- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-05
- Bylos Nr.
- I-715-643/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03605-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos.
Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017-04-24 iki 2017-10-24 buvo laikomas Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus. Jose nebuvo atliktas remontas, sienos buvo juodos, langų rėmai supuvę, per juos pūtė vėjas. Vilniaus PN dušai yra bendri, be pertvarų, tai sukėlė pareiškėjui nepatogumus. Pareiškėjui nebuvo suteikiama teisė laisvu laiku poilsio kambaryje žiūrėti televizorių, kadangi, nors ir buvo prijungta kabelinė televizija, ji nieko nerodė. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN administracija ignoruoja visus prašymus dėl įstaigoje esančių pažeidimų. Vilniaus PN esančių sanitarinių mazgų būklė buvo netinkama, išėjus iš jų pareiškėjas visada smirdėdavo chlorkalkėmis, nors šios cheminės priemonės naudojimas yra uždraustas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinį spaudimą, baimę, nustojo pasitikėti kitais asmenimis, sumažėjo jo bendravimas su artimaisiais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 25–30) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2017-04-24 iki 2017-10-25. Paaiškino, kad Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje (tame tarpe ir karantino gyvenamosiose patalpose), vienoje rinkmenoje. Be to, Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl juose nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 11¹.1 ir 11¹.2 punktus vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Atkreipė dėmesį, kad paskirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skirstymo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas pilnai atitiko galiojančius įstatyminius reikalavimus. Pažymėjo, kad Vilniaus PN karantino patalpa – tai gyvenamoji patalpa analogiška bendrabučio tipo gyvenamajai patalpai. Teigė, kad visose I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose sumontuoti tvarkingi plastikiniai langai su stiklo paketais, kurie užtikrina termoizoliacines ir kitas savybes. Pažymėjo, kad pareiškėjas nė karto nebuvo kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl tariamai gyvenamojoje patalpoje buvusių trūkumų. Vilniaus PN sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Būriuose dirbantiems tvarkiniams yra išduodamas valymo biocidas – dezinfekuojantis šarminis ploviklis Jėga-2, taip pat išduodamas universalus valiklis grindims ir sienoms valyti, guminės pirštinės, kempinėles ir pan. Nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas įrengti pertvaras dušinėse. Manytina, jog Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse įrengta dušinė pilnai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą.
Dėl neturtinės žalos priteisimo nurodė, kad pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl toks pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas su tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pažymėjo, kad Vilniaus PN jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjo teigimu neturtinė žala jam kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017-04-24 iki 2017-10-24.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2009-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. Prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas byloje V. prieš Lietuvą).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Vilniaus PN jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (redakcija nuo 2017-03-01 iki 2017-11-28) (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, kadangi pareiškėjas jų neginčija, matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 109, kuri priskirtina prie bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų, ir kurios plotas 19,78 kv. m., joje įrengtos 6 miegamosios vietos, bei I-jojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 3-208-02, kurios plotas 33,43 kv. m., joje įrengta 10 miegamųjų vietų; Nr. 2-204-02, kurios plotas 30,26 kv. m., joje įrengtos 9 miegamos vietos; Nr. 6-413-11, kurios plotas 35,69 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 26, 42–44, 46–48).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, matyti, kad net ir esant užpildytoms visoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų nustatytu reikalavimus, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl ploto trūkumo atmestini kaip nepagrįsti.
Neturtinė žala taip pat kildinama ir iš to, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo atliktas remontas, sienos buvo juodos, langų rėmai supuvę, per juos pūtė vėjas.
Atsakovės atstovas teismui pateiktame atsiliepime nurodo, kad visose I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose sumontuoti tvarkingi plastikiniai langai su stiklo paketais, kurie užtikrina termoizoliacines ir kitas savybes, bei pabrėžia, kad pareiškėjas dėl skunde nurodomų pažeidimų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.
Teismas neturi pagrindo abejoti šiais Vilniaus PN argumentais, kadangi pareiškėjo pateiktame skunde teiginiai dėl minėtų pažeidimų išdėstyti deklaratyviai ir abstrakčiai. Iš byloje esančios pažymos „Dėl D. D. skundų, prašymų (pareiškimų) teikimo“ (b. l. 49), nustatyta, jog pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų su skundais ar prašymais į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Taigi pareiškėjo skundo argumentai, susiję su remonto pataisos įstaigoje neatlikimu, netinkamais langais ir sienomis, atmestini.
Pareiškėjo skunde taip pat teigiama, kad jam nebuvo suteikiama teisė laisvu laiku poilsio kambaryje žiūrėti televizorių, kadangi nors ir buvo prijungta kabelinė televizija, ji nieko nerodė.
Teismo vertinimu šie pareiškėjo teiginiai tėra bendro pobūdžio, byloje nėra duomenų, jog dėl šio pažeidimų pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją, todėl yra atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti.
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad Vilniaus PN dušai buvo be pertvarų, o tai sukėlė pareiškėjui nepatogumus.
Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-11-01 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Šioje normoje nėra nustatyta, kad dušuose turi būti įrengtos pertvaros. Pažymėtina, kad tokio reikalavimo nenustatė ir iki 2015-11-01 galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Todėl pareiškėjo argumentai dėl duše neesančių pertvarų atmestini.
Pasak pareiškėjo Vilniaus PN sanitarinių mazgų būklė buvo netinkama, jie buvo valomi su uždrausta chemine priemone.
Vilniaus PN atsiliepime nurodoma, kad įstaigos sanitariniai mazgai nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Būriuose dirbantiems tvarkiniams yra išduodamas valymo biocidas – dezinfekuojantis šarminis ploviklis Jėga-2, taip pat išduodamas universalus valiklis grindims ir sienoms valyti, guminės pirštinės, kempinėlės ir pan.
Įvertinus atsakovės atstovo argumentus, matyti, kad Vilniaus PN sanitariniai mazgai, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra valomi neleistinomis cheminėmis priemonės, o pareiškėjo skundo teiginiai laikytini deklaratyviais, todėl yra atmestini.
Taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl netinkamos sanitarinių mazgų būklės, kadangi iš byloje esančių, Vilniaus PN teismui pateiktų, fotonuotraukų matyti, kad įstaigos sanitarinių mazgų būklė yra tinkama (b. l. 33–36).
Pareiškėjo teigimu Vilniaus PN administracija ignoravo visus jo prašymus dėl kalinimo sąlygų pažeidimų.
Kaip jau minėta, teismui yra pateikta Vilniaus PN Ūkio skyriaus pažyma dėl pareiškėjo skundų, prašymų (pareiškimų) teikimo (b. l. 49). Šioje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2017-04-24 iki 2017-10-24 į Vilniaus PN Ūkio skyrių su skundais, prašymais (pareiškimais) dėl per mažo minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, netinkamų gyvenimo sąlygų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, karantino gyvenamosiose patalpose, dėl netinkamų sąlygų bendro naudojimo patalpose (dušo, tualeto ir kt.) nesikreipė. Įvertinus šią aplinkybę, pareiškėjo skundo argumentai susiję su jo prašymų ignoravimu atmetami.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, kurie yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, nenustatyta. Todėl pareiškėjo reikalavimas iš Lietuvos valstybės priteisti 3 000 Eur neturtinę žalą atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo D. D. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.