Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. buvo pripažintas kaltu pagal :

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. dėl D. S. telefono vagystės įsibraunant į patalpą ir nubaustas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- BK 183 str. 3 d. dėl D. B. telefono pasisavinimo ir nubaustas 40 parų areštu;

- BK 178 str. 4 d. dėl G. L. telefono vagystės ir nubaustas 40 parų areštu;

- BK 180 str. 2 d. dėl G. L. turto plėšimo ir nubaustas 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- BK 180 str. 2 d. dėl N. M. turto plėšimo ir nubaustas 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 6 d., šios bausmės subendrintos bausmių apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir D. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams.

D. J. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 302 str. 1 d. dėl G. L. asmens tapatybės kortelės pagrobimo neįrodžius, kad jis įvykdė šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

- 2013 m. sausio 23 d. apie 9.30 val., įsibrovė į (duomenys neskelbtini) patalpas, iš kur pagrobė 450 litų vertės D. S. mobiliojo ryšio telefoną „LG“ su jame buvusia 23 litų vertės SIM kortele;

- 2013 m. vasario 1 d. apie 17.30 val., alaus bare (duomenys neskelbtini), pasisavino jam patikėtą nedidelės vertės svetimą turtą – 283 litų vertės D. B. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2730“ su SIM kortele;

- 2013 m. vasario 8 d. vakare, tiksliai nenustatytą valandą, bute (duomenys neskelbtini), pagrobė 200 litų vertės G. L. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C2-01“ su SIM kortele;

- 2013 m. vasario 11 d. vakare, tiksliai nenustatytą valandą, bute (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – mojuodamas prieš nukentėjusiojo G. L. veidą metaliniu strypu ir grasindamas juo smogti, pagrobė nukentėjusiojo G. L. 120 litų ir 2000 litų vertės auksinį žiedą;

- 2013 m. vasario 12 d., apie 16.30 val., darželio (duomenys neskelbtini) kieme (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, grasindamas sužaloti peiliu – mojuodamas peiliu prieš veidą, pagrobė nukentėjusiosios N. M. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ su SIM kortele, kurių bendra vertė 33 litai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju apeliantas išsamesniais argumentais ginčija tik vienos nusikalstamos veikos įrodytumą ir jos kvalifikavimą, o taip pat jam paskirtos galutinės bausmės dydį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

BK 54 str. 2 d. įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistu laikomas asmuo, kuris, būdamas teistu už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui už jį ar jo nepanaikinus, vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o BK 56 str. 1 d. sakoma, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 4 d. nustatyta, kad skiriama ne didesnė negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimo bausme nesusijusi bausmė tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Pažymėtina, kad nuteistasis savo skunde apsiribojo vien tik deklaratyviu teiginiu, išreiškiančiu jo nesutikimą dėl nuteisimo pagal BK 180 str. 2 d. epizode dėl G. L. turto pagrobimo plėšimo būdu. Tačiau savo skunde D. J. nenurodė jokių išsamesnių argumentų ar naujų aplinkybių, leidžiančių suabejoti pirmosios instancijos teismo suformuluota šios jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu bei ją patvirtinančiais įrodymais. Apylinkės teismo atlikta įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų šiame epizode analizė ir vertinimas leidžia apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo kolegijai visiškai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad pagrobdamas D. L. žiedą ir pinigus nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią BK 180 str. 2 d.

Skirdamas D. J. bausmes apylinkės teismas atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padaryti du sunkūs ir vienas apysunkis tyčiniai nusikaltimai ir du baudžiamieji nusižengimai), į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Čia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad D. J. savo parodymuose iš tiesų pripažino tik jam palankias objektyvias aplinkybes, kurios buvo įrodytos ir kitais byloje esančiais įrodymais, todėl tokiuose jo parodymuose nesant nuoširdumo pirmosios instancijos teismas pagrįstai nė viename epizode nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdaus gailesčio dėl to. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai įvertino ir D. J. asmenybę (nuteistasis gyvenamojoje vietoje iš esmės charakterizuojamas neutraliai, tačiau jis yra recidyvistas, nes naujus tyčinius nusikaltimus padarė neišnykus teistumui už anksčiau jo padarytus tyčinius nusikaltimus, jis baustas administracine tvarka, kas apibendrintai D. J. charakterizuoja kaip neigiamą asmenybę). Teismas taip pat atsižvelgė ir į kitas bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes (D. J. buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai, kas, pirmosios instancijos teismo nuomone, iš dalies galėjo sąlygoti jo elgesį nusikalstamų veikų metu). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš viso iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo D. J. įsiteisėjusiais nuosprendžiais buvo pripažintas kaltu padaręs 2 nusikaltimus, iš jų vienas toks pat – BK 180 str. 2 d. numatytas nusikaltimas. Šis, o taip pat ir naujos nusikalstamos veikos, už kurias D. J. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra tapačios, nes jos nukreiptos į nuosavybę. Naujas nusikalstamas veikas apeliantas padarė per pakankamai trumpą laikotarpį – mažiau nei mėnesį. Anksčiau jam taikytos laisvės atėmimo bausmės, kurias D. J. atliko realiai, nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Tai leidžia tvirtinti, kad apeliantas jokių išvadų iš ankstesnio savo elgesio nepadarė, nesitaiso, yra linkęs daryti pažeidimus ir laikytinas pakankamai pavojingu visuomenei. Todėl apylinkės teismas pagrįstai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė jam griežčiausias sankcijose numatytas bausmes – laisvės atėmimą ir areštą, kurios savo trukme yra artimos šių bausmių vidurkiams. Paskirtas bausmes apylinkės teismas tinkamai subendrino iš pradžių bausmių apėmimo, o po to dalinio jų sudėjimo būdu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, švelnesnėmis bausmėmis ar atidėjus nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nebus pasiekti bausmių tikslai – tik realus apylinkės teismo už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių ir galutinės subendrintos bausmės vykdymas padės sulaikyti D. J. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir leis pasiekti BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus. Taigi, apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė į visas nustatytas reikšmingas faktines bylos aplinkybės, jas teisingai įvertino ir tinkamai pritaikė bausmės paskyrimo, subendrinimo pagrindus bei taisykles reglamentuojančias BK nuostatas, todėl tiek pirmosios instancijos teismo už naujas nusikalstamas veikas D. J. paskirtos bausmės, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu nustatyta galutinė subendrinta reali laisvės atėmimo bausmė, kolegijos manymu, yra teisingos, jos atitinka nuteistojo asmenybę bei nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos.

Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams, konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino D. J. kaltu padarius nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, ir paskyrė jam teisingas bausmes. Keisti šį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.