- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-13
- Bylos Nr.
- 1A-393-282-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00932-2012-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Irena Ivanovienė
- Nuteistasis
- D. G.
- Nukentėjusysis
- K. V.
- Advokatai
- Adomas Jonauskas, Vidas Peikštenis
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas viešaisiais darbais 9 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 40 valandų per mėnesį visuomenės labui.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2012-09-20 23.32 val. iki 2012-09-22 10.45 val., t. y. dvi laikino sulaikymo dienas prilyginant 12 viešųjų darbų valandų, ir nustatyta, kad D. G. yra atlikęs 12 valandų viešųjų darbų.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 3 mėnesius.
Iš D. G. priteista nukentėjusiajai K. V. 3000 Lt neturtinės žalos.
Išieškota iš D. G. 240 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
D. G. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. rugsėjo 20 d. apie 23.32 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė vieną smūgį kumščiu savo sugyventinei K. V. į dešinį smilkinį, po to mažamečio sūnaus E. G., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje, smaugė K. V. ranka už kaklo ir įspyrė du kartus į nugarą, taip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai K. V..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-02-04 nuosprendį ir jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašo atlikti įrodymų tyrimą – pridėti prie bylos garso įrašą bei stenogramą, juos ištiriant bei apklausti liudytoją B. G. ir teismo medicinos specialistą.
Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nesivadovavo in dubio pro reo principu, kadangi abejonių nevertino jo naudai, todėl mano, kad teismas jo atžvilgiu buvo šališkas.
Nurodo, kad jis fiziškai nesmurtavo prieš sugyventinę, o tik susiginčijo su ja, nuėjęs į kambarį metė stiklinę į sieną, norėdamas, kad ji nusiramintų, ir pats nuėjo miegoti. Teigia, kad po to nukentėjusioji nusiramino, tačiau netrukus atvyko policijos pareigūnai ir jiems nukentėjusioji pradėjo šaukti, jog jis tariamai ją smaugė, mušė ir spardė. 2012-09-20 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodyta, jog „smurtu įtariamas asmuo įvykio vietoje paaiškino, kad sugyventinės nemušė, jokio smurto nenaudojo“. Teigia, kad šis įrašas paneigia teisme apklausto L. R. parodymus, jog jis (apeliantas), neva, prisipažino, kad buvo smurtas tą vakarą.
Teigia, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme žinomai melagingai jį apšmeižė sudavus jai kumščiu į dešinį smilkinį, ranka suėmus už kaklo ir du kartus spyrus į nugarą, ji taip pat pamelavo, kad dėl alergijos susijaudinus jai tik skruostus išberia, nors jai susijaudinus ar išgėrus alkoholio arba sukaitus bėrimai būna veide ir krūtinėje. Nurodo, kad pasibaigus posėdžiui kitoje byloje nukentėjusiajai buvo atsiradęs paraudimas tame pačiame dešiniajame smilkinyje, lygiai tokioje pačioje vietoje jis matė paraudimą, kai buvo nuėjęs pasiimti sūnaus. Dėl to mano, kad būtina teisme apklausti teismo medicinos ekspertą, kuris atsakytų, ar įvykio metu nukentėjusiosios dešiniajame smilkinyje buvęs paraudimas atsirado tariamo smūgiavimo ranka pasekmėje, ar tai buvo paprasčiausias alerginis odos bėrimas. Taip pat mano, kad ekspertas galėtų paaiškinti, ar jis (apeliantas) galėjo veidu į jį pasisukusiai nukentėjusiajai suduoti kumščiu į dešinį skruostą, jeigu jis yra dešiniarankis.
Taip pat teigia, kad po įvykio sūnus jam kelis kartus patvirtino, jog jis (apeliantas) nukentėjusiosios nemušė, nors policininkams paklausus, ar „tėtis mušėsi“, sūnus kažkodėl linktelėjo galva. Kadangi sūnus jam nurodė priešingą informaciją, jis padarė pokalbio su sūnumi garso įrašą, tačiau teismas šio garso įrašo kaip reikšmingo įrodymo neprijungė. Teigia, kad nukentėjusioji iš karto po to, kai išvyko policijos pareigūnai, telefonu bendravo su jo motina B. G., kuriai buvo nurodyta, jog jį į policiją išvežė už tai, kad girtas kėlė namuose triukšmą. Tvirtina, kad nukentėjusioji atvykusiems jo tėvams nesiskundė patyrusi nuo jo fizinį smurtą, jie nematė jokių smurto žymių jos veide, nors teisme nukentėjusioji parodė, kad jai dvi dienas skaudėjo galvą. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas atsisakė apklausti liudytoja jo motiną.
Apeliantas nurodo, kad teisme A. B. parodė, jog matė lygtai paraudusį nukentėjusiosios kairį smilkinį ir net patinimą, nors apie tai neužsiminė savo tarnybiniame pranešime, o ar buvo žymių ant kaklo – nežino. Liudytojas L. R. parodė, kad buvo akivaizdžiai paraudęs smilkinys vienoje ar kitoje pusėje ir matėsi lygtai pakilimas smilkinyje, o ar buvo patinimas – bijo pasakyti, taip pat teigė, kad žymių ant kaklo nelabai įžvelgė. Liudytoja E. S. teisme kategoriškai paneigė nekonkrečius šių policijos pareigūnų A. B. ir L. R. parodymus ir net jų teiginius byloje esančiuose tarnybiniuose pranešimus, tvirtindama, kad policijai išvažiavus ji tikrai matė, kad buvo sumuštas kairysis nukentėjusiosios smilkinys. Teigia, kad teismas tokius liudytojų parodymus turėjo vertinti kaip prieštaringus bei neobjektyvius, nes byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose (tarnybiniuose pranešimuose) nėra jokių faktų apie nukentėjusiosios smilkinio patinimą, tik teisme policijos pareigūnai parodė apie smilkinio patinimą ar pakilimą. Teigia, kad dėl nukentėjusiosios alergijos ir susijaudinimo, alaus vartojimo nukentėjusiajai pirmiausia išbėrė dešinį smilkinį, kurį galėjo matyti policijos pareigūnai, o po kelių minučių šis bėrimas persikėlė į priešingą smilkinį, todėl liudytoja paraudimą ir pamatė tik kairėje pusėje. Dėl to tvirtina, kad nukentėjusiosios deklaruojamas dešinio smilkinio paraudimas buvo ne jo veiksmų pasekmė, ir jis yra nekaltas dėl jai sukelto fizinio skausmo smurtaujant. Taip pat nėra jo kaltės ir dėl fizinio skausmo sukėlimo, neva, ranka smaugus kaklą ir sudavus du smūgius koja į nugarą, kadangi jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina tokių nukentėjusios parodymų. Be to, nukentėjusioji pati ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jis, neva, sugriebė jai už kaklo, tarsi norėdamas smaugti, bet nespaudė stipriai, greičiausiai, kad nepaliktų mėlynių. Teigia, kad jis skausmo jai nesukėlė, todėl teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad, smaugdamas jis sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Be to, nukentėjusioji parodė, kad jokių žymių tariamas jo smurtavimas jai nepaliko, tai patvirtina ir tai, kad byloje nėra rašytinių įrodymų nei iš gydytojo, nei iš teismo medicinos specialisto, nėra taip pat ir fotonuotraukų, kuriomis policijos pareigūnai įrodinėja smurto artimoje aplinkoje faktus tais atvejais, kai smurtas nesukelia sveikatos sutrikdymo.
Nurodo, kad liudytoja E. S. teisme parodė siūliusi nukentėjusiajai važiuoti į ligoninę, bet teisme pati nukentėjusioji nurodė, jog ji laukė policijos pareigūnų žadėto atvykstančio į namus eksperto, o nesulaukusi kitą dieną jau neturėjo galimybės kreiptis nei į gydytoją, nei į teismo medicinos specialistą, kadangi dirbo. Teigia, kad tokie nukentėjusiosios parodymai yra melagingi, nes policijos pareigūnai teisme neigė siūlę nukentėjusiajai pačiai kreiptis į medicinos specialistus, aiškindami, kad tai yra ne jų kompetencija, o kitą dieną nukentėjusioji niekur nedirbo, nes bendravo su jo motina bei tėvu ir buvo užimta kraustymusi iš jo namų. Tvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai apie fizinį smurtavimą jos atžvilgiu yra prasimanyti, todėl mano, kad teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), ir baudžiamosios teisės normas, reglamentuojančias pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas (BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalys), nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas, paskirdamas jam viešųjų darbų bausmę, neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje numatytą draudimą žeminti žmogaus orumą, bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, draudžiančią darbo laiką ilgesnį kaip 40 valandų per savaitę, nes jis pagal darbo sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ staliumi-staklininku dirba po 40 valandų per savaitę, o savivaldybių vykdomosios institucijos, su kuriomis bausmę vykdanti institucija parenka darbą, nedarbo ir švenčių dienomis poilsiauja. Be to, teismas nuosprendyje nurodė, jog skiriamas bausmės dydis nustatytinas didesnis nei vidurkis, tačiau realiai bausmės dydis jam buvo nustatytas artimas maksimumui, įpareigojimas neatlygintinai dirbti ilgiausiai įstatymo leidžiamą laikotarpį – po 40 valandų per mėnesį. Dėl to teigia, kad teismas, prieštaraudamas pats sau, pažeidė teisingumo principą. Taip pat teigia, kad jo asmenybę itin neigiamai charakterizuojantys duomenys (jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio, tiesiogine tyčia, veikos baigtumas, baustumas už tėvo valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams, kad jis yra prieš nukentėjusiąją smurtavęs ne pirmą kartą, kad yra grasinęs nukentėjusiajai nupjauti galvą) neturėjo turėti jokios įtakos bausmės dydžiui, kadangi teismas negalėjo grįsti nuosprendžio jo (apelianto) atžvilgiu priešingai nusistačiusių asmenų šmeižikiškais parodymais, kurie nebuvo patvirtinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Pastebi, kad nėra laikomas baustu už tėvo valdžios panaudojimą priešingai sūnaus interesams, nes šis pažeidimas buvo įvykdytas beveik prieš 1 metus 8 mėnesius iki tariamo nusikaltimo.
Teigia, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai, nes teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose bei sudarė sąlygas nukentėjusiajai praturtėti, nes nukentėjusioji nesiskundė sveikatos sutrikdymu, nereiškė ieškinio dėl turtinės žalos, be to, jis neturi nei turto, nei santaupų, pragyvena iš gaunamo minimalaus darbo užmokesčio, iš kurio materialiai išlaiko bendrą su nukentėjusiąja sūnų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).
Teisėjų kolegija, pagal apeliacinį skundą patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas išvadas dėl D. G. kaltės sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajai K. V. bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis kategoriškai neigia smurtavęs prieš savo sugyventinę K. V., tvirtina, kad ji meluoja apie jos atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus, tačiau byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai paneigia tokią D. G. versiją.
Nukentėjusioji K. V. parodė, kad į virtuvę atėjęs D. G. bandė atimti iš jos mobiliojo ryšio telefoną, o nepavykus to padaryti, kažkuria ranka sudavė smūgį jai į smilkinį, ji suklykė, tada D. G., paėmęs jai už kaklo, smaugė, bet stipriai nesuspaudė, bei jai sėdint du kartus spyrė į nugarą. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad dėl patirto smūgio į galvą, jai galvą skaudėjo dvi dienas, buvo patinęs ir smilkinys, kiti sužalojimai jai nebuvo padaryti. Tokius parodymus nukentėjusioji davė ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu (9, 83–84 b. l.). Taigi, viso bylos tyrimo metu nukentėjusioji nuosekliai aiškino jai padaryto sužalojimo aplinkybes. Be to, teisme nukentėjusioji paaiškino, kad dėl alergijos jai parausta veidas, bet ne smilkinio sritis, todėl nepagrįstas nuteistojo teiginys, kad dėl susijaudinimo, vartoto alkoholio, o ne dėl suduoto smūgio, buvo paraudęs nukentėjusiosios smilkinys. Nors nukentėjusioji nei pas medikus, nei pas medicinos ekspertą nesikreipė dėl jai padarytų sužalojimų, tačiau nukentėjusiajai padarytą sužalojimą smilkinyje patvirtina kiti byloje esantys įrodymai – liudytojų parodymai, tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje užfiksuoti duomenys.
Policijos pareigūnai A. B. ir L. R. teisme parodė, kad jiems nukentėjusioji nurodė, jog jai sugyventinis ranka trenkė į smilkinį, smaugė. Šie liudytojai patvirtino matę ant nukentėjusiosios smilkinio paraudimą ar patinimą. Liudytojas A. B. parodė, kad nukentėjusioji nurodė, jog ją sugyventinis taip pat bandė smaugti, o liudytojas L. R. parodė, kad paklausus ant nukentėjusiosios rankų buvusio vaiko, ar „tėtis mušė mamą“, vaikas linktelėjo galvą atsakydamas „taip“. Tokias pat aplinkybes liudytojai A. B. ir L. R. užfiksavo tarnybiniuose pranešimuose (6–7, 8 b. l.). Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nurodyta, kad K. V. verkė, buvo susijaudinusi, o grafoje „smurtą galintys rodyti požymiai“ nurodytas paraudimas dešiniame smilkinyje trenkiant ranka. Tai, kad teisme liudytojas L. R. nurodė, jog kaltininkas neneigė smurtavęs, nors tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nurodyta, kad D. G. neprisipažino, iš esmės nepaneigia liudytojo parodymų, nes liudytojas apie įvykio aplinkybes buvo apklaustas tik teisme, t. y. po įvykio praėjus 4 mėnesiams, be to, atsižvelgiant į liudytojo darbo specifiką (kaip Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyresnysis patrulis dažnai vyksta į panašaus pobūdžio įvykius), akivaizdu, kad teisme jis galėjo tiksliai neprisiminti įvykio aplinkybių.
Be to, iš karto po įvykio nukentėjusiąją matė ir liudytoja E. S., kuri patvirtino iškvietusi policijos pareigūnus, nes išgirdo triukšmą K. V. bute, pastarosios cypimą. Liudytoja taip pat patvirtino mačiusi ištinusį kairį K. V. smilkinį. Tai, kad liudytojai E. S. ir A. B. apylinkės teisme nurodė, jog buvo patinęs kairysis smilkinys, nors pati nukentėjusioji nurodė ir tarnybiniame pranešime užfiksuotas paraudimas dešiniajame smilkinyje, neduoda pagrindo manyti, kad liudytojų parodymai iš esmės yra melagingi, nes liudytojai apie įvykio aplinkybes buvo apklausti tik teisme, po įvykio praėjus 4 mėnesiams, nukentėjusiąją matė labai vėliu paros metu (apie vidurnaktį), todėl galėjo suklysti nurodydami, kuriame smilkinyje buvo paraudimas (patinimas). Tačiau šis liudytojų suklydimas nepaneigia to, kad nukentėjusioji buvo sužalota, nes jie matė paraudimą, o tai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, jog ji buvo sužalota. Pastebėtina, kad liudytoja E. S. su K. V. buvo sutarusios, jog išgirdusi nukentėjusiosios bute triukšmą, skambintų policijai, todėl liudytoja, išgirdusi triukšmą ir K. V. „cypimą“ ir įtarusi smurtavimą nukentėjusiosios atžvilgiu, iškvietė policijos pareigūnus.
Įvertinus visumą šių paminėtų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, daroma išvada, kad šie įrodymai vienas kitą atitinka ir papildo, todėl netikėti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais ir juos laikyti iš esmės melagingais nėra pagrindo. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina D. G. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajai, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir apeliantą išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Nuteistojo D. G. pateiktas garso įrašas pagrįstai nepripažintas įrodymu, patvirtinančiu jo nekaltumą, nes garso įrašas padarytas nesilaikant BPK nuostatų: garso įrašą padarė vaiko tėvas, vaikui, kuriam įvykio metu tebuvo ketveri metai, nebuvo leista laisvai papasakoti apie jam žinomas aplinkybes, pokalbį su vaiku apie įvykio aplinkybes pradėjo būtent pats nuteistasis, vaikui uždavinėdamas klausimus, į kuriuos vaikas atsakydavo trumpais teiginiais (pvz., „kambary“, „Mhė“, „aha“, „ne“, „alų“, „žuvį“ ir pan.). Taigi, klausimais buvo modeliuojamos atitinkamos situacijos, tuo darant įtaką vaiko pasakojimui, todėl garso įraše užfiksuoti duomenys negali būti laikomi gautais teisėtu būdu bei patikimais. Nepagrįstas ir nuteistojo teiginys, kad jo nekaltumą patvirtintų jo motinos apklausa, nes jo motina paties įvykio nematė, nukentėjusioji neneigia bendravusi su B. G., tačiau nukentėjusiosios teigimu, pati B. G. liepė jai išsikraustyti iš buto, kad „D. ko nors nepadarytų“ (84 b. l.). Pastebėtina, kad B. G. yra nuteistojo motina, todėl suinteresuota bylos baigtimi. Teismo posėdyje apklausti teismo medicinos ekspertą nebuvo tikslinga, nes nukentėjusioji dėl padaryto sužalojimo (paraudimo (patinimo) dešiniame smilkinyje teismo medicinos eksperto nebuvo apžiūrėta, ir nuteistasis nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajai paraudimas smilkinio srityje buvo dėl alergijos, o ne pasekmė patirto fizinio smurto. Be to, D. G. pareikštas kaltinimas ne sužalojus nukentėjusiąją, o sukėlus jai fizinį skausmą.
Nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta viešųjų darbų bausme.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam D. G. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Teismas nenustatė D. G. nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš bylos matyti, kad apeliantas padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jo padaryta nusikalstama veika yra baigta. Nuteistasis dirba, anksčiau neteistas, tačiau jo atžvilgiu dėl K. V. sužalojimo nagrinėjama kita baudžiamoji byla, jis baustas administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo. Atsižvelgus į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšimi – viešaisiais darbais – bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Pastebėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradusios neigiamos pasekmės nelaikomos asmens orumo žeminimu, nes neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
BK 46 straipsnis nustato, kad viešųjų darbų bausmė skiriama nuo 1 mėnesio iki 1 metų, įpareigojant asmenį per teismo paskirtą laiką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 val. per mėnesį visuomenės labui. BK 46 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad viešųjų darbų atlikimo laikas negali būti ilgesnis nei 480 valandų, kai bausmė skiriama už nusikalstamą veiką. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad D. G. viešieji darbai paskirti 9 mėnesiams, per mėnesį neatlygintinai dirbant po 40 valandų per mėnesį, t. y. 360 valandų viešųjų darbų. Taigi, nuteistajam paskirta bausmė paskirta nepažeidžiant BK 46 straipsnio nuostatų. Nors Lietuvos Respublikos darbo kodekso 144 straipsnio 3 dalis numato, kad maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti 48 valandų, tačiau to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtis dėl kasdienio darbo laiko gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. D. G. viešųjų darbų bausmė paskirta pagal įstatymą ir viešieji darbai nėra darbas, kurį nuteistasis pats pasirenka ir už kurį jis gaus darbo užmokestį, o bausmė už padarytą nusikalstamą veiką, laikoma, kad šiuo atveju darbo kodekso nuostatos nepažeistos. Taigi, visos šios paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam paskirta bausmė atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir nėra aiškiai per griežta, todėl jos keisti nėra pagrindo.
Nustačius, kad D. G. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti priteistas pagrįstai, nes nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą. Tačiau įvertinus į tai, kad K. V. sužalojimų nebuvo padaryta, ji patyrė tik fizinį skausmą, pas medikus ir ekspertus dėl patirto smurto nesikreipė, bei atsižvelgiant į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-685/2012, apeliacine tvarka nagrinėtose bylose 1A-299-166/2013, 1A-768-315/2012, 1A-570/2012 ir kt., nuo 500 iki 2500 Lt), daroma išvada, kad nukentėjusiosios naudai priteistas 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis, neatitinka proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijų bei teismų praktikos, todėl mažinamas iki 1500 litų.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nuosprendį pakeisti:
iš D. G. nukentėjusiajai K. V. priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 1 500 litų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.