Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-09-26 · Civilinė byla Nr. 2A-318

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-09-26
Bylos Nr.
2A-318
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vincas Verseckas, Alė Bukavinienė (pran.), Donatas Šernas
Atsakovas
R.J., S.K., Sonatos
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-318/2005Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Alės Bukavinienės (pranešėja),kolegijos teisėjų: Donato Šerno ir Vinco Versecko,sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios Rūtos Janušauskaitės individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr.2-142-338/2005 pagal ieškovo bankrutavusios R.Janušauskaitės individualios įmonės ieškinį atsakovams R.J., S.K., Sonatos Kriščiūnienės individualiai įmonei, uždarajai akcinei bendrovei ,,Medutė“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas bankrutavusi R.Janušauskaitės IĮ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį nuo jos sudarymo momento, sudarytą tarp R.Janušauskaitės ir S.Kriščiūnienės dėl garažų bokso su rūsiu, esančių (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 5 d. sutartį nuo jos sudarymo momento, sudarytą tarp S.K. ir S.Kriščiūnienės IĮ dėl minėto garažų bokso su rūsiu perdavimo neatlygintinai; taikyti restituciją – grąžinti R.Janušauskaitei 2004 m. birželio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ir 2004 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi perleistą turtą – garažų boksą su pusrūsiu; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2004 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi R.Janušauskaitės IĮ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB ,,Valdsita“. Administratorius, atlikęs veiksmus, numatytus LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau-ĮBĮ) 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punkte, nustatė, kad 2004 m. birželio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi R.J. pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį garažų boksą su rūsiu esančius (duomenys neskelbtini). Šios sutarties R.J. sudaryti neprivalėjo, nes nebuvo jokių išankstinių jos įsipareigojimų S.K. ar kitiems asmenims dėl tokio sandorio sudarymo. R.Janušauskaitės IĮ finansinė padėtis 2004 m. pradžioje buvo sunki. Nuo 2004 m. balandžio 1 d. įmonė už darbuotojus nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų, neatsiskaitinėjo su kreditoriais. Sudarius ginčijamą sutartį įmonės savininkė R.J. neteko nekilnojamojo turto, kuris galėjo būti panaudotas atsiskaitymui su individualios įmonės kreditoriais, R.J. buvo nesąžininga. S.K., sudarant sutartį taip pat buvo nesąžininga, nes ji nuo 2003 m. sausio 24 d. iki 2004 m. rugsėjo 8 d. dirbo R.Janušauskaitės IĮ buhaltere, todėl jai buvo žinoma bloga įmonės finansinė padėtis, įsiskolinimai kreditoriams. Tokiu būdu yra visos sąlygos pripažinti minėtą sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. 2004 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi minėtas garažų boksas su rūsiu buvo perleistas S.Kriščiūnienės IĮ, todėl ir šis sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad individualios įmonės turtas ir neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio (įmonininko) turtas apskaitomas atskirai. Tik konstatavus, kad individualios įmonės turto nepakanka visoms prievolėms įvykdyti, išieškojimas gali būti nukreiptas į įmonės savininko turtą. Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas bei 2004 m. birželio 25 d. sutarties kopija patvirtina, kad šia sutartimi buvo parduotas nekilnojamasis turtas – garažų boksas, kuris asmeninės nuosavybės teise priklausė R.J. Byloje nėra duomenų, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu už R.J. įsiskolinimus kreditoriams būtų buvę vykdomi priverstiniai išieškojimo veiksmai iš įmonės turto, o jo neužtekus išieškojimas būtų buvęs nukreiptas į įmonės savininkės R.J. turtą. Todėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo jokių draudimų R.J. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu naudotis, valdyti bei disponuoti juo, o R.Janušauskaitės įmonei bankroto byla dar nebuvo iškelta. Po bankroto bylos iškėlimo 2004 m. rugpjūčio 13 d. R.Janušauskaitės įmonei, įmonės administratoriui buvo perduotas 46 565,20 Lt vertės turtas, o teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų bendra suma – 236 369,62 Lt, 2004 m. lapkričio 10 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti. Bankrutavusios R.Janušauskaitės įmonės administratorius neįrodė, kad dėl 2004 m. birželio 25 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, R.Janušauskaitės įmonė tapo nemokia ar kitaip pažeidė įmonės kreditorių teises (CK 6.66 str. 1 d.), neįrodė, kad sudarydamos minėtą sandorį, o vėliau 2004 m. rugpjūčio 5 d. sudarant to paties turto (garažų bokso) perleidimo nuosavybėn sutartį tarp S.K. ir S.Kriščiūnienės individualios įmonės, šalys buvo nesąžiningos. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad tenkinti ieškinį nėra pagrindo. Taip pat nurodė, kad atsakovės iniciatyva į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta UAB ,,Medutė“, kuriai atsakovė S.K. 2004 m. rugpjūčio 27 d. aktu perdavė ginčijamu sandoriu įgytą garažą. Ieškovas pripažino, kad sandorio nuginčijimas turėtų įtakos UAB ,,Medutė“ interesams, tačiau jokių reikalavimų šiai bendrovei nepareiškė ir dėl sandorio negaliojimo pasekmių šiai bendrovei nepasisakė.

Šalies argumentai

Ieškovas bankrutavusi R.Janušauskaitės IĮ apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Neteisinga teismo išvada, kad 2004 m. birželio 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo jokių draudimų R.J. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu naudotis, valdyti bei disponuoti juo. Savininko, taip pat ir įmonininko, teisė jam priklausantį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti nėra absoliuti (CK 4.37 str. 1 d.). Panevėžio apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje iškelti bankroto bylą R.Janušauskaitės įmonei nurodyta, kad nuo 2004 m. balandžio 1 d. įmonė už samdomus darbuotojus visiškai nemokėjo VSD privalomų įmokų. Be to, 2004 m. birželio 16 d. R.Janušauskaitės įmonei buvo įteiktas raginimas sumokėti įsiskolinimą VSDF biudžetui su įspėjimu, kad to nepadarius įmonei bus inicijuojama bankroto byla. Po raginimo įteikimo R.J. 2004 m. birželio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi perleido jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris turėjo būti panaudotas atsiskaitymui su įmonės kreditoriais (CK 2.50 str. 4 d.).

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas nurodė, kad po bankroto bylos R.Janušauskaitės įmonei iškėlimo, administratoriui buvo perduotas 46 565,20 Lt įmonės turtas, o teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų bendra suma sudarė 236 369,62 Lt, tai yra įmonės skolos daugiau kaip 5 kartus viršijo įmonės turimą turtą, tačiau šios aplinkybės teismas nevertino ir dėl jos nepasisakė.

3. Teismas netyrė ir nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių dėl ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo, tuo pažeidė CPK 270 straipsnio ketvirtosios dalies 2, 3, 4 punktus.

4. Turto įgijėjas, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį, turi pasidomėti, ar kita šalis elgiasi sąžiningai, ar ji neturi skolininkų. Atsakovei S.K. buvo prieinama informacija apie R.Janušauskaitės įmonės finansinę padėtį, jos kreditorius, įsiskolinimo dydžio bei turto vertės santykį, apie tai, kad pagal minėtą santykį įmonė yra nemoki, tačiau teismas nepagrįstai nevertino šių bylai svarbių aplinkybių.

Atsiliepimas

Atsakovė R.J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal 2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, o tik akcentuoja ginčytinų sandorių požymius – priešingumą įmonės veiklos tikslams ir galimą įtaką įmonės mokumui. Iš to darytina išvada, kad bankrutuojančios įmonės administratorius anksčiau sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti Civiliniame kodekse nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taigi ir CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi minėta teisės norma suteikia kreditoriui galimybę apginti savo pažeistas teises nuo nesąžiningo skolininko, kuris, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Ieškinys paminėtu pagrindu galimas esant kelioms sąlygoms: skolininkas sudaro sandorį, kurio neprivalėjo sudaryti; skolininko sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, nes dėl šio sandorio skolininkas tampa nemokus arba sumažėjus jo turtui prarandama ar sumažėja galimybė kreditoriui gauti savo reikalavimo patenkinimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas bankrutavusios R.Janušauskaitės IĮ administratorius prašo pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį nuo jos sudarymo momento, sudarytą tarp R.J. ir S.K. dėl garažų bokso su rūsiu, esančių (duomenys neskelbtini), motyvuodamas tuo, kad individualios įmonės savininkė R.J. neteko nekilnojamojo turto, kuris galėjo būti panaudotas atsiskaitymui su individualios įmonės kreditoriais, taip pat prašo pripažinti negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 5 d. sutartį nuo jos sudarymo momento, sudarytą tarp S.K. ir S.Kriščiūnienės IĮ dėl minėto garažų bokso su rūsiu perdavimo neatlygintinai bei taikyti restituciją – grąžinti R.J. 2004 m. birželio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ir 2004 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi perleistą turtą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus kolegija 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje, A.K. v. L.K., L.Kuchalskienės firma ,,Aleta“, UAB ,,Aleta“, civ. b. Nr. 3K-3-445/2001, kategorija 25.6.2, 69.5.1, 16.6, 15.2.1.1, 15.2.1.4, individualią įmonę įvardijo, kaip neinkorporuotą įmonę, kuri asocijuojasi su fizinio asmens – komersanto, verslininko individualia komercine ūkine veikla. Teismas nurodė, kad komersantas, verslininkas yra fizinis asmuo, o ne individuali (personalinė) įmonė. Pati įmonė šiuo atveju yra tik fizinio asmens verslo teisinė forma, tam tikra fizinio asmens komercinė ūkinė veikla. Pagal LR Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio pirmąją dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (LR individualių įmonių įstatymo 8 str. 2 d.). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, individualios įmonės turtas ir neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio (įmonininko) turtas yra apskaitomas atskirai. Ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas atsakovei R.J. asmenine nuosavybe priklausantis nekilnojamasis turtas, kuriam byloje esančiais duomenimis (nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas b.l. 8-9) jokie apribojimai nebuvo nustatyti.

Pagal CK 2.50 straipsnio ketvirtąją dalį jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Bylos duomenimis bankroto byla R.Janušauskaitės IĮ iškelta Panevėžio apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi, o iki bankroto bylos iškėlimo jokie išieškojimai iš individualios įmonės ar jos savininkės turto nebuvo vykdomi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė R.Janušauskaitė ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi perleisdama nekilnojamąjį turtą - garažų boksą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), teisėtai įgyvendino savo kaip turto savininkės teises, todėl nėra CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytos būtinosios Pauliano ieškinio tenkinimo sąlygos pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu.

Apeliantas laiko, kad atsakovei S.K. buvo žinoma apie R.Janušauskaitės įmonės finansinę padėtį, jos kreditorius, įsiskolinimo dydžio bei turto vertės santykį, apie tai, kad pagal minėtą santykį įmonė yra nemoki ir tai leidžia teigti, kad sandorio šalis yra nesąžininga. Aiškinant CK 6.66 straipsnio 2 dalį būtina turėti omenyje, kad šalies nesąžiningumas siejamas su tuo, jog jis žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Remiantis anksčiau nurodytais argumentais, tai, kad ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas atsakovei R.J. asmenine nuosavybe priklausantis nekilnojamasis turtas, kuriam jokie apribojimai nebuvo nustatyti, teisėjų kolegija laiko, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovės S.K. nesąžiningumo.

Pripažinus, jog 2004 m. birželio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartis tarp R.J. ir S.K. dėl garažų bokso su rūsiu, esančių (duomenys neskelbtini), sudaryta nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 5 d. sutartį, sudarytą tarp S.K. ir S.Kriščiūnienės IĮ dėl minėto garažų bokso su rūsiu perdavimo neatlygintinai bei taikyti restituciją – grąžinti R.J. 2004 m. birželio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ir 2004 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi perleistą turtą – garažų boksą su pusrūsiu.

Apelianto argumento, kad teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į tai, kad įmonės bankroto administratoriui buvo perduotas 46 565,20 Lt įmonės turtas, o teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų bendra suma sudarė 236 369,62 Lt, tai yra įmonės skolos daugiau kaip 5 kartus viršijo įmonės turimą turtą, teisėjų kolegija nenagrinėja nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija neturi pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

n utaria:

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alė BukavinienėTeisėjai Donatas ŠernasVincas Verseckas