- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-13
- Bylos Nr.
- 1A-470-290-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Rimas Švirinas, Jūratė Jakubonienė
- Nukentėjusysis
- E. Z.
- Nuteistasis
- R. Z.
- Civilinis ieškovas
- E. Z.
- Advokatai
- Jonas Zenevičius, Eugenija Liutvinskienė
Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-470-290-2014
2014 m. birželio 13 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Vaidai Litvaitei, dalyvaujant prokurorui Aliui Juodviršiui, nukentėjusiosios E. Z. atstovui advokatui Jonui Zenevičiui, nuteistajai R. Z., jos gynėjai advokatei Eugenijai Liutvinskienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Z. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-03-06 nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK (toliau –BK) 138 str. 1 d., ir nubausta – laisvės apribojimu vieneriems (1) metams vienam (1) mėnesiui. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2, 3 punktais R. Z. įpareigota atlyginti nukentėjusiajai E. Z. tūkstančio dviejų šimtų litų (1200 Lt) turtinę žalą per dešimt (10) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo ir pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir šį įpareigojimą vykdyti vienerius (1) metus vieną (1) mėnesį. Iš R. Z. nukentėjusiajai - civilinei ieškovei E. Z. priteistas tūkstantis du šimtai (1200) litų turtinės žalos atlyginimo, trylika tūkstančių (13000) litų neturtinės žalos atlyginimo, aštuoni šimtai (800) litų nukentėjusios - civilinės ieškovės atstovo advokato teiktoms teisinėms paslaugoms apmokėti, viso 15000 litų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
kad R. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-03-06 nuosprendžiu nuteista pagal BK 138 str. 1 d., už tai, kad 2013 m. birželio 11 d., apie 22 val., savo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), konflikto su E. Z. metu, tyčia apipylė E. Z. karštu vandeniu iš virdulio, tuo padarydama E. Z. nudegimo žymes kairiame žaste, pereinant į peties sąnario nugarinį paviršių, nugaros kairėje pusėje, pereinant į krūtinės kairę pusę, kaktos kairėje pusėje, pereinant į kairio smilkinio sritį bei skruostą bei ausies kaušelį, taip dėl galvos, veido, kairės ausies, peties, žąsto, krūtinės ląstos I-II AS-10 proc, IIB-S-0,5 procentų odos nudegimų, sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusios E. Z. sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistoji R. Z. apeliaciniu skundu nesutinka su Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-03-06 nuosprendžiu ir prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, o jei teismas manys, kad ji padarė nusikalstamą veiką, sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes ir šeimos turtinę padėtį. Apeliaciniame skunde ji nurodė, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai įvertino teisiškai reikšmingas bylai aplinkybes ir netinkamai taikė BK 138 straipsnio nuostatas. Apeliantė nesutinka, jog ji turėjo tikslą tyčia sutrikdyti sveikatą pas ją atėjusiam nekviestam asmeniui. Atkreipia dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatas, jog tais atvejais, kai nuosavybės teisė yra pažeidžiama, kiekvienas asmuo turi teisę apginti savo pažeistas teises. Konstitucijos 23 str. reglamentuoja, kad nuosavybė yra neliečiama, bei ją saugo įstatymai, o 24 str. straipsnis detalizuoja, kad žmogaus būstas yra neliečiamas. Taigi, savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Apeliantė skunde nurodė, kad davė nuoseklius parodymus apie tai, kad įspėjo nukentėjusiąją apie nuosavybės teisių pažeidimą, įspėjo, kad paliktų apeliantei nuosavybės teisę priklausantį kiemą bei nesiartintų prie namo. Nukentėjusioji įsiverždama į jai nuosavybės teise nepriklausantį kiemą išspirdama vartelius, pastumdama nuteistąją ir nieko nepaaiškinus pažeidė aukščiau paminėtas teisės normas. Teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiosios parodymus, ignoruodamas apeliantės, bei padarė išvadą, kad tiek nukentėjusioji, tiek kaltinamoji suvokė, jog kalba vyksta apie V. Z., kuris po konfliktų su sutuoktine teigdavo, kad nusižudys. Konstatuota, kad nukentėjusioji bėgdama į kiemą iš tolo rėkė „baigsit, jūs vieną kartą“. Buvo galima daryti išvadą, kad šiais žodžiais konflikto su sutuoktiniu kontekste, nukentėjusioji kalba apie barnį, o ne apie savižudybę. Taip pat skunde nurodė, kad dukra jai nesakė pokalbio su tėvu turinio, todėl ji negalėjo žinoti kas vyksta, nes jos žiniomis, sutuoktinis tuo metu buvo nuėjęs į garažą ir remontavo automobilį.
Apeliaciniame skunde R. Z. taip pat nurodė, jog nesutinka su teismo vertinimu, kad jos veiksmai buvo tyčiniai, nes tokie teismo argumentai yra nepagrįsti ir ydingi. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei proceso dalyvių parodymų, matyti, jog įsiveržimas į jai nuosavybės teise priklausantį kiemą buvo realus.
Apeliacinio skundo autorės nuomone, ji turėjo būti pripažinta nukentėjusiąją, o ne E. Z., kurios veiksmuose matyti pavojingo kėsinimosi, o jos veiksmuose - būtinosios ginties požymių. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad veikos nukreiptos prieš asmens gyvybę, sveikatą lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės arba visuomenės interesus. E. Z. agresyviai puldama bei nekontroliuodama savo veiksmų stūmė apeliantę taip, jog ji nuvirto ant žemės. Apeliantė gynėsi, bei gynė jai priklausančią teritoriją nežinodama vyro giminaičių ketinimų, savaime suprantamas ir įstatymais pagrįstas jos elgesys. Liudytojai patvirtino, kad nukentėjusioji pirma pastūmė apeliantę ir sąmoningai provokavo konfliktą. Todėl nepagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 138 straipsnio 1 dalį yra naikintinas, o jeigu butų pagrindas pripažinti ją kalta, jos nuosavybės gynybą teismas turėtų vertinti kaip lengvinančią aplinkybę.
Šalies argumentai
Skunde taip pat nurodė, jog nustatant neturtinę žalą reikia atsižvelgti, kad nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nėra su tuo susijusių liekamųjų reiškinių, ji po patirtų sužalojimų į sveikatos priežiūros įstaigas dėl depresijos ar kitų su ja susijusių simptomų nesikreipė. Apeliantės poelgį išprovokavo neteisėtas nukentėjusiosios elgesys, nustatant žalos dydį, būtina atsižvelgti į šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, bei į žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Priteista trylikos tūkstančių litų neturtinė žala prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams. Apeliantės gaunamos pajamos yra 850 litų per mėnesį, ji turi nepilnamečių vaikų, kuriais privalo materialiai rūpintis, toks nepagrįstai didelis neturtinės žalos priteisimas privestų ją ir jos šeimą prie visiško skurdo slenksčio ir kiltų reali bankroto tikimybė. Pagal susiformavusią teismų praktiką už nesunkų kūno sužalojimą, padarant BK 138 str. numatytą nusikalstamą veiką, didesnis neturtinės žalos dydis t.y., apie 10 000 Lt, gali būti nustatomas tik tokiais atvejais, kai nusikaltimo pasekmės būna tokios, kaip potrauminis sindromas, sumažėjęs darbingumas, nustatyta invalidumo grupė (1A-66-519-2012).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji E. Z. prašė apeliacinį skundą atmesti ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-03-06 nuosprendį palikti nepakeistą.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjos prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo advokato prašymus apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 20 str., 301 str., nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino ištirtus įrodymus ir R. Z. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d.
Šalies argumentai
Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nuteistoji, neginčija fakto, kad ji savo veiksmais nukentėjusiajai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau neigdama savo kaltę, jog tyčia sužalojo E. Z., apeliaciniame skunde nurodo tapačias aplinkybes, kaip ir duodama parodymus bylą nagrinėjant teisme, į kuriuos atsakydamas pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė detalius ir aiškius motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistosios R. Z. parodymais, jog ji gynėsi, kurie yra paneigti bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtais įrodymais, nesivadovavo pagrįstai ir teisingai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiosios E. Z. ir liudytojų M. Z., A. D., G. Z., A. Č. parodymais. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, kad į namus, kuriuose buvo ji, jos mama ir kaimynas A. D., atbėgo brolio dukra G. Z. rėkdama, kad tėtis kariasi, ar jau pasikorė, pirmas išbėgo kaimynas A. D., paskui nukentėjusioji ir jos mama M. Z.. Nukentėjusioji nubėgusi prie vartų sutiko R. Z., klausė kur brolis, tačiau ji atsakė, kad ne jos reikalas, kad eitų iš čia, bandė neįsileisti į kiemą, uždaryti vartus, o nukentėjusiajai įėjus pro vartus ją apipylė verdančiu vandeniu iš virdulio. R. Z. pasakė jog pils, nukentėjusioji nespėjo atsitraukti. Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios nuosekliais parodymais, kuriuos vienu ar kitu aspektu patvirtina pačios nuteistosios ir liudytojų parodymai, bei rašytinė bylos medžiaga. Nuteistoji R. Z. paaiškino, kad nukentėjusioji nesakė, ko atėjo, spyrė į kiemo vartus, vartai atsidarė ir ji įėjo į kiemą. Nuteistajai bandant užstoti jai kelią savo krūtine, nukentėjusioji griebė už menčių ir trenkė jai. Nuteistoji suklupo, besikeldama pamatė nukentėjusiąją žengiant prie jos ir atsistodama iš apačios šliūkštelėjo vandenį, tada jos susikibo. Liudytoja G. Z. paaiškino, kad tėvas su motina pradėjo konfliktuoti, ji nenorėjo klausytis ir išėjo iš namų, pamačius, kad tėvas nuėjo į garažą, jam paskambino, ir šis pasakė, jog jam belieka pasikarti. Ji išsigandusi nubėgo pas močiutę, ten buvo ir E. Z., A. D., ji jiems pasakė, kad tėvas nori pasikarti. Liudytoja M. Z., paaiškino, kad nukentėjusioji nubėgo pirma, ji girdėjo, kaip nukentėjusioji sakė, kad eina pažiūrėti brolio, o R. Z. ją iš karto iš viršaus apipylė vandeniu, po to jos galynėjosi, liudytoja nesuprato, kodėl apipylė. Liudytojas A. Č. paaiškino, kad matė jog ateina nukentėjusioji, ji spyrė į vartus, griebė R. Z. už pečių, kuri parklupo, o atsitiesusi pylė vandenį. Liudytojas A. D. paaiškino, kad jis pirmas nuėjo pas R. Z., ši atsakė, kad viskas gerai, vėliau jis matė, kaip vedė nukentėjusiąją pro jo namus, ji verkė, alpo nuo skausmo.
Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusioji įsiverždama į jai nuosavybės teise priklausantį kiemą išspirdama vartelius, ją pastumdama ir nieko nepaaiškinus pažeidė nuosavybės teisę, nes kiekvienas asmuo turi teisę apginti savo pažeistas teises, nukentėjusioji ją agresyviai puolė, todėl ji gindamasi pylė vandeniu.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas buvo ar nebuvo būtinosios ginties situacija, įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir padarė teisingą išvadą, atsižvelgė į tai, kad R. Z. nėra padaryti jokie sužalojimai, ji į medicinos įstaigas nesikreipė, liudytojai tokių aplinkybių taip pat nepatvirtino, nukentėjusioji rankose neturėjo jokių daiktų, priešingai nei nuteistoji, kuri laikė virdulį su karštu vandeniu, į nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, kad nukentėjusioji nesiekė aiškintis santykių su nuteistąja, tik norėjo įsitikinti ar nieko neatsitiko jos broliui. Teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistosios teiginiai, jog tai nukentėjusioji ją užpuolė, o ji tik gynėsi yra tik jos iškelta versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, pati R. Z. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusioji lankydavosi pas brolį, todėl po R. Z. dukters žodžių, jog V. Z. t.y. nukentėjusiosios brolis pasikorė ar tai kariasi, E. Z. ir M. Z. atbėgimą prie kiemo ir nukentėjusiosios įėjimą į kiemą siekiant išsiaiškinti apie brolio būseną ir sveikatą vertinti, kaip nuosavybės teisių pažeidimą, ar pripažinti nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra jokio pagrindo.
Šalies argumentai
Pažymėtina, kad R. Z. ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde skirtingai nurodė aplinkybes, kokie anot jos nukentėjusiosios veiksmai išprovokavo nuteistąją apipilti nukentėjusiąją karštu vandeniu. Ikiteisminio tyrimo metu R. Z. nurodė, jog nukentėjusioji ją griebė ir pastūmė į šoną, ji tuo momentu vos nenukrito ir apipylė ją karštu vandeniu (b.l. 32-33). Teisiamojo posėdžio metu nuteistoji paaiškino, jog nukentėjusioji ją griebė už menčių ir trenkė (b.l. 89-98). Tuo tarpu apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, kad nukentėjusioji ją taip stūmė, kad ji nukrito ant žemės (b.l. 142-146). Daroma išvada, kad R. Z. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, o bandymas apkaltinti nukentėjusiąją nusikalstamos veikos išprovokavimu yra visiškai nepagrįstas.
Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nukentėjusioji neatliko jokių veiksmų kurie leistų manyti, jog jos veiksmai tiek pavojingi, kad nuo jų reikėtų gintis apipilant karštu vandeniu. Apeliantė turėjo išsiaiškinti susidariusią situaciją, susigaudyti, kad nei į ją, nei į jos turtą nukentėjusioji, nesikėsina, ir suvokti, kad nėra realaus kėsinimosi ir galima apsieiti be smurto. Teismų praktikoje yra suformuota, kad net jei į būstą neteisėtai patenka pašaliniai asmenys, šis faktas pats savaime dar nesukelia teisės į būtinąją gintį panaudojant smurtą, jei asmenų veiksmai nekelia jokios realios ir akivaizdžios grėsmės, o šiuo atveju įvykis įvyko prie kiemo varto, tik įėjus į kiemą ir nukentėjusiąją nuteistoji pažįsta.
Apeliantės skundo argumentas, kad gynėsi ir gynė jai priklausančią teritoriją, nes nežinojo tikrųjų vyro giminaičių ketinimų, todėl jos elgesys yra suprantamas, atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas. Tai, jog apeliantė suprato, kad šioje situacijoje nebuvo realaus kėsinimosi, rodo ir ta aplinkybė, kad ji į teisėsaugos institucijas nei tą pačią, nei kitą dieną nesikreipė dėl neteisėto įsibrovimo į saugomą būsto teritoriją (BK 165 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nenustatyta, jog R. Z. grėsė pavojingas kėsinamasis, ir motyvuotai konstatavo, kad jos veiksmai vertinti, ne kaip gynimasis o, kaip puolimas.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su priteistos neturtinės žalos dydžiu, nes nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nėra su tuo susijusių liekamųjų reiškinių, ji po patirtų sužalojimų į sveikatos priežiūros įstaigas dėl depresijos ar kitų su ja susijusių simptomų nesikreipė. Apeliantės poelgį išprovokavo neteisėtas nukentėjusiosios elgesys. Atsižvelgtina į apeliantės turtinę padėtį, jos gaunamos pajamos yra 850 litų per mėnesį, turi nepilnamečių vaikų, kuriais privalo materialiai rūpintis,
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). CK 6.283 straipsnio 1 dalyje (žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo. Be turtinės, šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Tačiau pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.
Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegijos manymu, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, nustatant nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Teismas apie pareikšto ieškinio pagrįstumą ir patirtų neigiamų išgyvenimų dydį, apimtį bei pobūdį sprendė įvertinęs tiek nukentėjusiosios parodymus, tiek ir specialisto išvadą.
Byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusioji buvo apipilta karštu vandeniu, oda nudeginta, galvos, veido, kairės ausies, peties, žąsto, krūtinės ląstos srityje. Dėl šio įvykio nukentėjusioji nebejotinai buvo pažeminta (konfliktas įvyko prie vartelių, netoli gatvės, viešoje vietoje), patyrė fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, buvo apribota galimybė tam tikrą laiką dirbti, o iš byloje esančių foto nuotraukų matyti, jog nudeginimo žymės yra ryškiai matomos, net ir praėjus beveik metams laiko po įvykio. Įvertintina taip pat ir tai, kad nusikaltimas nors ir nesunkus, tačiau tyčinis, smurtinis. Kartu pažymėtina, kad atsakovės turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės pagal minėtas CK nuostatas nelemia neturtinės žalos dydžio išsprendimo klausimo. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą svarbu užtikrinti nukentėjusiojo teisę į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, o taip pat ir protingą abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyrą. Nors nuteistoji nurodo, kad gauną nedidelį darbo užmokestį, augina nepilnamečius vaikus, tačiau įvertinus nukentėjusiosios patirtus sužalojimus, jų pasekmes, net ir atsižvelgiant į nuteistosios turtinę padėtį, teismo nustatyta neturtinės žalos pinginė kompensacija nėra aiškiai per didelė, nepažeidžia sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų, todėl nėra pagrindo mažinti šį dydį.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliantės atžvilgiu, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kas rodo, jog R. Z. apeliacinio skundo teiginiai dėl Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžio yra nepagrįsti, o skundžiamas nuosprendis teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir motyvais nėra jokio pagrindo.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nukentėjusiosios atstovas pateikė duomenis, jog jo atstovaujamoji E. Z. turėjo 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atstovavimą Kauno apygardos teisme (t. 1, b.l. 161-162). Šios proceso išlaidos (400 litų), nukentėjusiosios patirtos apeliacinės instancijos teismo posėdyje, priteistinos iš nuteistosios.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.
nutarė:
nuteistosios R. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš R. Z. 400 Lt (keturis šimtus litų) proceso išlaidų E. Z., turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje.