu. Šie pastatai priskiriami prie nesudėtingų pastatų, bet jiems reikalingas architekto ir kultūros paveldo pritarimas. Pateiktame Pakruojo rajono savivaldybės administracijos rašte yra motyvas, kad būtent šiuo atveju statinių projektas galėtų būti rengiamas, nes jis neprieštarauja teritorijų planavimo bendrajam planui. Šitas projektas turėtų būti paruoštas vadovaujantis Kultūros paveldo vertybės tyrimo medžiaga, galiojančiais teisės aktais, specialiaisiais architektūros reikalavimais ir specialiaisiais paminklosaugos reikalavimais. Iš Kultūros paveldo departamento sąlygų matyti, kad būtina parengti nustatyta tvarka darbų projektą. Statybos įstatymo 28 str. 7 d. numato, kad teismas gali įpareigoti statytoją pasirengti projektą, kadangi tokia statyba neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Statybos inspekcija neturi teisės, šiuo metu, leisti atsakovui pasirengti projektą, kadangi yra aiškiai parašyta, kad jeigu pažeidėjas neįvykdė reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinių, būtina kreiptis į teismą, kas yra padaryta, t.y. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija dėl įpareigojimo vykdyti reikalavimą kreipėsi į teismą, o teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją leisti per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją, arba nugriauti statinį. Statybos įstatymo pakeitimas, kad gali tai leisti teismas, atsirado tada, kai byla jau buvo teisme. Savivaldybėje yra parašytas ieškovo raštas neišduoti atsakovui leidimo. Tačiau savivaldybė gali vadovautis teismo sprendimu. Ieškovas negali reikalauti kitokių padarinių, - tik nugriauti. Ieškovo atstovė nurodė, jog iki savavališkos statybos akto surašymo, D. dvare nėra buvusi, pastatų nematė, todėl kokia pastatų būklė buvo sandorio sudarymo metu, pasakyti negali. Nurodė, jog architektūriniai, paminklosauginiai reikalai, t.y. ar pristatyti bei rekonstruoti statiniai darko bendrą ansamblį, yra ne statybos priežiūroje, todėl ieškovas to nenustato, o reikalauja tik savavališkos statybos statinius nugriauti. Ji yra susipažinusi su Konstitucinio Teismo nutarimu ir pagal tai pakeistu Statybos įstatymu. Negali pasakyti, ar galima ištaisyti pažeidimus negriaunant ir neperstatant statinio, nes tai bus numatyta statinio projekte, kuris turės būti derinamas su daugybe institucijų ir kels savo architektūrinius reikalavimus. Ieškinį prašo tenkinti visiškai ir įpareigoti atsakovą pašalinti savavališkos statybos padarinius - pastatus nugriauti.

Trečiojo asmens atstovas Z. S. teismo posėdyje nurodė, jog ieškinį palaiko, tačiau jie išdėstė savo poziciją paskutiniame Kultūros paveldo departamento rašte, kurios esmė - kokiu būdu tai galėtų būti įteisinta: užlyginti kūdrą, kadangi ji labiausiai yra matoma. Tačiau pastate problema yra ta, kad statytojas, tvarkytojas darė taip, kaip jam atrodė, o ne taip, kaip turėtų būti. Visi darbai galėjo būti labai panašiai daromi, tačiau jie turėjo būti rengti specialisto, turinčio atestatą, žinančio reikalavimus ir besilaikančio projektavimo nustatytos tvarkos. Šiuo atveju atsakovas pats sau projektuoja, pats daro, nes jam taip gražu, o turėtų būti kitaip. Specialistai rengia projektus, susirenka istorinę medžiagą, pasižiūrėję natūroje, t.y. daroma kvalifikuotai, o savininkui belieka tik įgyvendinti, tuomet ir nekiltų problemų. Paskutinė pastatų savininkė gyveno senelių namuose. Iki paskutinės savininkės jų institucija periodiškai pravažiuodavo, pasižiūrėdavo, užfiksuodavo ir važiuodavo toliau. Turi 2005 m. kovo 17 d. nuotrauką, iš kurios matyti, kaip atrodė pagrindinis pastatas iki juos įsigyjant atsakovui. Ant nuotraukos yra data. Pastatas nebuvo kritinės būklės, kad reikėtų versti sienas. Kultūros paveldas domėjosi pastatais. Rekonstruotas rūsys, pastatyti priestatai. Pavojaus nemato, kadangi jau yra padaryta, todėl atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo kriterijus, statybas nugriovus, nuo to paveldui geriau nebus, todėl turėtų būti bandoma išeiti iš padėties. Atsakovas B. turėtų įvertinti jų geranorišką poziciją, - kad pastatas būtų naudojamas. Nekelia reikalavimų dėl naujadarų, kad juos būtinai reikia sunaikinti. Sutinka jog būtų, tačiau prisilaikant autento ir to, kad nebūtų ardoma. Kūdros ten niekada nebuvo, todėl siūlo ją užlyginti. Nurodė, jog iš pateiktos nuotraukos matyti, kad pastatų fasadinės pusės langai nebuvo tokie, kaip dabar yra - pigūs plastikiniai langai, nes tai pažeidžia pastato autentiškumą, todėl būtina bent išoriškai sutvarkyti langus, įklijuoti papildomus rėmus ar pan. Rengiant projektą kai kuriuos dalykus galima pakeistus įteisinti, o kur akivaizdžiai kertasi su jų reikalavimais,- tokius trūkumus pašalinti. Mano, kad reikia duoti atsakovui terminą, kad per skirtą terminą įteisintų tai, kas padaryta, kad nereikėtų griauti. Pirmiausia pasirengti projektą, kuris bus suderintas su jų institucija, ir pagal tą projektą bus galima statybas įteisinti, o kas jau padaryta,- nėra prasmės griauti ir tai nieko gero neduotų. Negali atsakyti tiksliai į klausimą, ar pats pastatas yra kultūros vertybė, ar jis patenka į kultūros vertybių teritoriją, kultūros paveldo teritoriją. Nurodė, jog dokumentai buvo rengiami 1991 metais, į Registrą įrašyti 1995 metais. Šiai sodybai nebuvo atliktas, t.y. parengtas pasas, tiksliai nustatytos visos vertingosios ribos, todėl jis yra pirminės apsaugos. Paaiškino, jog atsakyti į klausimą ar pastatas yra saugomas, gali Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 9 str. 1 ir 2 dalis. Šiuo atveju yra pirminė apsauga, įstatymas gina dvarą ir teritoriją, bet su tam tikrom išlygom, ir tai nesudaro galimybių savininkui gauti valstybės paramą. Valdytojas, planuojantis atlikti kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes, galintis pažeisti tvarkybos darbus, turi pateikti savivaldybės paminklosaugos padaliniui projektinius siūlymus arba raštu išdėstytus numatomus darbus. Savivaldybės paminklosaugos padalinys apie tai nedelsdamas praneša Kultūros paveldo departamentui. Pirminė įstatymo apsauga objektui yra, tačiau, jeigu nėra numatomi dideli pertvarkymai, niekas ir nedaro tos procedūros - skelbti sprendimą dėl objekto saugojimo. Tai buvo daroma savavališkai. Jeigu būtų kreiptasi dėl šio pastato tvarkybos, būtų paprašyta, kad būtų sukonkretinta, kokie darbai planuojami daryti, ir būtų pasakyta, kad reikia pasirengti projektą, būtų suderinti reikalavimai, ir pagal suderintą projektą būtų atliekami darbai. Šito viso nebuvo padaryta. Nekilnojamojo turto registro centre turėtų būti atžymos (pirminių duomenų), bet jų nebuvo, kadangi dar prieš 15 metų jų neįvedė. Statyba, rekonstrukcija negalima neturint žemės nuosavybės dokumentų, o ant žemės nuosavybės dokumentų šie apribojimai jau yra nurodyti. Negalima statyti ne ant savos žemės, negalima jokia rekonstrukcija ne savoje žemėje. Neturint žemės nuosavybės dokumentų, jokie projektavimo darbai negali būti atliekami. 2008 metais žemės ribų paženklinimo akte yra parašyta, kad tai yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zona. Remiantis šiais motyvais, ieškinį palaiko, tačiau su išlyga, kad galima būtų sudaryti galimybę statytojui įsiteisinti statybas, jeigu būtų įvykdyti išdėstyti reikalavimai. Tačiau terminas trūkumams pašalinti – iki 2012 m. gruodžio 31 d.,- per ilgas, nes tokiu atveju statytojui yra galimybė vilkinti procesą.

Atsakovas R. B. su ieškiniu nesutiko ir teismo posėdyje paaiškino, jog sutinka pasirengti projektą, tačiau to, ko prašo ieškovas – griauti, atstatyti į pirminę būklę,- nesutinka. Pripažįsta, kad statiniai pastatyti neturint leidimo, kad tai yra savavališka statyba, tačiau nurodė, jog kai pastatus pirko ir tvarkėsi dokumentus, niekur nebuvo nurodyta, kad tie pastatai yra kultūros paveldo teritorijoje. Pastatą nusipirko (duomenys neskelbtini) Tuo metu arkinio rūsio beveik nesimatė, nes buvo apaugęs medžiais, priekinės dalies kampo visai nebuvo, iki viršaus apie 1 metrą buvo pilna šiukšlių, nebuvo laiptų, kuriuos vėliau atkasė, langai buvo užkalti lentomis, kiti buvo beveik be rėmų, per stogą bėgo vanduo, buvo šlapios sienos, nes tame pastate buvo laikomi gyvuliai. Iš pastatus pardavusios moters sužinojo, kad yra kažkokie laiptai. Kai iškasė visas šiukšles iš rūsio, pamatė laiptus. Laiptai yra iš raudonų plytų, statyti seniai. Plytos tokios pat kaip ir arkinio rūsio, raudonos. Vien rūsio išvalymas, dalinis sutvirtinimas, padengimas kainavo apie 25000 litų. Nurodė, jog norėjo jį išsaugoti, o jeigu nieko nebūtų daręs, šiuo metu jis jau būtų įgriuvęs. Perkant pastatus, dokumentuose jokių apribojimų, kad tai yra kultūros paveldas, nesimatė, nieko nebuvo parašyta, o turėjo būti paviešinta. Pastatus nusipirko 2006 metų gruodžio mėnesį, o žemė po pastatais tuo metu buvo valstybės. Tuomet jis pradėjo prie tų pastatų viską tvarkytis, nes visur bėgo vanduo, viskas atvira, nuo kalno į namą bėgo vanduo. Pastatus įsigijo, nes buvo gaila tokių griūvančių pastatų. Pastoviai gyventi juose negalėjo, nes viskas buvo sugriuvę, šiukšlės, viduje buvo baisi būklė, gyventi buvo neįmanoma. Sudėjo langus, nes jie buvo užkalti lentomis. Išsiaiškino, kad kaimo vietovėje, kaip ūkininkui, iki 80 kvadratinių metrų jokių leidimų nereikia rekonstrukcijai. Aiškinosi pas architektus Šiauliuose. 2009 metais susitvarkė po pastatais esančio žemės sklypo dokumentus. Tuose dokumentuose buvo parašyta, kad perkamo žemės sklypo yra specialios naudojimo sąlygos - nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zona. Atkreipė dėmesį į tai, kas parašyta, kadangi iš karto buvo paduotas į teismą. Žinojo, kad perkant pastatus, reikia gauti žemėtvarkoje sutikimą, kad suteikti namų valdą. 2007 metų pradžioje parašė pareiškimą, kad parduotų žemę. Nežinojo, kad ten yra kažkoks paveldas, išskyrus tai, kad ten matė koplyčią. Viskas apgriuvę, sugriuvę, todėl negalėjo žinoti, kad tokie laužynai yra paveldas. Pastatus nusipirko iš J., kuri jau mirusi, pirko kaip iš privataus asmens. Ji nieko nesakė apie pastatus, kad tai buvęs dvaras. Tvarkant dokumentus notariškai, notarė taip pat nieko nesakė. Jis pirko namą, o ne kultūros paveldą. Pirko dėl to, kad jam nuo mažens tįsta seilė raudonoms plytoms, senovei. Nesutinka nugriauti tai, ką yra padaręs. Sutinka pasidaryti projektą, susitvarkyti dokumentus, o griauti nesutinka. Buvo atvažiavęs A. ir nurodė vienoje vietoje pakeisti plytas, padaryti kraštus, tokiu būdu padaryti taip, kaip yra buvę pagal senovę. Tai sutinka padaryti ir pakeisti. A. sakė, kad tų plytų jis nemūrijo, jos buvo prieš tai kažkieno įmūrytos, bet jis sutinka jas pakeisti ir priderinti prie pastato plytų. Nori susitvarkyti dokumentus. Statybos vyko 2007-2008 metais, o patikrinti atvažiavo 2009 metais, tai yra, tada, kai įsigijo žemę. Ne dėl jo kaltės taip ilgai nebuvo sutvarkyti žemės dokumentai. Jis du su pusę metų laukė, kol bus sutvarkyti žemės dokumentai. Kai jis statė, rekonstravo, dirbo, tuomet niekas nevažiavo, niekas nesidomėjo, niekam niekas nerūpėjo. Klausė kaimyno, tačiau jis taip pat pasakė, kad 10 ar 15 metų niekas čia nevažiavo, pastatais ir jų būkle niekas nesidomėjo. Kūdros iškasimas duoda tik naudą, nes nutraukia vandenį iš viršaus, nes yra kalnas, o namas yra nuokalnėje. Nuo kalno nutraukia vandenį, ir nepatenka į namą, o ne iš namo. Architektas pasiūlė kasti drenažą. Dabar iš kūdros vanduo į rūsį nepatenka. Į rūsį patenka kiti požeminiai vandenys. Čia yra paviršiniai vandenys ir juos sulaiko kūdra. Kūdra yra gyvybiškai reikalinga, be to, už jos iškasimą sumokėta virš 3000 litų. Jis nėra matęs to dvaro dokumentų ir nežino, kaip atrodė. Prie rūsio buvęs prieangis buvo visas atitrūkęs, siena einanti į apatinę dalį, į rūsį buvo dar pusė likusi originali, jos nestatė, o tik ją sukėlė. Rūsys liko toks pat, koks ir buvo, tik tiek, kad jį uždengė. Kitą buvusį prieangį nuvertė ir rado laiptus, buvo akmenų, jis nebuvo toks, kaip buvo medinis, nes apačioje matėsi, kad buvo plytų, o koks jis buvo iš tiesų,- niekas nežino ir nepasakys. Jis pataisė durų įėjimą tiesiai ir nemano, kad kažką padidino, stengėsi padaryti, kad kiek įmanoma būtų autentiška. Niekas nežinojo, kokie tie laiptai yra į rūsį, kaip tenai įeiti, kalbėjo, kad yra laiptai, o kokie ir kokioje vietoje niekas nežinojo. Buvo pasikvietęs kultūros paveldo profesorių J. B. iš Kauno, kuris matė statinius ir pasakė, kad turi palikti viską, kas tik įmanoma, autentiška, o kas neįmanoma, sutvarkyti šiuolaikiškai. Jis tvarkydamas stengėsi, kad tik būtų autentiška ir senoviška. Nenori nieko griauti, o tik nori susitvarkyti dokumentus. Per tą laiką dėl leidimo nesikreipė, nes laukia teismo sprendimo. Pagal Konstitucinį Teismą dokumentus galima tvarkytis iki 2013 metų sausio 1 dienos. Todėl prašo ieškinį atmesti.

Atsakovo R. B. atstovė advokatė Danguolė Bajorinienė teismo posėdyje atstovaujamojo poziciją palaikė ir prašė atmesti ieškovo ieškinį. Paaiškino, jog ieškovo patikslintas ieškinys nesiskiria nuo pirminio ieškinio, nes pirminiame ieškovas prašo nugriauti savavališkos statybos statinius per trijų mėnesių terminą, o patikslintame prašo pagal teismo nustatytą terminą. Šis reikalavimas prasilenkia su protingumo ir teisingumo principais, įtvirtintais LR Civilinio kodekso normose. Nurodė, jog iki šio ieškinio buvo nustatyta ir pats atsakovas to neneigia, kad tai yra savavališka statyba, tai patvirtinta ir Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Todėl šiuo atveju teismui reikėtų spręsti ar šių padarinių pašalinimas nesukels ir nepadarys didesnės žalos kultūros saugomos vertybės pastatui, nei yra padaryta. Nurodė, jog ieškovas vadovavosi formalia įstatymo norma, kuri neleidžia statybos inspekcijai protingai laviruoti tarp tų įstatymų ir jų išaiškinimų. 2011 m. sausio 31 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad Civilinio kodekso 4 knygos 103 straipsnio 3 dalis, tuo atveju kai yra pastatytas arba statomas savavališkai ar nesavavališkai, tačiau pažeidžia teisės aktų reikalavimus, bylą nagrinėjantis teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį, nugriauti ar panašiai, ir, antra, įpareigoti statytoją per tam tikrą terminą statinį nugriauti ta apimtimi, kuria nebuvo numatyti kriterijai arba atvejai, kuriems esant, teismas įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais galėjo priimti ir kitokį sprendimą, prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir Konstituciniams teisingumo teisės valstybės principams. Todėl teismas, priimdamas sprendimą tokios kategorijos bylose, turi įvertinti: ar šitų savavališkos statybos statinių nugriovimas nepadarys dar didesnės žalos dabar jau esančiam pastatui, ar visi šitie pažeidimai gali būti ištaisyti nenugriaunat šito statinio savavališkų statinių. Mano, kad žmogus, kuris įdėjo langus, šiek tiek atstatė, kosmetiškai pagražino tą pastatą, jis nepadarė tokio didelio teisės pažeidimo, kad tuos statinius reikėtų nugriauti. Mano, kad dabar griaunant priestatą, prieangį į namą, papildomus priestatus prie namo galo, arkinio rūsio stogo šlaitą, priestatą iš kitos namo pusės, bus daužomos sienos, vibracija ir tokio senumo pastatai gero rezultato nesulauks. Nuo vibracijos gali griūti ir pagrindinis pastatas, suskilinėti sienos. Mano, kad, esant dabartiniam Konstitucinio Teismo nutarimui, teismas gali priimti kitą sprendimą: įvertinti situaciją, kad pagal Registrų centro duomenis šitas pastatas yra įvertintas tik apie 11000 litų, o realiai atsakovas šį pastatą pirko dar mažesne kaina. Tuo tarpu jau dabar atlikti rekonstrukcijos darbai yra įvertinti 45000 litų – ir tik pastatų, o papildomai dar yra investuota 12853 litų į langus. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad jeigu toje vietoje kažkokios tai statybos yra galimos, tačiau yra padaryti pažeidimai, bet jie gali būti ištaisomi nenugriaunant ir neperstatant statinio, tai atsižvelgiant į tai, kokios įdėtos investicijos, atsižvelgiant į tai, ar naujai rekonstruotas statinys iš viso iš esmės pakeičia kraštovaizdį toje vietoje, kad tai nėra didelių padarinių, tai teismas gali priimti sprendimą nenustatyti konkretaus termino šiems padariniams pašalinti. Konstitucinis Teismas numatė, kad statytojai, kurie savavališkai neturėdami leidimo atliko kažkokias tai rekonstrukcijas, šiuos pažeidimus, jų padarinius gali pašalinti iki 2013 metų sausio 1 dienos. Būtent Konstitucinis Teismas nustatė tokį terminą, neaišku Vyriausybė šitą terminą gal ir pratęs, tačiau jeigu šitas terminas ir nebus pratęstas, tai, būtent, tada ieškovas turės pagrindą kreiptis į teismą ir reikalauti jau neįteisintos savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tai yra, nugriovimo, nuvertimo, atstatymo. Byloje yra pateikti įrodymai, kad atsakovas ėmėsi visų priemonių išsaugoti nupirktus pastatus. Jeigu nebūtų pastatytos stoginės ant arkinio rūsio, šiandiena šio rūsio gal iš viso nebūtų buvę. Po namu buvo rūsiai, kurie faktiškai buvo ankstesnių savininkų neprižiūrimi, rūsiai buvo kaip ir dingę, jie buvo užpilti, atsakovas juos atkasė. Šiuose rūsiuose pavasarį polaidžio metu kaupiasi vanduo, būtent, dėl to atsakovas iškasė kūdrą, kad dalinai iš rūsių nutrauktų vandenį. Kad kaupiasi vanduo yra pateiktos nuotraukos, rašytiniai įrodymai. Langus sudėjo, nes pirminių langų būklė buvo kritiška, buvo užkalti, rėmai supuvę, tai kokia gali būti kultūros paveldo objekto išvaizda tinkama su užkaltais langais. Įvaizdis viso šito statinio dabar yra visiškai kitoks, negu jis buvo pačioje pirminėje būklėje, kuomet atsakovas šitą statinį įsigijo. Visų pirma, įvyko didelis nesusipratimas ta prasme, kad viešame nekilnojamo turto registre apie specialiąsias sąlygas perkant statinį nebuvo visiškai nurodyta, todėl atsakovas pradėjo tą rekonstrukciją manydamas, kad tai yra nesudėtingi statiniai. Tačiau šiai dienai paaiškėjo, kad ir nesudėtingiems statiniams, kurie yra kultūros paveldo apsaugos teritorijoje, yra reikalingas projektas ir suderinimai. Atsakovas pasižada ir įgyvendins visus reikalavimus, kurie yra keliami būtent šiai atliktai savavališkai statybai, tam, kad gautų leidimą ir įteisintų šituos padarytus statybos pažeidimus. Mano, kad ieškinys su labai kategorišku reikalavimu - tik nugriauti savavališkos statybos priestatus, padarinius, sutvarkyti, atstatyti į pirminę būklę, tik dar daugiau sugadintų kultūros paveldo statinį negu jis šiai dienai yra pagal ieškovo nuomonę sugadintas. Mano, kad pagal visas bylos aplinkybes nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi, nenugriaunant ir neperstatant statinio, kas yra pagrindinė aplinkybė, kuria šiai dienai teismas turėtų vadovautis ir priimti kitokį sprendimą, negu tik įpareigoti statytoją pašalinti statybos padarinius nugriaunant, užpilant ar dar kažką padarant. Prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis asmuo R. B. teismo posėdyje nurodė, kad ieškinį siūlo atmesti, kadangi Konstitucinis Teismas yra už asmens nuosavybę ir kaip bebūtų, ji gins savo, kaip asmens, nuosavybės teises. Į tą sodybą yra įdėtos šeimos investicijos, todėl prašo neriboti terminų iki 2013 metų susitvarkyti. Ji pati ten dirbo mažai, kadangi yra dirbanti, o visos darbinės veiklos buvo patikėtos vyrui, tačiau finansinės investicijos buvo iš bendro šeimos biudžeto, nes abu su vyru nusprendė įsigyti tą sodybą. Ji matė sodybą, kaip ji atrodė dar iki nusiperkant. Pastatų būklė buvo baisi, vargu ar šiandien jie tebestovėtų. Ji pati darė nuotraukas. Namo rūsys buvo pats baisiausias, būtų sugriuvęs. Nusipirkę norėjo sodybą gražinti, atnaujinti ir tvarkyti, kiek galima, atsižvelgiant į teisinius aktus įstatymiškai, gal daugiau orientuojantis į jų pačių poreikius, kiek tai leidžia teigti jos kompetencija. Jie stengėsi pastatus išsaugoti, kažkiek minimaliai, nors dalinai išsaugoti, kad neišgriūtų, kiek leido jų finansinės galimybės. Visus dokumentus, rekonstrukcijas, remontus darė vyras, o ji žinojo, ką vyras daro, ką tvarko. Matomai jo kompetencija nebuvo tokia aukšta, kad šiandiena reikia bylinėtis teisme. Jie nenorėjo tų pastatų nei išdarkyti, nei suniokoti, nei ką padaryti blogai. Tiesiog buvo nepagalvota, kad specialistai raštiškai parašytų, tiek ponas Ališauskas, tiek kiti, į kuriuos jie kreipėsi. Dabar yra nustatytas terminas ir leidžiama tvarkytis dokumentus, todėl mano, kad per tą laikotarpį susitvarkys dokumentus, kad nebūtų pažeidimų, kurie labiausiai bado akis kultūros paveldui. Kai įsigijo sodybą, nežinojo, kad ji yra saugoma teritorija, kad yra kažkokie apribojimai. Kad sodyba yra įraukta į saugomą teritoriją sužinojo tada, kai prasidėjo teismas. Pastatus jie pirko 2006 metais, žemę pirko 2009 metais, o pastatų rekonstrukciją pradėjo 2007 metais. Pradėjus rekonstrukciją, nežinojo, kad pastatai įtraukti į kultūros vertybių ir apsaugos zoną.

Iš Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 3697 (b.l. 6-7, I t.) matyti, kad R. B. 2009 m. spalio 1 d. nusipirko iš Lietuvės Respublikos valstybės 0,4143 ha bendro ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Pakruojo r.sav. D. kaime, kurio naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Žemės sklypas įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine R. B. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta specialioji sąlyga – Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zona.

Iš AB „Šiaulių hidroprojektas“ 2008-12-11 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto Nr. 1 (b.l. 8-9, I t.) matyti, kad nustatytos 4143 m² žemės sklypo, esančio Pakruojo rajono, L. seniūnijoje, D. kaime, ribos savininkams (naudotojams) R ir R. B., dalyvaujant A A. J. Akte yra įrašai apie tai, kad žemės sklype yra savininkui (naudotojui) nuosavybės teise priklausantys pastatai: 1A1p, 2IImol, 3II mol, kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, bei naudojant žemės sklypą turi būti laikomasi specialiųjų žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo sąlygų - Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos.

Iš VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2007-02-12 išduoto pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (b.l. 10-11, I t.) matyti, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise R. B. ir R. B. priklauso nekilnojamieji daiktai, esantys Pakruojo r.sav. D. kaime: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Įrašų dėl šių pastatų specialių naudojimo sąlygų nėra.

Iš gyvenamojo namo techninio paso kopijos (b.l. 12-19, I t.) matyti pastatų, esančių Pakruojo r. sav. D. kaime, charakteristikos, techniniai apskaitos duomenys, schematinis jų išdėstymas.

Iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio 2009-10-06 pažymos apie buv. dvaro sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), statusą (b.l. 20, I t.) matyti, kad buv. dvaro sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), yra registruota Kultūros vertybių registre, unikalus kodas – 349, ir šiai nekilnojamajai kultūros vertybei yra taikomi LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XIX skyriaus reikalavimai.

Iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyriaus 2009-08-27 rašto Nr. ST-88-(1.46.) „Dėl projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo išdavimo sustabdymo“ (b.l. 21, I t.) matyti, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyrius kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybės administraciją prašydami neišduoti projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo D. buv. dvaro teritorijoje esantiems statiniams rekonstruoti bei šių statinių žemės sklype naujiems statiniams statyti, kol statybos valstybinę priežiūrą vykdantis pareigūnas nepateiks raštiško patvirtinimo, kad savavališkos statybos padariniai yra pašalinti, nes 2009 m. rugpjūčio 26 d. nustatyta, jog R. B. (duomenys neskelbtini), D. buv. dvaro teritorijoje, savavališkai, neturėdamas privalomo statinio projekto ir statybos leidimo bei raštiško valstybės tarnautojų pritarimo, stato gyvenamojo namo pastatus, rekonstruoja rūsį, kasa kūdrą.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 4 (b.l. 22-23, I t.) matyti, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Praniulienė 2009 m. rugpjūčio 26 d. surašė R. B. administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 159 str. 3 d. ir 159² str. 1 d. už tai, kad 2009-08-26 nustatyta, jog R. B. Pakruojo rajone, D. kaime, savavališkai stato gyvenamojo namo du priestatus, rekonstruoja rūsį, iškasė duobę kūdrai, tuo pažeisdamas LR Statybos įstatymo 3 str. 1, 2 dalis, 12 str. 1 d. 3 ir 4 p., statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.1.1. ir 12.1.2. papunkčius.

Iš fotonuotraukų (b.l. 24-25, I t.) matyti Pakruojo rajone, D. kaime, esantys D. buv. dvaro statiniai, t.y. gyvenamasis namas, kastos kūdros vieta ir rūsys 2009 m. rugpjūčio 26 d. būklėje, bei iki savavališkos statybos nustatymo.

Iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės Dalios Praniulienės 2009-08-26 Statybos sustabdymo akto Nr. 4 (b.l. 26-27, I t.) matyti, kad šiuo aktu pareigūnė reikalauja statytojo R. B. tuoj pat sustabdyti bet kokius dviejų priestatų, rūsio ir kūdros D. kaime, Pakruojo rajone, statybos darbus iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti. Statytojas R. B. aktą pasirašė.

Iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės Dalios Praniulienės 2009-08-26 Savavališkos statybos akto Nr. 4 (b.l. 28-29, I t.) matyti, kad pareigūnė nustatė, jog statytojas R. B. savavališkai vykdo statybos darbus: stato gyvenamojo namo du priestatus, rekonstruoja rūsį, įrengia kūdrą D. kaime, Pakruojo rajone. Statytojas R. B. aktą pasirašė.

Iš 2009-09-07 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 4 (b.l. 30-31, I t.) matyti, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Praniulienė R. B. pripažino kaltu, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 159 str. 3 d. ir 159² str. 1 d. ir paskyrė galutinę subendrintą nuobaudą – 5000 litų baudą už tai, kad R. B. Pakruojo rajone, D. kaime, savavališkai stato gyvenamojo namo du priestatus, rekonstruoja rūsį, iškasė duobę kūdrai, tuo pažeisdamas LR Statybos įstatymo 3 str. 1, 2 dalis, 12 str. 1 d. 3 ir 4 p., statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.1.1. ir 12.1.2. papunkčius.

Iš Šiaulių apskrities viršininko 2009-09-25 įsakymo Nr. V-4739 „Dėl savavališkos statybos D. kaime, Pakruojo rajone, padarinių likvidavimo“ (b.l. 32, I t.) matyti, kad Šiaulių apskrities viršininkas pareikalavo iš statytojo R. B. savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius D. kaime, Pakruojo rajone, kurie buvo nustatyti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės Dalios Praniulienės 2009-08-26 surašytame savavališkos statybos akte Nr. 4 ir sutvarkyti statybvietę.

Iš Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009-11-20 nutarties (b.l. 33-34, I t.) matyti, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs R. B. skundą dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės Dalios Praniulienės 2009-09-07 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 4 panaikinimo, skundo netenkino.

Iš 2010-03-01 patikrinimo akto apie savavališkos statybos padarinių pašalinimą Nr. 1 su nuotraukomis (b.l. 35-36, I t.) matyti, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Praniulienė patikrinusi R. B. savavališkai statomų statinių: dviejų gyvenamojo namo priestatų, rūsio ir kūdros D. kaime, Pakruojo rajone, savavališkos statybos padariniai, užfiksuoti 2009-08-26 savavališkos statybos akte Nr. 4, nėra pašalinti.

Iš ištraukos iš interneto, Lietuvos Kultūros paveldo Mokslinio centro 1991-12-23 rašto Nr. 248 „Dėl dvarų bei palivarkų sodybų įrašymo į išaiškinamų paminklų sąrašą“ ir prie jo pridėto sąrašo ištraukos „Pakruojo rajonas“ (b.l. 62-65, I t.) matyti, kad tarp įrašomų į išaiškinamą istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, kurių vertė – architektūrinė, urbanistinė, istorinė, yra įrašyta Pakruojo rajono D. buv. dvaro sodyba, kuriai suteiktas Nr. 456. Pakruojo rajono D. buv. dvaro sodyba įrašyta į laikiną apskaitą 1995-01-31 nutarimu Nr. 413/1726, unikalus objekto kodas – 349.

Iš D. buvusio dvaro sodybos laikinos apskaitos architektūros komplekso teritorijos plano (b.l. 66, 73, I t.) matyti D. buvusio dvaro sodybos išsidėstymas ir vieta kitų objektų atžvilgiu.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-05 nutarties (b.l. 3-6, II t.) matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi R. B. skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009-11-20 nutarties R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje, nutarė jo skundą atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį palikti nepakeistą.

Iš R. B. prašymų (b.l. 23, 24, II t.) matyti, kad R. B. 2007-01-29 ir 2007-10-09 kreipėsi į Pakruojo rajono žemėtvarkos skyrių prašydamas parduoti arba išmatuoti (suformuoti) 0,75 ha žemės sklypą po ir prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų D. kaime, Pakruojo rajone.

Iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011-03-15 paklausimo bei Pakruojo rajono savivaldybės administracijos 2011-03-31 rašto Nr. S-652(8.15) (b.l. 32-33, II t.) matyti, kad Pakruojo rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane pažymėta D. buvusio dvaro sodyba, kurios unikalus Nr. 349, yra kultūros paveldo teritorija, dvaro sodyba yra konservacinės paskirties žemė. Pakruojo rajono D. kaime statinių projektas galėtų būti rengiamas vadovaujantis žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jei juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir savivaldybės administracijos nustatytais specialiaisiais architektūros reikalavimais, Kultūros paveldo departamento išduotais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, taikomais kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje.

Iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio 2011-03-31 rašto Nr. 7.14.Š-2Š-156 (b.l. 34, II t.) matyti, kad Pakruojo rajono D. kaime esančios Nekilnojamosios kultūros vertybės – D. byv. Dvaro sodybos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savavališkos statybos padarinių šalinimo ir koregavimo darbus atliekant reikia: dvaro sodybos kumetyno pastato langų rėmų skaidymą atkurti analogišką buvusiajam, priestatų langų formą pritaikyti prie pagrindinio pastato langų formos, panaikinti prie pastato iškastą kūdrą, atstatant buvusį žemės paviršiaus lygį. Parengtą darbų projektą reikia derinti Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritoriniame padalinyje.

Iš nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 38-61, II t.) matyti, kad 2011 m. balandžio 1 d. atliktas gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio D. kaime 2, Pakruojo rajone, priklausančio R. B. ir R. B., vertinimas, tikslu nustatyti 2007-2008 metais atliktų pastato remonto (rekonstrukcijos) darbų vertę. Pastato remonto (rekonstrukcijos), vykdytos 2007-2008 metais, atliktų darbų vertė nustatyta 45000 litų.

Teismas, galutinai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės bylai, pagal vidinį savo įsitikinimą konstatuoja, kad ieškinys paliktinas nenagrinėtas.

Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas civilinių teisių gynimo būdas. Ieškovas ieškinį grindė LR Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalimi, Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 20.1.2 papunkčiu ir LR Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 2 punktu, patikslinęs reikalavimus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23¹ straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 28¹ straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymo (Žin., 2010, Nr. 84-4401) 28 straipsnio 6 dalimi, reikalaudamas savavališkos statinio statybos teisinių pasekmių - įpareigoti atsakovą - statytoją pašalinti statybos padarinius, t.y. nugriauti savavališkai prie gyvenamojo namo pastatytus priestatus, atstatyti savavališkai rekonstruotą rūsį, užpilti gruntu savavališkai iškastą kūdrą ir sutvarkyti statybvietę, adresu D. kaime, Pakruojo rajone, per teismo sprendimu nustatytą terminą, o jei statytojas teismo nustatytu terminu neįvykdys reikalavimo, įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (ieškovą) atlikti aukščiau išvardintus darbus ir sutvarkyti statybvietę adresu D. kaimas, Pakruojo rajonas, išieškant patirtas išlaidas iš statytojo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovui R. B. ir trečiajam asmeniui R. B. priklauso nuosavybės teise nekilnojamieji daiktai, esantys Pakruojo r. sav. D. kaime: gyvenamasis namas, du tvartai ir kiemo statiniai, pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Neginčijamai nustatyta ir tai, kad šie atsakovui priklausantys statiniai patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zoną. Ieškovas, patikrinęs atsakovo R. B. vykdomus statybos darbus minėtoje sodyboje, 2009-08-26 nustatė, jog statomiems gyvenamojo namo dviems priestatams, rekonstruojamam rūsiui, įrenginėjamai kūdrai D. kaime, Pakruojo rajone, neišduotas statybos leidimas ir nustatyta tvarka neparengtas projektas, todėl 2009-08-26 aktais Nr. 4 sustabdė statybas, surašė savavališkos statybos aktą. Šių duomenų pagrindu surašė atsakovui administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nubaudė jį administracine tvarka už padarytus administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 159 str. 3 d. ir 159² str. 1 d. Nutarimas įsiteisėjęs, nepakeistas ir nepanaikintas, pripažinus, jog R. B. savavališkai vykdė statybos darbus – rekonstravo rūsį, neturėdamas LR Statybos įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo, taip pažeisdamas LR Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 ir 2 p. bei 12 str. 1 d. 3 ir 4 p. (ATPK 159 str. 3 d.), bei savavališkai statė gyvenamojo namo du priestatus ir iškasė duobę kūdrai, neturėdamas normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto dokumento, kai statybos leidimas neprivalomas, taip pažeisdamas Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.1.1. ir 12.1.2 papunkčius (ATPK 159² str. 1 d.). Žemės sklypas, esantis D. kaime, Pakruojo rajone, kuriame atsakovas vykdė statybos darbus, nežiūrint į tai, kad dėl jo pardavimo, išmatavimo (suformavimo) kreipėsi atsakovas į Pakruojo rajono žemėtvarkos skyrių dar 2007 m. net du kartus, įgytas nuosavybės teise tik 2009 m. spalio 1 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi. Taigi, šie įrodymai neginčijamai patvirtina, jog atsakovas R. B. vykdė savavališką statybą. Statybos darbų vykdymą pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, t.y. neturint statybą leidžiančių dokumentų, atsakovas R. B. neneigė nagrinėjant nei administracinio teisės pažeidimo bylą, nei šios bylos nagrinėjimo metu. Taigi, visų duomenų pagrindu nustatyta, kad atsakovo R. B., kaip jis nurodo- 2007-2008 metais, vykdyti statybos darbai, priklauso savavališkai pastatytų statinių kategorijai ir yra CK 4.103 straipsnio pažeidimo objektas.

Tačiau atsakovas nesutinka su ieškovo reikalavimais dėl savavališkos statybos teisinių pasekmių – nugriauti prie namo pastatytus priestatus, atstatyti savavališkai rekonstruotą rūsį, užpilti savavališkai iškastą kūdrą. Atsakovas, kaip matyti iš jo pozicijos, nuo pat savavališkos statybos sustabdymo ieškovo iniciatyva ir ieškovo konstatuoto savavališkos statybos fakto - 2009 m. rugpjūčio 26 d., neįvykdyto Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 25 d. įsakymu suformuoto reikalavimo likviduoti savavališkos statybos padarinius, bei išdėstytų argumentų bylos nagrinėjimo metu, nesutinka nugriauti (išardyti) pastatytų gyvenamojo namo priestatų, atstatyti rekonstruoto rūsio ir užpilti iškastą kūdrą. Atsakovas sutinka kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Vertinant atsakovo poziciją jo išdėstytų byloje motyvų pagrindu, kartu vertintini byloje pateikti duomenys iš Pakruojo rajono savivaldybės administracijos bei trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio bei jo atstovo argumentai dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinis padalinys savo atsiliepime nurodė, jog su pareikštu ieškiniu sutinka, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu 2011 m. balandžio 4 d. pateiktame teismui rašte Nr. 7.14.Š-2Š-156 nurodė, jog įvertinus Pakruojo rajono D. kaime esančios nekilnojamosios kultūros vertybės – D. buv. Dvaro sodybos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atliktų darbų apimtis ir poveikį D. dvaro sodybai, būtina atlikti šiuos savavališkos statybos padarinių šalinimo ir koregavimo darbus: dvaro sodybos kumetyno pastato langų rėmų skaidymą atkurti analogišką buvusiajam, priestatų langų formą pritaikyti prie pagrindinio pastato langų formos, panaikinti prie pastato iškastą kūdrą, atstatant buvusį žemės paviršiaus lygį. Parengtą darbų projektą reikia derinti Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritoriniame padalinyje. Tokia trečiojo asmens atstovo pozicija išsakyta ir teismo posėdžio metu, t.y. ieškovo ieškinį palaikė, tačiau su išlyga, kad galima būtų sudaryti galimybę statytojui įsiteisinti statybas, jeigu būtų įvykdyti teisės aktų įtvirtinti reikalavimai - nustatyta tvarka parengtas darbų projektas suderintas su trečiuoju asmeniu ir t.t. Tai reiškia, kad atsakovas - statytojas gali įgyvendinti savo teises bei privalo tinkamai vykdyti savo pareigas, numatytas LR Statybos įstatymo normose, tačiau privalo vadovautis ir kitais įstatymais bei teisės aktais, nustatyta tvarka patvirtintais normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, reglamentuojančiais nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugą (Statybos įstatymo 6 str. 1 d. 2 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad savavališka statyba atsakovo R. B. Pakruojo rajone, D. kaime, D. buvusio dvaro sodyboje, buvo vykdoma 2007-2008 metais, 2009 m. rugpjūčio 26 d. ieškovo surašyti statybos sustabdymo ir savavališkos statybos aktai Nr. 4, ir nurodyta atsakovui likviduoti savavališkas statybas. Tačiau ieškovo 2010 m. kovo 1 d. patikrinimo aktu nustatyta, jog savavališkos statybos padariniai nepašalinti. Pagal šių dokumentų surašymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio 3 dalies redakciją (2006-10-17 įstatymo Nr. X-858 redakcija, galiojanti nuo 2006-10-31 (Žin., 2006, Nr. 116-4403)) teismas savo sprendimu galėjo: 1) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.); 2) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti. Tos pačios teisės normos 4 dalis numatė, jog, jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo, statinys (jo dalis) teismo sprendimu pertvarkomas statytojo lėšomis. O jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyto reikalavimo, statinys teismo sprendimu nugriaunamas statytojo lėšomis (CK 4.103 str.). Taigi, tuo metu galiojusi CK 4.103 str. redakcija numatė, kad jei statinys statomas ar pastatytas savavališkai, toks statinys turi būti nugriaunamas, nepaliekant galimybės įteisinti savavališką statybą. Tuo tarpu nuo 2011-10-01 įsigaliojusi ir šiuo metu galiojanti CK 4.103 straipsnio 3 dalies redakcija numato, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 28 straipsnis, kuris bylai aktualiu laikotarpiu nenumatė teismo teisių, priimant sprendimus dėl savavališkų statybos padarinių šalinimo. Kaip minėta, savavališkos statybos padarinių šalinimą nustatė CK 4.103 straipsnio 3 dalis. 2010-07-02 buvo patvirtinta Statybos įstatymo 28 str. nauja redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2010-10-01, išskyrus straipsnio 4 ir 7 dalių nuostatas dėl Statybos įstatymo 1 priede nurodytų įmokų (2010 07 02 įstatymo Nr. XI-992 redakcija, Žin., 2010, Nr. 84-4401). Taigi, šiuo metu Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis per nustatytą terminą: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; arba 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą (Statybos įstatymo 28 str. 8 d.). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalies ir Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d., 2009 m. lapkričio 19 d. redakcijos) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Civilinio kodekso 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 116-4403) 3 dalis, pagal kurią tuo atveju, kai statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, bylą nagrinėjantis „teismas savo sprendimu gali: 1) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.); 2) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti“, ta apimtimi, kuria nebuvo numatyti kriterijai arba (ir) atvejai, kuriems esant teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėjo priimti ir kitokį sprendimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (Žin., 2011, Nr. 14-602).

Kaip matyti iš šių teisės normų, teismui suteikta teisė taikyti ir kitus įstatymo nustatytus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdus, nei ieškovo prašomą vieną iš kraštutinių priemonių - nugriovimą. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23¹ straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 28¹ straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymo (Žin., 2010, Nr. 84-4401), įsigaliojusio 2010 m. spalio 1 d., 24 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Tuo tarpu šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu statytojas nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. savo noru kreipiasi į savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo, savivaldybės administracija apie tai informuoja Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos; šiuo atveju vietoj savavališkos statybos akto surašomas statybos patikrinimo aktas, o skiriant administracinę nuobaudą statytojui (užsakovui), savanoriškas jo kreipimasis dėl savavališkos statybos įteisinimo laikomas lengvinančia aplinkybe. Jeigu statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduotas, savivaldybės administracija apie tai informuoja Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, kuri šalina savavališkos statybos padarinius šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, minėto įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje yra numatyta statytojo teisė nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. savo noru kreiptis į savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo. Byloje atsakovo yra paaiškinta, kad jis minėto įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka nesikreipė į Pakruojo rajono savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo, kadangi ieškovas jau buvo padavęs ieškinį teismui ir jis laukė galutinio teismo sprendimo. Tuo tarpu ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų ir nenurodė jokių aplinkybių apie tai, kad Pakruojo rajono D. kaime esančiame ir atsakovui R. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype bei D. buvusio dvaro sodyboje, esančius nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir apsaugos zonoje negali būti leidžiama teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, kad šiame žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, naujų statinių statyba ar statinių rekonstravimo darbai nėra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Be to, kartu pažymėtina, jog byloje nėra nustatyta jokių duomenų apie tai, kad D. buvusio dvaro sodyboje yra nugriautų kultūros paveldo statinių (ar jų dalių), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas. Priešingai, pagal ieškovo 2011-03-15 užklausimą Pakruojo rajono savivaldybės administracijai Nr. 2D-2923(19.18), kuriuo siekta nustatyti ar žemės sklype D. kaime, Pakruojo rajone, kuriame 2009-08-26 savavališkos statybos aktu Nr. 4 nustatyta savavališka statyba, tokių statinių statyba yra galima pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus, taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, t.y. ar gali būti leidžiama statytojui Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, Pakruojo rajono savivaldybės administracija nurodė, jog statinių projektas gali būti rengiamas vadovaujantis žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jei juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir savivaldybės administracijos bei Kultūros paveldo departamento nustatytais ir išduotais specialiaisiais architektūros bei paveldosaugos reikalavimais. Nors šios institucijos pozicija dėl galimybės vykdyti statybos darbus atsakovo R. B. žemės sklype, kuriame yra D. buvusio dvaro sodyba ir konstatuota savavališka statyba, tik abstrakti ir visiškai nepagrįsta jokiais konkrečiais teisės aktais, jų nuostatomis ir reikalavimais, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad teismas remiasi trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio pozicija, jog įvertinus atliktų darbų apimtį ir poveikį D. dvaro sodybai, pašalinti savavališkos statybos padarinius yra galimybė netaikius kraštutinės priemonės – nugriovimo tai, kas pristatyta ir jau rekonstruota, tačiau atliekant pristatytų prie gyvenamojo namo priestatų bei rekonstruoto rūsio koregavimo darbus, o atsakovo iškastą kūdrą panaikinti, atstatant buvusį žemės paviršiaus lygį. Todėl teismas šiuo atveju sprendžia, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas R. B. negalėtų gauti statybos leidimo ir kitų dokumentų, nes atlikti statybos darbai neatitinka tų teisės aktų, kurie reglamentuoja šioje teritorijoje – nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir apsaugos zonoje - galimų statybų ar rekonstrukcijų apimtis, kad šioje teritorijoje statyba ar rekonstrukcija prieštarauja imperatyviems aplinkosaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, buvo pažeisti visuomenės interesai ar padaryta žala aplinkai, nugriauti kultūros paveldo statiniai ar jų dalys ir pan., ir dėl šių aplinkybių būtina taikyti vienintelį savavališkų statybų padarinių šalinimo būdą – nugriauti (išardyti) atsakovo pastatytus priestatus ir atstatyti rekonstruotą rūsį. Dar daugiau - net ir Pakruojo rajono savivaldybės atsakingų pareigūnų pagalba nėra įvardyti konkretūs teisiniai įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimai tokiai statybai ir nurodyti atsakovo įvykdyti statybos darbai, kurie prieštarauja imperatyviems įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Todėl šiuo atveju teismas pripažįsta pagrįstais trečiojo asmens argumentus dėl galimo savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo, t.y. koreguojant atliktus darbus.

Iš civilinėje byloje esančios nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad atlikus 2011 m. balandžio 1 d. atsakovui ir jo sutuoktinei priklausančio gyvenamojo namo, esančio D. kaime 2, Pakruojo rajone, 2007-2008 metais vykdytų remonto (rekonstrukcijos) darbų vertinimą, nustatyta atliktų darbų vertė, kuri siekia net 45000 litų. Byloje nenustatytos aplinkybės, jog atliktais darbais atsakovas ženkliai pablogino situaciją ar kitu būdu pažeidė įstatymų reglamentuojamas teisės normas, taip pat nėra nustatyta, jog savavališkų statinių (priestatų, rekonstruoto statinio) buvimas, kaip minėta, pažeidžia kitų asmenų teises ar jais padaryta žala aplinkai ar nekilnojamosios kultūros vertybei (Statybos įstatymo 28 str. 8 d.). Todėl teismas mano, kad atsakovo R. B. atliktų darbų D. kaime, Pakruojo rajone, nugriovimas ar išardymas – gyvenamojo namo pastatytų priestatų nugriovimas ir rekonstruoto rūsio atstatymas neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Be to, akivaizdu, kad ieškovo prašomas taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas neatitiktų ir proporcingumo bei atsakovo ir jo šeimos teisėtų lūkesčių principų. Todėl atsisakymas šių pastatytų ar rekonstruotų statinių nugriovimo (išardymo), manytina, padėtų išvengti nereikalingų nuostolių ir dar didesnių sąnaudų.

Išdėstytų motyvų pagrindu teismas sprendžia, kad teismo kompetencija, kiek tai susiję su savavališkos statybos (rekonstrukcijos) padarinių šalinimu, yra apribota, nes įstatymų leidėjas nustatė ikiteisminę savavališkų statybų įteisinimo tvarką ir toms statyboms, kurios buvo pradėtos iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Pagal CK 1.123 str. 1 d., jeigu pareigos atsiradimas siejamas su tam tikro termino pabaiga, negalima reikalauti pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas. Kadangi atsakovas gali savavališkų statybų įteisinimo tvarka pasinaudoti, todėl ieškovo ieškinys paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 str. 1 d. 12 p.)

Vadovaudamasis LR CPK 290-292 str., 296 str. 1 d. 12 p., 298 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus ieškinį atsakovui R. B. su trečiaisiais asmenimis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritoriniu padaliniu ir R. B. dėl savavališkos statybos D. kaime, Pakruojo rajone, palikti nenagrinėtą.

Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Pakruojo rajono apylinkės teismą.