Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-07-10 · Administracinė byla Nr. I-1268-561/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-07-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-10
Bylos Nr.
I-1268-561/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04267-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1268-561/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04267-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2., 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2016 m. sausio 21 d. buvo kalinamas Kalėjime. Pažymėjo, kad Kalėjime nebuvo užtikrintos sąlygos pasinaudoti aliarminiu mygtuku, nes jis nuolatos neveikė. Tai sukėlė nepatogumus, nes norint iškviesti pareigūną, tekdavo daužyti duris. Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2016 m. sausio 21 d., o skundą teismui parašė 2017 m. gruodžio 11 d., todėl prašė teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pabrėžė, kad kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) III skirsnyje nustatyta tvarka.

Dėl iškvietimo mygtuko nurodė, kad Kalėjimo gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Tačiau pažymėjo, jog suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją, dėl to dalyje įstaigos kamerų įrengta sistema yra nepataisomai sugedusi. Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu pirmojo korpuso aliarmo mygtukai buvo neveikiantys, o antrojo korpuso mygtukai buvo veikiantys, išskyrus trumpalaikius gedimus. Pabrėžė, jog negali pateikti duomenų, ar ginčo laikotarpiu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo veikiantys aliarmo mygtukai, nes tokie duomenys nėra kaupiami.

Nurodė, kad CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus (b. l. 1–2).

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, atskirais laikotarpiais, Kalėjime buvo laikomas nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2016 m. sausio 21 d. (b. l. 13).

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 19 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. sausio 21 d.

Taisyklių 14.4 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas).

Kaip matyti iš atsakovės atstovo atsiliepimo argumentų, atsakovės atstovas pripažįsta, kad ginčo laikotarpiu aliarminė sistema neveikė pirmajame korpuse, o antrajame korpuse veikė, išskyrus trumpalaikius gedimus. Pabrėžė, jog negali pateikti duomenų, ar ginčo laikotarpiu, kamerose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, buvo veikiantys aliarmo mygtukai, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Taigi, Kalėjimas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, kad prižiūrėtojo iškvietimo sistema kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė. Teismas pažymi, jog byloje nesant pateiktų neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu kamerose, būtent kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė, galiojant Taisyklių 14.4 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, taip pat atsižvelgiant į Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto nuostatą, yra pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė/nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, t. y. pareiškėjo kalinimo metu Kalėjimas pažeidė kamerų įrengimo reikalavimus. Kalėjimas savo veiksmų neteisėtumo jokiais į bylą pateiktais įrodymais nepaneigė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Kartu pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT (bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Kalėjimas pažeidė kamerų įrengimo reikalavimus, t. y. neveikė/nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, žymiai pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų.

Teismo išdėstytų motyvų pagrindu pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 200 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo (CK 6.271 straipsnis, 6.250 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 5 punktais, 132, 133, 134 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. sausio 21 d.

Kitą pareiškėjo A. K. skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas