- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-25
- Bylos Nr.
- 1A-125-531/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-6-00024-2016-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Algirdas Gaputis, Jolanta Raščiuvienė
- Kaltinamasis
- A. Č.
- Advokatai
- Marius Zabita
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Jolantos Raščiuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. išteisintas iš kaltinimų pagal BK 219 str. 2 d. (dvi veikos), jam nepadarius šių nusikalstamų veikų.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. Č. išteisintas iš kaltinimų pagal BK 219 str. 2 d. tuo, kad jis:
1) būdamas (duomenys neskelbtini) ūkio (ūkio kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) ir pagal 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnį „Mokesčių mokėtojo pareigos“ turėdamas pareigą laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus, laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2016 m. kovo 25 d. (duomenys neskelbtini) pateikęs Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) (duomenys neskelbtini) ūkio pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas ir mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas:
- pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas už 2015 m. gruodžio mėnesį bei už 2016 m. sausio - vasario mėnesius,
- mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas už 2014 m. balandžio -gegužės mėnesius, už 2014 m. rugsėjo - gruodžio mėnesius, už 2015 m. kovo - rugsėjo mėnesius bei už 2015 m. lapkričio - gruodžio mėnesius,
nesumokėjo deklaracijose apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių – 57005,61 Eur (vėliau ši suma kaltinime sumažinta iki 49931 Eur) iš priskaičiuotų 65868,31 Eur mokesčių, t. y. 14049,39 Eur pridėtinės vertės mokesčio iš priskaičiuotų 22912,09 Eur bei 42956,22 Eur gyventojų pajamų mokesčio po to, kai valstybės įgaliota institucija - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris registruotu laišku (pašto siuntai suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini)), 2016 m. balandžio 20 d. pristatytas ir įteiktas (duomenys neskelbtini) ūkio (duomenys neskelbtini) J. M. ir tą pačią dieną perduotas A. Č., priminė apie pareigą per 20 dienų, tai yra iki 2016 m. gegužės 10 d., sumokėti mokesčius;
2) būdamas (duomenys neskelbtini) ūkio (ūkio kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) ir pagal 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnį „Mokesčių mokėtojo pareigos“ turėdamas pareigą laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus, laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2016 birželio 15 d. (duomenys neskelbtini) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (toliau – VSDFV) pateikęs pranešimus apie apdraustuosius (forma (duomenys neskelbtini)), laiku nesumokėjo pranešimuose apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių 40217 Eur (vėliau ši suma kaltinime sumažinta iki 26373 Eur) iš apskaičiuotų 184832,76 Eur socialinio draudimo įmokų, kurias turėjo galimybę sumokėti po to, kai valstybės įgaliota institucija – VSDFV 2016 m. liepos 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris registruotu laišku (pašto siuntai suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini)) pristatytas ir 2016 m. liepos 12 d. įteiktas A. Č., priminė apie pareigą per 10 dienų, tai yra iki 2016 m. liepos 22 d., sumokėti mokesčius.
Šalies argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. nuosprendį ir priimti naują – pripažinti A. Č. kaltu padarius BK 219 str. 2 d. numatytą nusikaltimą (mokesčių nesumokėjimas VMI) ir nubausti jį laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams, pripažinti kaltu padarius BK 219 str. 2 d. numatytą nusikaltimą (mokesčių nesumokėjimas VSDFV) ir nubausti jį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams; šias bausmes vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d. subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti jam galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams, jos vykdymą pagal BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p. atidedant 2 metams, įpareigojant A. Č. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Mano, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl teismo padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Teigia, kad BK 219 str. 2 d. numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai A. Č. veikoje yra neginčijamai nustatyti. Pažymi, kad teismas konstatavo, kad bylai aktualiais laikotarpiais (duomenys neskelbtini) ūkio finansinė padėtis buvo sunki, tačiau byloje nustatytos priešingos aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) ūkio mokumo. Teigia, kad pagal pateiktus ūkio dokumentus tiek 2015 m. gruodžio 31 d., tiek 2016 m. gruodžio 31 d. jo ūkis buvo mokus, nes pradelsti įsiskolinimai neviršijo pusės turto vertės ir ūkio turtas atitinkamai pagal metus viršijo net 17 ir 10 kartų pradelstų įsipareigojimų dydį, kas reiškia, kad ūkis turėjo galimybę mokėti mokesčius. Prokurorės manymu, teismas privalėjo vertinti faktinę ūkio mokumo būseną laikotarpiais nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. ir nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. liepos 22 d., kuomet ūkis privalėjo sumokėti mokesčius, o ne preziumuoti, kad ūkis taps nemokus ir patirs bankrotą, jei bus nutraukta teismo 2016 m. sausio 13 d. patvirtinta taikos sutartis. Prokurorė pabrėžia, kad tiriamuoju laikotarpiu ūkis pastoviai į banko sąskaitas ir kasą gavo pardavimo pajamų iš pirkėjų ir remiantis specialisto išvada turėjo finansines galimybes dalimis mokėti apskaičiuotą ir deklaruotą pridėtinės vertės mokestį, kitus mokesčius valstybės biudžetui ir VSDF biudžetui įmokas ir delspinigius. Pastebi, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. iš gautų įplaukų atėmus darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį, A. Č. turėjo 58794,63 Eur, nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. liepos 22 d. – 26373,17 Eur, tačiau prioritetą teikė kitiems kreditoriams – didžiausią dalį jų panaudojo atsiskaitymams su tiekėjais, o ne mokesčių mokėjimui. Mano, jog tuo buvo pažeista LR CK 6.930¹ str. įtvirtinta atsiskaitymų eiliškumo tvarka ir tai rodo A. Č. tiesioginę tyčią nemokėti mokesčių. Prokurorė teigia, kad A. Č. žinojo įstatymo nustatytą pareigą laiku sumokėti jo ūkiui apskaičiuotus mokesčius ir teisines tokios pareigos nevykdymo pasekmes, nes 2014 m. buvo teisiamas už visiškai analogišką nusikaltimą pagal BK 219 str. 2 d. Todėl prokurorė nesutinka su teismo išvada dėl tiesioginės tyčios A. Č. veikoje nebuvimu, nes ji prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. Be kita ko prokurorė teigia, kad įvertinus surinktus įrodymus A. Č. inkriminuotų veikų apimtis, t. y. nesumokėtų mokesčių suma yra mažintina iki sumos, kuriais sumokėti ūkis lėšų turėjo: VMI iš priskaičiuotų 65868,31 Eur mokesčių galima sumokėti mokesčių suma mažintina nuo 57005,61 Eur iki 49931 Eur (tokia suma susidaro iš ūkio gautų pajamų atskaičius išmokėtą darbo užmokestį ir antstolių išieškotą nepriemoką laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 10 d.), VSDFV iš priskaičiuotų 184832,76 Eur mokesčių galima sumokėti mokesčių suma mažintina nuo 40217 Eur iki 26373 Eur (ši suma susidaro iš ūkio gautų pajamų atskaičius išmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. liepos 22 d.).
3. Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Prokurorė nesutinka su A. Č. išteisinimu dėl jam pareikštų kaltinimų dviem nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 219 str. 2 d. padarymo, kritikuoja apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, ginčija teismo išvadą dėl tiesioginės tyčios A. Č. veikoje nebuvimo. Tačiau teisėjų kolegija su šia prokurorės nuomone nesutinka ir pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai A. Č. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
6. Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai yra susiję su tuo, kad, prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant A. Č. kaltumo klausimą, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino jo nepadarius veikų, turinčių nusikalstamos veikos požymių, ir A. Č. iš kaltinimų dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 219 str. 2 d., padarymo, išteisino.
7. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas A. Č. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, jame išdėstė pastarąjį išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė prokurorės kaltinančius argumentus bei gana išsamiai pasisakė dėl esminių prokurorės apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Prokurorė skunde naujų aplinkybių, paneigiančių teismo išvadas ir įgalinančių byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip, nenurodė, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems motyvams ir jų nekartodama, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, ir su jomis sutinka.
8. Pagal BK 219 str. 1 d. atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 str. yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikto priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Be to, BK 219 str. taikymui yra būtinas ir mokesčio mokėtojo mokumas, t. y., jei mokesčių mokėtojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus, jis pagal BK 219 str. neatsako, nes neturėjo realios galimybės įvykdyti įstatymo numatytą pareigą – sumokėti mokesčius, t. y. tokiam asmeniui baudžiamoji atsakomybė iškilti negali (BK 2 str. 3 d.). Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti.
9. Kaip matyti, A. Č. buvo kaltinamas mokesčių nesumokėjimu VMI laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2016 m. kovo 25 d. bei VSDFV laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2016 m. birželio 15 d. Šis kaltinimas buvo grindžiamas paties išteisintojo A. Č., liudytojo J. M. parodymais, specialisto išvadomis ir paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, tačiau, priešingai prokurorės nuomonei, pastarieji duomenys nėra pakankami A. Č. kaltei pagrįsti ir nepatvirtina jo veiksmuose inkriminuotų dviejų BK 219 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėčių buvimo.
10. Šioje byloje esantys duomenys, įskaitant paties išteisintojo A. Č. parodymus, iš tiesų patvirtina faktus, kad jis, būdamas (duomenys neskelbtini) ūkio (toliau – Ūkis) (duomenys neskelbtini) ir turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas bei mokėti mokesčius, laiku nesumokėjo mokesčių, kai valstybės įgaliotos institucijos – VSDFV ir VMI – priminė jam apie pareigą sumokėti mokesčius. Bylos duomenys neabejotinai patvirtina A. Č. gavus kaltinime nurodytus priminimus iš VMI ir Sodros bei tai, kad jam buvo žinoma apie pareigą sumokėti minėtuose priminimuose nurodytas pinigų sumas. Be to, jis turėjo vadovautis ir bendro pobūdžio pareigomis mokėti mokesčius valstybei. Taigi ginčo dėl šių veiksmų, atitinkančių BK 219 str. 2 d. numatyto nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, padarymo nėra – kaltinime nurodytų deklaracijų pateikimą ir mokesčių pagal juos nesumokėjimą, priminimų A. Č. išsiuntimą ir jų gavimą, taipogi juose nurodytų priskaitytų mokesčių per nurodytus terminus nesumokėjimą patvirtina tiek rašytiniai įrodymai, tiek A. Č., liudytojo J. M. parodymai, specialisto žodiniai bei rašytiniai paaiškinimai. Tačiau yra ginčas dėl A. Č. tyčios darant minėtus kaltinime nurodytus veiksmus.
11. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bylos duomenys nėra pakankami ir nepatvirtina A. Č. veiksmuose inkriminuotų dviejų BK 219 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėties būtinojo požymio – tiesioginės tyčios buvimo, todėl jį iš pastarųjų išteisino. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su šia teismo išvada ir mano, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymų visumą, tarpusavio sąsają, nes A. Č. tiesioginę tyčią dėl inkriminuotų veiksmų patvirtina surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija su tokiais prokurorės teiginiais nesutinka ir pritaria apylinkės teismo išvadai dėl tiesioginės tyčios nebuvimo.
11.1. Iš A. Č. parodymų matyti, kad po 2014 m. įvykusio gaisro Ūkyje jis patyrė didelius nuotolius, susidarė didelės skolos, taigi jis negalėjo sumokėti jam pareikštame kaltime nurodytų sumų VSDFV ir VMI, ką patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo areštuotas Ūkio turtas, įskaitant ir bankuose bei Ūkio kasoje esančias lėšas tam tikromis sumomis, apribojant disponavimą juo. Nepaisant visos susidariusios situacijos, A. Č. siekė užtikrinti Ūkio veiklos tęstinumą, ir akivaizdu, jog tam buvo reikalingos atitinkamos lėšos. Sutinkamai su A. Č., liudytojo J. M. parodymais, specialisto išvada ir jo paaiškinimais, A. Č. turėjo galimybę disponuoti į kasą įnešamais bei bankų sąskaitose esančiais pinigais, ką ir darė.
11.2. Pagal 2016 m. balandžio 16 d. VMI priminimą Nr. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio individualią veiklą vykdantis A. Č. buvo skolingas 65868,31 Eur mokesčių (gyventojų pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio), kuriuos jis buvo įpareigotas sumokėti iki 2016 m. gegužės 10 d. Sutinkamai su byloje esančiais Ūkio finansiniais dokumentais bei specialistės paaiškinimais nustatyta, kad A. Č. laikotarpiu nuo minėto priminimo įteikimo 2016 m. balandžio 20 d. iki mokesčiams sumokėti nustatyto termino 2016 m. gegužės 10 d. gavo įplaukų į kasą 54785,23 Eur, į banko sąskaitas – 5450,1 Eur, iš viso 60235,33 Eur sumą. Iš buhalterinės apskaitos dokumentų (iš kasos ir banko išrašų) matyti, kad nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. darbuotojams išmokėtas darbo užmokestis sudarė 1440,7 Eur sumą, o antstolių nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. iš A. Č. išieškota nepriemoka sudarė 8862,7 Eur. Šie duomenys rodo, kad iš įplaukų atėmus minėtas išlaidas, A. Č. turėjo 49931 Eur finansines galimybes dalimis atsiskaityti su valstybės, savivaldybių biudžetais ir VSDF pinigų fondais, tačiau laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. didžiausią dalį gautų įplaukų panaudojo atsiskaitymams su tiekėjais.
11.3. Pagal 2016 m. liepos 8 d. VSDFV priminimą Nr. (duomenys neskelbtini) A. Č. buvo skolingas 184832,76 Eur mokesčių, kuriuos jis buvo įpareigotas sumokėti iki 2016 m. liepos 22 d.. Sutinkamai su byloje esančiais Ūkio finansiniais dokumentais bei specialistės paaiškinimais nustatyta, kad A. Č. ūkyje laikotarpiu nuo minėto priminimo įteikimo 2016 m. liepos 12 d. iki mokesčiams sumokėti nustatyto termino 2016 m. liepos 22 d. buvo gauta į kasą 25008,41 Eur, į banko sąskaitą – 2148,5 Eur, iš viso 27156,91 Eur. Iš buhalterinės apskaitos dokumentų (iš kasos knygos ir banko išrašų) matyti, kad per minėtą laikotarpį darbuotojams buvo išmokėtas darbo užmokestis sumoje 783,74 Eur, antstolių nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. liepos 22 d. iš A. Č. išieškota iš viso 4,54 Eur. Šie duomenys rodo, kad iš įplaukų atėmus minėtas išlaidas, A. Č. turėjo 26373,17 Eur finansines galimybes dalimis atsiskaityti su valstybės, savivaldybių biudžetais ir VSDF pinigų fondais, tačiau laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. liepos 22 d. didžiausią dalį gautų įplaukų panaudojo atsiskaitymams su tiekėjais.
11.4. Taigi bylos duomenys liudija, jog Ūkis turėjo galimybę VSDFV ir VMI mokėti privalomus mokesčius nors dalimis, tačiau A. Č. prioritetą teikė ne minėtų skolų padengimui. Tačiau vien šios faktinės aplinkybės neleidžia konstatuoti A. Č. tyčios padarant jam inkriminuojamus kaltinime nurodytus mokesčių nemokėjimo veiksmus.
11.5. Pats A. Č. neneigia, kad inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu Ūkis vykdė ūkinę ir komercinę veiklą, turėjo pajamų ir atlikinėjo finansines operacijas, t. y. mokėjo darbo užmokestį, atsiskaitinėjo su kitais ūkio subjektais, kreditoriais, tačiau nemokėjo kaltinime nurodytų sumų VSDFV ir VMI. Pasak A. Č., tokį jo veikimo būdą, pažeidžiantį mokesčių mokėjimo eiliškumą, jis pasirinko, siekdamas išvengti Ūkio žlugimo ir norėdamas jį išlaikyti, nes, jo teigimu, bet kokiu atveju minėtų institucijų priminimuose nurodytų sumų jis negalėjęs sumokėti tuojau pat. Šiuos išteisintojo parodymus patvirtina ir Ūkio (duomenys neskelbtini) J. M., kuris apklausos, vykusios bylą nagrinėjant apeliacine tvarka metu, parodė, kad grynųjų pinigų, kurie patekdavo į kasą, pakakdavo tik atlyginimams ir žaliavoms pirkti, kad ūkis galėtų veikti. Taip pat jie turėjo skolų žaliavų tiekėjams, su kuriais atsiskaitinėjo ir per antstolius.
11.6. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėta aplinkybė dėl realios galimybės vienu kartu sumokėti visus mokesčius nebuvimo iš tiesų atitinka byloje esančius objektyvius rašytinius įrodymus, nes bylai aktualiu laikotarpiu (duomenys neskelbtini) ūkio finansinė būklė buvo tokia, kad sumokėjus vienu kartu visas nepriemokas, nurodytas priminimuose, (duomenys neskelbtini) ūkiui būtų kilęs akivaizdus nemokumo pavojus. Tačiau, net ir esant tokiai situacijai, t.y. neturint A. Č. realios galimybės sumokėti visų mokesčių vienu kartu (priminimuose nurodytu laiku), A. Č. dėjo pastangas, kad jo pareiga mokėti mokesčius (pagal pildomas privalomas mokesčių deklaracijas), nors ir ne visa apimtimi, būtų vykdoma. Be to, apylinkės teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad A. Č. kaip Ūkio (duomenys neskelbtini), privalėjo derinti ir kreditorių, ir paties Ūkio interesus, t. y. mokėti įsiskolinimus pagal Ūkio pajėgumus ir užtikrinti jo veiklos tęstinumą.
11.7. Pagal byloje esančius VMI raštus matyti, kad VMI priminime, kuris nurodytas kaltinime, minimos mokesčių prievolės yra įvykdytos, dalis sumos įskaityta iš pateiktos deklaracijos dėl PVM grąžinimo, dalis išieškota ir pervesta į VMI surenkamąsias sąskaitas (1 t., 42, 116 b.l.). Iš VSDFV 2018 m. sausio 16 d. rašto apylinkės teismui matyti, jog gavęs 2016 m. liepos 12 d. VSDFV priminimą, A. Č. jau sekančią dieną sumokėjo dalį priminime nurodyto įsiskolinimo – 1785,62 Eur, o per laikotarpį nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2018 m. sausio 15 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sumokėjo 168195,23 Eur (5 t., 4-6 b. l.). Šie A. Č. veiksmai paneigia jo tyčią vengti mokėti mokesčius ir rodo jo pastangas pagal galimybes, be kita ko siekiant išlaikyti Ūkį mokiu, gera valia mokėti įstatymais nustatytus mokesčius. Šią išvadą patvirtina ir tai, jog byloje esantys duomenys rodo, jog A. Č. kreipęsis į VMI ir VSDFV dėl mokestinių nepriemokų atidėjimo/išdėstymo grafikų sudarymo ir nors nevykdė mokestinės paskolos sutarčių sąlygų, dėl ko sutartys buvo nutrauktos, tai nesudaro pakankamo pagrindo teigti apie minėtų sutarčių sudarymą nesiruošiant jų vykdyti. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad A. Č. galimybes įvykdyti mokestinę prievolę valstybei taip pat sumažino ir banko sąskaitų areštai. (duomenys neskelbtini) M. A. ir S. R. apklausti liudytojais apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad areštuotomis lėšomis Ūkis disponuoti negalėjo. M. A. parodė, kad Ūkis negalėjo iš areštuotų sąskaitų paimti piniginių lėšų ir atsiskaityti su valstybe. Atkreipė dėmesį, kad piniginės lėšos skirstomos pagal eiliškumą, mokesčiai valstybei yra trečioje eilėje. S. R. parodė, kad visi išieškojimai buvo vykdomi būtent iš areštuotų banko sąskaitų, o šiuo atveju VMI ir VSDFV pirmumo prieš kitus kreditorius neturi. Antstolis savo nuožiūra negali nuspręsti sumokėti vienam kreditoriui, palikdamas kitus.
11.8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys duomenys patvirtina ir jokie prokurorės apeliacinio skundo teiginiai nepaneigia apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, kad A. Č. išvengti pareigos sumokėti mokesčius savo veiksmais nesiekė.
12. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Be to, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
13. Esant prieš tai aptartiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, padarė motyvuotą ir teisingą išvadą, jog šioje byloje nenustatytas A. Č. veikose būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, požymis – kaltė (tiesioginė tyčia). Nesant šio nusikalstamos veikos sudėties elemento, negalimas A. Č. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, todėl jis pagrįstai išteisintas iš abiejų inkriminuotų BK 219 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų.
14. Įvertinusi visus bylos duomenis teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant A. Č. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, ir nenustačius jo veiksmuose jam inkriminuotų dviejų BK 219 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėties, pagrįstai bei teisėtai atmetė prokurorės kaltinimus A. Č. ir jį iš minėtų nusikalstamų veikų išteisino.
15. Tokiu būdu naikinti skundžiamą teismo nuosprendį dėl A. Č. išteisinimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.