- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-06-03
- Bylos Nr.
- I-1954-244/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00068-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Bronius Januška, Liudmila Zaborovska (pran.)
- Atsakovas
- Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Pareiškėjas
- V. M.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Ernesto Spruogio ir Broniaus Januškos, dalyvaujant atsakovės atstovei Indrei Apanavičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (pareiškėja – V. M.) skundą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Atsakovė Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondas, Fondo administracija) skunde (b. l. 1–6) prašo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 3R-276(AG-225/05-2012) ir palikti galioti Vaikų išlaikymo fondo administracijos skundžiamus 2012 m. spalio 8 d. sprendimus Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979.
Skunde atsakovė paaiškino, kad Fondo administracija 2012 m. spalio 8 d. priėmė sprendimus Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979, kuriais pakeitė Fondo administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 8 d. sprendimus Nr. 1.35-327 ir Nr. 1.35-328 ir G. M. bei D. M. nutarė nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 21 d. išmokėti po 91,00 Lt, o nuo 2011 m. birželio 22 d. nutraukti išmokų mokėjimą, nes, Gyventojų registro tarnybos duomenimis, pareiškėja išvyko į užsienį. Pareiškėja su tokiais Fondo administracijos sprendimais nesutiko ir kreipėsi su skundu į Komisiją. Komisija skundžiamu sprendimu įpareigojo Vaikų išlaikymo fondo administraciją panaikinti 2012 m. spalio 8 d. sprendimus Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979 bei pareiškėjos V. M. 2008 m. liepos 29 d. pateiktus prašymus dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo G. M. bei D. M. mokėjimo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 22 d. administruoti pakartotinai ir priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus. Vaikų išlaikymo fondo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) yra Įstatymo leidėjo nustatyti apribojimai, t. y. Vaikų išlaikymo fondo išmokas mokėti, kai yra Įstatymo 3 str. nurodyti pagrindai (susiję su vaiko išlaikymo privalomumo ir išlaikymo lėšų negavimo aplinkybėmis (teismo sprendimas ar teismo tvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartis, antstolio pažyma, patvirtinanti, kad nustatytos išlaikymo lėšos (jų dalis) vaikui nėra mokamos, o pareiškėjas ir vaikas atitinka tam tikrus reikalavimus (Įstatymo 2 str. 2 d, 3 d., 5 d.), kuriems išnykus išnyksta ir pagrindas mokėti išmokas. Komisij, nagrinėdama V. M. skundą dėl Fondo administracijos direktoriaus sprendimų teisėtumo, vadovavosi tik Įstatymo 6 str. numatytais ir Kreipimosi tvarkos apraše nurodytais nutraukimo pagrindais, tačiau neatsižvelgė į Įstatyme nustatytus papildomus reikalavimus, keliamus vaikams bei pareiškėjams, siekiant gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Komisija per siaurai aiškina Įstatymo 2 str. 3 d. pareiškėjai keliamus reikalavimus, Įstatyme numatytas pareiškėjos savybes siedama tik su kreipimosi į Fondo administraciją momentu. Įstatymuose nustatytos savybės apibūdinančios pareiškėją kreipimosi momentu, privalo išlikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį. Komisija nagrinėdama ginčą atsižvelgė ne į visas faktines aplinkybes, t. y. neatsižvelgė, kad pareiškėja Fondo administracijai nepranešė ne tik apie išvykimą į užsienio valstybę, bet ir apie tą faktą, kad G. M. ir D. M. buvo nustatyta laikinoji rūpyba, o rūpintoja paskirta pareiškėjos V. M. mama. Fondo administracija tai sužinojo iš pareiškėjos 2012 m. lapkričio 19 d. skundo. Komisija, patvirtinusi, kad teisės ir pareigos (išskyrus pareigą rūpintis vaikų išlaikymu) buvo perduotos rūpintojai A. A., turėjo konstatuoti, kad pati rūpintoja, atstovaudama G. ir D. M. teisėtiems interesams, turėjo teisę kreiptis į Fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų. V. M. išvykus į užsienio valstybę, ji nebeatitiko „pareiškėjo“ sąvokos - išnyko kreipimosi bei Vaikų išlaikymo fondo išmokų gavimo pagrindai, o nustačius laikinąją rūpybą M. pagal Įstatymą jau rūpintojai A. A. atsirado teisė kreiptis į Fondo administraciją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo. Tik tokiu atveju rūpintojai mokėtos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo būtų buvę pagrįstos. Kadangi pareiškėja V. M. neinformavo Fondo administracijos apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokoms iš Vaikų išlaikymo fondo mokėti, susidariusi permoka privalo būti grąžinta į Fondo administracijos sąskaitą. Komisija ginčijamu sprendimu formuoja skirtingą praktiką. Fondo administracija savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, todėl negali daryti teisės aktams prieštaraujančių išimčių ir pažeisti teisės aktų normų, todėl taiko vienodus reikalavimus visiems skolininkams ir pareiškėjams. Net ir nustačius teisinio reguliavimo spragų, Fondo administracija gali tik inicijuoti teisės aktų pakeitimus.
Atsiliepimas
P. V. M. atsiliepime į skundą (b. l. 76–81) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą pareiškėja paaiškino, kad Fondas nusprendė nutraukti išmokų mokėjimą tik dėl to, kad ji išvyko į (duomenys neskelbtini). Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 2.14 str. 1 d. nustatyta tik prezumpcija dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos kartu su tėvais. Ši prezumpcija gali būti paneigta faktiniais įrodymais. Kaip anksčiau Fondui nurodė ir pagrindė atitinkamomis pažymomis, ginčijamu teisės į išmokas laikotarpiu jos nepilnametės dukros buvo paliktos laikinai globoti jos mamai A. A., gyveno ir mokėsi (duomenys neskelbtini) - G. M. mokėsi (duomenys neskelbtini) (2012 m. rugpjūčio 31 d. išvyko mokytis į (duomenys neskelbtini)), D. M. mokėsi ir šiuo metu mokosi (duomenys neskelbtini), iš tėvo negavo teismo sprendimu priteisto išlaikymo, todėl vaikai atitiko Įstatymo 1 str. 1 d. ir 2 str. 5 d. 3 str. reikalavimus ir jiems turėjo būti mokamos Fondo išmokos. Pareiškėja šiuose ginčo teisiniuose santykiuose veikia tik kaip vaikų atstovas, todėl jos teisinis subjektiškumas nėra tapatintinas su vaikų teisiniu subjektiškumu. Sistemiškai vertinant Įstatymo nuostatas, jos, kaip pareiškėjos, subjektiškumo reikalavimai yra susiję tik su tinkamu vaikų atstovavimu kreipiantis į Fondą dėl teisės į Fondo išmokas įgijimo vaikų naudai ir atitinkamų tam reikalingų dokumentų pateikimu (Įstatymo 4 str. 1 d.), taip pat su atitinkamu vaikų atstovavimu, faktiškai priimant pervedamas išmokas, su tikslu jas tvarkyti vaikų interesais (Įstatymo 4 str. 5 d.), o ne su materialiais pagrindais vaikams įgyti ir turėti tokią teisę, nustatytą Įstatymo 3 straipsnyje. Jos, kaip pareiškėjos, neatitiktis Įstatymo 2 str. nustatytiems reikalavimams galėtų lemti jos, kaip atstovės, netinkamumą dėl vaikų interesų kreiptis į Fondo administraciją dėl teisės į išmokas vaikams ir tai gali būti viena procedūrinio pobūdžio kliūčių vaikams įgyti teisę į Fondo išmokas, net jei vaikai turi Įstatyme numatytą teisinį subjektiškumą ir atitinka materialias teisės į minėtą išmoką įgijimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 3 straipsnyje. Teisę į Fondo išmokas pagal Įstatymo nuostatas įgyja vaikai, o ne jo atstovas. Todėl vaikui teisėtai įgijus teisę į tokią išmoką, jos, kaip vaikų atstovės, minėto specialaus teisinio subjektiškumo išnykimas neturi jokios įtakos tolesniam minėtos vaiko teisės turėjimui, o tuo labiau nėra siejamas su Įstatymo 6 str. nustatytais šios teisės panaikinimo pagrindais. Įstatymo nuostatos nėra skirtos reglamentuoti vaiko ir jo atstovo (turto tvarkytojo) tarpusavio turtinių ir neturtinių santykių, (pastaruosius reglamentuoja CK). Fondui teisės aktais nėra suteikta kompetencija spręsti, ar tinkamai minėtas atstovas, negyvendamas toje pačioje vietoje, kaip jo atstovaujamasis, atlieka savo pareigas, taip pat ir tvarko vaikui Fondo administracijos mokamas išmokas. Vaiko teisės į išmokas panaikinimas pagal Įstatymo 6 str. nėra teisinio poveikio priemonė, skirta vaiko ir jo atstovo santykiams reguliuoti, o yra (be kita ko) siejama su materialiomis jos įgijimo ir įgyvendinimo sąlygomis, nustatytomis Įstatymo 3 straipsnyje. Tai, kad vaiko teisės į išmoką įgyvendinimo laikotarpiu jo atstovas pasikeitė, gyvena kitoje vietoje nei vaikas (net tai, kad kuriuo nors minėto laikotarpio momentu vaikas neturėjo teisėto atstovo ar pastarasis tinkamai neįgyvendino vaiko interesų), neturi teisinės reikšmės materialiems vaiko teisės į išmoką įgijimo ir panaikinimo pagrindams. Reikalaudamas pripažinti pareiškėjos gyvenamosios vietos pakeitimą pakankamu pagrindu nutraukti išmokos mokėjimą Fondas prieštarauja pats sau, t. y. nurodo, kad privalu informuoti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, bet kartu pažymi, kad tokios prievolės teisės aktai nenustato, kad pareiškėjo pripažinimo kaip nuolat gyvenančio Lietuvos Respublikoje faktas svarbus kreipiantis į Fondą dėl išmokos gavimo, tačiau šio fakto pokytis (gyvenamosios vietos pasikeitimas) nesiejamas su teise nutraukti išmokas. Fondas akivaizdžiai pripažįsta, kad tais atvejais, kai pareiškėjas kreipimosi dėl išmokos momentu atitinka išmokos gavėjo požymius, paskirta išmoka vėliau negali būti nutraukta tik dėl to, jog keičiasi išmokos gavėjo gyvenamoji vieta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 3R-276(AG-225/05-2012) teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu sprendimu Komisija įpareigojo Fondo administraciją panaikinti 2012 m. spalio 8 d. sprendimus Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979 bei V. M. 2008 m. liepos 29 d. pateiktus prašymus dėl išmokų mokėjimo G. ir D. M. administruoti pakartotinai ir priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2011 m. birželio 22 d. išvyko į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini), todėl, Fondo administracijos nuomone, ji neatitiko Įstatymo nuostatos dėl nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Tai - skundžiamų Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 8 d. sprendimų Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979 priėmimo teisinis pagrindas. Pareiškėjos išvykimą į (duomenys neskelbtini) Fondo administracija traktavo kaip vieno iš Įstatyme nustatytų pagrindų gauti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo išnykimą, t. y. pareiškėjos išvykimą 2011 metais (nors 2009 m. sausio 8 d. sprendimais G. ir D. M. nuo 2008 m. liepos 29 d. jau buvo skirtos išmokos) Fondo administracija tapatina su nenuolatiniu gyvenimu Lietuvos Respublikoje - įstatyminės savybės, apibūdinančios pareiškėją, turintį teisę kreiptis į Fondo administraciją, praradimu.
Valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindai yra nustatyti Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme. Jame įtvirtinta, kad pareiškėju yra laikomas vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo; vaiku yra laikomas nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas). Nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiais laikomi asmenys – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčiųjų gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (2 str. 2 d., 3 d. ir 5 d.). Fondo išmokos, remiantis Įstatymo nuostatomis, mokamos tik esant jame (Įstatyme) imperatyviai įtvirtintiems pagrindams, apibūdinantiems teisinius faktus (teisinių faktų sudėtį), susijusius su vaiko išlaikymo privalomumo bei negavimo aplinkybėmis (teismo sprendimas arba teismo patvirtinta sutartis dėl vaiko (vaikų) išlaikymo; antstolio išduota pažyma, liudijanti, kad nustatytas išlaikymas (jo dalis) vaikui nėra mokamas) bei aplinkybėmis, apibūdinančiomis asmenį, kuris turi teisę kreiptis į Fondo administraciją bei gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, t. y. apibūdinančiomis pareiškėją (2 str. 3 d., 3 str. 1-3 d., 4 str. 1 d. ir 5 d.). Su pastarosiomis Įstatymo nuostatomis susijusios ir Kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 (toliau – Aprašas) (redakcija, įsigaliojusi 2011 m. gruodžio 18 d.) nuostatos, įvirtinančios dokumentų, teiktinų kreipiantis į Fondą, sąrašą. Tarp jų ir seniūnijos (savivaldybėse, kuriose yra įsteigtos seniūnijos) arba kito savivaldybės administracijos padalinio (savivaldybėse, kuriose seniūnijos neįsteigtos, arba savivaldybių teritorijose, kurios nepriskirtos seniūnijoms) išduota pažyma apie pareiškėjo ir vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturint gyvenamosios vietos - pažyma apie įtraukimą į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (Aprašo 5.3 p. ir 5.3-1 p.). Pradėti mokėti išmokas (teisinių faktų sudėčiai) Įstatyme yra griežtai reglamentuojama nustojimo mokėti teisinių faktų sudėtis: tai turi būti atvejai (teisinių faktų sudėtis), kai išnyksta Įstatymo 3 str. nustatytos aplinkybės (nustoja galios teismo sprendimas dėl vaiko išlaikymo arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartis; skolininkas pradeda mokėti nustatytą vaiko išlaikymą); arba tai turi būti skolininko mirtis; arba atsiranda Civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai (Įstatymo 6 str. 1 d. 1-3 p.). Taigi Įstatymas griežtomis procesinėmis normomis reglamentuoja kreipimosi dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo bei tokių išmokų mokėjimo pasibaigimo atvejus, kuriuos (pirmuosius; kreipimosi momento atvejį) dokumentų baigtiniu sąrašu dar papildo ir Aprašas. Pažymėtina, kad išmokų mokėjimo pasibaigimo momento Aprašas taip nedetalizuoja. Jis, kaip ir Įstatymas, taip pat niekaip nereglamentuoja asmenų, turinčių kreiptis dėl išmokos, statuso pokyčių atskaitomybės Fondo administracijai, išskyrus atvejus, kai šie pokyčiai yra susiję su Įstatyme įtvirtintomis aplinkybėmis, tiesiogiai lemiančiomis išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimą.
Byloje nustatyta, kad 2008 m. liepos 29 d. pareiškėja kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administraciją, prašė mokėti išmokas G. M. ir D. M..
2009 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 1.35-327 Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktorius nusprendė G. M. nuo 2008 m. liepos 29 d. kiekvieną mėnesį mokėti 130 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti šios išmokos mokėjimą.
2009 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 1.35-328 Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktorius nusprendė D. M. nuo 2008 m. liepos 29 d. kiekvieną mėnesį mokėti 130 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti šios išmokos mokėjimą.
2011 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. A30-1778 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas tėvų prašymu G. M. nustatė vaiko laikinąją rūpybą nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 9 d., rūpintoja skyrė A. A..
2011 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. A30-1779 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas tėvų prašymu D. M. nustatė vaiko laikinąją rūpybą nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., rūpintoja skyrė A. A..
2012 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. V2-12978 Fondo administracijos direktorius nusprendė G. M. nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 21 d. išmokėti 91,00 Lt dydžio išmoką; nuo 2011 m. birželio 22 d. nutraukti išmokų mokėjimą.
2012 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. V2-12979 Fondo administracijos direktorius nusprendė D. M. nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 21 d. išmokėti 91,00 Lt dydžio išmoką; nuo 2011 m. birželio 22 d. nutraukti išmokų mokėjimą.
2012 m. spalio 8 d. raštu Nr. (1.34-13634)D2-30579 Fondo administracija informavo pareiškėja, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 str. 2 d., ji privalo raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokai mokėti, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Atsižvelgęs į Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 28 d. išrašą Nr. D1-22721, Fondo administracijos direktorius 2012 m. spalio 8 d. priėmė sprendimus Nr. 12978 ir Nr. 12979 dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo, kuriais nuo 2011 m. birželio 22 d. nutrauktas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas G. M. ir D. M., nes, Gyventojų registro tarnybos duomenimis, pareiškėja išvyko į užsienį; laikotarpiu 2011 m. birželio mėn. – 2012 m. liepos mėn. susidarė 3 458,00 Lt dydžio permoka Fondo administracija pareiškėjos prašė iki 2012 m. gruodžio 14 d. grąžinti minėto dydžio permoką.
2012 m. spalio 15 d. raštu Nr. (1.34-13634)D2-31139 Fondo administracija patikslino, kad pareiškėjai susidariusi permoka iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų yra 3 718,00 Lt, nes 2012 m. rugsėjo 24 d. G. M. ir D. M. išmokėtos po 130 Lt dydžio išmokos už 2012 m. rugpjūčio mėnesį. Fondo administracija pareiškėjos prašė iki 2012 m. gruodžio 14 d. grąžinti minėto dydžio permoką.
2012 m. lapkričio 6 d. pareiškėja kreipėsi į Fondo administraciją, prašė mokėti išmoką D. M.. Taip pat prašė išskaičiuoti susidariusią skolą iš būsimų mokėjimų iš Vaikų išlaikymo fondo.
2012 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. V2-16121 Fondo administracijos direktorius nusprendė D. M. nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. išmokėti 143,87 Lt dydžio išmoką; nuo 2012 m. gruodžio iki 2014 m. liepos 31 d. kiekvieną mėnesį mokėti 166,00 Lt dydžio išmoką; nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 9 d. išmokėti 48,19 Lt dydžio išmoką.
2012 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. V2-16122 Fondo administracijos direktorius nusprendė D. M. nuo 2012 m. lapkričio 1 d. išskaičiuoti iš išmokų, kol bus padengta susidariusi 1 859,00 Lt permoka; nuo 2012 m. lapkričio 1 d. išskaičiuoti iš išmokų, kol bus padengta G. M. susidariusi 1 859,00 Lt permoka.
2012 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. (1.34-13635)D2-36484 Fondo administracija informavo pareiškėją apie Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimus Nr. V2-16121 ir Nr. V2-16122.
Pareiškėja apskundė Komisijai Fondo administracijos veiksmus, priskaičiuojant jai 3718,00 Lt dydžio skolą ir prašė panaikinti Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 8 d. sprendimus Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979, kuriais D. M. ir G. M. nuo 2011 m. birželio 22 d. buvo nutrauktas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas, bei įpareigoti Fondo administraciją iki pilnametystės mokėti išmokas D. M..
Vyriausioji administracinių ginčų komisiją 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 3R-276(AG-225/05-2012) įpareigojo Fondo administraciją panaikinti 2012 m. spalio 8 d. sprendimus Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979 bei V. M. 2008 m. liepos 29 d. pateiktus prašymus dėl išmokų mokėjimo G. ir D. M. administruoti pakartotinai ir priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus.
Byloje nustatyta, kad kreipdamasi į Fondo administraciją 2008 m. liepos 29 d. pareiškėja pateikė Vilniaus miesto savivaldybės Karoliniškių seniūnijos 2008 m. sausio 24 d. pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, iš kurios matyti, jog ji 1995 m. spalio 19 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu deklaruota ir D. M. ir G. M. gyvenamoji vieta. Pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos duomenys pasikeitė 2011 m. birželio 22 d. (Fondo administracija, įgyvendindama Nuostatų 14.3 p. nustatytą teisę, šią informaciją sužinojo iš Gyventojų registro tarnybos duomenų bazės). Kaip minėta, pareiškėja 2011 m. birželio 22 d. išvyko į užsienio valstybę. Duomenų, liudijančių, kad nepilnametės jos dukros šiuo laikotarpiu taip pat būtų išvykusios iš Lietuvos Respublikos, byloje nėra. Priešingai, išvykimo laikotarpiu - nuo 2011 m. birželio 20 d. jos nepilnametėms dukroms buvo nustatyta laikinoji rūpyba, rūpintoja paskirta A. A.. Byloje taip pat pateikta (duomenys neskelbtini) 2012 m. gruodžio 4 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kad G. M. gimnazijoje mokėsi 2010 m. rugsėjo 21 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu, ir Vilniaus Žvėryno gimnazijos 2012 m. gruodžio 3 d. pažymėjimas, kad D. M. 2011–2012 m. m. mokėsi ir šiuo metu mokosi gimnazijoje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog G. ir M. M. ginčo laikotarpiu atitiko Įstatymo 2 str. 5 d. įtvirtintą vaiko, kuriam gali būti mokamos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo, sąvoką.
Įstatymo 6 str. 2 d. įtvirtinta pareiškėjo pareiga pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, dėl kurių gali būti nutraukiamas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju, neatsirado Įstatymo 6 str. 1 d. įtvirtinti pagrindai – skolininkas nemirė ir nepradėjo mokėti teismo sprendimu nustatyto vaikų išlaikymo, G. ir D. M. nebuvo emancipuotos, nesulaukė pilnametystės, nebuvo įvaikintos, nemirė (Civilinio kodekso 3.194 str. 4 d. 1-4 p.), todėl pareiškėja neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo apie tokias aplinkybes pranešti Fondo administracijai. Minėti Aprašo 5 p. nustatyti Fondo administracijai teiktini dokumentai, patvirtinantys gyvenimą Lietuvoje, sietini su pareiškėjos kreipimosi momentu, jų pokyčiai patys savaime nereiškia subjekto galimybės prarasti jau įgytą teisę į išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą jo nepilnamečiams vaikams. Kita vertus, kaip minėta, Įstatymas nenustato asmenų, turinčių teisę gauti minėtas išmokas ir jas gaunančių asmenų pareigos informuoti Fondo administraciją apie kiekvieną pasikeitusią gyvenimišką aplinkybę ar statusą, o to nepadarymą (nevykdymą) traktuoti kaip Įstatymo nustatytų pagrindų gauti išmokas neatitikti. Šiuo atveju Fondo administracija priėmė sprendimus nutraukti išmokų mokėjimą, vadovaudamasi vien tik formaliuoju faktu, jog pareiškėja 2011 m. birželio 22 d. išvyko į užsienio valstybę. Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos išvykimas nėra susijęs nei su jos, kaip Lietuvos gyventojos, nei kaip pareiškėjos, nei kaip subjekto, kuris privalo rūpintis savo nepilnametėmis dukterimis, tokiu teisinio statuso pasikeitimu, kuris būtų tapatus Įstatyme nurodytoms, su išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimu susijusioms aplinkybėms (teisiniu statusu). Pareiškėja kreipėsi į Fondą su atitinkamais Įstatyme ir Apraše nustatytais dokumentais (kuriais remiantis, G. ir D. M. buvo paskirtas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas); ji, kaip tinkamas tokių išmokų gavėjas, savo pareigas tęsė, šį tęstinio teisinio santykio statusą įtvirtino dokumentais (2011 m. liepos 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymai Nr. A30-1778 ir Nr. A30-1779 dėl laikinosios rūpybos G. ir D. M.). Nepilnametės pareiškėjos dukros ir jų oficialiai paskirta laikinoji rūpintoja ginčo laikotarpiu gyveno Lietuvos Respublikoje bei disponavo G. ir D. M. skirtomis Vaikų išlaikymo fondo išmokomis.
Teismas daro išvadą, kad Fondo administracija 2012 m. spalio 8 d. sprendimais Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979 nepagrįstai nutraukė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą G. ir D. M., todėl skundžiamas Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Atmesti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.