- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-04-01
- Bylos Nr.
- 1A-219-315-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-57-1-02026-2012-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- E. L.
- Kategorijos
- 2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
- 1.2.20.5Melagingi parodymai, išvados ir vertimas (BK 235 str.)
Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-219-315/2014
Teisėjas R. Rainys Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02026-2012-9
2014 m. balandžio 1 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 235 str. 1 d. ir nuteista 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. L. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji, 2012-10-23, būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, laikotarpiu nuo 08.27 val. iki 10.04 val. apklausiama liudytoja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariate, esančiame H. M. g. 4, Vilniuje, ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 12-1-2697-11, davė melagingus parodymus apie pažymos, patvirtinančios naujagimės M. L. gimimo faktą išrašymo ir išdavimo aplinkybes, parodė, kad D. J. pažymą išrašė iš karto po dukros gimimo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kas neatitinka ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių.
Šalies argumentai
Nuteistoji E. L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad jos veiksmuose duodant parodymus liudytojos apklausos metu ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-2697-11 nebuvo jokios tiesioginės tyčios. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad visuomenėje šiuo klausimu buvo sukeltas didelis ažiotažas, pasireiškęs gimdymo namuose atvejų viešu aptarimu masinėse informacijos priemonėse. Žiniasklaidoje buvo keliami klausimai apie gimdymo namuose nesaugumą, būtinumą pasirūpinti medicinine priežiūra, apie gimdytojų neatsakingumą. Apeliantės teigimu, ji dėl nuolat eskaluojamos ir visuomenei peršamo iš esmės neigiamo požiūrio į gimdymą namuose buvo priversta ikiteisminiame tyrime liudyti įbauginta galimu įtarimu kokia nors įstatymo uždrausta veikla. Apklausiama apie savo dukros gimdymo ir jos gimdymo pažymėjimo išdavimo aplinkybes, ji buvo psichologiškai spaudžiama, jautė priešišką nusiteikimą savo atžvilgiu, bijojo būti apkaltinta kokios nors nusikalstamos veikos padarymu, todėl painiojosi savo parodymuose, daugelio detalių neprisiminė tiksliai. Mano, kad tokie jos veiksmai negali būti vertinami kaip tyčinis elgesys, kuriuo siekiama, kad kiti asmenys išvengtų baudžiamosios atsakomybės.
Apeliantė pažymi, kad negalėjo būti apklausiama kaip liudytoja, nes turėjo būti priskirta prie asmenų, kurie gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d. Jos liudijimas apie vaiko gimimo pažymėjimo išdavimo aplinkybes vertintinas kaip liudijimas prieš save, nes liudytojos apklausos metu, paliudydama, kad gimimo pažymėjimo išrašymo faktinis laikas ne toks, koks iš tiesų nurodytas pažymėjime, ateityje ji gali būti įtarta ir kaltinama žinomai suklastoto dokumento įgijimu ir jo realizavimu. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad verčiant liudytoją duoti parodymus prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas. Liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindu reikšti jam įtarimus ar kaltinimus šio proceso dalyvio atžvilgiu.
Skunde taip pat nurodoma, kad šiuo atveju susiklosto tokia situacija, kad nebaigtame ikiteisminiame tyrime liudijusio asmens parodymai iš anksto teismo nuosprendžiu pripažįstami melagingais, toks nuosprendis turi prejudicinę galią nebaigtame ikiteisminiame tyrime. Nors teismas pašalino kaltinimo dalį, liečiančią gimdymo aplinkybes, motyvuodamas tuo, kad šios aplinkybės tirtinos baudžiamojoje byloje Nr. 12-1-2697-11, mano, kad ir likusi kaltinimo dalis dėl pažymos apie vaiko gimimo išrašymo laiką ir aplinkybes taip pat turi būti minėtos baudžiamosios bylos tyrimo objektu.
Teismo posėdyje nuteistoji ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistosios apeliacinis skundas tenkinamas, apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą dėl BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyrė aplinkybes. Pažeisdamas BPK reikalavimus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl E. L. inkriminuoto nusikalstamo melagingų parodymų davimo sudėties įrodytumo. Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą teismas konstatuoja, jog byloje darytinos priešingos išvados, tai yra, kad E. L. pagal BK 235 str. 1 d. dėl melagingų parodymų davimo nuteista nepagrįstai. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis naikinamas ir nuteistoji dėl šios nusikalstamos veikos išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
BK 235 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, arba iš esmės neteisingai išverčia, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-616/2006).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistosios E. L. kaltumo dėl nusikalstamo melagingų parodymų davimo klausimą ir dėl jo priimdamas sprendimą pripažinti E. L. kalta, rėmėsi byloje surinktais duomenimis – liudytojos D. J., pačios nuteistosios E. L. parodymais, tarnybinio pranešimo ir mobiliojo ryšio telefono numerio analizės duomenimis, juos vertino kaip kaltinančius įrodymus ir jais grindė nusikalstamos veikos sudėties buvimą nuteistosios veiksmuose. Tačiau visų šių baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas iš tikrųjų nepagrindžia melagingų parodymų davimo sudėties buvimo E. L. veiksmuose.
Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, apklausta teisiamajame posėdyje D. J. parodė, kad dėl panašių veiksmų kitoje rezonansinėje byloje yra įtariamoji, todėl turi teisę neduoti parodymų prieš save. Atsižvelgia į tai, kad šie jos parodymai negali būti perkelti į kitą bylą, dėl L. epizodo jai kaltinimai nėra pateikti, todėl sutinka duoti parodymus. D. J. teisme parodė, kad E. L. yra mačiusi du kartus. Su civilinės metrikacijos skyriumi yra sudariusi žodinę sutartį, kad registruos namuose gimusius vaikus. Vilniuje ji buvo vienintelė gydytoja, registruojanti namuose gimusius vaikus, bet vaikų gydytoja ji nebuvo. J. I. Š. būdavo sudariusi grupes asmenų, kurie norėdavo gimdyti namuose ir iš jos sužinodavo apie D. J.. Teismui pagarsinus D. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, D. J. minėtus parodymus patvirtino.
Vadovaujantis 2008 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-8 patvirtintomis „Rekomendacijomis dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka“, teisės norma, numatyta BPK 80 str. 1 p. turi būti taikoma itin retais atvejais. Jeigu byloje yra pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir ją padarė konkretus asmuo, normos, numatytos BPK 80 straipsnio 1 p. ir 82 str. 3 d., negali būti taikomos. Tokiu atveju galioja draudimas tokį asmenį apklausti kaip liudytoją ir jam turi būti suteiktas tik įtariamojo statusas.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad apklausus D. J. kaip liudytoją pagal BPK 80 str. 1 p., sukuriama teisiniu požiūriu neleistina situacija, nes sukuriama galimybė liudyti savo naudai ir savo liudijimais paneigti kitus įtariamojo (įtariamosios) atžvilgiu vykstančio ikiteisminio tyrimo duomenis. Tokiu atveju susidaro situacija, kad nusikalstama veika įtariamo asmens pasirinkta gynybinė versija gali tapti įrodymu, paneigiančiu tą asmenį kaltinančius duomenis, todėl kolegija konstatuoja, kad teisme apklaustos liudytojos D. J. parodymai turėjo būti nepripažįstami įrodymais ir todėl nevertinami.
E. L. kaltė BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu taip pat buvo grindžiama tyrėjos G. O. D. 2012-10-24 tarnybiniu pranešimu. Kolegija įvertinusi šį dokumentą, pažymi, kad minėtas tarnybinis pranešima negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu E. L. kaltę. Kaip matyti iš tarnybinio pranešimo turinio, jame iš esmės yra išvardijami faktiniai bylos duomenys, be to, minėtame pranešime taip pat nurodoma, kad E. L., bandydama, kad įtariamieji D. J. bei J. I. Š. išvengtų baudžiamosios atsakomybės dėl jų padarytų nusikalstamų veikų, apklausos metu davė tikrovės neatitinkančius parodymus, t.y. melagingus parodymus, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 str. 1 d. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimas yra nepriskirtinas ikiteisminio tyrimo pareigūnų kompetencijai. Vadovaujantis BPK 20 str. nuostatomis, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taip pat pažymėtina, kad bylą nagrinėjant teisme tarnybinį pranešimą surašiusi tyrėja apklausta kaip liudytoja nebuvo. Taigi šiuo atveju tarnybinį pranešimą surašiusi tyrėja G. O. D., konstatuodama, kad E. L. davė tikrovės neatitinkančius parodymus, atliko savo kompetencijai nepriskirtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, minėtas tarnybinis pranešimas nepripažintas tinkamu įrodymu ir neturėjo būti vertintas pirmosios instancijos teisme.
E. L. skunde taip pat nurodo, kad apklausiant ją kaip liudytoją buvo suvaržyta jo teisė atsisakyti duoti parodymus, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte. Šie apeliacinio skundo argumentai pagrįsti.
BK 235 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Atvejai, kai asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus, reglamentuojami ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose, todėl, sprendžiant BK 235 straipsnio taikymo klausimą, šie teisės aktai turi būti analizuojami ir vertinami kaip visuma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą, 82 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančius šią konstitucinę nuostatą, asmeniui, apklausiamam apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pagal BK 235 straipsnio 1 dalį). EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas galioja ir tuo atveju kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas.
Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs sąlygų ir aplinkybių, dėl kurių E. L. galėtų būti atleista nuo liudytojo pareigos duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma (BPK 83 straipsnis), ir kad jo atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį būtų negalima, E. L. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir prieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies nuostatoms, pagal kurias draudžiama versti asmenį duoti parodymus prieš save.
Apeliantė skunde nurodo, kad ji dėl nuolat eskaluojamos ir visuomenei peršamo iš esmės neigiamo požiūrio į gimdymą namuose buvo priversta ikiteisminiame tyrime liudyti įbauginta galimu įtarimu kokia nors įstatymo uždrausta veikla. Apklausiama apie savo dukros gimdymo ir jos gimdymo pažymėjimo išdavimo aplinkybes, ji buvo psichologiškai spaudžiama, jautė priešišką nusiteikimą savo atžvilgiu, bijojo būti apkaltinta kokios nors nusikalstamos veikos padarymu, todėl painiojosi savo parodymuose, daugelio detalių neprisiminė tiksliai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, yra pagrindo manyti, kad šie skundo argumentai yra pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, tokie galimos savisaugos įtakoje duoti E. L. parodymai negali būti vertintini kaip tyčinis elgesys, kuriuo siekiama, kad kiti asmenys išvengtų baudžiamosios atsakomybės, BK 235 str. prasme. Kaip jau minėta aukščiau, minėtoje baudžiamojo įstatymo normoje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad E. L. liudijimas apie jos vaiko gimimo pažymėjimo išrašymo laiką ir aplinkybes galimai turi liudijimo prieš save požymių. Paliudijus apie pažymėjimo išrašymo faktinį laiką, kuris nesutampa su laiku, nurodytu pažymėjime, E. L. ateityje galimai gali būti įtarta ir apkaltinta žinomai suklastoto dokumento įgijimu ar realizavimu. Atsižvelgiant į minėtų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad apklausiant E. L. kaip liudytoją turėjo būti laikomasi BPK 80 str. 1 d. numatyto draudimo.
Taip pat pažymėtina, kad byloje surinktų telefoninių duomenų išklotinės vienareikšmiškai neįrodo, kad jose minimi asmenys vienu ar kitu metu buvo tam tikrose vietose. Iš šių duomenų galima tik daryti prielaidas apie asmenų buvimą vienoje ar kitoje Vilniaus miesto dalyje. Taip pat pažymėtina, kad mobiliojo ryšio telefono numerio analizės išklotinėse vertinama, kokioje mobiliojo ryšio telefono bokšto veikimo zonoje buvo J. I. Š. ir D. J. telefonai pokalbių su nuteistosios sutuoktiniu A. L. metu, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie minėtų bokštų aptarnaujamas teritorijas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmuo gali naudotis ne vienu mobiliuoju telefonu, o telefono judėjimas tam tikru laikotarpiu tam tikromis kryptimis gali būti ir atsitiktinis sutapimas. Baudžiamojoje teisėje turi būti vadovaujamasi principu in dubio pro reo, t.y. bet kokie neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, todėl minėti duomenys negali būti laikomi pakankamais minėtų asmenų atliktų veiksmų ar buvimo vienoje ar kitoje vietoje įrodymais.
Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą, kad E. L. teisė atsisakyti duoti parodymus nebuvo varžoma, šių reikšmingų bylos aplinkybių visiškai neįvertino. Asmens sutikimas dėl BPK 80 straipsnio 1 punkte nurodytos apklausos išreiškia jo procesinę valią dėl bendradarbiavimo su tyrimo institucijomis tiriant nusikalstamą veiką, kurios padaryme jis galimai dalyvavo, tačiau nepanaikina BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytos aplinkybės, draudžiančios kaip liudytoją apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, nevertino įrodymų visumos, akcentavo tik apeliantę kaltinančius įrodymus, apkaltinamajame nuosprendyje visiškai nevertino ir neanalizavo ją teisinančių įrodymų, todėl padarė neteisingas išvadas dėl E. L.veikos, o jos kaltės turinio visiškai neaptarė. Toks įrodymų vertinimas apkaltinamajame nuosprendyje prieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms. Pranešdamas apie nebūtą nusikaltimą ar duodamas melagingus parodymus asmuo turi suprasti, kad informacija, kurią jis pateikia, neatitinka tikrovės. Šioje byloje nėra pagrindo teigti, kad E. L. kaltinime nurodytos 2012-10-23 metu žinojo, kad ji duoda melagingus parodymus, t.y., kad ji suprato, jog informacija, kurią ji pateikė, neatitinka tikrovės. Apkaltinamajame nuosprendyje teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šiuo atveju byloje esančių įrodymų, kategoriškai teigti, kad E. L. tyčia davė melagingus parodymus apie pažymos, patvirtinančios naujagimės M. L. gimimo faktą išrašymo ir išdavimo aplinkybes, parodė, kad D. J. pažymą išrašė iš karto po dukros gimimo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kas neatitinka ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių., nepakanka, o visos abejonės baudžiamojoje byloje, kurių negalima pašalinti byloje esančiais įrodymais, yra traktuojamos kaltinamojo naudai. Neįrodžius nuteistosios veikoje tiesioginės tyčios nėra ir nusikaltimų, kurių padarymu kaltinama E. L. subjektyvinės pusės. Tai reiškia, kad nėra tiek nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d., tiek nusikaltimo, numatyto BK 236 str. 1 d., sudėties. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje klaidingai nurodytas E. L. apklausos laikas, t.y. ji buvo apklausiama 2012-10-23, nuo 08.27 val. iki 10.04 val., o pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad E. L. buvo apklausiama 2013-10-23, nuo 18.27 val. iki 10.04 val.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės E. L. apklausos metu buvo kilusi vertimo duoti parodymus prieš save situacija, t. y., egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis E. L. apklausti kaip liudytoją. Šio BPK straipsnio pažeidimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 235 straipsnio 1 dalies taikymą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu ir E. L. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
E. L. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.