Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-02-08 · Administracinė byla Nr. A-143-424-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-08
Bylos Nr.
A-143-424-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
Advokatai
Jonas Masiokas
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 424/2011Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui D. V.,atsakovo atstovams Vilmai Adamavičiūtei ir advokatui Jonui Masiokui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. prašymą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl įsakymo panaikinimo ir išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. V. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) prašymu (b. l. 13–14), kurį patikslino (b. l. 9–10, 3–5, 83), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) pirmininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. P1-63 ,,Dėl D. V. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“; įpareigoti atsakovą priimti naują administracinį aktą, grąžinant jį į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas; įpareigoti atsakovą atlyginti nuostolius, priteisiant vidutinį darbo užmokestį nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki bylos išnagrinėjimo dienos už faktiškai uždelstą atsiskaityti laiką ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 0,06 procentus delspinigių nuo laiku neišmokėtos atlyginimo sumos.

Pareiškėjas nurodė, kad prašymas panaikinti Komisijos pirmininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. P1-63 yra sietinas su neteisėta Komisijos pirmininko veika, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1090/2009, kurioje nuspręsta panaikinti Komisijos pirmininko 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymą Nr. P1-68 ,,Dėl D. V. atleidimo iš pareigų“ ir grąžinti jį į Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Teismo sprendime nurodyta formuluotė atitinka Darbo kodekso (toliau – DK) 297 straipsnio 3 dalies teisės normų reikalavimą, kuri suformuluota su privalomąja nuoroda grąžinti į pirmesnį darbą. Pagal DK 299 straipsnio 1 dalį, dėl skubaus teismo sprendimo vykdymo darbdavys (Komisijos pirmininkas) privalėjo sugrąžinti jį į ankstesnes vyresniojo specialisto pareigas Licencijų skyriuje, tačiau jis tinkamai neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo, neteikė jam jokios informacijos apie šio teismo sprendimo vykdymo eigą, todėl jis nežinojo, ar tikrai yra grąžintas dirbti į Licencijų skyrių. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad visuose rašytiniuose kreipimuose jis prašymus teikė kaip Licencijų skyriaus vyresnysis specialistas. Pareiškėjas nurodė, kad po atliktos atleidimo procedūros kitą dieną, t. y. 2009 m. lapkričio 7 d., jam buvo pateiktas susipažinti Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 23 d. įsakymas, kurį buvo priverstas pasirašyti, paveiktas psichologinio spaudimo. Tuo metu nesuprato, kodėl jis taip primygtinai, net darant psichologinį spaudimą, buvo verčiamas pasirašyti šį įsakymą. Per kelias paras apmąstęs šių veiksmų esmę, padarė išvadą, kad dokumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo vykdymo buvo tvarkomi atgaline data. Šiais veiksmais yra pagrindžiami ir ankstesni „keisti“ Komisijos pirmininko ir administracijos darbuotojų veiksmai, kai vieną dieną aptartos darbo santykių aplinkybės, kitą dieną buvo keičiamos. Susitikti su Komisijos pirmininku nepavyko. Pasiekė gandas, kad jo atžvilgiu ruošiami „neigiami“ dokumentai, nes atskiriems darbuotojams nurodoma rašyti tarnybinius pranešimus apie jo netinkamą elgesį, neatvykimą į darbą ir pan. Todėl jis pats pradėjo rodyti iniciatyvą, kad greičiau būtų sutarta dėl nemokamų atostogų suteikimo. Šiuo tikslu 2009 m. lapkričio 2 d. pateikė prašymą suteikti nemokamas atostogas iki 2009 m. lapkričio 17 d. Pažymėjo, kad Komisijos administracijos darbuotojai priimdavo teiktus prašymus, bet jis nei karto negavo pastabos ir (ar) priminimo, kad Komisijos patvirtintoje struktūroje nėra Licencijų skyriaus ir šio skyriaus vyresniojo specialisto pareigų. Jam nebuvo nurodomos jokios tarnybinės užduotys, net nebuvo nurodyta, kuriame kabinete yra skiriama darbo vieta. Darbuotojai elgėsi taip, lyg nežinotų, ar jis yra sugrąžintas į ankstesnes pareigas ir kas su juo turėtų dirbti. Lapkričio 3 d. buvo duotas patvirtinimas, kad lankytis Komisijoje jam neprivalu iki lapkričio 17 d., nes yra duotas leidimas įforminti nemokamas atostogas. Pradėjus domėtis, kur yra Komisijos pirmininko įsakymas dėl atostogų suteikimo, jo niekas negalėjo pateikti. Jis gavo informaciją, kad oficialiai yra įforminti dokumentai dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo, kurių pagrindu iki lapkričio 5 d. jis privalo pateikti paaiškinimus apie neatvykimą į darbą laiku (tokio dokumento tekstą jam pavyko gauti 2009 m. lapkričio 11 d.). Didelio susijaudinimo paveiktas dėl daryto „psichologinio spaudimo“ 2009 m. lapkričio 5 d. išsiuntė prašymą dėl atleidimo iš darbo Licencijų skyriuje vyresniojo specialisto pareigų, atskirai pažymėdamas, kad išmokėtų nesumokėtą darbo užmokestį. Per visą tą laiką jis tikėjo, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalies reikalavimais, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems pareigūnams ir įstaigos vadovui, t. y. turi būti vykdomas. Manė, kad Komisijos pirmininkas, išleisdamas įsakymą, turi jį grąžinti dirbti į Licencijų skyrių, į anksčiau vykdytas pareigas, ir sumokėti nuo 2006 m. rugsėjo 11 d. iki 2009 m. spalio 22 d. neišmokėtą atlyginimą už darbą. Visos vykdytos procedūros patvirtina faktinę aplinkybę, kad pagal paminėtą teismo sprendimą jis nebuvo grąžintas į Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, todėl neturėjo įgytų teisių teikti savo prašymą atleisti iš „užimamų“ vyresniojo specialisto pareigų Licencijų skyriuje, nes šių pareigų Komisijos administracijos struktūroje nebuvo ir šių pareigų jam nebuvo pavesta vykdyti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 18–20, 48–51, 115–116) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas reikalauja panaikinti Komisijos pirmininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. P1-63, motyvuodamas tuo, jog jis nebuvo grąžintas į Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į šias pareigas, nes Licencijų skyriaus Komisijos struktūroje po organizacinių pertvarkymų neliko, pareiškėjo pareigybė taip pat buvo panaikinta. Komisijos 2008 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. O3-20 Licencijų skyrius buvo panaikintas, įsteigtas Kontrolės skyrius, o Komisijos pirmininko 2008 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. O1-7 3.2 punktu visos Licencijų skyriaus pareigybės panaikintos, anksčiau šio skyriaus tarnautojų vykdytos funkcijos paskirstytos ir priskirtos kitų skyrių tarnautojams. Atsižvelgiant į tai, įgyvendinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą, Komisijos struktūroje Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. O1-61 buvo įsteigta A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybė. Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. P1-57 pareiškėjas grąžintas į šias pareigas. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimas nebuvo vykdomas, yra nepagrįstas. Šis sprendimas buvo vykdomas nuo jo įsigaliojimo momento, tačiau atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, kurių teismas sprendime neįvertino, t. y. atsižvelgiant į pasikeitusią Komisijos struktūrą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Komisijos pirmininkas tinkamai nevykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, neteikė jokios informacijos apie šio teismo sprendimo vykdymo eigą. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą įsiteisėjo 2009 m. spalio 22 d., tačiau pareiškėjas spalio 22–27 d. į darbą neatvyko ir nepateikė jokios informacijos, 2009 m. spalio 26 d. išsiuntė jam informaciją apie šį sprendimą ir pareiškėjo grąžinimą į valstybės tarnybą. 2009 m. spalio 27 d. pareiškėjas buvo telefonu informuotas apie grąžinimą į valstybės tarnybą. 2009 m. spalio 28 d. jis pateikė prašymą grąžinti į valstybės tarnybą. Pareiškėjui buvo pasiūlyta pasirašytinai susipažinti su Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. P1-57 „Dėl D. V. grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas“, tačiau pareiškėjas jį pasirašyti atsisakė, paaiškindamas, kad pasirašys vėliau. 2009 m. spalio 29 d. pareiškėjui atvykus į Komisiją, pakartotinai bandyta supažindinti jį su įsakymu apie grąžinimą į valstybės tarnybą ir pradėtu tarnybinio nusižengimo tyrimu, tačiau pareiškėjas pasirašyti atsisakė. Taigi pareiškėjas kelis kartus žodžiu buvo informuotas, kad jis grąžintas į Komisijos vyresniojo specialisto pareigas, tačiau jis pats atsisakė pasirašytinai susipažinti su paminėtą teismo sprendimą įgyvendinančiais Komisijos dokumentais. Pareiškėjas informavo Komisijos pirmininką, jog jam būtinos atostogos darbo santykiams kitoje darbovietėje nutraukti. Komisijos pirmininko 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. P3-115 jam suteiktos nemokamos atostogos nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2009 m. lapkričio 15 d. Šiame įsakyme nurodyta, kad nemokamos atostogos suteikiamos vyresniajam specialistui – pareiškėjui. Pareiškėjas su šiuo įsakymu supažindintas 2009 m. lapkričio 2 d. Be to, 2009 m. lapkričio 2 d. pareiškėjui buvo įteiktas Komisijos 2009 m. spalio 29 d. pranešimas Nr. P12-4 apie tarnybinio nusižengimo tyrimą, kuriame aiškiai nurodyta, kad: „Jūs esate grąžintas į vyresniojo specialisto pareigas“. Komisija pažymėjo, kad pareiškėjas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įsiteisėjimo 2009 m. spalio 22 d. į Komisiją atvyko tik 2009 m. spalio 28 d., o 2009 m. spalio 29 d. jau pateikė prašymą suteikti jam nemokamas atostogas. Jam atostogos buvo suteiktos kaip vyresniajam specialistui, o ne Licencijų skyriaus vyresniajam specialistui. Su įsakymu jis buvo supažindintas 2009 m. lapkričio 2 d. Taigi pareiškėjas nebuvo pradėjęs vykdyti savo tarnybinių funkcijų, todėl jokios užduotys jam objektyviai negalėjo būti skiriamos. Išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas buvo informuotas apie grąžinimą į Komisijos vyresniojo specialisto pareigas. Komisija jam teikė informaciją apie teismo sprendimo vykdymo eigą, o, teikdamas prašymą atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų, jis žinojo, jog priimtas ne į Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2009 m. spalio 23–27 d. darbe nepasirodė ir neinformavo apie neatvykimo priežastis, nors teismo sprendimas įsiteisėjo 2009 m. spalio 22 d. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. P1-59 „Dėl D. V. galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo“ buvo sudaryta Komisija galimam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – Tyrimo komisija). 2009 m. spalio 29 d. surašytas pranešimas apie galimą tarnybinį nusižengimą Nr. P12-4, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas nuo 2009 m. spalio 23 d. neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties, ir jo prašoma pateikti rašytinį pasiaiškinimą iki 2009 m. lapkričio 5 d. Šis pranešimas paštu įteiktas pareiškėjui 2009 m. lapkričio 2 d., todėl pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad šią informaciją jis gavo tik 2009 m. lapkričio 11 d. Pažymėjo, kad pasiaiškinimo pareiškėjas nepateikė. 2009 m. lapkričio 5 d. Tyrimo komisija Komisijos pirmininkui pateikė išvadą dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatų. Tyrimo komisija konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 6 punkte apibrėžtą šiurkštų tarnybinį nusižengimą – nebuvimą darbe vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties. Pareiškėjas darbe nebuvo 6 darbo dienas. Jis buvo informuotas apie pradėtą galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 punktu, paprašytas pateikti pasiaiškinimą. Tyrimo komisija jokio pasiaiškinimo negavo. Atsižvelgdama į tai, kad yra patenkintas pareiškėjo prašymas atleisti jį iš einamų pareigų, Tyrimo komisija tolesnį tyrimą nutraukė ir tarnybinė nuobauda pareiškėjui nebuvo paskirta. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo daromas joks „psichologinis spaudimas“, Komisija veikė pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl jos veiksmai laikytini pagrįstais ir teisėtais. Atsakovas pabrėžė, kad įgyvendinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. O1-61 buvo įsteigta vyresniojo specialisto pareigybė. Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. P1-57 pareiškėjas grąžintas į šias pareigas, o 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. P1-63 iš jų atleistas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu (b. l. 129–133) atmetė pareiškėjo prašymą.

Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1090/2009 pareiškėjas grąžintas į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą, Komisijos struktūroje Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. O1-61 buvo įsteigta tiesioginio pavaldumo A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybė ir patvirtintas pareigybės aprašymas. Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. P1-57 pareiškėjas grąžintas į nurodytas įsteigtas pareigas nuo 2009 m. spalio 23 d. Iš pareiškėjo paaiškinimo matyti, kad apie paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, kuriuo jis grąžintas į darbą, jis sužinojo 2009 m. spalio 27 d. atvykęs į teismą pasiimti nutarties, teismo posėdyje dalyvavo ir jame buvo pranešta apie sprendimo priėmimo ir paskelbimo datą. Kitą dieną, t. y. 2009 m. spalio 28 d., pareiškėjas Komisijai pateikė prašymą, vykdant teismo sprendimą, priimti jį į valstybės tarnybą. Iš pareiškėjo paaiškinimo ir 2009 m. spalio 29 d. akto dėl pranešimo apie tarnybinį nusižengimą nepasirašymo matyti, kad pareiškėjas 2009 m. spalio 29 d., t. y. kitą dieną po prašymo pateikimo, atvyko į Komisiją pas asmenį, atsakingą už personalo tvarkymą. Atvykimo metu buvo siekiama supažindinti jį su Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 23 d. įsakymu dėl grąžinimo į valstybės tarnybą, bet jis atsisakė su įsakymu ir kitais dokumentais, susijusiais su teismo sprendimo vykdymu, susipažinti ir pasirašyti. Tą pačią dieną pareiškėjas Komisijai pateikė prašymą nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d. suteikti jam nemokamas atostogas, siekiant užbaigti darbo santykius ankstesnėje darbovietėje. Ant prašymo yra viza „suteikti 14 dienų“. 2009 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas papildė 2009 m. spalio 29 d. prašymą, pakeisdamas nemokamų atostogų dienų skaičių į 14 dienų. Ant šio prašymo taip pat yra viza „suteikti 14 dienų“. 2009 m. lapkričio 2 d., t. y. prašymo pateikimo dieną, 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. P3-115 pareiškėjui, kaip vyresniajam specialistui, buvo suteiktos nemokamos atostogos nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2009 m. lapkričio 15 d. Su šiuo įsakymu jis buvo supažindintas 2009 m. lapkričio 2 d. 2009 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas pateikė prašymą atleisti jį iš Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų nuo 2009 m. lapkričio 5 d., kuris buvo patenkintas, ir pareiškėjas 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. P1-63 buvo atleistas iš A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigų. Su šiuo įsakymu jis supažindintas 2009 m. lapkričio 6 d. Teismas nurodė, jog ginčo esmė – 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. P1-63 „Dėl D. V. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog jo valia pasireiškia tuo, kad jis siekia tęsti tarnybos santykius pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuria jis grąžintas į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Iš prašymo nutraukti tarnybos santykius matyti, kad jis save nurodo dirbantį Licencijų skyriaus vyresniuoju specialistu. Prašyme, pateiktame teismui, pareiškėjas nurodė, kad Komisijos pirmininkas tinkamai neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo, pažymėjo, kad Komisijos administracijos darbuotojai priimdavo teiktus prašymus, bet jis nei karto negavo pastabos ir (ar) priminimo, jog Komisijos patvirtintoje struktūroje nėra Licencijų skyriaus ir šio skyriaus vyresniojo specialisto pareigų, per visą tą laiką tikėjo, kad, vadovaujantis ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies reikalavimais, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems pareigūnams ir įstaigos vadovui, t. y. turi būti vykdomas, visos vykdytos procedūros tik patvirtina faktinę aplinkybę, kad pagal paminėtą teismo sprendimą jis nebuvo grąžintas į Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, todėl neturėjo įgytų teisių teikti savo prašymo atleisti iš „užimamų“ vyresniojo specialisto pareigų Licencijų skyriuje. Teismo nuomone, pareiškėjas suprato, jog teismo sprendimas nėra įvykdytas, o vyresniojo specialisto pareigų jis nenorėjo vykdyti ir nevykdė, apie jas tikrai sužinojo pasirašydamas 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymą Nr. P3-115, kuriuo jam, kaip vyresniajam specialistui, buvo suteiktos nemokamos atostogos nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2009 m. lapkričio 15 d. Pažymėjo, jog iš teismui pateikto pareiškimo ir paaiškinimo per teismo posėdį matyti, kad pareiškėjas siekė dirbti Licencijų skyriuje ir joks kitas variantas jo netenkino. Taigi iš aukščiau ištirtų įrodymų matyti, kad pareiškėjas realiai nebuvo pradėjęs dirbti. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nutraukė tarnybos santykius, nes jautėsi apgautas, jam palankus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas nebuvo įvykdytas, ir jo valia pasireiškia tuo, kad jis nori tęsti tarnybos santykius tame skyriuje ir užimti tas pareigas, į kurias teismas jį grąžino. Iš pareiškėjo reikalavimo matyti, kad jis neprašo jį sugrąžinti į A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigas, į kurias buvo įformintas, vykdant teismo sprendimą, o prašo panaikinti Komisijos 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. P1-63 ir įpareigoti atsakovą priimti naują administracinį aktą, grąžinant jį į Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad ginčas šioje byloje yra dėl sprendimo vykdymo, tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai ir pareiškėjo suformuluotas reikalavimas, o kad nebuvo pareiškėjo valios nutraukti tarnybos santykius dėl vyresniojo specialisto pareigų jis ne tik, kad neįrodė, bet į jas ir nesiekia grįžti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas. Atmestini ir kiti reikalavimai, nes jie yra išvestiniai iš pirmojo, nepanaikinus įsakymo dėl atleidimo iš tarnybos ir nepripažinus atleidimo neteisėtu, negalimas reikalavimų dėl išmokų priteisimo bei kitų sankcijų taikymo tenkinimas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 135–137) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Darbdavys (Komisijos pirmininkas) privalėjo sugrąžinti jį į ankstesnes – Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto – pareigas. Komisijos pirmininkas tinkamai neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo, faktiškai jam neteikė jokios informacijos apie šio teismo sprendimo vykdymo eigą. Pagal paminėtą teismo sprendimą nebuvo grąžintas į Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, todėl neturėjo teisės teikti prašymo atleisti iš šių pareigų, nes jų Komisijos administracijos struktūroje nebuvo ir jam nebuvo pavesta jų vykdyti. Remiantis ABTĮ 14 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas, t. y. turi būti vykdomas.

2. Teismo sprendime nenurodytos reikšmingos aplinkybės apie teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, kurie iš esmės paneigia atsakovo poziciją. Liudytojų parodymai turi būti tiksliai užrašyti teismo posėdžio protokole ir išsaugoti posėdžio metu darytame garso įraše.

3. Atsakovui 2009 m. lapkričio 5 d. (iki jo atleidimo momento) buvo žinoma, kad jis nėra supažindintas su priimtais teisės aktais ir atliktais veiksmais jo atžvilgiu.

4. Priimto teismo sprendimo motyvacija turėjo būti pagrįsta tik tinkamai ištyrus atsakovo pateiktus įrodymus, administracinių aktų priėmimo procedūrų teisingumą, įsitikinus liudytojų duotų parodymų esme ir teisingumu. Nematyti, kokį tyrimą dėl atsakovo priimtų dokumentų atliko teismas bei kokios aplinkybės patvirtina, kad tinkamai vykdomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimas. Aiškinant bylos aplinkybes ir ginčo esmę, kvalifikuojant prašymą, turėjo būti nustatytas netinkamas atsakovo įpareigojimo vykdymas (vilkinimas) (ABTĮ 90 str.).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 144–148) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimas buvo vykdomas, įsteigiant A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybę. Šis teismo sprendimas buvo vykdomas atsižvelgiant į pasikeitusią Komisijos struktūrą ir negali bei pagal protingumo principą neturėtų būti vykdomas tiesiogiai, kaip suformulavo teismas sprendime, nežinodamas įvykusių pasikeitimų.

2. Komisija dėjo visas pastangas supažindinti pareiškėją su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo vykdymu. Pareiškėjui buvo žinomas teismo sprendimas bei aplinkybė, jog jis yra grąžintas į vyresniojo specialisto pareigas, pateikiant prašymą dėl atleidimo iš darbo 2009 m. lapkričio 5 d. Pareiškėjas nutraukė tarnybinius santykius savo paties valia pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, neišreikšdamas prieštaravimo dėl netinkamo teismo sprendimo vykdymo ar Komisijos veiksmų.

3. Apeliantas netinkamai suvokia teismo pareigą vertinti įrodymus bei teismo nepriklausomumo principą (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Žemesnės instancijos teismas

4. Pareiškėjas į valstybės tarnybą buvo grąžintas 2009 m. spalio 23 d. Komisijos pirmininko įsakymu, t. y. praėjus vienai dienai po teismo sprendimo priėmimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimas buvo vykdomas itin operatyviai ir todėl negali būti kvalifikuojamas kaip vilkinimas spręsti reikalus pagal ABTĮ 90 straipsnį. Jei būtų panaikintas Komisijos pirmininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymas Nr. P1-63, pareiškėjas apskritai nebeturėtų teisės reikalauti grąžinti jį į valstybės tarnybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-281/2007, Valstybės tarnybos įstatymo 43 str.).

5. Pateikia naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių (ABTĮ 138 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymo matyti, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir remiantis pareiškėjo 2009 m. lapkričio 5 d. prašymu, jis (pareiškėjas) buvo atleistas iš A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigų nuo 2009 m. lapkričio 5 d. (b. l. 11). Todėl nagrinėjamai bylai būtina išaiškinti paminėtos materialinės teisės normos taikymo pagrįstumą, t. y. nustatyti, ar šio įsakymo priėmimo metu buvo jame nurodyti tarnybiniai santykiai, ar pareiškėjas išreiškė valią juos nutraukti, ar pats pareiškėjo atleidimas buvo atliktas pagal šioje materialinės teisės normoje nustatytus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies (bylai aktuali 2007-06-07 įstatymo Nr. X-464 redakcija) 1 punkte numatytas valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pagrindas – atsistatydinimas savo noru. Šios Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikymas yra sietinas su šio straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta atsistatydinimo savo noru tvarka, taikymu. Pagal šią straipsnio dalį, ketinantis atsistatydinti savo noru valstybės tarnautojas privalo apie atsistatydinimą įspėti jį į pareigas priėmusį asmenį ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sutikimu valstybės tarnautojas gali būti atleistas ir anksčiau. Valstybės tarnautojas atšaukti prašymą dėl atsistatydinimo savo noru turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo pateikimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik jį į pareigas priėmusio asmens sutikimu. Aiškindama nurodytas materialinės teisės normų nuostatas, kolegija pirmiausia pažymi, kad jose yra įtvirtinta valstybės tarnautojo (pareiškėjo) teisė nutraukti tarnybinius santykius savo noru ir atitinkama asmens, kuris priėmė valstybės tarnautoją į šias pareigas (atsakovo), pareiga įvykdyti valstybės tarnautojo (pareiškėjo) norą atsistatydinti. Pažymėtina, kad nei aptariamose Valstybės tarnybos įstatymo nuostatose, nei kitose šio įstatymo normose nėra kalbama apie valstybės tarnautojo atsistatydinimo priežastis ir jų reikšmę, sprendžiant valstybės tarnautojo atsistatydinimo savo noru klausimą. Tai, viena vertus, reiškia, kad norintis atsistatydinti asmuo nėra saistomas nei būtinumo nurodyti tokio savo apsisprendimo priežastis, nei jas pateisinti arba pagrįsti. Kita vertus, tai reiškia, kad kitas nurodytų tarnybinių santykių dalyvis (atsakovas) taip pat nėra saistomas kitų, negu pareikšto noro atsistatydinti, aplinkybių, t. y. jis neturi kitokio, negu aptariamose teisės normose jam nustatyto, elgesio modelio varianto. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodytose teisės normose valstybės tarnautojo atsistatydinimo savo noro tvarka turi dvejopo pobūdžio paskirtį: subalansuoti tarnybinių santykių šalių interesus dėl atsistatydinimo pasekmių bei nustatyti norinčiam atsistatydinti valstybės tarnautojui tam tikras (Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 4 d. specialiai aptartas) garantijas, kurios pasireiškia valstybės tarnautojo teise atšaukti savo prašymą dėl atsistatydinimo savo noru ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo pateikimo dienos. Pasisakydama dėl šių garantijų, kolegija pažymi, kad juos yra skirtos apsaugoti norintį atsistatydinti asmenį nuo laikino pobūdžio išorinio poveikio aplinkybių, kurios galėtų daryti lemiamą įtaką jo apsisprendimui atsistatydinti (suteikti jam laiko įvertinti savo padėtį ir priimti kitokį sprendimą). Kita vertus, pažymėtina, kad šioje teisės normoje numatyta galimybė atleisti norintį atsistatydinti asmenį anksčiau (negu po 14 kalendorinių dienų) ir atitinkamą kitos tarnybinių santykių šalies teisę suponuoja šios teisės normos leistiną situaciją, kad tarnybiniai santykiai šalių susitarimu gali būti nutraukti ir dar nesuėjus paminėtam 3 darbo dienų galimo prašymo atšaukimo terminui. Tačiau pabrėžtina, kad tokios situacijos atsiradimą iš esmė nulemia valstybės tarnautojo apsisprendimas nurodyti (prašyti), kad jis būtų atleistas anksčiau negu sueis paminėtos 3 darbo dienos.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų jo prašomą – nuo 2009 m. lapkričio 5 d. – dieną (b. l. 35). Tai reiškia, kad aukščiau aptartu apsisprendimo atsistatydinti laisvės aspektu pareiškėjo atleidimas iš pareigų (tarnybos pas atsakovą) yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad tarp ginčo šalių susidariusi ir teismų išnagrinėta konfliktinė situacija dėl ankstesnio pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagal atsakovo 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 taikymo požiūriu savaime negali būti traktuojama kaip pačios pareiškėjo valios atsistatydinti ar tęsti tarnybinius santykius iškreipimas, t. y. šiuo atveju pareiškėjo pasirinkto apsisprendimo neteisėtas primetimas atsakovo.

Pasisakydama dėl pareiškėjo statuso skundžiamo atsakovo įsakymo priėmimo metu, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais, pažymi, kad skundžiamame įsakyme nurodytas jo statusas (A lygio 9 kategorijos vyresnysis specialistas) jam buvo suteiktas atsakovo 2009 m. spalio 23 d. įsakymu (b. l. 30), kurio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra šio administracinio ginčo nagrinėjimo dalykas.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė